„Mano Dievas ir mano viskas“ – tai šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai, kurie tapo Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo suvažiavimo tema ir lydėjo per visą susitikimą. Kiekvienais metais Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas, kurio brolijos išsibarsčiusios po Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių miestus, susirenka pamatyti vieni kitų, pabendrauti, kartu šlovinti Dievą ir liudyti vieni kitiems savo tikėjimą.
Vis dėlto, kaip kalbėjo Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo prezidentė Virginija Mickutė, „šis susitikimas nėra „meetingas“, skirtas apginti savo priklausymą kokiai nors organizacijai, bet susitikti su Dievu – Viešpačiu“.
Susitikimas įvyko Vilniaus Bernardinų parapijoje vasario 16–18 dienomis. Kaip visada, tokiuose susitikimuose gausu įvairių diskusijų, konferencijų, šlovinimo, eucharistijos šventimo, liudijimų. O kur dar neoficiali dalis, kur jaunimėlis bendrauja tarpusavyje, dalijasi savo išgyvenimais.
Gali kili klausimas: o kas iš to? Kam reikalingi tokie vietinės reikšmės susitikimai, kurie taip ir lieka žinomi tik labai mažai visuomenės dalelei? Į šį klausimą galima atsakyti Andriaus Mamontovo, susitikimo metu vieną vakarą bendravusiu su pranciškoniškuoju jaunimu, dainos žodžiais: „Jei nori keisti pasaulį, keisk pirmiau save“.
„Jūs esate labai svarbi visuomenės dalis – tai nuolat pabrėžė br. Astijus, trumpai apsilankęs palaikyti jaunimą. – Jūs nerūpite didžiajai daliai valdžios žmonių, kurie rūpinasi tik savo gerove. Gyvenate melo, neteisybės, išnaudojimo laiku, kuris vis dėlto jums yra pats švenčiausias laikas – kalbėjo br. Astijus susitikimo atidarymo metu. – Jūs galite pasakyti: „Ačiū, aš turiu gyvenimą – Jėzus Kristus yra mano viltis, Jis niekada mūsų neparduos“.
Susitikimo metu brolis Andrius Nenėnas skaitė pranešimą ir klausė: ar visuomenė yra tokia savarankiška, kad gali išgyventi be Dievo? Brolio atsakymas buvo: NE. Dievas yra be galo reikalingas, net jei kartais, atrodo, kad Jis miręs. Kaip pavyzdį brolis papasakojo anekdotą, kaip kartą močiutė pamatė iš konteinerio kyšančias kojas. Ji pajudino jas ir kojos ėmė judėti. „Kvailiai, kam jį išmetė, su juo juk dar galima gyventi“. Ar panašiai nebūna su tais žmonėmis, kurie išmeta Dievą iš savo gyvenimo, bet paskui sugrįžta prie Jo, pripažindami, kad tik su Dievu galima apsčiai gyventi.
Labai svarbią temą palietė ir į svečius pakviestas kunigas A. Narbekovas, jis įtaigiai pasakojo apie gyvybės vertę, apie lytiškumą, skaistumą, neigiamą kontracepcijos poveikį ir abortų amoralumą. Kunigas Narbekovas sakė, jog sąvoką „netikėtas nėštumas“ reikėtų pakeisti kita sąvoka „netikėtas džiaugsmas“.
Labai svarbi šio jaunimo susitikimo dalis buvo socialinės tarnystės. Pasidaliję į grupeles, jaunuoliai lankėsi pas neįgalius vaikus, taip pat našlaičius bei griežto režimo kolonijoje gyvenančius berniukus ir jaunuolius. Po tarnystės vyko aptarimas, kurio metu išryškėjo, jog tokia tarnystė labai reikalinga ne tik minėtose vietose gyvenantiems jaunuoliams ir vaikams, bet ir pačiam pranciškoniškajam jaunimui, ir ne tik. Iš jaunuolių liudijimų galėjai suvokti, kaip tokia socialinė veikla ir pagalba stokojantiesiems praturtina patį žmogų ir apdovanoja malonėmis.
Iš tiesų visuomenei žmogus labai mažas, tačiau Dievui kiekvienas iš mūsų esame labai didelis ir svarbus. Todėl po tokio susitikimo galima tik pasidžiaugti gautomis malonėmis, kurias žino tik ten dalyvavęs kiekvienas asmeniškai, ir padėkoti organizatoriams – jūsų pastangos tikrai nenuėjo perniek, tuo labiau žinant, kad Šv. Rašte parašyta: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“( Lk 10,2).
Gintarė Prūsaitė
(Interneto dienraštis “Bernardinai.lt”, 2008-02-29)