Šventasis Pranciškus ypatingas tuo, jog jį myli net tie krikščionys, kurie nepripažįsta šventųjų kulto. Neturtėlio iš Asyžiaus įkvėpti anglikonai XX a. viduryje įkūrė pranciškoniškus ordinus Anglikonų Bažnyčioje, kur žmonės ilgą laiką šalinosi bet kokių religinių ordinų vengdami būti pernelyg katalikiški ar popiežiški. Anglikonų bendruomenės Trečiojo šv. Pranciškaus ordino (TSSF) generalinis ministras Kennethas Edwinas Norianas tiki, jog Dievas panaudojo šv. Pranciškų, kad reikiamu laiku atnaujintų Anglikonų Bažnyčią.
Visi žinome tris Katalikų Bažnyčios ordinus, kuriuos įkūrė šv. Pranciškus Asyžietis. Tuo tarpu jūs priklausote anglikonų bendruomenės Trečiajam šv. Pranciškaus ordinui. Labai įdomu, kodėl pasirinkote katalikų šventąjį savo Dangiškuoju globėju? Kokios šv. Pranciškaus savybės yra tokios įkvepiančios?
Kaip žinote, per reformaciją Evangelikų Bažnyčios atsiskyrė nuo Romos ir buvo linkusios atsisakyti daugybės tradicijų, kurias praktikavo Romos Katalikų Bažnyčia, tarp jų – ir šventųjų garbinimo. Visgi anglikonų bendruomenė liko artimesnė Romos Katalikų Tradicijai negu daugelis reformacijos denominacijų.
Šventasis Pranciškus yra žinomas daugeliui žmonių už Katalikų Bažnyčios ribų. Jis, be abejonės, yra vienas garsiausių šventųjų. Greičiausiai ir vienas iš mažiausiai suprastų. Tiek daug žmonių įsivaizduoja Pranciškų kaip šventą paukščiukų globėją, nes jis visada vaizduojamas su paukščiais!
Kalbant rimtai, manau, jog daugumą anglikonų, Trečiojo ordino narių tam tikru gyvenimo momentu sudrebino ir metė iššūkį Pranciškaus gyvenimas bei liudijimas. Skirtingos denominacijos ir tradicijos įvairiai apibrėžia šventąjį, tačiau visų jų centre yra supratimas, jog šventasis yra sektinas pavyzdys; ypatingas mokytojas; asmuo, vertas pagarbos; tas, kuris sustiprina, padrąsina ir meta iššūkį kitiems.
Taigi, kai žmonės skaito, kaip Pranciškus gyveno ir ko mokė žmones, daugelis atranda, jog Pranciškus padeda jiems geriau pažinti Jėzų ir juo sekti. Pranciškus atveda pas Jėzų, kuris atveda pas Dievą. Žmonės Pranciškų seka ir už Anglikonų Bažnyčios ribų. Jungtinėse Valstijose veikia ir Ekumeninis pranciškonų ordinas (Order of Ecumenical Franciscans; OEF), priimantis liuteronus, metodistus, baptistus, presbiterijonus ir dar daugelį kitų, kuriuos įkvepia pranciškoniškas dvasingumas ir kurie nori gyventi pagal Pranciškaus Asyžiečio pavyzdį. Manau, jog priežastys, kodėl anglikonų tretininkus žavi šv. Pranciškus, yra tokios pat, kaip ir Trečiojo ordino Katalikų Bažnyčioje.
Papasakokite anglikonų bendruomenės Trečiojo Šv. Pranciškaus ordino susikūrimo istoriją.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje abiejose Amerikose, Indijoje ir Anglijoje pranciškoniškojo dvasingumo įkvėpti žmonės pradėjo kurti nedideles bendruomenes. Savo pobūdžiu jos priminė Romos Katalikų Bažnyčioje esančias Pasauliečių pranciškonų ordino ir Trečiojo reguliariojo ordino brolijas. XX amžiaus viduryje skirtingų šalių grupės pradėjo vienytis ir sukūrė panašią struktūrą į tradicinį Katalikų Bažnyčios modelį – Pirmojo ordino brolius, Pirmojo ordino sesutes (panašiai kaip Trečiojo reguliaraus ordino sesutės Katalikų Bažnyčioje), neturtėles Klaros seseris ir pasauliečius pranciškonus.
Kodėl šis pranciškoniškas judėjimas Anglikonų Bažnyčioje prasidėjo XX a. pradžioje? Sakyčiau, jog tai paprasčiausiai buvo Šventosios Dvasios veikimas! Tiesa, daugelį metų anglikonų tikintieji šalinosi visko, kas atrodė per daug katalikiška. Religiniai ordinai žmonėms kėlė įtarimą, ir save gerbiantys anglikonai nenorėjo atrodyti „popiežiniai“ (pernelyg priartėję prie popiežiaus). Kiekvienoje krikščionių tradicijoje vyksta atsinaujinimo bangos. Pranciškoniškas judėjimas buvo Dievo inicijuota atsinaujinimo banga Anglikonų Bažnyčioje, kai to labiausiai reikėjo.
Pradžioje besikuriančios bendruomenės Jungtinėse Valstijose nežinojo, kas dedasi Jungtinėje Karalystėje, ir atvirkščiai. Amerikos, Anglijos ir Ramiojo vandenyno provincijų atstovai pirmą kartą susitiko Anglijoje 1973 m. Netrukus susikūrė ir Afrikos bei Naujosios Zelandijos provincija. Taip per 40 metų anglikonų bendruomenės Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas (TSSF) tapo tarptautiniu ordinu. Nors ir turime mažiau narių nei Pasauliečių pranciškonų ordinas, mūsų charizma yra beveik tapati. Esu sukrėstas, kaip Dievas veikia istorijoje, padarydamas šv. Pranciškų aktualų skirtingoms kultūroms ir denominacijoms priklausantiems žmonėms.
Kiek šiuo metu yra provincijų ir kiek narių skaičiuoja anglikonų bendruomenės Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas?
Šiuo metu Ordiną sudaro abiejų Amerikų, Europos, Afrikos, Ramiojo vandenyno ir Azijos-okeanijos provincijos. Ordinui priklauso apie 4000 narių, vadinančių save tretininkais.
Esate generalinis visų penkių provincijų ministras. Ar galėtumėte pasidalinti savo asmenine pašaukimo kelione? Kaip Dievas jus atvedė pas anglikonų pranciškonus?
Buvau pakrikštytas ir sutvirtintas Armėnų Ortodoksų Bažnyčioje. Kadangi netoli namų nebuvo šios bažnyčios, tėvai pradėjo mane vežtis į anglikonų parapiją, kurioje ir užaugau. Būdamas paauglys, pajutau troškimą sąmoningau sekti Kristų. Mokydamasis koledže tapau aktyvus tarpdominacinių krikščioniškų stovyklų dalyvis. Ten sutikau Romos katalikę, vėliau tapusia mano žmona. Tada daug metų aktyviai veikiau Romos Katalikų bažnyčioje – vedžiau mokymus suaugusiesiems, šlovinau gitara. Visgi išlaikiau šiokius tokius ryšius ir su anglikoniškomis šaknimis.
Tam tikru momentu su žmona pradėjome ieškoti kažko evangeliškesnio ir šiuolaikiškesnio. Keletui metų palikome katalikų parapiją ir lankėmės nedominacinėje krikščionių bažnyčioje, tačiau ilgėjomės sakramentinio ir liturginio gyvenimo. Tuomet išgirdau, kad netoliese yra pranciškonų vienuolynas, ir nutariau nuvažiuoti pažiūrėti, kuo jie gyvena. Atrodė, jog radau tai, ko net pats nesupratau ieškąs. Atradau dvasingumą, kuris buvo evangelinis, liturgiškas, sakramentinis, charizmatinis, koncentravosi į paprastumą ir vienybę – visa tai, ko ieškojau.
Taip su žmona grįžome prie mus užauginusių tradicijų: ji tapo pasaulietė pranciškonė Romos Katalikų Bažnyčioje, o aš – Anglikonų bendruomenėje.
Skirtingiems žmonėms rezonuoja skirtingi dalykai. Vieni nebūtinai yra geresni už kitus, tačiau dalies žmonių kelionei su Kristumi labiau tinka vieni, o kitiems – kiti. Taigi perėjau ugdymo procesą, labai panašų į Pasauliečių pranciškonų ordino, ir tapau vienu iš jauniausių TSSF narių. Sulaukiau daugybės dėmesio! Tai buvo 1989-ieji. Bėgant metams tarnavau bendruomenei įvairiais būdais: buvau ir iždininkas, ir ugdytojas, du kartus ėjau Amerikų provincijos ministro pareigas. 2011 metais mane išrinko viso Ordino generaliniu ministru. Dirbant visą darbo dieną, turint penkis vaikus ir aktyviai veikiant vietinėje parapijoje yra tikrai nemenkas iššūkis suderinti visa tai su atsakomybe Trečiajame šv. Pranciškaus ordine! Tačiau Dievas suteikia drąsos tarnauti su džiaugsmu.
Kaip TSSF generolas dalyvavote Generalinėje Pasauliečių pranciškonų ordino (OFS) kapituloje, kuri lapkričio pradžioje vyko Asyžiuje. Ar bendradarbiaujate su OFS? Ar matote šią brolystę kaip kelią į vienybę?
Man buvo malonė dalyvauti Generalinėje OFS kapituloje. Amerikoje aš asmeniškai esu reguliariai kviečiamas į OFS brolijos susitikimus vietiniame ir regioniniame lygyje. Mažiausiai keletą kartų per metus būnu kviečiamas kalbėti apie krikščionių vienybę ir ekumenizmą. Platesniu mastu veikia „Jungtinis pranciškonų vienybės komitetas“, kurį sudaro OFS, TSSF ir OEF. Ši komitetą finansuoja visi trys ordinai. Jų atstovai susitinka keletą kartų per metus, kad kalbėtų ir dalintųsi bendrumais. Tai, kas dažniausiai skiria krikščionių denominacijas, yra teologija. Tai, kas vienija skirtingų tradicijų pranciškonus, yra dvasingumas. Teologija apibūdina, ką mes galvojame, o dvasingumas – kaip mąstome ir gyvename.
Pasauliečių pranciškonų ordinas ir anglikonų bendruomenės Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas yra daugiau nei pusbroliai – mes esame broliai ir seserys Kristuje ir Pranciškuje. Jungtinio pranciškonų vienybės komiteto žodžiais tariant – dalijamės bendrą pranciškonišką charizmą ir esame įsipareigoję liudyti atsidavimą siekdami pranciškonų vienybės.
Tikiu, jog krikščionys turime ko pasimokyti vieni iš kitų. Kokias matytumėte anglikonų tretininkų stiprybes?
Kiekvienas turime skirtingas dovanas ir stiprybes. TSSF stiprybė yra ta, kad esame mažesnė ir todėl glaudesnė bendruomenė, geriau jaučiame ryšį tarp vietinio, regioninio ir tarptautinio lygmens. Būti religinio ordino dalimi anglikonų bažnyčioje yra neįprasta, todėl mūsų nariai labai sąmoningai apsisprendę ir tikri savo pašaukimu. Anglikonų bendruomenė gali būti „didelė padangtė“, kurioje glaudžiasi įvairiausių krypčių krikščionys. Matome save kaip tiltų tarp anglikonų ir kitų denominacijų statytojus.
Kokias misijas vykdo anglikonai tretininkai?
Daugelis Trečiojo ordino narių yra aktyvūs socialinėje ir medicininėje sferoje. Ordinas įsitraukęs į keletą medicininių misijų, taikos ir teisingumo iniciatyvų. Visgi įsitikinau, kad anglikonų bendruomenės Trečiojo Šv. Pranciškaus ordino svarbiausia misija yra padrąsinti ir palaikyti žmones jų individualiose tarnystėse. Ordinas suteikia mūsų gyvenimams pamatą, į kurį remiasi mūsų asmeninės misijos ir liudijimas. Aš pats dirbu Volstryto finansinėje rinkoje – tai didelis iššūkis!
Esame įsteigę „Pranciškonų pagalbos fondą“, kuris veikia per vietines pranciškonų bendruomenes Trečiojo pasaulio šalyse. Fondo tikslas yra sumažinti skurdą ir sustiprinti švietimą vargingiausiose valstybėse, kuriose turime ryšių, žinome poreikius ir galime konkrečiai padėti.
Parengė Monika Midverytė OFS
Bernardinai.lt