Antanas„Man taip rūpi ta bažnyčia: sakiau, jei suremontuosime bokštą, jau galiu ir numirti. Taip sunkiai klostėsi reikalai: trūko pinigų, strigo darbai. Dabar bokštas jau sutvarkytas, – kurgi bemirsi, kad dar tiek daug darbų laukia“, – juokavo 65-erių Antanas Lukauskas, Kretingos katalikų parapijos pirmininkas, viešosios įstaigos „Mūsų broliai“ administracijos direktorius.

Kretingos katalikų parapijos komiteto pirmininkui Antanui Lukauskui patikėtas visas Kretingos bažnyčios ūkis: remonto darbai, sąmatų skaičiavimas, kontaktai ne vien su statybinėmis bendrovėmis, restauratoriais, bet ir su paveldo specialistais, Seimo ir Vyriausybės atstovais.

Iki jubiliejaus sieks sutvarkyti bažnyčią

Prieš šešerius metus, susikūrus Kretingos katalikų bažnyčios komitetui, parapijiečiai A.Lukauską išrinko ūkinės–finansinės tarnybos vadovu, o nuo 2004-ųjų klebonas jį paskyrė parapijos komiteto pirmininku. Taip prasidėjo neapmokama ir neatlygintina tarnystė Dievui ir žmonėms.

A.Lukausko, turinčio svarios ir ilgametės vadovaujančio darbo patirties, pečius užgulė pagrindinis rūpestis – sutvarkyti Kretingos bažnyčią: pakeisti stogą, įrengti apšvietimą, restauruoti duris, altorius, sakyklą, perkloti šventoriaus takus.

„Daug darbų jau nuveikta išvien su broliais pranciškonais, parapijiečiais ir geradariais aukotojais. Tačiau kiek tų darbų dar liko, – A.Lukauskas nebuvo linkęs sureikšminti jau atliktų darbų. Tik suskubo vardinti dar būsimus ir neatidėliotinus, kuriuos tikisi padaryti iki Kretingos bažnyčios 400 metų jubiliejaus. Šį jubiliejų kretingiškiai švęs 2017-aisiais. – Vasarį iš Kėdainių restauravimo dirbtuvių bus parvežtas dar vienas – priešpaskutinis – didikų Chodkevičių giminės sarkofagas. Per Šventą Pranciškų, spalio 4 dieną, bus iškilmingai atidengtas centrinis altorius, kurio restauravimas truko kone trejus metus. Šiemet gavome 297 tūkst. Lt iš valstybės biudžeto. Tie pinigai skirti tikslingai – pabaigti centrinio altoriaus restauravimo darbus. Tačiau dar verkiant reikia restauruoti likusius 6 altorius. Išoriškai jie atrodo lyg ir neblogai, tačiau iš tiesų yra stipriai pažeisti kenkėjų. Jiems atkurti prireiks apie 600 tūkst. Lt“.

Pašnekovas tikino, jog stingant lėšų gali pritrūkti ir laiko atkurti visus altorius: „Jeigu sutvarkyti vieną altorių trunka ne mažiau kaip dvejus metus, prireiks gero dešimtmečio paeiliui restauruoti visus šešis. Kitos restauravimo bendrovės nenorėtume samdyti, nes kiekvienas restauratorius turi savo stilių. Be to, ir pasaulyje tokios blaškymosi praktikos nėra“.

Vienuolyne įkurdins svečių namus

Kretingos bažnyčioje yra ir itin unikali sakykla su medinėmis 12 apaštalų figūromis. Paprastai Lietuvos bažnyčių sakyklas puošia tik 4 evangelistų skulptūros. Mūsiškė sakykla, anot A.Lukausko, visa išėsta kinivarpų. Ją taip pat būtina restauruoti.

„Žūtbūt reikalinga tvarkyti ir bažnyčios šventorių: perkloti takus, įrengti irigacinę (požeminių vandenų tiekimo ir nutekėjimo) sistemą, hidrantus (vandens rezervuarus, reikalingus gaisro atveju). Šventoriaus šiaurės vakarinėje pusėje reikia pakeisti žemės gruntą. Tačiau prieš tai reikia atlikti archeologinius kasinėjimus ir tyrimus, nes toje vietoje yra buvusios senosios kapinės. 1610-1617 m. pastačius bažnyčią, didikus laidojo bažnyčios kriptoje, o parapijiečius – prie bažnyčios įrengtose kapinėse. Tyrimams, manoma, prireiks apie 2 mln. Lt“, – būsimus darbus dėliojo A.Lukauskas.

Kad išvardintiems darbams iš pradžių būtų galima įgyti lėšų per Europos fondus , o po to užsidirbti patiems, broliai pranciškonai pasirūpino įkurti naują instituciją – viešąją įstaigą „Mūsų broliai“. Dalyje Kretingos pranciškonų vienuolyno patalpų ketinama įkurdinti dvasinės reabilitacijos kompleksą su svečių namais. Neilgai trukus turėtų prasidėti rekonstrukcijos darbai ir vienuolyne.

„Užsieny tokių dvasinės reabilitacijos centrų yra įkurta nemažai. Parapijos nebėra pajėgios visapusiškai išlaikyti bažnyčią. Dėl to bažnyčia stengiasi išsilaikyti pati, nuimdama naštą nuo parapijiečių“, – apie poreikį keisti vienuolyno pastato paskirtį kalbėjo A.Lukauskas.

Jaunystėje norėjo būti kunigu

A.Lukauskas, paklaustas, kaip jis suderindavo proto, diplomatinių gebėjimų ir ūkiškos priežiūros reikalaujančią tarnystę bažnyčioje ir savo kasdieninį darbą – iki praėjusių metų jis dar dirbo abonementinės tarnybos vadovu bendrovėje „Kretingos vandenys“, atsakė: „Po atsivertimo pajutau, kad čia – mano vieta. Jeigu Dievas atvedė, o žmonės patikėjo, vadinasi, turiu tarnauti Dievui ir žmonėms“.

Atsivertimą, pašnekovo tikinimu, kiekvienas žmogus išgyvena savaip. Jaunystėje pajutęs pašaukimą Dievo tarnystei, bet jo nerealizavęs, į tą patį kelią sugrįžo būdamas garbaus amžiaus. „Kai mokiausi mokykloje, kelerius metus kartu su suolo draugu Antanu Vinkumi (dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje, – aut. pastaba) eidavome į bažnyčią patarnauti Mišioms. Abu galvojome tapti kunigais: A.Vinkus jau buvo padavęs ir dokumentus į Kunigų seminariją. Tuomet nebuvo gilaus supratimo apie tikėjimą, tik – kažkokia ypatinga trauka. Reikėdavo keltis anksti rytą, ir prieš pamokas bėgti į bažnyčią. O kur dar bendraamžių ir mokytojų patyčios, kai vadindavo klapčiuku. Iš esmės dėl aplinkinių nepakantumo teko mesti dieninę mokyklą ir pereiti į vakarinę“, – prisiminė pašnekovas.

A.Lukauskas įstojo į Žemės ūkio akademiją. Nuo bažnyčios pamažėle nutolo. Vėliau ėjo atsakingas pareigas įvairiose darbovietėse. „Dirbau inžinieriumi, stačiau Kretingos proftechninę mokyklą ir joje direktoriavau. Po to dirbau „Lietžemūktechnikos“ direktoriaus pavaduotoju. Nori nenori turėjai būti partijos nariu, – atviravo pašnekovas. – Tačiau paslapčiomis ir „šliūbą ėmėm“ bažnyčioje, ir vaikus krikštijome. Baigėsi sovietmetis. Į Kretingą sugrįžo pranciškonai. Atsivertimas sieloje įvyko staiga: atsirado noras gilintis į tikėjimo dalykus, iš naujo atrasti Šventąjį Raštą. Įsijungiau į Kretingos bažnyčioje vykdytą programą „Atgaivink“. Pamažėle atradau visai kitas gyvenimo vertybes“.

Su Dievu „susirišo“ po atsivertimo

A.Lukauskas atviravo, kad jo atsivertimo rezultatas – ir vienuolika pastarųjų blaivaus gyvenimo metų. Metų be alkoholio, rūkalų. „Vien lindimas į gelmę. Ir kuo giliau lendi, tuo labiau nebežinai, bet dar stipriau tiki. Pasikeitė mano požiūris ir į materialinius dalykus: suvokiau, kad tikruosius turtus reikia krauti ne žemėje“, – tvirtino pašnekovas.

Vyras neslėpė, jog išgirsdavo replikų, susilaukdavo netgi atviro puolimo, kad jis neva priartėjęs prie bažnyčios lovio ir pats tapęs pasikėlusiu. Netgi giminėje būta priešiškumo, kai jų susiėjimuose nebekilnojo taurelės. „Tik žmonos Danutės giminės mane labai palaikė“, – pasidžiaugė A.Lukauskas.

Antano žmona Danutė – ilgametė farmacininkė. Kartu pragyvenę 41-erius metus, jiedu užaugino sūnų ir dukterį. 40-metis sūnus Evaldas dirba Lietuvos banko Klaipėdos skyriaus valdytoju. 35-erių duktė Lina Jedenkienė dirba pedagoge Kretingoje.

Pašnekovas tvirtino, jog pasikeitė ne vien jo aplinka, bet ir draugų ratas. Dabar tikrieji Antano draugai yra bendraminčiai iš tikinčiųjų bendruomenės. „Pernai tapau tretininku (pasauliečiu pranciškonu, – aut. pastaba). Dabar jau per Šventą Pranciškų rimtai „susirišau“ su Dievu ir įgijau kitokį statusą bei atsakomybę, kaip eiliniai tikintieji: privalau laikytis tam tikrų taisyklių ir Dievo žodį dar stipriau skelbti savo konkrečiais darbais“, – A.Lukauskas patikino, jog kitokiu, jam skirtu keliu ir pagal Dievo sumanytą planą jis sugrįžo prie jaunystėje puoselėto noro tarnauti Kūrėjui ir žmonėms.

Irena Beniušienė

(Laikraštis „Pajūrio naujienos”, 2008-01-25, Nr. 206)