Praėjusį savaitgalį Kretingos pranciškonų gimnazijoje buvo surengta Pašaukimų diena, į kurią suvažiavo pasauliečiai pranciškonai iš visos Žemaitijos. Į renginį buvo pakviesti žmonės, norintys susipažinti su Pasauliečių pranciškonų ordinu, jo ištakomis. Galimybėmis tapti ordino nariais bei pranciškonišku gyvenimu domėjosi per trisdešimt žmonių, daugiausia – jaunimas.
Pašaukimų dienoje dalyvavo ir su svečiais bendravo Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinis ministras Nerijus Čapas, nacionalinė viceministrė Jūratė Devėnienė, Telšių regiono ministras Modestas Žadvydas, nacionalinis dvasinis asistentas Paulius Vaineikis bei „Pranciškoniškos pasauliečių akademijos“ direktorė Aldona Šeduikienė.
PRANCIŠKONAI PASAULIEČIAI NĖRA TRETININKAI
Pasauliečius pranciškonus dar visai neseniai buvo įprasta vadinti tretininkais, lyg trečiaisiais Šventojo Pranciškaus pasekėjais po vienuolių – brolių pranciškonų ir Šv. Klaros seserų.
„Į pranciškonų bendruomenę įeina dar ir kitos vienuolijos, kurios priskiriamos trečiajam reguliariajam ordinui. Yra pernelyg drąsu prilyginti save jų nariams, nes mes gyvename pasaulietiškai: turime šeimas, darbus. Nuo pernai, patvirtinus regulą (tvarką), mes nebesivadiname tretininkais“, – tvirtino J.Devėnienė, dėstanti anglų kalbą Klaipėdos universitete.
Pasak N.Čapo, Pasauliečių pranciškonų ordinas Lietuvoje šiuo metu jungia apie 600 narių 32 bendruomenėse ir trijose pavaldžiose bendruomenėse užsienyje – Kanadoje ir Rusijoje. Bendruomenės kuriasi prie parapijų. Vienu metu Lietuvoje tapti naujais nariais rengiama apie trisdešimt žmonių.
Tampant brolijos nariu, vienerius metus reikia išbūti kandidatu, po to iki dvejų metų – noviciatu (naujoku). Apsisprendus pasilikti brolijoje, duodami laikinieji arba amžinieji įžadai. Beje, laikinuosius įžadus galima atnaujinti triskart. Įžadai duodami nuo 21-erių metų amžiaus.
Pasauliečių pranciškonų bendruomenės gyvuoja kone kiekvienoje stambesnėje parapijoje: Kretingoje, Palangoje, Klaipėdoje, Telšiuose, Plungėje, Skuode.
„Renkamės parapijų namuose arba šeimose, pagal reikalavimus – vienąsyk per mėnesį. Tačiau esame ne vien draugai, o tarsi broliai bei seserys, todėl dažniau susibėgame pasidalinti patyrimais, išgyvenimais, sustiprinti save bendroje maldoje“, – tvirtino J.Devėnienė.
Pasak viceministrės, darbovietėse pasauliečiai pranciškonai specialiai nesiafišuoja, tačiau neslepia savo buvimo bendruomenėje.
Pasauliečiai pranciškonai savo apranga nesiskiria nuo aplinkinių, – anksčiau vadinamieji tretininkai dėvėjo mėgėjiškus juodus abitus, dabar jų niekas nebenešioja. „Žmonės mus turi atskirti pagal gerus darbus, o išoriškai mūsų skiriamasis ženklas yra kryželis“, – sakė J.Devėnienė.
BROLIJA ATGIMĖ PO NEPRIKLAUSOMYBĖS
Šiemet Pasauliečių pranciškonų ordinas švenčia 785-ąjį jubiliejų. Jį 1221 m. įkūrė Šventojo Pranciškaus pasekėjai ir jis buvo legalizuotas Bažnyčioje. Bet 1247 m. ordinas neteko nepriklausomybės, nes popiežius Inocentas atėmė iš pasauliečių pranciškonų valdžią, ir jam ėmė vadovauti dvasininkai.
Pasaulyje šis periodas truko septynis šimtmečius, iki 1978 m. Dabar ordinas jungia apie pusę milijono žmonių įvairiose šalyse.
Į Lietuvą šis judėjimas atkeliavo kartu su krikščionybe. Sovietmečiu pasauliečiai pranciškonai veikė pogrindyje. Lietuvoje Pasauliečių pranciškonų ordinas išėjo į viešumą po Nepriklausomybės paskelbimo.
2001 m. įvyko pirmoji ordino kapitula (susirinkimas) ir buvo išrinkta Nacionalinė taryba, kurią pripažino Šv. Sostas ir pasaulio bendrijos.
„Dauguma ir vyresnio amžiaus žmonių atėjo į mūsų bendruomenę po Nepriklausomybės, tačiau yra apie 100 narių iš sovietinio pogrindžio. Yra vienas kitas ir „smetoninis“. Pogrindyje nebuvo brolijų, išskyrus vienintelę – Maskvoje. Įdomiausia, jog paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę, ši bendruomenė iširo. Sovietmečiu brolijos žmonės rinkosi slapčia namuose. Jie net nežinojo apie naujus narius, nes priėmimas į ordiną bažnyčiose vykdavo slapčia“, – pasakojo N.Čapas.
Dabar pranciškonai pasauliečiai nuo kitų brolijų skiriasi keliais principais: gyvena pašaukimu būti tuo, ko Bažnyčiai reikia šiandien; laikosi regulos – tam tikrų krikščioniško gyvenimo taisyklių; duoda įžadus išpažinti katalikų tikėjimą ir pasirenka gyvenimą brolijoje.
PRANCIŠKONŲ BROLIJOS PRINCIPAS – NEBŪTI ATSISKYRĖLIU
Pasak bendruomenės dvasinio vadovo P.Vaineikio, Šv.Pranciškus nebuvo atsiskyrėlis, jis įkūrė bendruomenę, kuri, Jėzaus priesaku, ėmėsi atkurti „gyvąją bažnyčią“: „Jis užkūrė meilės elektrinę, kurios reaktoriaus niekas negali sustabdyti jau aštuntą šimtmetį. Todėl ir suvažiavome čia, kad Jėzaus uždegtą ugnį neštume kitiems“.
„Brolijoje einame vienu tikėjimo keliu, turime panašią patirtį, giliname žinias, sprendžiame dvasines problemas. Kažkam reikia klubų, įvairių grupių, mums – Šv. Pranciškaus bendruomenės. Mane žavi brolijos laisvė, tolerancija vienas kitam ir pranciškoniškojo judėjimo požiūris bei pagarba kitiems ekumeniniams tikėjimams“, – brolijos pranašumus nusakė J.Devėnienė.
„Kai Lietuvoje atgijo brolių pranciškonų veikla, daviau laikinuosius įžadus. Tačiau ilgai ieškojau ir delsiau, ieškodama tikrojo kelio, važinėjau po įvairias bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje. Galop apsisprendžiau eiti Šv. Pranciškaus keliu“, – pasakojo A.Šeduikienė, kuri vadovauja praėjusį rudenį įsteigtai „Pasauliečių pranciškonų akademijai“.
„Pasauliečių pranciškonų akademija“ – tai viešoji įstaiga, skirta neformaliam švietimui. Akademija pasirašė sutartį su Klaipėdos universiteto Menų fakultetu, kur rengia paskaitas. Jau įvyko rudens sesija, kurios metu apie tikėjimo dalykus kalbėjo garsūs Lietuvos teologai bei filosofai.
„Paskaitos skirtos šviesti plačiąją visuomenę. Pagal dabarties kultūros ir tikėjimo mąstymo lygį žmonėms trūksta gilių žinių. Jų nebetenkina buvimas nusistovėjusių Bažnyčios tradicijos ir ritualų rėmuose. Pavasarį rengsime antrąją sesiją“, – tvirtino akademijos direktorė.
Irena Beniušienė
(Savaitraštis „Vakarų Lietuva”, 2006-02-07, Nr. 6)