Lapkričio 10 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos salėje pasauliečiai pranciškonai organizavo visuomenei atvirą paskaitą „Kančios klausimas. Pozityvus požiūris į kančią“, kurią skaitė Gižų parapijos klebonas Virginijus Vaitkus. Marijampolės pasauliečiai pranciškonai nori su visais pasidalyti pranešime girdėtomis įžvalgomis.
Savo pranešimu kun. Virginijus Vaitkus siekė paneigti neteisingus mitus apie ligą ir kančią. Pirmasis jų – kad liga yra nuodėmės padarinys, kitas – kad tai Dievo bausmė. Pirmiausia jis atskleidė Bažnyčios tėvų ir šventųjų požiūrį į kančią. Dar šv. Augustinas sakė: „Būk pasiruošęs bandymui“. Šv. tėvas Pijus iš Pietrelčinos priminė, kad tikintieji yra panašūs į akmenis, o dūžiai į akmenis – tai mūsų išbandymai, gundymai, įvairios baimės. Šv. Kiprijonas, vyskupas ir kankinys, kentėjimus palygino su vieta, iš kurios žmonės siunčiami į Dangų.
Kančia – platesnė sąvoka, tuo tarpu skausmas daugiau susijęs su asmeniniais kentėjimais. Kančios reiškinį nagrinėja filosofai, mokslininkai, psichologai. Žmonės kenčia dėl savo kalčių, ligų, bado, skurdo, mirties, dėl skirtingų temperamentų – viso to, ko iš tikrųjų negali pakeisti. Dažnai kančios priežastimi tampa įžeidimai, paniekinimai, pažeminimai, vengimas klausytis, įvairūs persekiojimai (pvz. Sibiro trėmimai). Būna, kad žmonės vieni kitus prakeikia ir dėl to labai kenčia. Iš didelių kančių ir kalčių sunku išsivaduoti be Bažnyčios teikiamų sakramentų.
Neretai žmogus kamuojasi, kai jį užpuola dvasinės kančios neteisingai pasielgus, o dažnai yra gundomas blogais darbais. Kančias sukelia pasidavimas įvairioms ydoms ir negalėjimas iš jų ištrūkti. Nuodėmės kinta su amžiumi: vienos kamuoja vaikus, kitos – jaunus, o trečios apninka vyresniame amžiuje. Tik atgailaudamas ir jas išpažindamas žmogus gali patirti sielos ramybę. Graužiamasi ir dėl skrupulų, vengiama bendrauti su aplinkiniais. Nerandama sau vietos dėl pasitaikančių velnio apsėdimų, tada dažniausiai gali padėti tik egzortai.
Kankinamės, kai patiriame dvasinę sausrą, kai viduje tuščia ir nėra jokių jausmų. Sausra iš žmonių atima dvasines paguodas, tačiau kartais tik taip Dievas nori mus išbandyti, ar tikrai Jį mylime. Neramumų sukelia ir neteisingi nusistatymai ką nors daryti tik tam tikra tvarka, nepaisant situacijų, į kurias patenkame.
Vienas kančias sukelia įvairios socialinės priežastys, o kitos priklauso nuo tavęs, nuo tavo būklės. Apmaudu, kai nesutariame šeimoje, nesikalbame, vieni kitus apkalbinėjame, kai nebendraujame gyvendami kaimynystėje ar daugiabutyje. Kenčiame ir dėl draugų, brolių, pažįstamų nesupratingumo. Labai svarbu suvokti, ar skausmas leidžia patirti nuostolį, ar veda į pozityvą. Žmogaus kančios gali sukelti ir teigiamus, ir neigiamus jausmus.
„Ar kančia yra tik blogis? “ – taip klausdamas susirinkusiuosius kvietė pasvarstyti kunigas Virginijus Vaitkus. Jis priminė, kad kentėjimus turime stengtis priimti pozityviai ir iš savo mąstymo išbraukti klaidinančias nuostatas. Pirmoji tokia nuostata – kad Kristus pašalina bet kokį kančios jausmą ir baimę. Iš tikrųjų kančios užklumpa ir gerus, ir blogus žmones. Pasak evangelisto Luko, „jei neatsiversite, visi pražūsite“ (Lk 13, 1-5). Antroji nuostata – kad kančios esmė yra nuodėmė. Krikščionys turi sekti Kristų ir mokytis iš Jo kančios. Kristus kančios nepanaikino, bet kelia ją į aukštesnį lygį, kad patobulėtume savo vidumi.
Kristus kentėjo, kad mus atpirktų. Skausmai krikščionio gyvenime turi kitą prasmę: „palaiminti vargšai ir kenčiantys“. Kristus nesiekia pašalinti kančios, bet nori, kad žmogus savyje atrastų pusiausvyrą, kad jo neprislėgtų įvairios nelaimės. Pasiduodame neteisingiems išmaniųjų technologijų reikalavimams – išbraukti kančią iš savo gyvenimo. Taip skleidžiama apgaulinga viltis, kad tik jų pagalba galima panaikinti kentėjimus. Mes esame įsitikinę, kad kančia yra klaida, kad, jeigu tikime Dievą, neturime kentėti. Tačiau kančia yra pagrindinė augimo, atsivertimo ir apsivalymo sąlyga. Vėliau ji tampa intymiu ir giliausiu bendravimu su Dievu.
Ligos yra ne tik fizinės žaizdos. Mes galvojame, kad sirgdami nieko gero negalime padaryti. O yra atvirkščiai – galime padėti kitiems ištverti vienatvę. Kaip liga mus paveikia? Be skausmų atsiranda ir pridėtinės kančios: galvojame, kad esame niekam tikę, netenkame draugų, sugriūna svajonės ir planai. Liga yra skaistėjimo, kelionės mirties link ir susitikimo su Dievu ženklas. Kančią reikia priimti kaip priemonę dvasiniam tobulėjimui.
Nedaugelis gerėja dėl ligos, tačiau kantriai dėl Dievo kentėdami tobulėjame. Dėl Dievo kentėjo šv. Teresė Avilietė, šv. tėvas Pijus, šv. Pranciškus, pal. Jurgis Matulaitis, tėvas Stanislovas ir daugelis kitų. Kančia yra galimybė augti asmenybei. Viduramžiais žmonės tai suprato ir siejo kančią su šventumu, tačiau neteisingai tai priėmė: specialiai nešiojo diržus su aštriais dygliais, plakdavosi. Krikščionybė kančios neskatina ir nesiūlo, tik visada moko neišsigąsti, jei tenka kentėti dėl doros, tikėjimo ir meilės.
Janina Lebskienė OFS