Ši trumpa Ordino istorijos ir Regulų apžvalga leis pažinti Pasauliečių pranciškonų ordino ištakas, tiksliau suprasti, kas yra mūsų bendruomenė ir kokia kryptimi ji eina.
Pagrindine politine viduramžių santvarka tapo feodalizmas. Keli įtakingi vyrai, vadinamieji feodalai, valdydavo didžiulius žemių plotus, o savo valdų dalį atseikėdavo ne tokiems galingiems vyrams, savo vasalams. Mainais už žemę vasalai deklaruodavo priklausomybę savo valdovui ir prisiekdavo už jį kautis, jei būtų prireikę jų pagalbos.
Apie 1000-uosius metus feodalai paskelbė taikos laikotarpį, kai vėl galėjo vystytis prekyba ir plėtotis įvairūs ryšiai. Palei pirklių judėjimo kelius iš naujo buvo steigiami miestai, po Romos imperijos žlugimo netekę savo buvusios prekybos centrų reikšmės. Italijoje pirkliai suformavo naują „viduriniąją klasę“. Vienas iš tų pirklių buvo Pranciškaus tėvas Petras Bernardonė. Taigi tvyrant tokiai politinei atmosferai gimė Pranciškus.
Tryliktame amžiuje veikė keletas bendruomeninių Atgailos grupių, kurias pripažino Bažnyčia. Joms priklausė dvasininkai, vienuoliai, vienuolės ir atgailaujantys pasauliečiai. Jie atsižadėdavo pasaulio gėrybių ir turtų, buvo atleidžiami nuo tam tikrų civilinių pareigų ir dėvėdavo skiriamąjį vienuolių abitą [atgailos rūbą]. Tos grupės laikėsi Bažnyčios įstatymo griežčiau nei kiti krikščionys, ypač išsiskirdami pasninkavimu ir reguliariai priimamais sakramentais. To meto sąlygomis Pranciškus įsteigė tris savo Ordinus.
Tryliktame amžiuje atsirado nemažai atgailaujančių pasauliečių ordinų, nors kai kurie jų krypo į ereziją. Pranciškus įsteigė Mažesniųjų brolių ordiną, kurį sudarė būrys vyrų, gyvenusių Evangelija ir skelbusių ją Bažnyčios prieglobstyje. Neturto seserys, vėliau žinomos Neturtėlių klarisių vardu, įsikūrė kaip religinis ordinas ir tuo metu atsiliepė į vienišų moterų troškimą gyventi evangelinį neturto gyvenimą. Netrukus savo pamokslais ir gyvenimo pavyzdžiu, Dievo atskleista charizma ir dvasia Pranciškus pritraukė nemažą skaičių tiek vienišų, tiek susituokusių asmenų. Jie norėjo palikti savo namus, kad galėtų juo sekti, tačiau Pranciškus ragino neskubėti, nes, jo įsitikinimu, išgelbėti bus ne tik tie, kas klajodavo gatvėmis ir pamokslaudavo, ar tie, kas dienų dienas praleisdavo maldose, išgelbėjimas teikiamas visiems. Pranciškus tikėjo, kad Dievas jam atskleis būdą, kaip tie ieškantieji galėtų gyventi Evangelija. Atsakymu tapo naujas Atgailos brolių ir seserų ordinas, kurio skiriamasis bruožas buvo brolių ir seserų pasaulietiškumas. Jie galėjo išsaugoti šeimas ir tuo pat metu gyventi atgailos gyvenimą. Pranciškus pažadino tikrąjį ordino narių šventumo jausmą. „Nuostabiausiais dalykas nutiko Grečio miestelyje, kur gyventojai taip persiėmė Pranciškaus dvasia, kad sukūrė maldos ir evangelinės dvasios bendruomenę Mažesniųjų brolių prieglobstyje.“
1226 metais, mirus Pranciškui, vyko ginčai, ar jis iš tiesų buvo Atgailos brolių ir seserų ordino įkūrėjas. 1238 metais laiške palaimintajai Agnietei iš Bohemijos popiežius Grigalius IX minėjo tris Ordinus, įsteigtus Šv. Pranciškaus. O jau 1289-aisiais Mykolo IV Reguloje Pranciškus oficialiai pripažįstamas Atgailos brolių ir seserų ordino įkūrėju. Tačiau aiškiausias Pranciškaus vaidmens įrodymas yra „Paraginimas Atgailos broliams ir seserims“, kurio dalis tapo Pauliaus Regulos įžanga.
Tryliktame amžiuje daug ginčytasi dėl Mažesniųjų brolių ordino įtakos Atgailos ordinui. 1227–1232 metų laikotarpiu broliai buvo raginami aktyviai lankyti atgailaujančius pasauliečius, padėti jiems suprasti pranciškoniškąją dvasią ir charizmą. Nuo 1232 iki 1247 metų Generalinis ministras Elijas, Pranciškaus sekėjas ir teisėtas Mažesniųjų brolių ordino lyderis prieštaravo brolių lankymams, kaip ir daugelis vėlesnių jo pasekėjų. 1247–1257 metų laikotarpiu abiejų ordinų labui broliams vėl buvo leista vizituoti. Tačiau 1257 metais Generalinis ministras Bonaventūra uždraudė apsilankymus manydamas, kad Pirmojo ordino nariai buvo beprarandą savo nepriklausomybę, įtvirtintą Pranciškaus. Jie įsivėlė į pasauliečių ir pasaulietinės dvasininkijos konfliktus su valdžios atstovais. Bonaventūra jautė, kad tai toli gražu ne tikrasis Mažesniųjų brolių vaidmuo. Pagaliau 1284 metais du Ordinai, vadovaujami pranciškonų brolio Karo iš Florencijos, suartėjo dar sykį.
Visuomenės pokyčiai liudijo, kokią svarią įtaką jai turėjo Atgailos ordinas, keitęs žmonių gyvenimus ir požiūrį. Ordino prieglobstyje valdovas ir vasalas, kilmingasis ir prasčiokas, vyras ir moteris tapdavo lygūs. Feodalinė santvarka, iki tol klestėjusi Italijoje, lėtai bei negrįžtamai ėjo į pabaigą. Ordino nariai buvo atleidžiami nuo tam tikrų viešųjų pareigų. Jie neprivalėjo kautis už valdovą ar miestą, taigi įsivyravo pilietinė taika. Nariai nemokėjo mokesčių, nes buvo pasišventę dieviškajai tarnystei. Jie galėjo skirti turtą savo nuožiūra, kas tapo didelė naujovė prastuomenei.
Egzistavo ir papildoma lengvata, susijusi su civiline teise: visi narių ginčai buvo sprendžiami brolijos viduj, o nepasiekus kompromiso, reikalo sprendimas buvo perduodamas vietos vyskupui. Be to, nariams, neatsakingiems už interdiktą lėmusį įvykį, buvo užtikrinamas imunitetas nuo interdikto: jiems buvo leista dalyvauti Bažnyčios pamaldose, priimti sakramentus ir būti laidojamiems pagal krikščioniškąsias apeigas.
Pasauliečių pranciškonų ordino istorijoje būta ir pakilimų, ir nuopuolių. Tryliktojo amžiaus klestėjimą pakeitė keturioliktojo šimtmečio stagnacija. Taip nutiko dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia atslinko Juodoji mirtis ir viena buboninio maro forma nusinešė daugiau nei ketvirtadalį visos Europos gyventojų. Antra, keturioliktame amžiuje atgailaujantys pasauliečiai patyrė įtarinėjimus erezija, kas vėliau buvo paneigta. Trečia, įvyko didžioji Vakarų schizma, Bažnyčios skylimas dėl varžovų pretenzijų į popiežiaus sostą. Visi tie įvykiai lėmė Atgailos brolių ir seserų ordino nuosmukį minėtame šimtmetyje.
Pagrindine politine viduramžių santvarka tapo feodalizmas. Keli įtakingi vyrai, vadinamieji feodalai, valdydavo didžiulius žemių plotus, o savo valdų dalį atseikėdavo ne tokiems galingiems vyrams, savo vasalams. Mainais už žemę vasalai deklaruodavo priklausomybę savo valdovui ir prisiekdavo už jį kautis, jei būtų prireikę jų pagalbos.
Apie 1000-uosius metus feodalai paskelbė taikos laikotarpį, kai vėl galėjo vystytis prekyba ir plėtotis įvairūs ryšiai. Palei pirklių judėjimo kelius iš naujo buvo steigiami miestai, po Romos imperijos žlugimo netekę savo buvusios prekybos centrų reikšmės. Italijoje pirkliai suformavo naują „viduriniąją klasę“. Vienas iš tų pirklių buvo Pranciškaus tėvas Petras Bernardonė. Taigi tvyrant tokiai politinei atmosferai gimė Pranciškus.
Tryliktame amžiuje veikė keletas bendruomeninių Atgailos grupių, kurias pripažino Bažnyčia. Joms priklausė dvasininkai, vienuoliai, vienuolės ir atgailaujantys pasauliečiai. Jie atsižadėdavo pasaulio gėrybių ir turtų, buvo atleidžiami nuo tam tikrų civilinių pareigų ir dėvėdavo skiriamąjį vienuolių abitą [atgailos rūbą]. Tos grupės laikėsi Bažnyčios įstatymo griežčiau nei kiti krikščionys, ypač išsiskirdami pasninkavimu ir reguliariai priimamais sakramentais. To meto sąlygomis Pranciškus įsteigė tris savo Ordinus.
Tryliktame amžiuje atsirado nemažai atgailaujančių pasauliečių ordinų, nors kai kurie jų krypo į ereziją. Pranciškus įsteigė Mažesniųjų brolių ordiną, kurį sudarė būrys vyrų, gyvenusių Evangelija ir skelbusių ją Bažnyčios prieglobstyje. Neturto seserys, vėliau žinomos Neturtėlių klarisių vardu, įsikūrė kaip religinis ordinas ir tuo metu atsiliepė į vienišų moterų troškimą gyventi evangelinį neturto gyvenimą. Netrukus savo pamokslais ir gyvenimo pavyzdžiu, Dievo atskleista charizma ir dvasia Pranciškus pritraukė nemažą skaičių tiek vienišų, tiek susituokusių asmenų. Jie norėjo palikti savo namus, kad galėtų juo sekti, tačiau Pranciškus ragino neskubėti, nes, jo įsitikinimu, išgelbėti bus ne tik tie, kas klajodavo gatvėmis ir pamokslaudavo, ar tie, kas dienų dienas praleisdavo maldose, išgelbėjimas teikiamas visiems. Pranciškus tikėjo, kad Dievas jam atskleis būdą, kaip tie ieškantieji galėtų gyventi Evangelija. Atsakymu tapo naujas Atgailos brolių ir seserų ordinas, kurio skiriamasis bruožas buvo brolių ir seserų pasaulietiškumas. Jie galėjo išsaugoti šeimas ir tuo pat metu gyventi atgailos gyvenimą. Pranciškus pažadino tikrąjį ordino narių šventumo jausmą. „Nuostabiausiais dalykas nutiko Grečio miestelyje, kur gyventojai taip persiėmė Pranciškaus dvasia, kad sukūrė maldos ir evangelinės dvasios bendruomenę Mažesniųjų brolių prieglobstyje.“
1226 metais, mirus Pranciškui, vyko ginčai, ar jis iš tiesų buvo Atgailos brolių ir seserų ordino įkūrėjas. 1238 metais laiške palaimintajai Agnietei iš Bohemijos popiežius Grigalius IX minėjo tris Ordinus, įsteigtus Šv. Pranciškaus. O jau 1289-aisiais Mykolo IV Reguloje Pranciškus oficialiai pripažįstamas Atgailos brolių ir seserų ordino įkūrėju. Tačiau aiškiausias Pranciškaus vaidmens įrodymas yra „Paraginimas Atgailos broliams ir seserims“, kurio dalis tapo Pauliaus Regulos įžanga.
Tryliktame amžiuje daug ginčytasi dėl Mažesniųjų brolių ordino įtakos Atgailos ordinui. 1227–1232 metų laikotarpiu broliai buvo raginami aktyviai lankyti atgailaujančius pasauliečius, padėti jiems suprasti pranciškoniškąją dvasią ir charizmą. Nuo 1232 iki 1247 metų Generalinis ministras Elijas, Pranciškaus sekėjas ir teisėtas Mažesniųjų brolių ordino lyderis prieštaravo brolių lankymams, kaip ir daugelis vėlesnių jo pasekėjų. 1247–1257 metų laikotarpiu abiejų ordinų labui broliams vėl buvo leista vizituoti. Tačiau 1257 metais Generalinis ministras Bonaventūra uždraudė apsilankymus manydamas, kad Pirmojo ordino nariai buvo beprarandą savo nepriklausomybę, įtvirtintą Pranciškaus. Jie įsivėlė į pasauliečių ir pasaulietinės dvasininkijos konfliktus su valdžios atstovais. Bonaventūra jautė, kad tai toli gražu ne tikrasis Mažesniųjų brolių vaidmuo. Pagaliau 1284 metais du Ordinai, vadovaujami pranciškonų brolio Karo iš Florencijos, suartėjo dar sykį.
Visuomenės pokyčiai liudijo, kokią svarią įtaką jai turėjo Atgailos ordinas, keitęs žmonių gyvenimus ir požiūrį. Ordino prieglobstyje valdovas ir vasalas, kilmingasis ir prasčiokas, vyras ir moteris tapdavo lygūs. Feodalinė santvarka, iki tol klestėjusi Italijoje, lėtai bei negrįžtamai ėjo į pabaigą. Ordino nariai buvo atleidžiami nuo tam tikrų viešųjų pareigų. Jie neprivalėjo kautis už valdovą ar miestą, taigi įsivyravo pilietinė taika. Nariai nemokėjo mokesčių, nes buvo pasišventę dieviškajai tarnystei. Jie galėjo skirti turtą savo nuožiūra, kas tapo didelė naujovė prastuomenei.
Egzistavo ir papildoma lengvata, susijusi su civiline teise: visi narių ginčai buvo sprendžiami brolijos viduj, o nepasiekus kompromiso, reikalo sprendimas buvo perduodamas vietos vyskupui. Be to, nariams, neatsakingiems už interdiktą lėmusį įvykį, buvo užtikrinamas imunitetas nuo interdikto: jiems buvo leista dalyvauti Bažnyčios pamaldose, priimti sakramentus ir būti laidojamiems pagal krikščioniškąsias apeigas.
Pasauliečių pranciškonų ordino istorijoje būta ir pakilimų, ir nuopuolių. Tryliktojo amžiaus klestėjimą pakeitė keturioliktojo šimtmečio stagnacija. Taip nutiko dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia atslinko Juodoji mirtis ir viena buboninio maro forma nusinešė daugiau nei ketvirtadalį visos Europos gyventojų. Antra, keturioliktame amžiuje atgailaujantys pasauliečiai patyrė įtarinėjimus erezija, kas vėliau buvo paneigta. Trečia, įvyko didžioji Vakarų schizma, Bažnyčios skylimas dėl varžovų pretenzijų į popiežiaus sostą. Visi tie įvykiai lėmė Atgailos brolių ir seserų ordino nuosmukį minėtame šimtmetyje.
Penkioliktame amžiuje Ordinas pradėjo atsigauti. Tuo metu jis buvo pervadintas į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną. Įsidėmėtina, kad visi trys ankstesni amžiai – Ordino dvasinio tapsmo laikotarpis, pagimdęs daugybę kanonizuotų šventųjų, kurie ėjo įvairiais gyvenimo keliais, tarp jų – kilmingosios šv. Elžbieta Vengrė (m. 1231), šv. Elžbieta Portugalė (m. 1331), pasaulietės šv. Margarita iš Kortonos (m. 1297), šv. Rožė iš Viterbo (m. 1252), kunigas, advokatas ir teisėjas šv. Yvas iš Kermartino (m. 1303) ir amatininkas palaimintasis Petras iš Sienos, pirklys palaimintasis Lukezijus ir jo žmona Bonadona (m. 1260), esą pirmieji gavę abitą iš šv. Pranciškaus. Dar yra žinomi dvasininkai, vienuolynų steigėjai, dosnūs labdaros teikėjai ir atsiskyrėliai. Krikščioniškas gyvenimas skleidėsi per labdaringą veiklą. „Kur tik įsisteigdavo brolija, netrukdavo atsirasti ligoninė ar kitokia labdaringa įstaiga. Tie, kas vykdė tą gerumo pašaukimą, gyvendavo bendrijoje ir gaudavo paramą iš brolijos.“ Kiti tos labdaringos veiklos pavyzdžiai buvo namai blogos reputacijos moterims, prieglaudos vargstantiems tretininkams, nemokamas maistas ir prieglobstis vargšams, nemokamas mokymas vargšų vaikams, kad jie galėtų gauti tinkamą išsilavinimą. Buvo įsteigti du moterų vienuolynai, o Trečiojo ordino dvasininkai rengė jaunuolius kunigystei.
Šešioliktame ir septynioliktame amžiuje išryškėjo radikalus pasaulio suvokimo pokytis. Besibaigianti Renesanso era šešioliktojo amžiaus gale nukreipė žmonių dėmesį nuo religinių mokymų prie paties žmogaus ir jo pasaulio suvokimo. Tokia pasaulėžiūra pelnė „humanizmo“ vardą. Tuoj po Renesanso sekė vadinamasis Proto amžius, prasidėjęs antrojoje septyniolikto amžiaus pusėje. Jo pagrindiniu principu ir vieninteliu tiesos pamatu tapo protas. Ankstesni tradiciniai įsitikinimai sulaukė filosofų pasmerkimo ir tapo laikomi prietarais. Be to, šešioliktas amžius davė pradžią protestantų reformacijai, savo ruožtu lėmusiai vėlesnę katalikų kontrreformaciją ir Tridento Susirinkimą (1545–1563). To Susirinkimo mokymas vienijo Bažnyčią per kitus 400 metų. Visos intelektualinės ir religinės reformos turėjo milžiniškos įtakos Trečiojo ordino nariams. Šešioliktame ir septynioliktame amžiuje kito apranga, įžadai, Regula ir vizitacijų praktika.
1508 metais popiežius Julius II pakeitė Trečiojo ordino narių abitą ir nuo pradinės ilgos tunikos pereita prie škaplieriaus – dviejų ilgų medžiagos gabalų, iš priekio ir nugaros suimtų virve. Ant jos galima buvo dėvėti bet kokį viršutinį apdarą. Laikui bėgant škaplierius mažėjo, kol liko tik du nedideli medžiagos keturkampiai, prie kaklo suimti dviem virvutėm. Škaplierius niekada nesusiliesdavo su virvele, tokiu būdu pradinė virvės reikšmė išsitrynė.
Per tuos amžius įžadus priimantys nariai prarado pirmųjų brolių aistrą ir užsidegimą. Atgaila, kadaise buvusi pagrindu įsilieti į šv. Pranciškaus Trečiąjį ordiną, užleido vietą pasitenkinimui. Šešioliktas ir septynioliktas amžiai galėjo pasigirti gausiu narių skaičiumi, tačiau, skirtingai nuo ankstesnių amžių, subrandino tik saujelę kanonizuotų šventųjų.
Taigi per tuos šimtmečius sustiprėjo abiejų, Pirmojo ir Trečiojo ordinų, vaidmuo. Popiežius Sikstas VI, išbuvęs soste nuo 1585 iki 1590 metų, Trečiąjį ordiną paskelbė pavaldžiu OFM ir OFM vienuoliams. 1620-aisiais metais OFM kapucinams buvo suteiktos vizitavimo teisės. Tų teisių pagrindu Pirmasis ordinas įgavo visišką valdžią Trečiajam ordinui, praradusiam savo pradinę autonomiją. Trečiojo ordino nariams nukrypus į ereziją, jiems vadovauti buvo skiriamas Pirmojo ordino narys. Pagal savo pareigas jis turėjo taisyti brolijos veiklos klaidas, rūpintis naujų narių priėmimu ir leidimais Trečiojo ordino nariams duoti įžadus. Vienuolis atlikdavo ir grupės nuodėmklausio misiją.
Iki to laiko pasauliečiai, diecezijos dvasininkai ir pamaldžiosios moterys vadovavosi bendra Regula, paskelbta Mykolo IV. 1547 metais popiežius Paulius III patvirtino tris skirtingas Regulas Trečiajam ordinui: vieną – vyrams vienuoliams tretininkams, antrą – moterims vienuolėms tretininkėms ir trečią – pasauliečiams tretininkams, kuriems popiežius leido laikytis Mykolo IV Regulos.
Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje Trečiasis ordinas suklestėjo, tačiau antroji to amžiaus pusė Ordinui tapo sunkiu išbandymu. Įsigalint nacionalizmui ir demokratijai valdovai troško pasiglemžti kuo daugiau valdžios. 1776 metais Šventosios Romos Imperijos imperatorė, Čekijos ir Vengrijos karalienė regentė ir Austrijos kunigaikštienė Marija Teresė uždraudė naujiems nariams stoti į Ordiną. Po 1790 metų Prancūzų revoliucijos Civilinė dvasininkijos konstitucija užgniaužė visų religinių institucijų veiklą ir valstybės vardu paskelbė, kad visas turtas priklauso valstybei. Už ištikimybę Bažnyčiai ar tapimą pranciškonu laukė bausmė – įkalinimas ar net mirtis. 1810 metais Prancūzijoje Napoleonas uždraudė visus Trečiojo ordino susirinkimus, įsakė išimti iš apyvartos visas knygeles su Regulos tekstu. Nepaisant to, Trečiojo ordino nariai išsaugojo drąsą. Kad ir suvaržytomis teisėmis, Trečiojo ordino brolijos sugebėjo išlikti slaptų privačių bendruomenių pavidalu.
Nuo devynioliktojo amžiaus vidurio Trečiasis ordinas vėl suklestėjo dėl kelių priežasčių: Pirmasis ordinas atgaivino visuomeninę apaštalavimo dvasią, žmonės labiau pažino pranciškoniškąjį gyvenimo būdą ir jo esmę, intelektualų grupės įsiklausė į Pranciškaus idealus. Pirmojo ordino pokyčiai vizituojančio asmens dėka paveikė ir Trečiąjį ordiną. Be to, Trečiasis ordinas užsitikrino tvirtą popiežiaus palaikymą, o žymūs asmenys pradėjo iš naujo vienyti Ordiną. Tai buvo kun. Jonas Marija Vianėjus (m. 1859), kun. Jonas Bosko (m. 1888) ir ses. Pranciška Ksavera Kabrini (m. 1917). Popiežiai, pradedant Pijum IX ir baigiant Jonu XXIII, priklausė Trečiajam ordinui, kol ėmė tarnauti Bažnyčiai kaip Kristaus vietininkai žemėje.
Leonas XIII teikė didelę reikšmę Trečiajam ordinui ir laikė jį viltingu įrankiu įgyvendinant atnaujintos krikščionių bendruomenės svajonę. Jo popiežiavimas sutapo su Pranciškaus 700-ųjų gimimo metinių minėjimu, tad 1884 metais jis išnaudojo tą progą pritaikydamas naują Regulą modernaus gyvenimo reikalavimams. Tačiau kilnus siekis atsigręžė prieš jį patį. Leono Regula stengtasi pranciškoniškąjį būdą padaryti prieinamesnį kuo didesniam žmonių ratui, paverčiant tokiu būdu Trečiąjį ordiną ir Atgailos ordiną krikščionišku visuomeniniu klubu. Buvo lengvai atsisakyta bet kokios griežtesnės Regulos nuostatos. Modifikuota Regula užtikrino patogesnį gyvenimo būdą.
Pasauliečių pranciškonų judėjimas išplito už Katalikų Bažnyčios ribų. Anglikonų ir Kalvinistų Bažnyčiose kūrėsi grupės, sekančios šv. Pranciškaus dvasingumo ir charizmos idealais.
Trečiojo ordino narių skaičius viršūnę pasiekė 1920 – 1930 metų laikotarpiu, tačiau jis drastiškai sumažėjo per kitą dešimtmetį ir nesiliovė mažėjęs. Toks nuosmukis aiškinamas įvairiai. Kaip jau minėta, Leono Regula, kuria buvo siekta pritraukti kuo daugiau narių į Trečiąjį ordiną ir palengvinti tretininkų gyvenimą, brolijas pavertė grupėmis, kurios nesiūlė pasauliečiams jokių pašvęstojo gyvenimo programų ar apaštalinės veiklos. Maždaug tuo pat metu Pirmojo ordino vienuoliai susidomėjo kitokiais tarnystės būdais, nebelaikydami rūpinimosi pasauliečiais savo pagrindine pareiga. Trečiojo ordino nariai pasijuto apleisti ir atstumti. Per daugelį amžių brolijos įprastai tikėjosi vienuolių vadovavimo. Atradę savo naująjį pašaukimą, vienuoliai nebeprisiėmė atsakomybės už pasauliečius. Kadaise buvęs nepriklausomas, Trečiasis ordinas neteko kryptingumo. Galiausiai popiežius Pijus XI įsteigė „Katalikų akcijos“ sąjūdį, susijusį su socialiniu teisingumu ir reforma – dviem pamatiniais pirmosios Trečiojo ordino Regulos siekiais. Globėju buvo paskelbtas šv. Pranciškus Asyžietis. Didėjant „Katalikų akcijos“ sąjūdžio narių skaičiui į Trečiąjį ordiną stodavo vis mažiau.
Dvidešimtajame amžiuje pastebimas bandymas atgaivinti Trečiąjį ordiną. 1957 metais Šventosios vienuolijų kongregacijos dekretu buvo išleistos Konstitucijos. Konstitucijos dar kartą patvirtino pasaulietišką tretininkų pašaukimo prigimtį – jos pasaulietišką šventumą ir pasaulietišką apaštalavimą atgaivinant žmogiškos veiklos pašvęstumą visuose dalykuose ir visoje kūrinijoje. Konstitucijos turėjo nubrėžti gyvenimo būdą, derantį su pranciškoniškais principais ir krikščionišku būdu, kuris būtų gyvenimiškas ir atitiktų laiko dvasią, ypač taikos ir socialinio teisingumo klausimais. 1990 metais Konstitucijos susilaukė pataisų.
Vatikano II Susirinkimas (1963-1965) dar kartą atstatė Trečiojo ordino nepriklausomybę. Nariams buvo leista rengti susirinkimus, rinkimus, priimti ugdyti žmones, kandidatus stoti į Ordiną ir pasibaigus jų ugdymo laikotarpiui leisti jiems duoti pranciškoniškojo gyvenimo įžadus. Brolijos tapo atsakingos ir už savo finansus. Dešimtmečiu vėliau, 1973 metais, buvo įsteigta Trečiojo ordino Pasaulinė Taryba, suvienijusi viso pasaulio pranciškonus tretininkus. 1978 metais paskelbtoje Pauliaus Reguloje Ordino pavadinimas buvo pakeistas į Pasauliečių pranciškonų ordiną, o senąjį abitą – mažą škaplierių su virvele – pakeitė „Tau“ formos kryžius.
Regula, kaip ir bet kuris gyvybės kupinas ir gyvenimą teigiantis reiškinys, negalėjo išlikti nepakitusi per tuos aštuonis amžius. Kintant žmonių poreikiams keitėsi ir Regula. Tačiau vertėtų atsiminti, kad pirminis Pranciškaus ketinimas buvo gyventi pagal Evangeliją. Esminis klausimas, į kurį teko atsakyti naujosios Pauliaus regulos kūrėjams, – kiek galiojanti Regula nutolo nuo originalo ir kiek liko jam artima.
Visų Pasauliečių pranciškonų ordino regulų pagrindu tapo Pranciškaus „Paginimas atgailos broliams ir seserims“, parašytas 1221 metais. Atgailos broliams ir seserims skirti pirmosios Regulos principai yra kildinami iš to paties dokumento, tačiau žinome apie juos iš 1228 metų pataisymų. Pirmoji Regula buvo griežčiausia, kviesdama žmones palikti vien savimi besirūpinančią visuomenę ir grįžti prie pagrindinių krikščioniškųjų vertybių. Tą vertėtų atsiminti šiame kontekste. Pagrindiniai Regulos principai buvo tokie:
- Nariai negalėjo dalyvauti puotose, šokiuose ar kituose nepriimtinuose renginiuose.
- Nariai privalėjo pasninkauti kiekvieną penktadienį. Pasninkauti reikalaujama ir trečiadieniais, pradedant Visų Šventųjų diena ir baigiant Velykom. Be visų pagrindinių gavėnių, buvo privalu laikytis „Šv. Martyno gavėnios“, kuri tęsėsi nuo lapkričio 29 dienos iki Kalėdų.
- Valgyti mėsą buvo leidžiama tris dienas per savaitę – sekmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais.
- Dvasininkai turėjo kalbėti Valandų liturgijos maldas, o kiti turėjo kalbėti dvyliką „Tėve mūsų“ ryte ir septynis per kitas liturgines dienos valandas. Gavėnios metu visi nariai turėjo dalyvauti rytinėse pamaldose bažnyčioje.
- Visi nariai turėjo priimti Eucharistiją tris sykius per metus: per Kalėdas, Velykas ar Sekmines.
- Nariai privalėjo mokėti dešimtinę.
- Nariai negalėjo duoti oficialių priesaikų, išskyrus tokius atvejus: jei tai išsaugotų taiką, palaikytų tikėjimą, paneigtų šmeižtą ar patvirtintų įrodymą teisme. Nevalia buvo duoti jokių asmeninių priesaikų karaliui ar valdovui.
- Nariams buvo uždrausta nešiotis ginklus.
- Sykį per mėnesį visi viename mieste gyvenantys nariai turėjo kartu dalyvauti liturgijoje ir išklausyti dvasininko pamokslą.
- Kasmėnesiniuose susitikimuose visi turėjo aukoti į bendrą fondą, kurio lėšomis buvo šelpiami vargšai.
- Ministras turėjo prižiūrėti, kad kas savaitę būtų lankomi ligoniai.
- Visi nariai privalėjo dalyvauti mirusių narių laidotuvėse ir kalbėti už juos užtarimo maldas.
- Visi nariai tuojau po įšventinimo turėjo parašyti savo testamentus.
- Visi teisiniai ginčai buvo sprendžiami brolijos viduje.
- Viešus narių suklydimus reikėjo išsakyti vizituojančiam asmeniui, t.y. apsilankiusiam Mažesniųjų brolių ordino nariui.
- Sykį per mėnesį buvo privalu priimti Atgailos sakramentą.
Ši pirmoji Regula numatė sąlygų sąvadą, susijusį su priėmimu į Ordiną:
- Prieš duodamas įžadus kandidatas privalėjo sumokėti visas likusiais skolas ir dešimtines.
- Kandidatas privalėjo išspręsti visus nesutarimus su savo artimaisiais.
- Kandidatas turėjo būti laisvas nuo įtarimų erezija.
- Susituokusiai moteriai, norinčiai stoti į ordiną, reikėjo vyro sutikimo.
- Po bandomųjų metų kandidatą laikė tinkamu ir vykdavo įžadų davimas. Įžadai – krikšto pažadų atnaujinamas ir iškilminga priesaika bendruomenės akivaizdoje gyventi pasaulyje pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją – tapdavo nuolatiniais įsipareigojimais. Įstatymas nenumatė išėjimo iš Ordino, nebent buvo stojama į religinę bendruomenę.
1289-jų metų Mykolo IV Regula nė kiek nepakeitė pirminės Regulos, tik aiškiau sudėliojo jos doktrinas. Tačiau atsirado du papildymai: pirma, šv. Pranciškus buvo oficialiai paskelbtas Ordino steigėju; antra, siekiant suvienyti visą pranciškonišką šeimą visos vizitacijos buvo pavestos Mažesniesiems broliams.
Pati Regula nesikeitė iki Leono popiežiavimo 1884-aisiais metais. Tačiau verta prisiminti Palaimintojo Inocento XI Konstitucijas, paskelbtas 1689-aisiais. Tų Konstitucijų paskirtis buvo paaiškinti Mykolo IV Regulos nuostatas atsižvelgiant į besikeičiančios aplinkos poreikius.
- Dienų skaičius, kai nariai privalėjo priimti Eucharistiją, padidėjo nuo trijų iki dvylikos per mėnesį.
- Mirusius narius reikėjo paminėti vieną lapkričio dieną, kurią nustatydavo prefektas.
- Vargingesni nariai buvo atleidžiami nuo taisyklių, numatančių susilaikymą.
- Pranciškonų vyresnieji buvo įpareigoti siųsti tretininkų dvasininkus į atokesnes parapijas, kad jie tose vietovėse tarnautų kaip dvasiniai Trečiojo ordino vadovai.
- Rugsėjo 17-oji, šv. Pranciškau Stigmų gavimo šventė, buvo paskelbta pagrindine Trečiojo ordino švente.
- Visi brolijos nariai gavo teisę rinkti prefektą (ministrą). Rinkimai turėjo vykti per visuotinį brolijos susirinkimą ir juos akylai stebėti turėjo vietos pranciškonų vienuolyno vyresnysis (gvardijonas). Rezultatai buvo skelbiami per kitą visuotinį susirinkimą.
- Abitą reikėjo dėvėti tik ypatingomis progomis.
- Brolijos tarnautojai eidavo tokias pareigas: dvasinio vadovo, prefekto, prefekto pavaduotojo, sekretoriaus, tarybos narių, iždininko, zakristijono ir slaugytojo.
Esminis Regulos pokytis nuo Mykolo IV Regulos laikų įvyko 1884 metais Leono XIII Reguloje. Šia Regula stengtasi suvienyti tikinčiuosius šv. Pranciškaus dvasia ir, modifikuojant ankstesnę Regulą, atsisakyta griežčiausių dogmų. Svarbiausieji likę principai buvo tokie:
- Abitas – mažas škaplierius ir virvelė su trimis mazgeliais, dėvimi po rūbais.
- Kandidatai, siekę įstoti į Ordiną, prieš duodami įžadus privalėjo metus skirti studijoms.
- Nariai turėjo priimti Eucharistijos ir Atgailos sakramentus sykį per mėnesį.
- Jie privalėjo nuosaikiau maitintis ir vengti pasaulietiškų renginių.
- Jų apranga turėjo būti kukli.
- Dieviškąją tarnybą (Valandų liturgiją) ir Švč. Mergelės Marijos valandas (Mažąsias valandas) reikėjo kalbėti kasdieną. Kas nesugebėjo to daryti, buvo raginami sukalbėti dvylika „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“.
- Nariai per tinkamą laiko tarpą privalėjo sudaryti testamentą.
- Jiems derėjo kasdien tikrinti savo sąžinę ir, kada tik galėjo, lankyti kasdienes Mišias bei dalyvauti kasmėnesiniuose brolijos susirinkimuose.
- Nariai privalėjo prisidėti prie brolijos išlaidų ir padėti vargšams.
- Kas tris metus reikėjo iš naujo paskirstyti pareigas ir skatinti metines vienos iš keturių pranciškoniškų šeimų nario vizitacijas.
Dabartinė Pauliaus VI Regula, paskelbta 1978 metais, ragina grįžti prie pamatinių šv. Pranciškaus vertybių, kurias jis numatė šiam Ordinui ir pirmą kartą išdėstė savo „Paraginime atgailos broliams ir seserims“. Suvokdami tos Regulos doktrinas Pasauliečių pranciškonų ordino nariai prisiima tokius įsipareigojimus:
- Nariai turi gyventi pagal Evangeliją ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.
- Jie privalo širdimi priimti kasdienio atsivertimo evangelinį pašaukimą, kasdien kreiptis mintimis į ir širdimi į Dievą.
- Reikėtų dažnai priimti Eucharistijos ir Susitaikymo sakramentus.
- Kad taptų panašūs į Kristų, nariai pašaukti sekti Jo neturto dvasia ir, užuot pasikliovę savo pačių valia, atsiduoti Dievo valiai.
- Nariai duoda meilės ir nuolankumo Dangiškajam tėvui įžadus.
- Atsižvelgdami į visus savo sugebėjimus nariai turėtų aktyviai įsijungti į Bažnyčios misiją.
- Jie turėtų tapti Dievo taikos nešėjai per santykius savo namuose ir visame pasaulyje.
- Raginama asmeninės, bendruomeninės ir liturginės maldos praktika.
- Nariai turėtų broliškai ir seseriškai sugyventi su visais vyrais ir moterimis bei likusia kūrinija.
- Nariai turėtų atlikti apaštalavimo darbus, ypač susijusius su vargšų globa.
- Nariams vertėtų išskirti ypatingu dvasingumu, atitinkančiu pasauliečio vardą. Likdami pasaulyje, pasauliečiai pranciškonai turėtų įsisąmoninti visos žmogaus veiklos šventumą visuose dalykuose ir visoje kūrinijoje.
Kaip ir daugeliu žmogaus institucijų atveju, Pasauliečių pranciškonų ordino Regulos istorija ir pokyčiai atspindi jo sėkmes ir nesėkmes. 1978-aisias popiežiui Pauliui VI apaštališkuoju laišku „Seraphicus Patriarcha“ patvirtinus Pasauliečių pranciškonų ordino Regulą, o 2000-aisiais Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijai patvirtinus Pasauliečių pranciškonų ordino Generalines Konstitucijas, pasauliečiai pranciškonai vėl gavo nepakartojamą galimybę atgaivinti pirminę šv. Pranciškaus charizmą ir dvasią. Jis priėmė Evangelijos naujieną širdimi, padarė savo gyvenimo pagrindu. Šiandien pasauliečiai pranciškonai pašaukti uoliai žengti Pranciškaus pėdomis.
Įžymūs ordino žmonės
Jurgis Ambrozijus Pabrėža
Kunigas, pasaulietis pranciškonas, religinis rašytojas, poetas, botanikas.
Gimė 1771 m. sausio 15 d. Večiuose, Skuodo rajone. Mokėsi Kretingos mokykloje, studijavo Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje Vilniuje, baigė Varnių kunigų seminariją. Įšventintas kunigu, paskiriamas vikaru į Šiluvą. 1816 metais įstojo į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną pasauliečiu pranciškonu (tuomet tretininku); paskiriamas pranciškonų mokyklos lotynų kalbos, gamtos mokslų mokytoju ir kapelionu. 1821 metais atleidžiamas iš mokytojo pareigų ir paskiriamas vienuolyno pamokslininku. Buvo pagarsėjęs pamokslininkas dar būdamas pasauliečiu kunigu, todėl buvo visur kviečiamas ir didelių žmonių minių klausomas. Pamokslams ruošėsi rimtai, todėl paliko pilnai paruoštus spaudai kelis pamokslų rinkinius.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus liudijimu, buvo uolus nuodėmklausys, geras dvasios vadas ir švento gyvenimo žmogus. Apie dvasios kilnumą liudija jo palikti dvasinio gyvenimo pasiryžimai, uolus pareigų atlikimas, apaštalavimo dvasia, Dievo ir artimo meilė, darbštumas, sąžiningumas ir tikinčiųjų po jo mirties patiriamos malonės.
Rašė lenkiškai, lotyniškai ir daugiausia žemaičių kretingiškių tarme, laikydamasis originalios, paties susikurtos ortografijos. Parengė kelias dešimtis darbų iš botanikos, medicinos, farmakologijos, geografijos, tarp jų platų sisteminį Lietuvos floros vadovą „Taislius auguminis“, lotynų – lietuvių kalbų augalų pavadinimų žodyną, pirmą lietuvišką geografijos vadovėlį. Parašė pustrečio šimto gyvos, vaizdingos raiškos pamokslų, turinčių šaltinio vertę lingvistiniams ir tautos dvasinės kultūros tyrinėjimams. Simono Daukanto tautosakos rinkiniuose išliko J.A.Pabrėžos eilėraščiai: „Esu sau žmogelis“ ir „Apie papykinimą“. Eiliuota kūryba išliko ne visa. Literatūrinę vertę lemia darni poetinė raiška ir pro didaktinę autoriaus nuostatą ryškėjanti žmogaus asmenybės savarankiškumo ir stoicizmo idėja.
Mirė 1849 m. lapkričio 11 d. Kretingoje, palaidotas senosiose Kretingos kapinėse.
Parengta pagal Žemaičių vyskupystės muziejaus medžiagą
Juozas Tumas – Vaižgantas
Kunigas, pasaulietis pranciškonas, rašytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas, politikas.
Gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime, Anykščių rajone, ūkininko šeimoje. Tėvų bei tėviškės aplinka suteikė J.Tumui – Vaižgantui nepaprastai turtingą kalbinį bei etnografinį paveldėjimą, ugdė individualumo bei savarankiškumo pajautimą, meilę žmonėms bei gyvenimo optimizmą. Pradžios mokyklą Kunigiškiuose baigė per 2 metus ir 1881 metais įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Gimnazijoje vyraujanti pozytivystinė, laisvamaniškoji dvasia J.Tumo stipriau nepaveikė. Tautinę sąmonę ugdė „Aušra“, rusų klasikų literatūra paskatino literatūriniam darbui. 1888 metais jis baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje įsijungė į tautinį darbą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą.
1893 metais Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894 metais paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją. Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895 metais jis buvo perkeltas į Žemaitijos gilumą – Mosėdį. Čia prasidėjo didžioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš „Tėvynės Sargo“ organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898 metais perkeltas vikaru į Kulius. 1900 metais pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“. 1901 metais perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tumą dvasinei vyresnybei. Skundas buvo apsvarstytas, ir J.Tumui buvo uždrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902 metais J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Vadaktėliuose sulaukė lietuvių spaudos grąžinimo. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.
1906 – 1911 metais J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“ (1907), „Vilties“ (1907-1911), „Ryto garso“ (1914) redakcijose.
1911 metais paskirtas Laižuvos klebonu. Po įtemptų metų žurnalistinio darbo, užsimojo literatūriniam darbui, bet tais pačiais metais išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįžęs į Lietuvą, parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 metais atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 metais J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį – į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.
1918 metais grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 metais pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 metais persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 metų. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922 – 1929 metais dėstė lietuvių literatūros istoriją. 1929 metais suteiktas garbės daktaro laipsnis. Be šių pagrindinių pareigų J.Tumas buvo daugelio organizacijų nariu (tame tarpe ir pasauliečiu pranciškonu), aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius.
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Džiovanis Pjerluidžis iš Palestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina)
Kompozitorius, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1514 metais Palestrinos miestelyje esančiame šalia Romos, Italijoje.
Mirė 1594 metais Romoje, palaidotas Romos Šv. Petro bazilikoje.
Džoto di Bondonė (Giotto di Bondone)
Dailininkas, architektas, skulptorius, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1276 metais Colle di Romagnano miestelyje esančiame šalia Florencijos, Italijoje.
Mirė 1337 m. sausio 8 d., Florencijoje, palaidotas Florencijos katedroje.
Dantė Aligjeris (Dante Alighieri)
Poetas, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1265 m. liepos 1 d. Florencijoje, Italijoje.
Mirė 1321 m. rugsėjo 13 ar 14 d. Ravenoje, palaidotas Ravenoje šalia Didžiosios Šv. Petro bažnyčios (dabar Šv. Pranciškaus bažnyčia).
Ferencas Listas (Ferenc Liszt)
Kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1811 m. spalio 22 d. Doborjane, Vengrijoje.
Mirė 1886 m. liepos 31 d. Bairoite, Vokietijoje, palaidotas Bairoite kapinėse.
Luidžis Galvanis (Luigi Galvani)
Gydytojas, anatomas, fiziologas, fizikas, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1737 m. rugsėjo 9 d. Bolonijoje, Italijoje.
Mirė 1798 m. gruodžio 4 d. Bolonijoje, palaidotas Bolonijoje.
Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo)
Pirklys, keliautojas, jūrininkas, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1451 m. rugpjūčio 25 d. ar spalio 31 d., Genujoje, Italijoje.
Mirė 1506 m. gegužės 20 d. Valladolid, Ispanijoje, palaidotas Sevilijos katedroje, Ispanijoje, vėliau perlaidotas Haityje, Kuboje, Dominikos Respublikoje, o XIX amžiaus pabaigoje vėl Sevilijoje.
Rafaelis Santis (Rafaello Santi)
Dailininkas, architektas, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1483 m. balandžio 6 d. Urbino, Italijoje.
Mirė 1520 m. balandžio 6 d. Romoje, palaidotas Romos Panteone.
Mikelandželas (Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni)
Dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžinierius, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1475 m. kovo 6 d., Caprese miestelyje esančiame šalia Arezzo, Italijoje.
Mirė 1564 m. vasario 18 d., Romoje, palaidotas Florencijos Šv. Kryžiaus bazilikoje, dar vadinamoje Menininkų Panteonu.
Šarlis Pranciškus Guno (Charles-Francois Gounod)
Kompozitorius, pasaulietis pranciškonas.
Gimė 1818 m. birželio 17 d., Paryžiuje, Prancūzijoje.
Mirė 1893 m. spalio 18 d., Saint-Cloud miestelyje esančiame šalia Paryžiaus, palaidotas Paryžiaus d’Auteuil kapinėse.
Matas Talbotas (Matt Talbot)
Darbininkas, ilgametis alkoholikas, „12 žingsnelių” programos kūrėjas, pasaulietis pranciškonas, kandidatas į šventuosius.
Gimė 1856 m. gegužės 2 d., Dubline, Airijoje.
Mirė 1925 m. birželio 7 d., Dubline, palaidotas Dublino kapinėse.