Jurgis Ambraziejus Pabrėža

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Ryžtų, padarytų Tveruose 1801 metais.

Kiekviena diena gali būti paskutinė. Kad mirtis būtų lengva, tad visą gyvenimą daryk gerus darbus ir maldingai gyvenk. Net ir kasdienine nuodėme daugiau Dievas išniekinamas, negu visais gerais darbais ir prakilniaisiais dorybių vaisiais pagerbiamas. Kad ir visą pasaulį Dievui laimėtum – negali prisileisti net ir mažiausios melagystės. […] Kasdieninė nuodėmė padaro baisią pragaištį sielai: sužeidžia ją, bjaurina ją, juodina jos šviesumą ir gražumą, aptemdo protą, susilpnina valią, sustiprina aistras, sukursto geidulius, niekina Dievo baimę, atšaldo Dievo meilę, daro ją tingią, atima palinkimą prie maldingumo, sukelia pasibjaurėjimą dorybėmis ir dievotumu, padidina laikinų dalykų troškimą, sužadina blogus palinkimus ir, kas baisiausia, veda prie mirtinosios nuodėmės – sielos mirties.

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Ryžtų, padarytų Raudėnuose 1799 metais.

Visados atsiminti, kad Dievas mato.

Pagundose sakyti sau: „Kaip galiu nusidėti Dievo akivaizdoje?“

Atšalimuose ir dvasinėse sausrose sakyti sau: „Mano akys visuomet atkreiptos į Viešpatį, nes Jis ištrauks mano kojas iš žabangų“ (Ps 24, 15).

Sunkiose nelaimėse tarti: „Aš turiu visuomet Viešpatį savo akivaizdoje, kad nebūčiau pajuoktas“ (Ps 15, 8).

 Esant norui eiti pasilinksminti tarp žmonių, kreiptis šiais žodžiais: „Viešpatie, mums čia gera būti“ (Lk 9, 33).

Visada minėti žodžius, kuriuos Dievas Abraomui pasakė: „Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas“ (Pr 17, 1).

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš knygos „Pamokslai vairingose materijose, sakyti Ambraziejaus Pabrėžos“.

Oy! Kaypo sałdós ira Wardas Jezusa! Tyms kótryi nobażnay anóu mynawo! Nieks negyidoses łagadnesney: nieks nedóuses gyrdiety milesney, nieks nebipasymyslis saldesney, kaypo JEZUS Sunós Dyiwa. – Óns ira bórnoiy medó saldziausió, óns szyrdieiy dayktó linksmiausió. Óns ausyms bałsó grażiausió. – Mynawokytgi tóu Szwęcziausi Warda JEZUS tąkey giwenymy jusó: ale wysados nobażnay: nes eyszkey saka Szwęts Petrós Apasztołs: iogey niebier kyta warda po Dągómi, par kóri begalietumem buty yszganity.

Oi! Kaip saldus yra Vardas Jėzaus! Tiems, kurie dievobaimingai jį mini! Niekas negiedosis maloniau: niekas nebus girdėti mieliau, niekas nebepasigalvos saldžiau, kaip Jėzus, Sūnus Dievo. – Jis yra burnoje medumi saldžiausiu, jis širdyje daiktu linksmiausiu. Jis ausims balsu gražiausiu. – Minėkite tą švenčiausią vardą JĖZUS dažnai gyvenime jūsų: bet visados dievobaimingai, nes aiškiai sako šventas Petras apaštalas, jogei nebėra kito vardo po dangumi, per kurį begalėtume būti išganyti.

Pranciškonų gimnazijos direktorius br. kun. Alvydas Virbalis OFM skaito Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laišką mokiniams, parašytą Kretingoje 1821 metais.

Mylimasai mokiny! Žiūrėk, kad tavo gyvenimas būtų tylus ir ramus, nes toks Dievui patinka. Melskis kiekvienoje vietoje. Būk blaivus, išmintingas, išauklėtas, drovus ir kuklus. Venk tuščių kalbų, kvailų žingeidumų, barnių, puikybės, piktžodžiavimų, storžieviškumo, nedėkingumo, nepaklusnumo, girtavimų, neramumo, nesusilaikymo, išdavikiškumo, įžūlumo, veidmainiškumo, apgavystės ir kitų visų negerovių. Iš savo turtų dalyk išmaldas ir nenukreipk veido nuo vargšų. Jei daug turėsi, gausiai duok; jei mažai turėsi, ir mažai su noru rūpinkis duoti. Padariusiam tau ką gero tuojau atsilygink, kad svetimas užmokestis pas tave neužsiliktų. Iš kitų blogo patyręs, kitam to nedaryk. Patarimo visuomet nuo protingo ieškok. Visados Dievą garbink ir nuo Jo prašyk, kad tavo gyvenimą tvarkytų, kad visi tavo užmanymai Jame būtų. Nebijok, Brangusis, į neturtą patekti, nes būsi labai turtingas, jei Dievo bijosi, nuodėmių vengsi, o darysi gerai. Štai mano paskutinieji pamokinimai tau, Brangusis Mokiny!

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius dr. Kęstutis Trakšelys skaito Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laišką mokiniams, parašytą Kretingoje 1821 metais.

Mylimasai mokiny! Žiūrėk, kad tavo gyvenimas būtų tylus ir ramus, nes toks Dievui patinka. Melskis kiekvienoje vietoje. Būk blaivus, išmintingas, išauklėtas, drovus ir kuklus. Venk tuščių kalbų, kvailų žingeidumų, barnių, puikybės, piktžodžiavimų, storžieviškumo, nedėkingumo, nepaklusnumo, girtavimų, neramumo, nesusilaikymo, išdavikiškumo, įžūlumo, veidmainiškumo, apgavystės ir kitų visų negerovių. Iš savo turtų dalyk išmaldas ir nenukreipk veido nuo vargšų. Jei daug turėsi, gausiai duok; jei mažai turėsi, ir mažai su noru rūpinkis duoti. Padariusiam tau ką gero tuojau atsilygink, kad svetimas užmokestis pas tave neužsiliktų. Iš kitų blogo patyręs, kitam to nedaryk. Patarimo visuomet nuo protingo ieškok. Visados Dievą garbink ir nuo Jo prašyk, kad tavo gyvenimą tvarkytų, kad visi tavo užmanymai Jame būtų. Nebijok, Brangusis, į neturtą patekti, nes būsi labai turtingas, jei Dievo bijosi, nuodėmių vengsi, o darysi gerai. Štai mano paskutinieji pamokinimai tau, Brangusis Mokiny!

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rekolekcijų mąstymo 1800 metais Tveruose.

„Tepažįstu Tave, Viešpatie, tepažįstu save?“ (šventasis Augustinas).

Kas buvai? Pirmiau buvai niekas. Pasidarytumei tūkstantį kartų blogesnis, jei drįstumei nors vieną sunkią nuodėmę prisileisti. […] Sunkia nuodėme užpelnytum amžiną ugnies kalėjimą ir tenai būdamas ar galėtumei į puikybę keltis, ar galėtumei kitus niekinti, ar galėtumei save aukštinti? […]

Kas esi? Atėmus Dievo malonę, visai nieko gero negali padaryti, nė vieno žodžio ištarti, net pamanyti nieko gero iš savęs negali, bet tegali tik nusidėti ir paklysti. Puikybė skverbiasi į širdį, aptemdo protą, ne Dievo, ne Jo garbės ieško, bet savęs teieško visuose užmanymuose, kalbose ir darbuose.

Kas būsi? Būdamas Dievo malonėje, lengvai gali jos netekti, gali į didžius prasikaltimus įkristi, gali Dievo malonę praradęs daugiau jos nebeatgauti. […] Nusikalto Saliamonas, nusikalto Dovydas, nusikalto apaštalas Petras ir daug kitų, ir tai dėl menkos priežasties. Tokia pat nelaimė gali ištikti ir tave. Tad didelis nusižeminti paraginimas. Todėl dažnai tuos visus dalykus minėk!

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Ryžtų, padarytų Tveruose 1800 metais.

Rūpintis visur ir visada pagal Šventosios Dvasios nurodymą nusižeminti. […] Nusižeminti širdyje, mintyse, žodžiuose, visais darbais. […] Labai saugokis save kitiems pristatyti kaip nusidėjėlį ir netinkantį atlikti savo pareigų, nes tas paeina iš užsislėpusios puikybės ir savimeilės. Patsai savęs negirk ir nekaltink, tai daro neprotingi, kuriuos tuščia garbė blaško (Tob 4, 14). Didžiausiai saugokis apie kitus blogai kalbėti, kritikuoti kitų papročius, kitus smerkti. Nors matytumei didžiausią nusidėjėlį, niekados savo širdyje jo nesmerk, o tuo labiau žodžiais nesuniekink. Tai sau tada galvok: tiesa, padarė, bet greit per atgailą Dievo akyse gali būti šventas. O aš, kas žino, ar didžiau nenusikalsiu, o paskiau gal nusikaltimuose ir mirsiu. Girdėdamas, kaip kiti smerkia ir keikia kitų nusikaltimus, taip sau galvok: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį“ (Jn 8, 7). […] Tylėti ir nusižeminti prieš Viešpatį didžiausiai tada, kada Dievas prileis išjuokimus, persekiojimus, apkalbas, paniekinimus, nemalonumus ir kitus sunkius kryželius.

Aktorius Linas Zubė skaito ištrauką iš kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Ryžtų, padarytų Kartenoje 1809 metais.

Aukštai vertinti kunigo luomą.

Su pasitikėjimu, švelniai ir visada melstis į Švč. Dievo Motiną.

Melstis ištikimai, dažnai ir nužemintai.

Numirti pasauliui, niekinant visas jo tuštybes, pasilinksminimus ir nepastovumus

Kristaus kryžių nuolat nešti, kankinant savo kūną.

Pasipuošti šventomis dorybėmis, pvz., nusižeminimu ir kitomis […].

Stropiai,  rūpestingai tarnauti Dievui ir sielų išganymui. Daryti pastangas užkirsti Dievo įžeidimams, neleidžiant niekinti Dievo vardo, nemokančius pamokant, klystantiems patariant, dorybėse silpstančius sustiprinant. Uoliausiai saugotis pasaulio silpnybių, pasaulio, kuris siekia neribotos laisvės, nenori niekam pasiduoti, nenori turėti kitų įstatymų kaip tiktai savo valią ir pageidimus, ieško lepumų ir patogumų, glamonėjimų ir naujenybių, smerkia ir atmeta, kas buvo seniau ir amžiais pašvęsta.