Spalio 11 dieną Katalikų Bažnyčia ir Pranciškoniškoji šeima mini šventąjį popiežių Joną XXIII, kurį 2008 metais Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas pasirinko savo nacionalinės brolijos Dangiškuoju globėju. Popiežius Jonas XXIII buvo taip pat ir pasaulietis pranciškonas, todėl jo gyvenimas yra įkvėpimas tiek Pasauliečių pranciškonų ordinui, tiek visai Pranciškoniškajai šeimai. Nuoširdžiai sveikiname visus su mūsų Dangiškojo globėjo šv. Jono XXIII švente!
Angello Giuseppe Ronkalli popiežiumi tapo 1958 metais, po ilgo popiežiaus Pijaus XII pontifikato. Jis buvo kilęs iš kaimo, tuo metu tarnavo Venecijos arkivyskupu ir jau buvo sulaukęs 77 metų amžiaus. Jonas XXIII buvo išrinktas garbingo amžiaus, kaip „pereinamasis“ popiežius, tačiau jau po trijų mėnesių jis nusprendė sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą, mums žinomą kaip Vatikano II Susirinkimą. Labai trumpas šv. Jono XXIII pontifikatas truko vos ketverius su puse metų, tačiau žmonės spėjo jį labai pamilti ir vadino „Papa buono“ – „geruoju popiežiumi“.
2014 metais šventuoju paskelbtas popiežius Jonas XXIII visame krikščioniškame pasaulyje laikomas dideliu autoritetu – tiek dėl inicijuotų socialinių pokyčių, tiek dėl pastangų siekiant taikos, tiek dėl dėmesio žmogaus teisėms. Prieš pat mirtį, pačiame Šaltojo karo apogėjuje 1963 metais, popiežius Jonas XXIII išleido encikliką „Pacem in Terris“ (Taika Žemėje), o šventinamas į vyskupus pasirinko šūkį: „Paklusnumas ir taika“.
Iš šv. Jono XXIII „žiedelių“:
Kartą, lankydamasis vienoje ligoninėje, popiežius paklausė ten sutikto berniuko, kuo šis norėtų būti užaugęs. Vaikas atsakė: arba policininku, arba popiežiumi. „Tavo vietoje rinkčiausi policiją, – patarė jam Jonas. – Popiežiumi gali tapti bet kas, štai, pažvelk į mane!“
„Dažnai būna, kad pabudęs naktį, pradedu galvoti apie visas rimtas problemas, užgriuvusias pasaulį, ir sakau sau: reikia apie tai pakalbėti su popiežiumi. Kitą rytą pabundu ir prisimenu, jog aš ir esu popiežius.“
Sykį vieno žurnalisto paklaustas, kiek žmonių dirba Vatikane, Jonas XXIII atsakė: „Maždaug pusė“.
Kartą vienas kardinolas pasiskundė, jog pakėlus atlyginimus Vatikane, toks ir toks durininkas gaunąs tiek pat, kiek kardinolas, popiežius atsakė: „Tas durininkas turi 10 vaikų, tikiuosi, kardinolas tiek neturi“.
Vieną vakarą nuėjęs aplankyti bičiulio, gulinčio netoliese esančioje Šv. Dvasios ligoninėje, duris atidariusi vienuolė prisistatė: „Šventasis Tėve, aš esu Šventosios Dvasios vyresnioji“. Popiežius atsakė: „Kaip jums pasisekė! Tai bent darbas! O aš esu tik ‘Dievo tarnų tarnas“.
Neužilgo po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, palaimintasis Jonas vaikštinėjo Romos gatvėmis. Viena praeivė tarė savo bičiulei: „O, Dieve, tai bent dručkis!“ Nugirdęs moteriškės žodžius, Jonas atsigręžė ir tarė: „Ponia, tikiuosi, kad suprantate, jog popiežiškoji konklava nėra grožio konkursas“.
Kartą popiežius Jonas rašė: „Yra trys būdai prieiti liepto galą: tai – moterys, lošimas ir ūkininkavimas. Mano tėvas pasirinko patį nuobodžiausią“.
Būdamas kardinolas ir Venecijos patriarchas, būsimasis popiežius kalbėjosi su vienu turtingu miestelėnu ir pasakė: „Jus ir mane jungia vienas bendras dalykas: tai – pinigai. Jūs turite daug, o aš visai neturiu. Skirtumas tas, kad man tai nerūpi“.
Kartą vienas žurnalistas tuometinio Venecijos patriarcho paklausė, kuo jis būtų, jei galėtų nugyventi gyvenimą iš naujo. Būsimasis popiežius atsakė: „Žurnalistu“. O tada šypsodamasis pridūrė: „O dabar pažiūrėkime, ar jums nepristigs drąsos pasakyti man, kad jeigu galėtumėte nugyventi gyvenimą iš naujo, jūs būtumėte patriarchu!“
Vienas Vatikano pareigūnas pasakė popiežiui, jog būtų „visiškai neįmanoma“ pradėti II Vatikano Susirinkimą 1963 metais. „Puiku, – atsakė popiežius Jonas. – Mes jį pradėsime 1962 metais.“ Ir pradėjo.
Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino
Sekretoriato informacija