Algimanto Andziulio OFS nuotrauka

Nuo daraktorių iki davatkų: pasauliečiai pranciškonai Lietuvoje

Paskaita, skaityta Liaudiškojo pamaldumo seminare, organizuotame Gražinos Kadžytės, kuris įvyko Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2025 m. spalio 14 dieną. Garso įrašas

{Pradžioje turiu pasakyti, kad temos pavadinime įvėliau anachronizmą: „pasauliečiais pranciškonais“ ordinas buvo pervadintas atkuriant jį Lietuvoje 1991 m., o iki tol vadinosi pranciškonų trečiuoju ordinu, arba pranciškonų tretininkais. Tad jei man kalbant kur nors praslys „pasauliečiai pranciškonai“, žinokite, kad omenyje turiu tą patį senąjį šv. Pranciškaus III-jį ordiną.}

Taigi, kas slepiasi už liaudiškų etikečių brostvininkai, davatkos, tretininkai? Kokį fenomeną bandyta taip įvardinti? Ar tai vienalytis reiškinys, ar, priešingai, šie vardai vienodino, paprastino įvairias kultūrinio-religinio aktyvumo formas? Juk tretininkais galėjo būti vadinami ir dominikonų, ir basųjų karmelitų, ir marijonų trečiojo ordino nariai, brostvininkais – taipgi įvairių brolijų bei draugijų atstovai. Tiesa, kalbant apie Lietuvoje iki 1940 m. plačiai veikusį III-jį ordiną, beveik išimtinai turimi omeny pranciškonų tretininkai. Tad ir šioje paskaitoje bus bandoma apžvelgti pranciškonų tretininkų istorija Lietuvoje iki 1940 metų.

PRANCIŠKONŲ IŠTAKOS IR DVASIA

Kartais sakoma, kad su pranciškonais prasidėjo krikščionybės „atnaujinta versija“. Krikščionybė, I-ą tūkstantmetį buvusi popiežių ir valdovų religija (prisimenant, kaip buvo krikštijamos ištisos tautos), sukūrusi vienuolynų tradiciją, vis dėlto galėjo būti gan tolima paprastiems žmonėms – dėl to, kad jie buvo neraštingi, kad liturgija buvo kitakalbė ir pan. Kylant įvairiems religinės pakraipos sąjūdžiams, tarp jų ir atvirai įvardijamoms sektoms, atsirado įvairių pamokslininkų. Jeigu minėtume pranciškonų keliaujančius pamokslininkus, nederėtų pamiršti ir kitų elgetaujančių ordinų – dominikonų, augustijonų ir kitų. O tie pamokslininkai jau kalbėjo liaudies kalba, kreipdamiesi į kuo plačiausią auditoriją. Galima manyti, kad žemieji visuomenės sluoksniai tokiu būdu galėjo „jaukintis“ krikščionybę ir versti ją sava, nors ir aiškindamiesi ją savaip, žinias apie tikėjimą apipindami prietarais. Taigi, iš šito sąjūdžio būtent pranciškonai iškilo kaip ordinas, kuris įgijo popiežių pripažinimą bei paramą ir tapo patrauklus daugeliui tikinčiųjų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Istorikas Darius Baronas sako, kad galbūt pats tvariausias, pats vertingiausias XIII a. palikimas Bažnyčiai buvo ir yra elgetaujantys vienuolių ordinai – dominikonai ir pranciškonai.

XIII a. Bažnyčiai reikalingos reformos sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą, o erezijų plitimas prikišamai rodė, kaip lengvai galėjo būti iškraipytas Bažnyčios mokymas. Pasak istoriko pranciškono Viktoro Gidžiūno[1], neraštingą žmogų „veikė kiekvienas pamokslininko žodis, poeto eilėraštis ar juokdario sąmojis, nes tai buvo vienintelis jo dvasios penas ir pramoga. Lengva tada būdavo pravirkdyti minias ir užverbuoti riterius kryžiaus karams. Sekėsi ir eretikams pasėti klaidas ir vienur kitur sukurti […] sektas, kurios kaip blogį paneigė šeimą, nuosavybę, bažnytinę ir pasaulietinę valdžią, niekino dvasininkus ir griovė […] tuometinę santvarką. Pranciškus gi atnaujino tikinčiųjų gyvenimą tuokart supasaulėjusios Bažnyčios viduje.“

Šventasis Pranciškus įkūrė tris vienuolinius ordinus – vyrų (Mažesniųjų brolių, minoritų, 1210 m.), moterų (klarisių, 1212 m.) ir pasauliečių, t. y. trečiąjį ordiną (1221 m.), kuris tuo metu vadinosi Atgailos brolių ir seserų ordinu.

Trečiasis ordinas buvo šv. Pranciškaus pamokslų vaisius. Kai jis (pirmiausia) Asyžiaus apylinkėse ėmė sakyti pamokslus, tai daugelis panoro viską palikę jį sekti.

Tai matydamas Pranciškus suprato, kad jis negali priimti tokios daugybės norinčių atgailauti ir tapti vienuoliais. Tada jis jiems pažadėjo duoti tam tikrus nuostatus, kurių laikydamiesi ir pasaulyje gyvendami galės atgailauti ir siekti savo sieloms išganymo. Tokiomis aplinkybėmis jis sumanė įkurti Trečiąjį ordiną ir, kardinolo Hugolino padedamas, parašė jam regulą, kurią popiežius Honorijus III 1221 m. patvirtino.

Ši pasaulyje gyvenančių žmonių vienuolija buvo atimta iš pasaulietinės valdžios jurisdikcijos ir atiduota bažnytinei valdžiai. Todėl III-sis ordinas naudojosi daugeliu privilegijų.

Pirmiausia tretininkai, kaip pasaulyje gyvenantieji vienuoliai, buvo atleisti nuo priesaikos miesto ar pilies viršininkui. Be to, regulai draudžiant nešioti ginklus, jie buvo atleisti ir nuo karo tarnybos, dėl to daug tikinčiųjų, trokšdami taikos, kurią drumsdavo ponų nesantaikos, stojo į III-jį ordiną. {Taigi, jie buvo pacifistai dar tais ankstyvaisiais laikais. Išvardinę pranciškoniškąsias vertybes, gautume ir mūsų laikams patrauklų dvasingumą: neturtas, mažumas, paprastumas, džiaugsmas, taikumas, darna su gamta.}

PRANCIŠKONAI LIETUVOJE XIII–XIV A.

Pranciškonų misijos į nekrikščioniškus kraštus buvo alternatyva kariniams Kryžiaus žygių metodams.

Pasak istoriko Dariaus Barono[2], kalbėti apie taikų Evangelijos skelbimą iš pranciškonų lūpų, kai jie galėjo saugiai jaustis tik lydėdami kryžeivių kariuomenę, išties sunku. Esama tiesos Pasaulio aprašymo autoriaus žodžiuose, kad Žemaitijoje Dievo žodis dar nebuvo skelbtas be kalavijo. Tuo tarpu likusioje Lietuvos dalyje sąlygos apaštalauti buvo kur kas geresnės.

Dažnai pranciškonai veikė ranka rankon su dominikonais. Po Mindaugo karūnavimo 1253 m. liepos mėnesį išduotame akte tarp liudininkų šalia dominikono Zindramo [Sinderamus] minimas ir pranciškonas Adolfas su savo konfratrais.

Patikimas žinias apie pirmąsias pranciškonų bažnyčias turime iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) susirašinėjimo Lietuvos krikšto reikalu 1322–1324 metais. Viename iš laiškų Gediminas praneša, kad jis vieną pranciškonų bažnyčią pastatęs Naugarduke, o kitą – Vilniuje. Būtent iš jos išėjo tikėjimo pagonims vilniečiams skelbti pirmieji Vilniaus pranciškonų kankiniai. Tai buvo du broliai, atvykę iš Čekijos Gedimino valdymo pabaigoje. Jų kankinystė įvyko 1341 m.

Antroji pranciškonų kankinystė, kurią vėliau aprašys Baltramiejus iš Pizos, įvyko Vilniuje apie 1369 m. Lakoniška žinia mums praneša, kad Vilniuje, kur gyvena medžių garbintojai, buvo nužudyti penki pranciškonai. Tad tuo metu buvo sunaikintas pranciškonų konventas; Vilniuje jie turėjo įsikurti iš naujo po tam tikros pertraukos. Pranciškonų namai vėl minimi Jogailos privilegijoje1387 m.

[Gilinimasis į pranciškonų istoriją padeda geriau suvokti Lietuvos krikščionėjimo procesą, kuris, pasak D. Barono, prasidėjo gerokai iki 1387 m. Jono Dlugošo nutapytas Lietuvos atsivertimo į krikščionybę paveikslas mūsų šalį vaizduoja iki tol buvus grynai pagonišką, tačiau tai vargu ar teisinga.]

Taigi, pranciškonų istorija Lietuvoje, menanti laikus dar prieš lietuvių krikštą, nėra tolydi: brolių pastangas apaštalauti mūsų krašte žymėjo kankinystė, marų ir karų sunkmečiai, įvairūs kiti pertrūkiai, vis dėlto jos kaskart būdavo atnaujinamos. Ir šiandien, anot Irenos Vaišvilaitės, būtų „[…] neįmanoma įsivaizduoti Bažnyčios Lietuvoje istorijos be Mažesniųjų brolių sielovadinės veiklos, be jų pamokslininkų, mokyklų, bibliotekų“.

TREČIASIS ORDINAS SENOJOJE LIETUVOJE

Dar XIII amž. prie pranciškonų vienuolynų atsirado tretininkų kongregacijos.

Laikantis senos pranciškonų tradicijos mėgstama tvirtinti, kad pirmasis lietuvis tretininkas buvęs [didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius] Jogaila, kuris krikšto metu buvo tapęs pranciškonų draugu, pirmuoju Vilniaus vyskupu nominavo pranciškoną Andrių [Vasilą] Jastžembecą [Jastrzęmbiec], statė vienuolynus ir naudojosi brolių patarnavimu.

XV a. uolesni pranciškonai, pasivadinę observantais, stojo į kovą su palinkimu prie turtų. 1453 m. karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Krokuvą popiežiaus legatą Joną Kapistraną, kuris siekė, kad Lenkijos ir Lietuvos vienuolynuose būtų grąžintas pirmykštis regulos laikymasis. Netrukus [didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius] Kazimieras šiuos reformuotus pranciškonus (bernardinus) įkurdino ir Vilniuje. Jis 1468 m. davė jiems žemės ir pasirūpino pastatyti šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią ir vienuolyną.

Pirmieji observantų tretininkai buvo jų vienuolynų fundatoriai, geradariai ir gerbėjai. Tai patvirtina ir istoriniai šaltiniai. Antai, kai Trakų vaivada Martynas Goštautas, 1479 m. pastatęs Tikocino vienuolyną, gausiai jį apdovanojo, tai prie dovanų prisidėjo ir jo sesuo Aleksandra Goštautaitė, vėliau tapusi tretininke. Panašių tretininkų tuo pat metu jau buvo prie Kauno ir Polocko vienuolynų. [Kitos žymesnės kilmingos tretininkės buvo Lietuvos pakamario Petro sesuo Barbora Radvilaitė (tai kita Barbora Radvilaitė), Barbora Jogailaitė, vėliau, XVII a., – Darata Točycka, įkūrusi Vilniaus „davatkų bendrabutį“.] Pasiturintys tretininkai rėmė pranciškonų apaštalavimą savo testamentiniais užrašais ir patarnavimu vienuolynuose. III-sis ordinas davė užuomazgą daugeliui pašaukimų į dvasininkus ir vienuolius. O kunigų ir vienuolių tuomet pakako ne tik Lietuvai, bet ir plačioms Rusijos misijoms, kuriomis tais laikais rūpinosi Lietuvos didikai ir valdovai.

Numalšinus 1831 m. sukilimą, rusai uždarė didesnę dalį vienuolynų, o po 1863 m. sukilimo panaikino ir iki tol veikusius vienuolynus bei dar labiau suvaržė bažnytinių brolijų veikimą.

Kaip tik tuo laikotarpiu tretininkams pradėjo vadovauti vyskupai ir kunigai, panaudodami juos savo apaštalavimo tikslams, t. y. tretininkai iš pranciškonų vienuolijų perėjo kunigų žinion.

Prieš aptariant spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį, šioje vietoje dar norėtųsi sustoti prie sąvokos davatka.

Mūsų dienų kalbos žodyne https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas/davatka?paieska=davatka&i=fc78130b-15a7-4afb-9dec-5931657ec5eb rastume dvi davatkos reikšmes:

1-ąją – pejoratyvinę, kai šiuo žodžiu pavadinamas perdėtai pamaldus ar veidmainiškai dorybingas žmogus, linkęs smerkti, moralizuoti, apkalbėti kitus.

2-oji gi davatkos reikšmė – pamaldi moteris, atsidavusi religiniam gyvenimui ir praktikai, atliekanti įvairius patarnavimus bažnyčioje (ypač anksčiau).

Nors pagal skambesį „davatka“ labai panaši į lietuvišką „dievota“, o ir reiškia praktiškai tą patį, bet iš tikrųjų etimologiškai susijusi su lenkų dewotka, o šis žodis savo ruožtu yra kilęs iš lotynų devota arba devotissa (‚pamaldžioji‘), plg. devoveo (lotyniškai ‚pašvenčiu, paaukoju save‘). Vadinamieji davatkynai kūrėsi dar Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje. Vėliau davatkos, gyvendamos mažose bendruomenėse, savo laiką skyrė ne tik maldai, bet ir dvasiniam ugdymui, vaikų rengimui Pirmajai Komunijai, ligonių slaugymui, darė gerus darbus visai parapijai.

Beje, tėv. Vikt. Gidžiūnas apie tretininkes rašys, kad jos „[…] dažnai būdavo kaltinamos apkalbėjimu, nesantaikų kėlimu, bet tai būdavo daroma dažniausia pamaldžių žmonių suniekinimui iš neapykantos“. Nenuostabu, kad tretininkės ir davatkos būdavo tapatinamos.

  1. Tretininkai knygnešiai

Tretininkų pagalba naudojosi vyskupas Motiejus Valančius (1850–1875), raginęs steigti blaivybės brolijas ir dar prieš „Aušrą“ bei „Varpą“ skleidęs lietuviškas knygas. Brostvininkais, kaip buvo vadinami blaivybės ar kitų brolijų nariai, neretai būdavo pavadinami ir tretininkai – veikiausiai liaudies akyse jie mažai kuo skyrėsi. Pranciškonas tėvas Pranciškus Bizauskas OFM vėliau rašys, kad jis iš senų kunigų patyręs, kaip labai vyskupas Valančius vertinęs tretininkus: „Jis jiems pavesdavęs svarbiausias pasiuntinybes: pavyzdžiui, į Prūsus nešioti ar parnešti kokie slaptingi raštai; – pranešti kam reikia apie gresiantį pavojų iš maskolių pusės ir t. t. Nuskriaustus kokioj vietoj – tretininkus apgindavo ir guosdavo“.

Vyskupas M. Valančius pirmasis suorganizavo uždraustų knygų spausdinimą Prūsuose ir jų gabenimą į Lietuvą, dėl to jam buvo labai reikalingi patikimi knygnešiai. Jų patarnavimu naudojosi ir kiti Valančiaus bendraminčiai kunigai.

Galbūt daugiausia po Valančiaus tretininkų pagalba platinant lietuviškas knygas yra pasinaudojęs knygų leidėjas ir knygnešys kun. M. Sidaravičius. Jis pats, būdamas tretininkas, gyveno pranciškoniškojo neturto dvasioje. Norėdamas be pavojaus kuo plačiau paskleisti lietuviškas knygas, sumanė sutelkti, jo žodžiais sakant, „Neperstojančiai Vaikščiojančias Žygūnes“, kurios platintų jo iš Prūsų pargabentas knygas. Gyvendamas Sudarge, į šią vietinių knygnešių organizaciją jis įtraukė visų tos apylinkės parapijų tretininkes. Jos ne tik būdavo „žygūnės“, bet ir didino kasą, parinkdamos aukų knygoms leisti, dažnai ir savo uždarbį tam tikslui paaukodavo. Taip pat ir artimiausi kun. M. Sidaravičiaus bendradarbiai – knygų autorius Serafinas Laurynas Kušeliauskas ir knygnešys Jonas Urbutis – buvo tretininkai.

Minėtinas dar vienas M. Sidaravičiaus padėjėjas – Suvalkų Kalvarijos kunigas Juozas Žaliauskas. „Daugel metų jis uoliai didino tretininkų ir tretininkių būrius ir per anuos padėjo leisti į žmones Prūsuose spausdintas knygas.“

[Čia cituoju knygą: Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas : 750 jubiliejaus proga, Brooklyn, N. Y., 1971, p. 92. O autorius savo ruožtu cituoja iš: Petras Ruseckas. Knygnešys I (1864–1904), Kaunas, 1938, p. 153. Taigi:]

[Suvalkų] Kalvarijoje anuo metu, prieš pat magistrato namus, Rioglienės namuose, taip vadinamam „davatkyne“, buvo lyg ir savotiškas tretininkių vienuolynas, kuriame gyveno 9 tretininkės. Jų viršininkė buvo Agota Zigmantaitė […]. Ji buvo dešinioji kunigų ranka platinant draudžiamąją spaudą. Pati Agota išnešiodavusi jai įteiktą literatūrą po Kalvarijos, Liudvinavo, Rudaminos ir Punsko parapijų kaimus.

„Visur tose parapijose ji ir jos įnamės tretininkės turėjo pažįstamus […], kurie pristatytas jiems knygas ir laikraščius toliau nešė kunigams arba tretininkams. Nekartą nešdamosi maišelį draudžiamos literatūros Agota įsidėdavo savo katiną gyvulėlį. Sykį žandarai prikibę rengėsi ją kratyti, bet, įgnybtam katinui knaukterėjus ir iškišus galvą iš maišo, paleido ją eiti savais keliais. […] Be Agotos Zigmantaitės ir jos draugių ir kunigas […] nebūtų įstengęs taip pasekmingai savo pasiryžimą išpildyti.“

Tretininkus organizavo ir Žemaičių vyskupijos kunigai.

Viduklės knygnešys Juozas Sakalauskas rašo, kad 1885 m. į Viduklę buvo atkeltas darbštus vikaras, kun. Feliksas Rudokas, kuris padarė didelę įtaką jo gyvenime. Jis pats buvo tretininkas. Savo pamoksluose ragino jaunimą pirkti ir skaityti knygas. Jis sutvarkė vos begyvuojančius Viduklės tretininkus ir daug gero juos išmokino.

Tretininkų pagalba naudojosi ir Kretingos vienuolyne už lietuvišką veiklą rusų valdžios kalinami kunigai. Iš čia jie redagavo katalikiškus laikraščius „Tėvynės sargą“ ir „Kryžių“, rašė ir vertė knygas. Jų rankraščius į Prūsus nunešdavo ir atspausdintą literatūrą parnešdavo pamaldžios mergaitės. Tokių pat pamaldžių vyrų ir moterų tretininkų pargabentos knygos būdavo paslepiamos ir paskui visoje Žemaitijoje platinamos.

Yra žinių, kad moterys tretininkės buvo ir rusų uždaromų bažnyčių gynėjos. „1893 metais Kražių bažnyčios pirmosios gynėjos vis tik buvo moterys, daugiausia tretininkės […]. Jei jos nebūtų pradėjusios pirmųjų bažnyčios apsaugai žygių, tai ir vyrai nebūtų su tokiu karščiu ir energija Kražių bažnyčios gynę.“

  1. Tretininkų vadovai ir dvasinė literatūra

Grįžtant prie Motiejaus Valančiaus, tai 1850 m. jam tapus Žemaičių vyskupu, visi šios vyskupijos vienuoliai ir tretininkai buvo tiesioginėje jo valdžioje. Valančius rimtai pradėjo rūpintis tretininkais. Pirmiausia jis jiems parūpino pirmą žinomą lietuvišką vadovėlį, pavadintą Dawatku kninga arba Istatimas ir Małdas isirasziusiuju i tretii zokana S. Prąnciszkaus (1864). Šiame vadovėlyje buvo popiežiaus Mikalojaus IV regulos vertimas ir tretininkų maldos. Valančius buvo susijęs su pranciškonais, nes jo paties brolis Mykolas buvo Kretingos vienuolyno vienuolis tėvas Julijonas Valančius (1820–1859), o su tėvu Ambraziejumi Pabrėža dar prieš tapdamas vyskupu palaikė artimus ryšius ir naudojosi jo raštais. Antai jis išleido A.  Pabrėžos knygelę Parkratimas saužinės su visais išgaleis (1869).

Vyskupu Valančiumi sekė kun. Martynas Sidaravičius. Jis pasirūpino, kad 1879 m. būtų išleistas pirmasis Serafino Kušelevskio (arba Kušeliausko) lietuviškas darbas, sulasinėtas iš lietuviškų ir išverstas iš lenkiškų knygų: Auksa Altorius arba Szaltinis Dangiszku Skarbu. [Šios maldų knygos išėjo keliolika laidų.]

  1. Trečiojo ordino organizacinė padėtis

Nežiūrint to, kad tretininkai buvo labai vertinami vyskupo M. Valančiaus, kun. M. Sidaravičiaus ir kitų susipratusių lietuvių kunigų, tačiau organizacinė drausmė be centrinės vadovybės buvo iširusi. Daugelis tretininkų net nebuvo pagal Bažnyčios nuostatus reikiamai priimti į III-jį ordiną.

Kaip rašys t. Pranciškus Bizauskas, „nuo vyskupo Valančiaus mirties (1875) iki 1905 m. tretininkai savo gyvenime turėjo sunkiausias gyvenimo sąlygas. Iš vienos pusės smarkus rusų valdžios persekiojimas, o iš antros stoka literatūros, stoka vadovybės. Kaip kas norėjo, kaip išmanė, taip juos tvarkė, tikriau bus pasakius ardė. Priviso daug pseudo tretininkių, šundavatkių […]“. Taigi, bluko ir tos menkai matomos ribos tarp tretininkų, davatkų ir įvairių brolijų atstovų.

Nuo 1905 m., gavus daugiau laisvės, tretininkai pasidaro pirmutiniais dvasininkijos talkininkais. Prof. Pranas Dovydaitis savo paskaitoje vėliau kalbės: „Atsiranda kartais jų tarpe didelių fanatikų, už ką juos nekartą kaltina ne tik pasauliečiai, bet ir dvasiškiai, iš kurių rimtesni visuomet pastebi, kad čia ne tiek kaltos taip vadinamos „davatkos“, kiek patys kunigai ir jų vadovai“.

Taip atsitiko dėl to, kad besirašantieji į tretininkus nebuvo prideramai ištiriami ir pamokomi. Tokie tik didino netikrų tretininkų skaičių, nes nesuprasdami tikro dievotumo prasmės nemokėjo Dievui tarnauti ir save tobulinti, dėl to savo ydomis erzino žmones.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą pati dvasinė Lietuvos vadovybė – vyskupai – pradeda duoti nurodymus, kaip steigti parapijose tretininkų kongregacijas ir rengti jiems konferencijas. Religiniai ano meto žurnalai ir laikraščiai taip pat teikė žinių apie III-jį ordiną. Pasirodė ir Rankvedėlis tretininkams, kurį parašė ir savo lėšomis 1910 m. išleido kun. Antanas Bizauskas, dar prieš stodamas į pranciškonus.

TREČIASIS ORDINAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

  1. Tretininkų kanoniško sutvarkymo reikalai

Čia pirmiausia paminėtinos kelios iškilios asmenybės: tretininkų organizatorius tėv. Pranciškus Bizauskas, komisarijai tėv. Jeronimas Pečkaitis ir tėv. Augustinas Dirvelė. Jų veikla organizuojant ordiną smarkiai prisidėjo prie to, kad visuomenės (o ir dvasininkijos) akyse tretininkų tapatybė tapo aiškesnė ir nutolo nuo liaudiško davatkų, brostvininkų, „parapijų aktyvistų“ įvaizdžio.

Trečiasis ordinas ėmė kanoniškai, pagal Bažnyčios įstatymus, tvarkytis tik Nepriklausomoje Lietuvoje, kai atsikūrė rusų valdžios buvę panaikinti Mažesnieji Broliai – pranciškonai. Baigiant išmirti paskutiniesiems pranciškonams Kretingoje, parapijai tvarkyti 1900 m. Žemaičių vyskupo buvo atsiųstas kun. Antanas Bizauskas. Jis 1911 m. Kretingos vienuolyne pradėjo noviciatą; o vėliau davė įžadus ir gavo Pranciškaus vardą.

Jo paliktuose „Atsiminimuose“ randame, kad jis 1895 m. kanoniškai įkūrė Dvetos ir Lekečių tretininkų kongregacijas, 1907 m. tą patį padarė Kretingoje ir Palangoje. Lietuvoje aukščiausias III-jo ordino viršininkas buvo pranciškonų vadovybės paskirtas komisarijus. Ant jo pečių gulėjo sunkūs uždaviniai: reikėjo suorganizuoti pabirusius tretininkus, supažindinti juo su pranciškoniška dvasia ir tretininkų pareigomis, kanoniškai įkurti kongregacijas, jungti juos į centrinę provincijos komisarijaus valdžią, bent kiek paruošti direktorius, sudaryti tarybas ir vizituoti visos Lietuvos kongregacijas. Pradžioje jo pastangų nesuprato nei kunigai, nei patys tretininkai. Klebonai, per daugelį metų kaip išmanydami tvarkę tretininkus, nenorėjo pasiduoti naujai, nors ir Bažnyčios įsakytai tvarkai.

Nežiūrint to, kad daugelis III-jo ordino direktorių, pripratę patys vieni tvarkyti tretininkus, sunkiai pasidavė naujiems Bažnyčios potvarkiams, bet jie, nors ir savotiškai, vis tiek jiems vadovavo, ir sunku būtų buvę rasti parapiją, kurioje nebūtų veikusi tretininkų kongregacija.

Kunigų, ypač klebonų, rūpestis tretininkais suprantamas – tretininkai buvo artimiausi jų pagalbininkai apaštalavimo darbe. Šio nusistatymo daugelis klebonų stipriai laikėsi, bet ilgainiui, savo parapijų kongregacijoms leido įsijungti į pranciškonų vadovaujamą Lietuvos tretininkų provinciją. Taip 1940 m. šiai provincijai jau priklausė 381 kongregacija su 49 800 tretininkų. Tai buvo daugiau kaip pusė Lietuvos tretininkų kongregacijų įjungtų į provinciją.

Nebuvo lengva pačius tretininkus, daugumoje beraštes moteris, perauklėti, kad jie savo gyvenimą ir veikimą tvarkytų pagal regulą ir Bažnyčios nuostatus, trūko pranciškonų kunigų ir reikiamos literatūros. Nepajėgdamas greitai paruošti platesnės literatūros, Bizauskas 1919 m. pradėjo leisti Tretininkų kalendorių.

Kitas komisarijus – Tėv. Jeronimas Pečkaitis (1920–1925) tretininkų organizavimo darbą atrado jau gerokai pastūmėtą pirmyn, dėl to reikėjo tik energijos ir ištvermės išmintingai jį tęsti. Nauji kunigai pranciškonai dažniau galėjo išvykti į parapijas su misijomis ir rekolekcijomis ir ta proga būdami parapijose galėjo sutvarkyti kongregacijas kanoniškai jas įsteigdami ir vizituodami, paprašydami kunigų jomis rūpintis ir pamoksluose paragindami tikinčiuosius stoti į tretininkus.

Po Pečkaičio mirties Lietuvos tretininkų provincijai vėl vadovavo tėvas Pranciškus Bizauskas. Jis stengėsi kanoniškai sutvarkyti visas kongregacijas ir įjungti jas į šv. Kazimiero provinciją. Ruošė rajoninius kursus ir konferencijas dvasios vadams – direktoriams. Pats ir pasitelkęs seminarijų profesorius ir kitus kunigus rengė informacinę ir dvasinę literatūrą. Būsimųjų direktorių paruošimui įsteigė tretininkų kongregacijas kunigų seminarijose.

1933 m. komisarijumi buvo paskirtas Tėv. Augustinas Dirvelė, labai energingas ir dinamiškos dvasios žmogus.

Tėv. A. Dirvelė stengėsi patraukti kiek galima daugiau jaunimo. Laikams pasikeitus, nebuvo jam lengva tikinčiuosius, ypač jaunimą, sužavėti šv. Pranciškaus dvasia ir patraukti į tretininkus, nes jiems buvo patrauklesnės kitos katalikų organizacijos. Vis dėlto būta ir jaunųjų tretininkų. Keliolikoje parapijų buvo įkurtos jaunųjų tretininkų sekcijos ar net kongregacijos.

Apie tretininkus būdavo parašoma kunigams skirtoje spaudoje. Tėv. Rokas Kožukauskas straipsnyje „Tretininkų reikalas“ (1927), išaiškinęs, kas yra III-sis ordinas, pastebi, kad mūsų parapijose dėl tretininkystės mintys pasidalija; vieni į ją žiūri su simpatija, dar kiti neprietelingi, o daugelis nesijaučia turį savyje pakankamai drąsos ją priimti. Toliau autorius sako: jei norime, kad tretininkai būtų naudingi, negalime į juos be atodairos visus priimti, o ir patys stojantieji turi rimtai suprasti, kokias pareigas jie prisiima. Tos dvasios tretininkai neįsigys be auklėjimo (t. y. ugdymo) ir mokymo. Šiam reikalui ir yra skirtas naujokynas, mėnesiniai susirinkimai, vizitatoriai, direktoriai ir pačių tretininkų rinkta taryba.“

  1. Maldos gyvenimas ir gailestingumo darbai

Tretininkas kasdien melsdavosi Regulos įsakytus 12 poterių, be to, kalbėdavo rytmetines ir vakarines maldas. Dažnas atlikdavo mąstymus ir skaitydavo dvasinį skaitymą. Daugelyje kanoniškai suorganizuotų kongregacijų kasmet būdavo ruošiamos trijų dienų rekolekcijos.

Kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje tretininkai pasižymėjo gailestingumo darbais. Jie priimdavo elgetaujančius ir duodavo jiems išmaldos. Varnių tretininkė Barbora Kentraitė, „turėdama erdvų, su daugeliu kambarių butą, glaudė prie savęs neturto ir senatvės prislėgtas vargšes, negalinčias užsimokėti nuomos, neturėdama iš to ne tik jokios naudos, bet patirdama net nepatogumų, nes norint pas ją užeiti, turėdavai pirma pereiti eilę pasieniais išstatytų vargšių lovų. Sušelpdavo ji vargšes ir maistu“. Mirdama toms pačioms vargšėms paliko ir savo namus [„Šv. Pranciškaus varpelis“, 1925, Nr. 9, p. 237]. Švėkšnoje buvo kita į pirmąją panaši gailestinga tretininkė – Barbora Jušaitė. […]. Grįžusi iš Amerikos augino ir auklėjo neturtingų giminių mergaitę, o mirdama 1925 m. savo namus užrašė […] Švėkšnos tretininkėms [„Šv. Pranciškaus varpelis“, 1925, Nr. 12, p. 282]. Tad čia aprašyti dievotų tretininkių sambūriai.

Savo labdaringą veiklą galbūt labiausiai buvo išvystę Kauno tretininkų kongregacijos. Tėv. Aloyzo Janušaičio iniciatyva nuo 1930 m. tretininkai su studentais eucharistininkais lankė Kauno miesto ir 9-to forto sunkių darbų kalėjimų kalinius.

1940 metais bolševikų okupacija pačius pranciškonus išvaikė iš savų pastogių. Kai Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, vienuolynai buvo uždaryti, broliai ir seserys priversti išvykti į užsienį arba patyrė kalėjimų bei tremties dalią. Ir vėl – kaip carų laikais – kūrėsi slaptos vienuolijos.

  1. Tretininkai kunigai ir klierikai

Net keli vyskupai buvo tretininkai. Tretininkai buvo taip pat prel. Jonas Mačiulis-Maironis, prel. Adomas Jakštas, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt.

Vaižgantas kiekviena proga prisipažindavo esąs tretininkas. Jis ir savo testamentą pasirašė taip: „Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas, Lietuvos Universiteto Lietuvių Literatūros Garbės Daktaras, Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, o šiaip jau – tretininkas […]“. Taigi, galima manyti, kad Vaižgantas savo tapatybės branduoliu, apvalytu nuo visų dvasinių ir pasaulietinių garbės ženklų, laikė būtent tretininkystę.

Trečiuoju ordinu domėjosi ir klierikai. Štai Žemaičių seminarijoje tretininkas buvo -Maironis, o Seinų seminarijoje – M. Sidaravičius, Suvalkijos knygnešių organizatorius.

Įstojusius į seminariją neturtingus savo parapijos jaunuolius tretininkai remdavo ir organizuotai. Paskui dažnas jų jau įšventintas kunigu pats tapdavo tretininku.

Vėlesniais laikais Seinų seminarijoje tretininku buvęs Jurgis Baltrušaitis. Prel. F. Bartkus mano, kad jis tapo tretininku dar prieš stodamas į seminariją savo gimtojoje Griškabūdžio parapijoje. „Mat, jis būdamas labai neturtingas ir siekdamas kunigystės, ne kartą naudojosi Griškabūdžio tretininkų parama. O tretininkų Griškabūdyje buvo tada labai daug, gerai organizuotų ir pavyzdingai vadovaujamų. Tad jis ir galėjo prisirašyti prie jų […].“ Dėl tų pačių motyvų tretininkais susidomėjo ir jais tapo ir kiti to meto klierikai.

Susidomėjimas šv. Pranciškaus dvasia ir III-ju ordinu Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo labai didelis, jei visose seminarijose veikė tretininkų kongregacijos, o didesnė pusė klierikų buvo tretininkai. Šis gausus jaunų tretininkų kunigų būrys III-jam ordinui teikė naujo atgimimo viltį.

PABAIGA

Šv. Pranciškaus charizma byloja skirtingoms epochoms, skirtingiems žmonėms. Štai kalbėjau apie pirmuosius tretininkus Lietuvoje, I-jam ordinui pavaldžius kilminguosius; devotų reiškinį, irgi susijusį su tretininkyste; tretininkus – klebonų pagalbininkus, parankinius; tarpukario tretininkus, siekusius išgryninti savo tapatybę. Tretininkai čia buvo aptarti kaip visuma, nebuvo išskirti atskiri nariai, nuo mūsų akių jau dengiami istorijos šydo; nebuvo praskleista III-jo ordino pasaulinė istorija. Dantė, Cervantesas, Galilėjus, Liudvikas Galvanis, Volta, Amperas, Vasco da Gama ir Kristupas Kolumbas, Giotto, Leonardas da Vinci, Rafaelis, Michelangelo, Joana Arkietė, Tomas Moras, Elžbieta Vengrė. Apie juos lietuviai pasiskaitydavo savo kalendoriuose, „rankvedėliuose“ ir kitur, matė tradicijos mastą.

Daraktoriai ir davatkos – dvi simbolinės figūros, ženklinančios aktyvųjį ir kontempliatyvųjį gyvenimą. Vita activa reiškėsi mokykloje, špitolėje, parapijoje, šventoriuje – visur, kur reikėjo pagalbos artimiausiems, vargingiausiems, mažiausiems. Tretininkystė – kaip religinio ir kultūrinio susivokimo forma. O vita contemplativa – maldos gyvenimas, ugdymasis ir pasišventimas, išsaugojant paprastumą, „liaudiškumą“, pranciškonišką dvasią.

Modesta Liugaitė-Černiauskienė OFS

[1] Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas : 750 jubiliejaus proga, Brooklyn, N. Y., 1971.

[2] Darius Baronas. „Pranciškonų misionieriai ir kankiniai Lietuvoje XIII–XIV a.“, in: Pirmieji pranciškonų žingsniai Lietuvoje XIII–XVII a. Studia Franciscana Lithuanica / 1, Sudarytojas Darius Baronas, Vilnius: Aidai, 2006, p. 9–31.