PAŽINTIS SU „BERNARDINAI.LT“. MONIKA MIDVERYTĖ OFS. ESU PRANCIŠKONIŠKOSIOS ŠEIMOS DALIS

Žurnalistikos magistrė, Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo prezidentė ir aktyvi pasaulietė pranciškonė Monika galėtų būti energijos ir pozityvumo pavyzdys kiekvienam. Praktiškai visada besišypsanti, sugebanti atsitiesti po sunkių išbandymų Monika yra nuolatiniame judesyje. Visai neseniai grįžo iš darbinės kelionės Kenijoje,  dalyvaujanti daugybėje katalikiško jaunimo renginių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, lankanti nuteistuosius iki gyvos galvos Lukiškėse ir spėjanti rengti medžiagas, atrasti įdomių pašnekovų „Bernardinai.lt“. Pavydžiu Monikai energijos ir žaviuosi jos gebėjimu visur spėti. Kokių dar reikia įrodymų, kad geriausias būdas padauginti laiką – malda ir rekolekcijos?

Pradėsiu nuo to – ką reiškia santrumpa OFS prie Tavo vardo ir pavardės ir kaip ji ten atsirado?

Bernardinai man siejasi ne tik su interneto dienraščiu, darbo vieta ir mielais kolegomis, tačiau ir su dvasine šeima bei pašaukimu. Bernardinai yra mano parapija, kurioje renkamės ir tarnaujame su mano dvasine šeima – pasauliečiais pranciškonais. Priklausau trečiajam šv. Pranciškaus Asyžiečio įsteigtam Pasauliečių pranciškonų ordinui, kurio lotyniškas trumpinys kaip tik ir yra OFS (OrdoFranciscanus Saecularis). Tai pasaulietinis ordinas, kurio nariai seka Kristų šv. Pranciškaus pėdomis gyvendami pasaulietinį gyvenimą, kurdami šeimas, dirbdami įvairiausius darbus ir apaštalaudami visuomenėje. Galima sakyti, kad stengiamės būti brolių pranciškonų ir pašvęstojo gyvenimo sesučių rankomis visuomenėje, kur jie, turėdami apsčiai pastoracinės veiklos, nebespėja ir nepajėgia dalyvauti. Mūsų pašaukimas yra kaip druskai įsimaišyti į viešojo gyvenimo sritis, nešti Gerąją Naujieną į savo pasaulietinę aplinką. O ta aplinka tokia marga! Tarp brolijos narių yra teisininkų, gydytojų, žurnalistų, mokytojų, muzikantų, taksistų, karininkų… Žinoma, būti ta druska yra kasdienis iššūkis ir siekiamybė.

O tai, jog prie mano vardo ir pavardės prirašytos šios trys raidelės, reiškia, kad buvimas pasauliete pranciškone yra mano tapatybės dalis, kuri nepasilieka anapus užvertų bažnyčios durų. Tai reiškia, kad kur būčiau – parapijoje, darbe, kelionėse – esu tokia pati ir turiu tą pačią misiją. Todėl ir rašydama kiekvieną straipsnįBernardinai.lt pridedu šias tris raideles – jos man primena, kas esu, ir Kieno garbei dirbu ir gyvenu.

Ką Tau reiškia sekti Kristų šv. Pranciškaus būdu?

Tai viso gyvenimo kelionė ir ieškojimas. Kiekvieno mūsų širdis yra bedugnė, todėl ir iš šv. Pranciškaus kas kartą galiu išmokti kažko naujo. Galėčiau vardyti daugelį dalykų, tarkime: kartais sekti Kristų šv. Pranciškaus būdu reiškia numirti savo nuomonei ir atsisakyti savo teisumo; kartais iš meilės broliams ir sesėms atsisakyti asmeninio gyvenimo, poilsio; visada būti vienybėje su Katalikų Bažnyčia ir su meile jai paklusti; pranciškoniškas pašaukimas yra gyventi brolijoje, taip pat būti broliu ar sese visiems žmonėms, ypač atstumtiesiems, rūpintis kūrinija.

Tačiau manau, jog svarbiausia – mylėti Dievą ir trokšti kuo labiau supanašėti su Jėzumi, persiimti Juo, norėti matyti Jo akimis, mylėti Jo širdimi, būti Jo rankomis ir vienytis su Juo kančioje. O tai neįmanoma be intensyvaus sakramentinio ir maldos gyvenimo.

O kaip atkeliavai į Bernardinai.lt?

Istoriją apie įsidarbinimą Bernardinai.lt redakcijoje dažnai pasakoju kaip tikėjimo liudijimą, Dievo veikimą mano gyvenime.

Pamenu vieną niūrų lapkričio vakarą, kai būdama ketvirto kurso VGTU studentė autobusu važiavau namo. Išgyvenau vidinę sumaištį ir krizę. Studijos man nepatiko, kursiniam darbui reikėjo suprojektuoti vandens valymo įrenginių sistemą, o tuo pat metu rašyti ir bakalaurinį. Atrodė, kad neįveiksiu tų užduočių, nebeturėjau motyvacijos. Galvojau – o ką daryti toliau? Jeigu nepatinka šios studijos, ką norėčiau keisti, kur studijuoti? O gal apskritai padaryti pertrauką ir nieko nebesimokyti, verčiau metus atsidėti savanoriškam darbui kokiame nors neįgaliųjų dienos centre? Svarsčiau visus šiuos klausimus melsdamasi autobuse.

Ir tada atėjo mintis – jeigu Vilniaus universitete studijuočiau žurnalistiką ir dirbčiauBernardinai.lt redakcijoje, manau, būčiau laiminga. Ši mintis perskrodė ir sudrebino, tačiau ją greitai nusmukdė kita – vargu, ar pavyks įstoti į žurnalistiką tiesiai iš tiksliųjų mokslų bakalauro ir vargu, ar redakcijai reikia naujų darbuotojų. Visgi nutariau, kad pamėgindama nieko neprarasiu: suėmiau save į rankas, pasistengiau kuo geriau pabaigti bakalauro studijas ir įstojau į žurnalistikos magistrantūrą.

Tą vasarą keliavau į Pasaulio jaunimo dienas Madride, buvau viena iš grupės vadovių. Žinojau, kad negalėsiu sau leisti studijuoti magistrantūroje nieko nedirbdama, nes tėvai neturėjo galimybių manęs remti finansiškai. Todėl keliaudama meldžiausi ir prašiau Viešpaties, kad grįžus parūpintų man darbą. Buvau netgi šiek tiek įžūloka ir prašiau: „Dieve, tu juk žinai, kad negalėčiau dirbti padavėja, tai ne man, per pusdienį išdaužyčiau visas taures. Prašau, parūpink man darbą pagal specialybę, kur galėčiau tobulėti.“

Piligriminėje kelionėje praleidome tris savaites. Pagaliau pasiekus Lietuvą ir tik spėjus kirsti sieną, visi, kaip įprasta, puolė skambinti artimiesiems, tikrinti elektroninį paštą. Paprašiau ir aš, kad draugė leistų pasinaudoti jos išmaniuoju telefonu ir paskaityti laiškus. Atsidariusi gautųjų laiškų aplanką radau Andriaus Navicko laišką. Jis rašė: „Buvai užsiminusi, kad norėtumei dirbti redakcijoje. Ateik, pasikalbėsime.“ Taip po dviejų dienų jau turėjau darbą.

Kokios temos Tau įdomiausios?

Pranciškoniškosios šeimos aktualijos, nes tai mano šeima; Aplinkos apsauga, nes tai mano pirmoji specialybė ir nuo vaikystės labai myliu gamtą; Socialiniai klausimai, nes yra tekę savanoriauti su neįgaliais beglobiais vaikais, nusikalsti linkusiais paaugliais, kas mėnesį lankausi Lukiškių kalėjime. Taip pat domina bioetikos klausimai, žiniasklaidos teorija, kelionės.

Esi, regis, vienintelė Bernardinai.lt darbuotoja, pabaigusi žurnalistikos magistratūrą. Tad natūralu Tavęs klausti – kokia turėtų būti katalikiška žiniasklaida?

Sakyčiau, katalikiška žiniasklaida turėtų būti ta, kuri pirmiausia siekia tiesos. Jėzus mokiniams sakė, kad „tiesa padarys jus laisvus“, todėl tikrai laisva žiniasklaida yra ta, kuri tarnauja tiesai. Man įsiminė Lietuvoje apsilankiusio tiriamosios žurnalistikos eksperto Marko L. Hunterio mintis, kad pirmiausia turėtume siekti skaidrumo ir tiesos: „Stengtis būti objektyviam – tai stengtis kuo kruopščiau aprašyti realią situaciją. Tai nereiškia suteikti vienodą dėmesį melagiui ir tam, kuris sako tiesą. Tai nereiškia, kad negalime pateikti nuosprendžių ar savo nuomonės.“ Kai neduodame pakankamai erdvės melagiui, dalis žmonių kaltina, kad esame šališki ar save cenzūruojame. Tačiau manau, kad katalikiška žiniasklaida turi misiją vertinti pasaulio įvykius tikėjimo šviesoje ir padėti auditorijai susigaudyti, kas sako tiesą, o kas yra melagis.

Ko labiausiai trūksta Bernardinai.lt?

Trijų šiukšliadėžių 🙂 Šiuo metu virtuvėlėje teturime vieną, į kurią metame visas atliekas. Norėčiau, kad pastatytume dar bent dvi – plastikui ir stiklui – kadangi makulatūrą dedame atskirai. Kieme, maždaug už 20 metrų, kaip tik stovi rūšiavimui skirti konteineriai, tad turime visas sąlygas geriau rūpintis aplinka.

Kas apskritai Tau yra darbas šiame dienraštyje?

Darbą Bernardinai.lt tapatinu su misija. Čia praleidžiu didžiąją dienos dalį, vadinasi, būtent čia galiu daugiausia nuveikti skleisdama krikščionišką mintį. Labai džiaugiuosi, kad dirbdami šioje redakcijoje galime pasakoti apie pasaulio įvykius krikščionio žvilgsniu, savotiškai „pasūdyti“ ne tik religijos, bet ir visuomenės, kultūros, šeimos, gamtos rubrikas. Kiek mums tai pasiseka – jau kitas klausimas. Svarbiausia, kad turime tam erdvę ir galimybių. 

Kaip šiandien prakalbinti jauną žmogų, kaip jį sudominti Gerąja Naujiena?

Šiandien prakabinti ir sudominti jauną žmogų galima tokiu pačiu būdu, kaip ir prieš tūkstantį ar du tūkstančius metų – parodyti jam meilę ir priimti tokį, koks jis šiandien yra. Nepaisant to, kad arklius pakeitė automobiliai, o pašto karvelius –feisbukas, žmonėms tebereikia autentiškų santykių, draugystės be išskaičiavimų. Nors galime socialiniais tinklais pakviesti į krikščioniškus renginius, o internete patalpinti tikėjimo liudijimų, labiausiai jauno žmogaus širdį paliečia gyvo susitikimo momentai – kai turime laiko susėsti ir ramiai kartu išgerti arbatos, pasidomėti, kas šiandien verda jo galvoje, kartu pasimelsti.

Pati atėjau į parapiją per žmogišką prisilietimą. Per pirmąsias šv. Mišias Bernardinų bažnyčioje labai sujaudino tuo metu neįprastas gestas – jaunuolis atsisuko į mane, plačiai nusišypsojo ir smarkiai spustelėjo ranką sakydamas: „Ramybės tau“. To elementaraus žmogiškumo pakako, kad norėčiau po savaitės vėl sugrįžti į šią parapiją. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Saulius iš Pranciškoniškojo jaunimo.

Vėlgi nieko naujo nepasakysiu pakartodama tai, jog norint kažką sudominti Gerąja Naujiena, pirmiausia reikia pačiam ja gyventi. Jaunimas yra it vaikščiojantys lakmuso popierėliai – iš karto pajunta, kas yra autentiška, o kur žodžiai prasilenkia su veiksmais. 

Neseniai buvai darbinėje kelionėje tolimoje Kenijoje. Kaip ten patekai, kas padarė didžiausią įspūdį?

Jau daugiau nei metai, kai pabaigiau žurnalistikos magistrantūrą, taip pat ir studijas. Darbo redakcijoje specifika ta, jog čia nėra daug vadinamųjų hierarchijos laiptelių, kuriais būtų galima kopti ir kartu matyti, ar einu į priekį, tobulėju. Todėl norisi išnaudoti galimybes įgyti daugiau patirties, išmokti kažko naujo.

Pavasarį viena tokia galimybė kaip tik ir pasitaikė: dalyvavau nuotoliniuose kursuose žurnalistams, norintiems rašyti apie etnines ir religines mažumas. Dalis pabaigiusių kursus žurnalistų buvo atrinkti vykti į Keniją arba Kambodžą ir ten susitikti su etninių mažumų atstovais. Pasirinkau aplankyti Afriką.

Įspūdžių labai daug – visgi pirmą kartą nuvykau į juodąjį žemyną. Ne veltui juoda ir balta simbolizuoja priešybes: Europa ir Afrika skiriasi kaip diena ir naktis. Šiuo atveju juoda spalva nereiškia kažko prastesnio, tiesiog viskas kitaip.

Didelį įspūdį padarė žmonių mokėjimas džiaugtis. Sutikau pasauliečių pranciškonų, gyvenančių tikrai labai vargingomis sąlygomis, tačiau tai jiems visiškai nėra kliūtis būti laimingiems ir dosniems. Atvira širdimi jie dalinosi su manimi tuo, ką turėjo.

Kitą gan didelį įspūdį paliko Nairobio viešasis transportas. Kai kurie jų mikroautobusai tokie seni ir sukiužę, kad, regis, mūsų sąvartynuose galima rasti geresnės būklės automobilių. Be to, kas kartą važiuodama patirdavau kultūrinį šoką, nes juose didžiulis triukšmas – kolonėlės visu garsu plyšauja muziką it kokiame naktiniame klube, vairuotojas ištisai signalizuoja, o konduktorius barškina moneta į stiklą duodamas ženklą, kada sustoti, o kada vėl pradėti važiuoti.

Nepaisant viso to nepatogumo, vienas dalykas mane labai maloniai nustebino – ant autobusų šonų mirgėjo tokie užrašai kaip: „Mes pasitikime Dievu“ arba „Dievas visada yra geras“. Negana to, labai dažnai girdėjosi krikščioniška muzika, populiarios giesmės, kurias net esame išsivertę į lietuvių kalbą ir giedame per šv. Mišias. Lietuvoje tai atrodo beveik neįmanomas dalykas.

Apskritai kelionės yra mano aistra. Jeigu ilgesnį laiką užsibūnu vienoje vietoje ir nematau pro šalį bėgančių kilometrų stulpelių ar pro lėktuvo langą plaukiančių debesų, pradedu sirgti. Kelionės man – kaip natūralūs vitaminai, būtini gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kita vertus, būdama Kenijoje dar kartą įsitikinau, kad nenorėčiau gyventi niekur kitur, kaip tik Lietuvoje. Labai myliu savo Tėvynę. Kelionės puiku, bet dar nuostabiau turėti, kur sugrįžti.

Klausinėjo Andrius Navickas