Šiandien visas krikščioniškasis pasaulis prisimena šv. Pranciškų, tą didįjį Dievo neturtėlį, apdovanotą Viešpaties įvairiausiomis malonėmis, nors jis savo žemiško gyvenimo dienomis siekė tapti pačiu mažiausiuoju, net ir savo suburtuosius brolius pavadindamas Mažesniaisiais broliais.

Visi su džiaugsmu prisimename linksmą Pranciškaus būdą, jo meilę kūrinijai, nenuilstamą evangelinį uolumą, bet retas kuris susimąsto apie kryžių, kuris ženklino visą šventojo gyvenimą.

Kryžių, kuris, beje, tarsi antspaudu patvirtino visą šventojo gyvenimą, paženklindamas Pranciškaus kūną šventųjų stigmų žaizdomis.

Tačiau, nepaisant visų vargų ir sunkumų, šventojo gyvenimą paženklino vienas bruožas, kurio ir mes, šių laikų žmonės, galėtume pasimokyti – tai dėkingumas. Pranciškus išmoko matyti šį pasaulį kaip begalinės Dievo meilės dovaną, kuri mus aplanko kiekvieną dieną. Viešpats kasdien mus apipila įvairiausiomis malonėmis, o mes dažnai to net nepastebime ir, aišku, nepadėkojame. Žmogus įpratęs viską priimti kaip savaime suprantamą dalyką – tai, kad šiandien pabudau, kad manęs nekamuoja alkis, kad turiu pastogę, kad sutinku mane mylinčius žmones, galiausiai, kad šiandien šviečia saulė. Visa mes priimame kaip mums priklausančius dalykus, o jei ko netenkame, tuoj imame murmėti ir skųstis, net nesusimastydami, kad viskas, ką turėjome, buvo neužtarnauta Dievo dovana mums.

Šventasis Pranciškus labai gerai suvokė tą dangiškojo Tėvo dosnumą ir išpažino visišką savo neturtą Viešpaties akivaizdoje, jis kaip tas senasis Adomas suvokė esąs visiškai nuogas prieš Dievą, o jeigu ką ir turi, tai yra visiškai neužpelnyta dovana. Todėl šventasis ir pats už viską dėkojo, ir kitus ragino taip elgtis. Garsiajame pamoksle paukščiams, arba jo pasekėjo šv. Antano pamoksle žuvims nuolat primenamas Dievo gerumas, kuris pasireiškia nepaliaujamu Jo rūpinimusi savo kūriniais.

Mes esame kviečiami suvokti, kad, imdami Dievo dovanas ir už jas nepadėkodami, nes atsisakome pripažinti, jog tai buvo Viešpaties dovana ir elgiamės tarsi vagys, imdami mums nepriklausančius daiktus. Kiekvienas, kuris suvokė Viešpaties malonės mastą, ne tik padėkos, bet ims mūsų Dievą garbinti ir šlovinti.

Gražiausias šventojo dėkojimo ir šlovinimo pavyzdys randamas „Saulės giesmėje“, kur Pranciškus skelbia, kad ne tik mūsų gyvenimas, bet ir šventa mirtis yra begalinė Dievo malonės dovana.

Aukščiausias, Visagalis, geras Viešpatie,
Tau šlovė, garbė, didybė ir dėkojimas kiekvienas.
Viskas iš Tavęs prasideda ir Tavimi laikosi;
ir žmonės nėra verti Tavęs minėti.
Todėl tešlovina Tave, mano Viešpatie,
visi Tavieji sutvėrimai,
ypač puikioji sesė saulė.
Ja Tu apšvieti dienas ir mus;
jinai, didžiai spindėdama,
mums atneša, Aukščiausiasis, Tavo vaizdą.
Tegarbina Tave, mano Viešpatie,
brolis mėnuo ir seserys žvaigždės;
Tu jiems suteiki danguje puošnumą, grožį ir šviesumą.
Tegarbina Tave, mano Viešpatie,
sesė ugnis šviesioji:
Tu ja apšvieti naktį, jinai graži,
džiaugsminga, stipri ir galinga.
Tegarbina Tave, mano Viešpatie,
brolis vėjas, giedra,
debesys ir visoks oras:
per juos Tu savo kūriniams teiki gyvybingumą.
Tegarbina Tave, mano Viešpatie,
broliai šaltiniai:
jie labai naudingi, kuklūs,
gaiviną ir skaistūs.
Tegarbina tave, mano Viešpatie,
mūsų sesė ir motina žemė:
ji mus valdo ir maitina,
ji augina žolę, gėles ir visokį vaisių.
Tešlovina Tave, mano Viešpatie,
visi, kurie atleidžia dėl Tavo meilės,
kurie pakelia žmonių silpnumus, ligą ir kančią.
Palaiminti, kurie taikoje ištvermingi,
jie bus Tavo, Aukščiausiasis, apvainikuoti.
Tegarbina Tave, mano Viešpatie,
sesė – kūno mirtis,
nuo kurios nė vienas negali pabėgti.
Tiems didis vargas,
kurie miršta su didelėmis nuodėmėmis.
Laimingi tie, kurie paveda save
švenčiausiajai Tavo valiai:
jiems antroji mirtis nebeatneš blogio.
Garbinkit ir šlovinkit mano Viešpatį,
Jam dėkokite ir su didžiu nuolankumu tarnaukit.