Įpusėjo jau tretieji Pranciškoniškos pasauliečių akademijos viešų paskaitų Klaipėdos universitete metai, artėja pirmieji pavasario sesijos susitikimai. Norisi plėsti tematiką (šeima ir bendruomenė), gilinti ir turtinti susitikimų pobūdį. Akys ir širdis po truputį krypsta Kretingos linkui, juolab, kad broliai pranciškonai įvairiems susitikimams siūlo naujai įrengtą konferencijų salę. Besiplečiant geografiniams maršrutams – Klaipėda, Palendriai, Kretinga – norisi ir naujų dvasinių platumų bei gelmių.
Palikime kiek nuošaliau įvykių bei datų konkretumą ir dar kartą naujai pažvelkime į tai, kas esame ir kurlink norime judėti. Krikščioniškos tapatybės klausimai nėra tik pranciškoniška savastis, – jie bendri visiems katalikams. Kiek daug kalbama apie tai, ko stokoja dabartinė Bažnyčia, kas jai trukdo. Sveika kritika gerai, bet negatyvas tokiu ir liks, jei nepanardinsime jo į reikalingą terpę. Šis veiksmas ne toks jau paprastas ir reikalauja pastangų, o konkrečiai – nuolatinio atsigręžimo į mūsų tikėjimo šaknis, jo raidę ir dvasią. Ar žino daugelio Lietuvos bažnyčių klebonai, ko tas žmogelis po sekmadienio šv. Mišių dūsauja, trokšdamas „ko nors dvasingo“, ar susimąsto jie dėl elementarių psichologijos dėsnių neatlaikančių ištęstų pamokslų vaikų ir jaunimo Mišiose, ar pagalvoja nuoširdžiai, ko tie jo parapijiečiai važinėja į Krikštėnus, Palendrius, Kretingą, Pakutuvėnus? Atsakymą matau labai paprastą – tikintis žmogus ieško bendrystės, šiltos ir žmogiškos bendruomenės, nori SAVO parapijoje jaukių namų, kur galėtų užeiti, sušilti, išgerti arbatos, suvalgyti žirnių košės. Ne vienam norisi kiek galima ilgiau pabūti tikėjimo bičiulių būryje, nes namuose labai dažnai laukia kita dvasia ir susiskaldžiusi šeimyna. Paskutiniųjų Pranciškoniškos pasauliečių akademijos konferencijų metu kažkaip savaime ėmė ryškėti netikėtas akcentas – susirenkame dėl bendrystės. Pusvalandinė kavos pertrauka tapo ypač dėkinga pabendravimui, pasikeitimui konferencijos įspūdžiais. Pilnavertės bendrystės troškimas yra vienas iš laiko ženklų, kuriuos Viešpats prašo atpažinti.
Per Naujuosius gavau gražų palinkėjimą – kad jie taptų naujų pradžių metais! Tad ir pradėjome netradiciškai – Pranciškoniškos pasauliečių akademijos branduolys susirinkome Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos namuose vienos dienos dvasinėms pratyboms, rekolekcijoms. Kad patys būtume atgaivinti nauju Šventosios Dvasios patepimu, pasikvietėme į svečius kontempliatyvios ir charizmatinės Avinėlio užtarėjų bendruomenės grupę iš Šiaulių, kuriai vadovauja Rimantas Pumputis. Šis Romos Katalikų Bažnyčioje (Lietuvoje nuo 2000-ųjų m. jau turintis arti 30 grupių) besiskleidžiantis dvasingumas užgimė JAV, įkurtas katalikų vienuolės Motinėlės Nadinos, kuri jam iki šiol ir vadovauja. Lietuvių kalba jau turime ne vieną knygą apie šį judėjimą („Užtarimas su Jėzumi“, „Dievo ginklai“, „Pasinerk septynis kartus“), gal būtų galima išskirti ryškiausią bendruomenės bruožą – užtarimo maldą. Ši malda sugrįžta iš pirmųjų krikščionybės amžių ir praktikuojama ne vien minimoje Bendruomenėje, bet vis dažniau ir mūsų parapijinėse bažnyčiose.
Rekolekcijos buvo vaisingos, kam pasitarnavo ne tik mūsų svečių maldos, liudijimai, įžvalgos, visų dalijimasis nauja patirtimi, bet ir jaukūs bei šilti parapijos namai. Viduje tvirtėja nuostata, kad dvasinės rekolekcijos laikas nuo laiko tiesiog būtinos mūsų laikų pavargusiam, užsibėgusiam, depresuojančiam ir visais įmanomais būdais save naikinančiam ir žudančiam žmogui – sustoti nors trumpam prie Gyvojo Žodžio, įsiklausyti, išgirsti. Tai ir bus viena iš naujų Pranciškoniškos pasauliečių akademijos pradžių – tik jau ne mažam būreliui, o visiems trokštantiems.
Su meile – Jūsų Aldona Šeduikienė, OFS