Rugpjūčio 15-17 d. Kretingoje pirmą kartą vyks bendras pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo kongresas. Jau prasidėjo registracija į renginį, kurio tema „Dievas davė man brolius“. Beje, kaip Bernardinai.lt sakė organizatoriai, kongresas yra atviras visiems, norintiems geriau pažinti šv. Pranciškų ir jo šeimą. Tad kviečiame susipažinti plačiau – mintimis dalijasi brolis Antanas Blužas OFM, nacionalinis pranciškoniškojo jaunimo (JauPra) asistentas, organizacinės darbo grupės vadovas Nerijus Čapas OFS, kuris yra Pasauliečių pranciškonų ordino vadovas Lietuvoje bei Monika Midverytė OFS, Jaupros nacionalinė prezidentė.
Pirmą kartą organizuojate bendrą suaugusiųjų ir jaunimo kongresą. Kas paskatino? Kodėl jums pasirodė prasminga išbandyti tokią patirtį?
Br. Antanas Blužas OFM. Šią patirtį perėmėme iš 2012 m. Lizje (Prancūzijoje) vykusio pirmojo Europos Pranciškonų pasauliečių (OFS) ir Pranciškoniškojo jaunimo (Jaupra) kongreso. Dalyvavome ir grupė lietuvių ir matėme, kad buvo išties daug gražių dalykų, supratome, kad reikia bendrauti, esame vieni kitiems reikalingi ir kad atėjo laikas suaugusiems bei jaunimui veikti kartu. Ne taip, kaip ligšiol atskirai vieni nuo kitų.
Ką konkrečiai turite omenyje, sakydamas, esame vienas kitam reikalingi?
Pranciškoniškas jaunimas nėra atskira organizacija. Nors ir būdama nepriklausoma, savarankiška atšaka, žiūrint į pranciškoniškos šeimos medį, Jaupra glaudžiasi po pranciškonų pasauliečių sparnu – vadinamuoju trečiuoju ordinu. Kaip žinia, pirmasis ordinas yra Mažesnieji broliai, antrasis – seserys klarisės, o trečioji šaka – pasauliečiai. Tad akivaizdu, kad pranciškoniškas jaunimas negali visiškai ignoruoti pranciškonų pasauliečių, o pastarieji negali ignoruoti jaunimo. Panašiai kaip šeimoje: yra vaikai, tėvai, seneliai ir kiekvienas yra savaip reilkalingas.
Pranciškoniškojo jaunimo tikslas, kaip jie patys sako, yra išgyventi pašaukimo kelionę, ieškoti pašaukimo. Savaime suprantama, jog tai – laikinas etapas, o ne galutinis tikslas. Vadinasi šiame etape žmogus turi atrasti savo gyvenimo didžiąją meilę bei pašaukimą. Jaupra tam ir pasitarnauja, kad žmogus atrastų savo pašaukimą pirmiausiai Bažnyčoje, suprasdamas, jog yra jos narys, o paskui gal ir pranciškoniškoje šeimoje ar kur kitur.
Tuo tarpu pasauliečiai pranciškonai jau yra konkretus pašaukimas. Vienas iš būdų kaip gyventi pranciškoniškai – tai būti pasauliečiu pranciškonu. Jaunimas, žiūrėdamas į juos, gali atrasti savo kelią.
O ką jaunimas duoda suaugusiems?
Br. Antanas Blužas OFM. Jaunimas duoda labai daug ir suaugusieji tą mato: entuziazmą, ugnį, pasišventimą gyventi dėl Bažnyčios ir su Bažnyčia, įsitraukimą į veiklą. Paprastai, ar ugdymo užsiėmimai ar seminarai, jaunimas visada dalyvauja. Gal todėl, kad turi daugiau jėgų, laiko, o vyresni, ypač nuo tarybinių laikų nukentėję, kartais dėl amžiaus ar sveikatos jau ir iš namų sunkiai išeina.
Pasauliečiai pranciškonai žiūri į jaunimą, kaip į tuos, su kuriais siekia tų pačių siekių, meldžiasi kartu, ne vien formaliai susitinka. Jaunimas neretai yra pavyzdys pasauliečiams pranciškonams, emiasi patirties vieni iš kitų.
Nerijus Čapas OFS: Pasauliečiai pranciškonai turi jaustis atsakingi už pranciškoniškąjį jaunimą, dalintis su jais pranciškoniškąja charizma. Mano galva, šito mes dar iki galo nesame perpratę. Labai neseniai vieni kitus pastebėjome (!) ir pradėjome pažintį. Anskčiau Jaupra daugiau šliejosi prie Mažesniųjų brolių ir tai nėra blogai, tačiau Mažesnieji broliai taip pat ne visur suspėja ir ne visoje Lietuvoje jų yra. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jaunimo grupė atsirado anksčiau nei brolių vienuolynas. Bet tikriausiai teisingiausia būtų sakyti, tiek pasauliečiai pranciškonai, tiek pranciškoniškasis jaunimas vis dar ieškome vieni kitų, kad galėtume vieni kitiems padėti keliauti link Dievo.
Monika Midverytė OFS. Nepaslaptis, kad šiuo metu didžioji dalis Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino narių yra senyvo amžiaus žmonės. Dabartinė kultūra linkusi išstumti tuos žmones kuo toliau, nematyti senatvės, negirdėti „akmens amžiuje įstrigusių“ žmonių pamokymų. Manau, kad artimas pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo ryšys yra prasmingas net keletu atžvilgių – tokiu būdu galime mažinti atotrūkį tarp skirtingų kartų, ugdyti abipusę pagarbą. Taip pat jaunimas turime daug ko pasimokyti iš vyresnių žmonių. Patys esame dar tik gyvenimo ir tikėjimo kelionės pradžioje, retam teko išbandyti tikėjimą per persekiojimus, nelaimes, sunkumus. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės išsaugojo meilę Dievui per sovietmetį, neatkrito nuo tikėjimo įvairių gyvenimo išbandymų metu, tad galime drąsiai semtis iš jų patirties ir išminties. Iš pasauliečių pranciškonų jaunimas taip pat gali mokytis ištvermės ir ištikimybės maldoje.
Na, o pasauliečiams pranciškonams jaunimas gali suteikti gyvybės, išjudinti iš sąstingio įsipatoginusias brolijas, įpratusias prie savų taisyklių ir standartų, atnešti naujų idėjų. Jaunos Dievą mylinčios širdys yra imlios Šventajai Dvasiai ir gali atnešti Ordinui atnaujinantį Dvasios dvelksmą, jeigu tik vyresnieji bus pasirengę priimti jaunimą, o jaunimas nebijos užmegzti brolišką ryšį su vyresnės kartos žmonėmis.
Jei teisingai supratau, ligšiol nebuvo daug progų geresniam vienas kito pažinimui ir kontaktams. Kongresas bus viena iš progų?
Nerijus Čapas OFS: Progų, manau, visada yra arba galima atrasti vietiniu lygmeniu, bet ne visad išnaudojome ar išnaudojame jas. Manau, kad ypač artimas suaugusiųjų ir jaunimo bendravimas vyksta tose brolijose, kurios gyvuoja prie mažesniųjų brolių administruojamų parapijų. Sakykime, Vilniaus bernardinų parapijoje OFS brolija ir Jaupra yra viena šalia kitos ir broliai yra lyg jungiamoji grandis. Lygiai taip pat Kretinga. Tuo tarpu kituose miestuose šiek tiek sudėtingiau.
Kongresas išties yra pirmasis toks. Prieš keturis metus vyko vienas kongresas, kuriame kvietėme dalyvauti ir Jaupros atstovus, tačiau, pagrindinė programa vis tik buvo labiausiai skirta ugdyti pasauliečius pranciškonus. Šįkart – kitaip. Organizacinę grupę sudaro abiejų atšakų atstovai ir kongrsas bus tikrai jungtinis.
Pavyzdžiui, kai kurie kongreso pranešimai bus visiems bendri, dalis jų – atskirai jaunimui ir suaugusiems. Turėsime svečių iš užsienio – Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) Prezidiumo narę Lucy Almiranez OFS iš Filipinų ir Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos Prezidiumo narį ir Generalinį dvasinį asistentą br. kun. Martin Bitzer OFM Conv. iš Argentinos.
Tačiau svarbiausias dalykas yra laikas, praleistas kartu. Tai yra tiek pat svarbu ir stipriai suartina bendruomenę. Žmonės paskui ištisus metus kvėpuoja ta nuotaika, kurią išsiveža iš kongreso.
Vienas iš kongreso tikslų – gilinti savo tapatybę, pašaukimą, tačiau numatyta programa ir miestui.
Nerijus Čapas OFS: Taip, numatytas renginys – koncertas miestui. Ši programos dalis pavesta jaunimui. Tai viešas renginys, kuris bus skiriamas evangelizacijai. Esame pasaulietinis ordinas, tad skirtingai nei broliai, turime apaštalauti ne taip, kaip mažesnieji broliai, kurie visą laiką tam skiria, o savo aplinkoje – labai specifiniu būdu – pirmiausia savo pavyzdžiu. Nedėvime jokio specialaus rūbo, kuris jau pats savotiškai evangelizuoja, bet turime būti apsivilkę Kristume, kad žmonės mumyse Jį atpažintų. Tad šiuo viešu renginiu – koncertu norime, kad tai būtų momentas, skirtas ne tik paskleisti žinią apie pranciškoniškąją šeimą, bet kartu ir evangelinės žinios paskelbimas miesto visuomenei.
Dar viena tokia savotiška deklaracija tai eisena, kuria mes keliausime per miestą pas seseris klarises. Tai bus taip pat viešas pareiškimas, kad ir mes tokie esame. Ne tik kažkoks vienetas užsidaręs bažnyčiose ar šventoriuose, bet ir išeinantis į gatvę. Seserys klarisės taip pat kviečiamos dalyvauti kongrese joms prieinamu būdu. Klauzūrinės seserys negali išeiti už vienulyno ribų, tačiau dvasia ir malda jos yra kviečiamos jungtis prie mūsų. Tad eisena atėję pas jas, susijungsime ir bendroje maldoje.
Monika Midverytė OFS. Svajotume, kad krikščioniškos muzikos kokybė ir dalyvių džiaugsmas keltų žmonėms klausimą apie Dievą. Koncerte dalyvaus krikščioniško roko ir šlovinimo grupė ICHTHUS iš Vilniaus bei Gospel komanda HARK!, kurios atliekama muzika yra patraukti tiek tikinčiai, tiek netikinčiai auditorijai. Jie groja plačią stilių amplitudę, pradedant Lotynų Amerikos ritmais, baigiant soulu, roku, hip-hopu, urban. Tad tikėjimo žinia gali pasiekti skirtingų stilių muzikos gerbėjus. Koncerto programoje numatyti pranciškoniškojo jaunimo ir pasauliečių pranciškonų liudijimai. Visą vakarą dalinsimės tikėjimo džiaugsmu.
Kokia yra pasauliečių vieta bendrai pranciškonų Ordino gyvenime?
Br. Antanas Blužas OFM. Yra įsigalėjęs ne visai tikslus supratimas, kurį norėčiau pataisyti. Kiti vienuolynai turi vadinamuosius tretininkus. Tai tarsi savotiškas fanų būrelis, kuris šliejasi prie brolių ar savo mėgstamo vienuolyno. Pavyzdžiui, benediktinai, joanitai, motinos teresės seserys ar karmelitai turi oblatus, daug kas turi tretininkų. Nežinau visų niuansų, tačiau akivaizdu, kad pasauliečiai pranciškonai nėra pirmojo ordino fanų būrelis. Jie yra Ordinas pats savaime, Bažnyčios pripažintas ordinas. Šis dalykas yra pasauliečių pranciškonų išskirtinumas, jie yra Bažnyčios pripažintas ordinas, kurio pašaukimas – būti pranciškonais, gyvenant pasaulyje, o ne vienuolyne.
Svarbu suprasti, kad jie nėra „pusiau vienuoliai“ ar pan. Ypač po Vatikano II Susirinkimo jie semiasi iš Bažnyčios mokymo apie pasauliečių misiją ir stengiasi tuo gyventi pranciškonišku būdu. Svarbu tai pabrėžti.
Mes kaip broliai ar kunigai tiek neįeiname į pasaulį, kaip pasauliečiai. Turime savo pašaukimą gyventi pagal Evangeliją vienuolynuose, konventuose, tarnauti kaip kunigai ar broliai. Pašvęstasis gyvenimas yra savotiškas išėjimas iš pasaulio. Palieki pasaulį vardan Dangaus Karalystės, pilnai pasišvęsdamas pagal tris įžadus: gyvendamas klusniai, skaisčiai ir be nuosavybės.
Pasauliečiai pasaulio nepalieka, bet gyvena jame Evangelijos dvasia. Kaip jų konstitucijoje sakoma: „iš evangelijos į gyvenimą, iš gyvenimo į evangeliją“.
Grįžtant prie kongreso, norėčiau paklausti, kuo svarbi jums pasirinkta jo tema: „Dievas davė man brolius“. Kas jums yra brolystė?
Br. Antanas Blužas OFM. Šiuos žodžius Pranciškus užrašė savo testamente. Nepamirškime, kad jis labai ilgai ieškojo savo pašaukimo, bandė visokiausių dalykų: ir eremitu būti, ir bažnyčias atstatinėti, raupsuotuosius lankyti, prieš tai norėjo ir riteriu būti. Pranciškus rašo: „kai aš nežinojau kaip gyvent, Dievas davė man brolius ir parodė, kad aš turiu gyventi pagal Evangeliją. Tada aš palikau pasaulį“. Tai reiškia, kad mes kaip pranciškonai suprantame, jog mums neįmanoma gyventi individualiai, išgyventi Evangeliją būnant vieniems. Mes neneigiame, kad Bažnyčoje yra pašaukimų gyventi atsiskyrus ar vienumoje, tačiau tai nėra prancikšoniškasis pašaukimas.
Mes gerai suprantame, kad būdami bet kurio ordino nariai, esame reikalingi vienas kitam, negalime vieni be kitų. Negalime būti tik mes broliai pranciškonai, arba vien tik sesutės pranciškonės. Mums reikalingi ir pasauliečiai pranciškonai, mes esame reikalingi jiems – toje brolystėje, kurioje sutinkame mūsų Viešpatį kaip brolį, Dievo Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu. Ši brolystė apima visą kūriniją.
Pasirinkome tokią temą, nes jaučiame, kad reikia jai skirti dėmesio, dėl tam tikrų spragų šio mąstymo dar trūksta. Trūksta atvirumo, suvokimo, kad mums brolystės reikia, juk šiais laikais pasaulis linkęs į individualizmą. Žmonės dnai kalba, net ir pasirinkdami pašvęstajį gyvenimą, jog ateina savęs realizuoti, tačiau pamiršta, kad pašaukimas yra būti broliu savęs išsižadant.
Tad šio kongreso siekis, kad pasauliečiai pranciškonai suprastų, jog neįmanoma būti pranciškonu gyvenant vienam ir kartą per mėnesį sudalyvaujant brolijos susitikime. Taip pat ir Jaupra negali turėti iliuzijų, kad bus geri pranciškonai, jei ignoruos suaugusiųjų atšaką. Esame tikrai vieni kitiems reikalingi, ir gyvendami kartu, galime atpažinti Dievo duotą mums pašaukimą – gyventi Evangelija.
Šis perėjimas tikriausiai nėra lengvas, ypač vyresniajai kartai, ateinančiai iš sovietinės patirties. Kas padeda augti šiame brolystės kelyje: priimant kitą ir dovanojant save?
Br. Antanas Blužas OFM. Jeigu labai žmogiškai sakant, tai augti pirmiausiai padeda laikas, kurį skiriame vienas kitam. Tokia proga yra ir kongresas – jis dovanos mums laiką kartu. Dalyvaudami programoje, maldoje, klausydami mokymų ir kt. galim labiau vienas kitą pažinti ir pamilti. O labiausiai, jeigu esame atviri Jėzui, tai Jis mus vienija. Išgyvename bendrystę, kai kartu siekiame to paties tikslo – gyventi pagal Evaneliją. Atrandame brolius vienas kitame, nors ir esame labai skirtingi ir dažnai nepatogūs vienas kitam. Dievo meilė padeda perlipti savo ribotumus.
Tačiau noriu pabrėžti, kad kongresas nėra vien būrelio „savų“ susirinkimas smagiai praleisti laiką, jis atviras visiems besidomintiems. Kviečiu visus norinčius registruotis per vietines brolijas ir dalyvauti, jei tik yra susidomėjimas šv. Pranciškumi ir pranciškoniška šeima. 14 – 30 metų jaunimą kviečiame registruotis per Jauprą. O suaugusiems jokių amžiaus apribojimo nėra.
Pabaigai, pora žodžių tiems, kurie norėtų daugiau apie jus sužinoti ir gal prisijungti?
Nerijus Čapas OFS: Esame pakankamai plačiai išsibarstę po visą Lietuvą. Vienintelėje Kaišiadorių vyskupijoje nėra nei vienos mūsų brolijos. Visoje šalyje yra 33 brolijos. Yra ir pavienių žmonių kai kuriose parapijose, tad jei neįmanoma įkurti atskiros brolijos, jie jungiasi prie artimiausiai esančios brolijos.
O lengviausia mus rasti per internetinį tinklapį www.ofs.lt, kur pateikta visa informacija, tad galima rasti pagal gyvenamą vietą sau artimiausią broliją ir kreiptis į brolijos atsakinguosius tinklapyje nurodytais telefonais ar elektroninio pašto adresais.
Kalbino Saulena Žiugždaitė