2015 m. spalio 24 – lapkričio 2 d. vyko bendros OFS ir Jaupra rekolekcijos – piligriminė kelionė į Italiją Šv. Pranciškaus pėdomis. Rekolekcijos buvo skirtos tik įžadus davusiems pasauliečiams pranciškonams, OFS novicams ir kandidatams bei Jaupra Pažadą davusiam arba jam besiruošiančiam jaunimui. Piligrimų grupę lydėjo ir rekolekcijas vedė br. Antanas Blužas OFM ir br. Carlo Bertagnin OFM. Kelionėje dalyvavo 49 piligrimai. Grupė aplankė Dievo Motinos šventovę Čenstachovoje, Veneciją, šv. Antano šventovę Paduvoje, Porciunkulės, San Damiano ir kitas bažnytėles, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros kapus, Carceri eremus, Rivo Torto, Riečio slėnį, Greccio, Poggio Bustone, Fonte Colombo, La Vernos kalną ir kitas pranciškonams brangias vietas. Fonte Colombo Lietuvos piligrimai susitiko su Italijos OFS ir Jaupra nacionalinės brolijos atstovais. Ką apie šias rekolekcijas pasakoja patys piligrimai?
Jūratė (Vilnius): Šiandien pabudusi pagalvojau: „Kaip gaila, kad nebematysiu savo bendrakeleivių, nes jau pasiilgau jų šypsenų…“ Nesitikėjau, kad tokia marga kompanija ir taip „dūšia dūšion“, taip linksmai ir, svarbiausia, su meile kartu keliautų visą savaitę. Garbė Dievui! Ačiū ne iš mandagumo, iš tikro dėkingumo, nes jūs visi pasistengėte padaryti kelionę nuostabią. Esu laiminga dar pabuvusi Porciunkulėje, Asyžiuje, La Vernoje ir dar su tikrais bendraminčiais. Tuo labiau, kad to jau nesitikėjau…
Mindaugas (Vilnius): Ši piligriminė kelionė į Asyžių man buvo jau trečioji. Ir ji nenuvylė.. Buvo daug įspūdžių, žmonių gerumo, bendrystės, maldos ir paprasto tikro džiaugsmo. Norėjosi, kad kelionė nesibaigtų. Bet juk gera piligriminė kelionė yra ne ta, kuri tęsiasi iki begalybės, o ta – kuri keičia mūsų gyvenimus. Džiaugiuosi, kad ji subrandino norą iš naujo pažvelgti į Dievo duotas dovanas, atrasti džiaugsmą ir norą kažką keisti. Nors kelionės metu pamatėme daugybę gražių vaizdų ir aplankėme nepaprastų vietų, bet tikroji žmogaus kelionė vyksta žmogaus širdyje… Būtent ten iškertami tankiausi brūzgynai, išimami spygliai iš erškėčių, būtent ten tiesiami ilgiausi keliai ir statomi stipriausi tiltai, būtent ten malda atsiveria visu savo grožiu ir gėriu persmelkia iki pat sielos gelmių. Dėkoju visiems kartu keliavusiems už nuostabią kelionę ir nuoširdžią brolystę!
Birutė (Skuodas): Tai buvo kelionė, kurios laukiau net 20 metų… Kartais pagalvodavau, jog nebesulauksiu tokios kelionės, kur dvasinės vertybės būtų pirmoje vietoje. Už šią kelionę dėkoju nacionalinei ministrei Virginijai Mickutei OFS, mažesniesiems broliams Carlo Bertagnin OFM ir Antanui Blužui OFM. Jie padėjo įgyvendinti taurias svajones: aplankyti šv. Pranciškaus gyvenimo vietas Italijoje, patirti brolių ir sesių bendrystę, pajausti Dievo veikimą, mokytis vieniems iš kitų, net dešimt dienų išbūti maldos vienybėje, vienu ritmu garbinti Kūrėją, Išganytoją ir Meilės Davėją.
Visą kelionę lydėjo harmonija, susiklausymas, stiprybė, ištvermė, ir lengvumas. Aplankytos vietos padarė didžiulį įspūdį. Dvasiškai sustiprėjome apsilankę Čenstachovos Mergelės Marijos šventovėje Lenkijoje, Italijoje Asyžiaus bažnyčiose, Porciunkulės bažnytėlėje, La Vernos kalne, Paduvoje ir daugybėje kitų šventų vietų. Mane labiausiai palietė buvimas La Vernos kalne, padėjęs suprasti, jog atgaila yra labai reikalinga. Esant galimybei, galim labai daug ką paaukoti už atgailą.
Labai patiko Venecijos, Asyžiaus, Austrijos gamta… Tegul nepraeina noras būti čia ir dabar su Dievo tauta, gyventi didesnėje harmonijoje ir meilėje, nes tai yra gera!
Virginija (Tauragė): Stebuklas kad patekau į šią kelionę! Užkliuvo žodis „rekolekcijos“, ir dar „pranciškoniškos“, ir dar „Asyžiuje“. Trys viename. Ir atsirado vieta! Džiaugsmas užliejo širdį ir blokavo visus kitus trukdžius. Tai buvo mano mažoji svajonė – pamatyti vietas, kur gyveno, mylėjo, tikėjo, meldėsi, gavo stigmas, mirė šv. Pranciškus ir šv. Klara…
Vis tik svarbiausias šios kelionės tikslas buvo rekolekcijos, savęs patikrinimas – ar tikrai esu tame kelyje, ryšyje su Dievu, ką turiu keisti ir kaip… Džiaugsmas lydėjo kiekvieną rekolekcijų dieną. Bendra malda, Eucharistijos šventimas, mokymai, tylus buvimas su Dievu, brolystės išgyvenimas kasdien stiprino ryšį su Dievu. Jaučiau begalinę Dievo meilę, troškau gyventi tik Jam, su Juo, Jame… Ir dabar dar tebejaučiu… Širdimi gėriau kiekvieną br. Antano mokymo žodį – tarsi man vienai skirtą. Supratau, kad kelias, kuriuo turiu eiti yra daug paprastesnis nei galvojau. Tereikia atiduoti Dievui save, savo valią ir sektį Jį, Jo Valią… Leisti Dievui būti manyje, ne šalia ar tik bažnyčioje. Eiti pas Jį tuščiomis rankomis. Ir išties ką aš turiu, ko nebūčiau gavusi iš Dievo? Turiu neapsiprasti su Dievu, turiu ieškoti maldos būdų ir formos, kuri eitų į gylį. Tam, kad pats gyvenimas virstų malda. Kančia turi būti paaukota Dievui. Supratau kad turiu keistis. Turiu atsiversti, atsigręžti į Dievą. Turiu trokšti tik Jo, tik Jo Meilės… Visas kelionės dienas stengiausi nepaleisti Dievo žvilgsnio, būti Jo meilėje. Buvau taip arti to, kuris taip karštai mylėjo Jėzų. Šalia šv. Pranciškaus, prie Jo kapo melsdama užtarimo, kad pajėgčiau mylėti taip kaip Jis. Kad mūsų ordinas ir visas pasaulis mylėtų Jį! Stengiausi Asyžiuje eiti šv. Pranciškaus keliais, Jo dvasioje…
Rekolekcijos buvo tobulos. Asyžius – nuostabus savo vaizdais ir šv. Pranciškaus dvasia. Brolystės išgyvenimas neapsakomas! Taip viskas tobula, kad galvoju ar ne Danguje buvau…
Rima (Šiauliai): Vienerių metukų buvau parvežta į Lietuvą ir pakrikštytą Stulgių bažnyčioje Teresės vardu. Pakrikštyta netikinčių tėvų, 58 metus gyvenančių be Santuokos sakramento. Ir kai Dievas mane pakvietė, pradėjo rūpėti kokios šv. Teresės vardu buvau pakrikštyta. Klausiau tėvų, dėdžių, tetų, bet niekas nežinojo…
Šios kelionės metu, kai prie šv. Pranciškaus krikštyklos atnaujinome savo Krikštą, pajaučiau didelį dėkingumą savo babūnėlei, nes supratau, kad tik Jos maldų dėka gavau Krikšto dovaną… Išėjusi iš bažnyčios, pamačiau dešinėjė pusėje nedidelę koplytėlę, smalsumo pagauta į ją užėjau. Ten pamačiau paveiksliukus su palaimintosios Teresės Manganielo atvaizdu ir vieną ženkliuką, kuriame ji buvo tokia panaši į mano babūnėlę. Puoliau br. Carlo klausti, kas ten parašyta itališkai, ar gali būti, kad nešioju jos vardą. Ir, įsivaizduojat, vakar, t.y. lapkričio 4 d., atsiverčiu „Magnificat“, o ten viskas apie ją aprašyta, kad ji buvo tretininkė. Koks nuostabus mūsų Dievas, koks didžiulis džiaugsmas, kad Jis taip rūpinasi kiekvienu mažutėlio rūpestėliu. Aleliuja!
Nastutė (Vilnius): Broliai. Brolis Antanas diena iš dienos piligrimystės kelyje buvo veidas į veidą su mumis. Taikus ir taiklus liudijimuose, kurio užnugary buvo juntamas Gyvojo Jėzaus artumas, žadinantis prasimerkti visus ir pakelti akis Kūrėjo link. Nors esame kūriniai, liudijantys Dievą taip kruopščiai viską sukūrus, nenustygstame vis prašyti ar net reikalauti Jojo buvimo mumyse, kituose ir visame kame pagrindimo. Nors ir mažyčio, bet stebuklėlio; nors ir menko, bet prisilietimo. Vis negana tų žodžių, kalbų, vis negana ir pamokymų. O broliai, kaip tikri apaštalai, liudijo ir skelbė: malonė arti, dvasia dvelkia, Dievas gyvas dabar, kančios ženklai tikri… Eikite, budėkite, ieškokite, melskitės! Ir išgis kūnas, sustiprės dvasia, neliks nieko nepaprasto, nieko kas atskirtų nuo Meilės.
O meilės ieškoti ir nereikėjo. Ji buvo su mumis visur. Jei ir susidurdavome su nepatogumais, klausimu, neaiškumu, nuovargiu ar šiaip kokia painiava, kur buvęs kur nebuvęs išdygdavo prieš akis brolis Carlo ir sakydavo: – čia Pranciškaus namai ir pirmoji bažnyčia, o čia Kryžius, per kurį Dievas prabilo, čia mašina, kuria mielai tave pavėžinsiu, o čia šaukštelis (gal ledams?)… Romus, rūpestingas, tylus ir dažnai nematomas, mažesnysis brolis Carlo paprastu paprasčiausiai keliavo kartu su mumis.
Brolija. Niekas nepasikeitė. Tikrai niekas. Asyžius džiūgauja savo šventaisiais, bažnyčios klesti turtais, minios maldininkų suka ratus prie relikvijų… Nuvažiavome, pamatėme ir grįžome. Visi sveiki, gal net ir laimingi, su daugybę įspūdžių, šimtu nuotraukų, pilnais lagaminais lauktuvių. Tikrai niekas nepasikeitė, nes visais laikais kelionės, kokios bebūtų – turistinės ar piligriminės, yra tokios pačios, su panašiomis ypatybėmis, tik skirtingais miestų ar šalių pavadinimais. Nepakito nė mano tikyba, nė ūgis, nė troškimas tarnauti brolijoje ir joje būti, nė dar kažkas, kas žinoma man, bet neištariama žodžiu, ir tai, kas slapta, bet žinoma tik Jam. Niekas nepasikeitė, neapsivertė aukštyn kojom ar ant šono nenuvirto.
Viena vertus, o kas gi galėtų pasikeisti pasaulyje, kurį sukūrė amžinasis, laiko neskaičiuojantis Dievas? Kita vertus, ar tikrai gali viskas likti taip pat po susitikimo su Juo? Žinoma, kad ne. Viskas kur kas paprasčiau ir skaidriau, žvelgiant pro Dievo mums sukurtus langelius. Kito akių link: veidu į veidą, iš lūpų į lūpas kartojant Jėzaus vardą. Kiekvienoje bažnyčioje, namuose prie stalo ar net autobuse. Štai čia ir džiaugsmas, štai čia ir linksmybė, kad esi kartu su broliais ir seserimis, esi šeimoje, esi vienybėje su Bažnyčia, per atgailą ir kiekvienam skirta savo kryžių, keliaujant, priimant, padedant ir paklūstant.
Ir dar. Jei bus galimybė keliauti, keliaukime kartu į visą pasaulį atiduodant Jam garbę ir šlovę.