2022 m. gruodžio 2-4 d. Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Kauno-Vilkaviškio regiono pasauliečiai pranciškonai dalyvavo advento rekolekcijose „Bendrystės ir broliškumo kelyje“. Rekolekcijos vyko Vilkaviškio vyskupijos pastoraciniame centre Marijampolėje. Rekolekcijas vedė ir šv. Mišias aukojo regioninis dvasinis asistentas br. kun. Antanas Grabnickas OFM.
Rekolekcijos mūsų širdis ir mintis kreipė į tai, kad per prievartą negalima niekam įbrukti tikėjimo. Jei troštame atrasti Dievą, Jis apsilanko pas mus. Mano tikėjimo argumentai kitam gali visai nedaryti įspūdžio. Jei kalbame apie Dievo meilę, turime patys išmokti būti kitam Dievo meilės ženklu. Yra didžiulis skirtumas tarp tikėjimo ir religingumo. Tikintis žmogus trokšta nuolat palaikyti ryšį su Aukščiausiuoju. Religingas žmogus uoliai laikosi taisyklių ir įstatymo, žino kaip elgtis. Bet būtent religingi žydai ir nukryžiavo Jėzų.
Tikėjimas turėtų būti skirtas bendrystei ir susitikimui, bet ne konfliktamas spręsti. Kai mokomės būti – niekuomet nedarome nieko netinkamo kitam. Kaip svarbu girdėti ir išklausyti kitą. Jei neklausome Dievo, esame veidmainiai. Tad turime stengtis su Jėzumi ateiti pas tą žmogų, su kuriuo norime būti. Kai priimu šv. Komuniją, aukoju tą žmogų, su kuriuo noriu būti, ir klausausi. Toks buvimas duoda rezultatų – žmogus pamilsta mane. Kai patys darome tvarką, tada nepamatome, ko iš tikrųjų reikia kitam. Švč. Sakramento akivaizdoj mokausi būti su kitu. Tada piktoji dvasia traukiasi ir žmogus atgauna ramybę.
Atkreipkime dėmesį į žodžius, kuriais bendraujame. Nereikėtų jų daug kartų kartoti, nes vėliau jie nustoja prasmės. Svarbu surasti konkretų žodį kiekvienam žmogui. O čia svarbiausia vertybė – žmogaus ryšys su kitu. Visa pasaulis kovoja dėl medžiaginių vertybių, tačiau pats svarbiausias dalykas yra bendrystė. Jėzus į mus prabyla su meile, be prievartos, o ryšys su Juo atkuriamas kvietimu: „Kas myli mane, laikysis mano žodžių“.
Bendraudami turime galvoti, kokį ryšį palaikome: Dievo meilės ar kaltintojo. Tik mylėdamas ir klausydamas galiu suprasti, kas darosi kitam. Žmogus dažnai bendrauja ne su realiu žmogumi, o su susikurtu stereotipu. Turime išmokti girdėti gyvą žmogų, neužbėgti jam už akių, išklausyti ir nepiršti kitam savo nuomonės, darbo, veiklos. Tik su meile ištartas Dievo Žodis ilgam išlieka. Žmogus miršta, o jo ištarti žodžiai pasilieka. Svarbu nesureikšminti piktojo darbų, juk dvasioje vyksta nuolatinė kova. Pakliuvę į tą kovą, mes supanašėjame su Dievu arba gundytoju.
Gyvenime kiekvienam tenka išgirsti keiksmų, blogų palinkėjimų, pavydo. Per tokius blogo linkinčius žmones veikia kaltintojas. Turime šauktis Dievo gailestingumo ir sakyti: „Dieve, pasigailėk“. Nereikia draskytis dėl žmonių, kurie nesusipranta tikėti. Kaip parašyta Šventajame Rašte, svarbu žmogų mylėti, o jo netinkamų veiksmų netoleruoti. Kenkdami kitam kenkiame patys sau. Darydami gera darome gera visai žmonijai. Kiekvienoje situacijoje verta pagalvoti, ką galime padaryti tobuliau.
Dievas visuomet pasiryžęs gydyti mūsų sužeidimus, bet prievarta nesikiša į mūsų reikalus. Dvasiniame lygmenyje Jis kalba ten, kur gali ką nors pakeisti. Kur negali nieko pakeisti – nekalba. Priimdami Šventąją Komuniją prašykime, kad Dievas mus gydytų. Dvasiniai skausmai yra didesni nei kūno. Išgydyti nepatiriame dvasinio skausmo.
Šv. Pranciškus buvo broliškumo ir draugiškumo pavyzdys. Nė vienas pranciškonas negali gyventi be brolijos, nes to troško ir pats Kristus: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Tad mes, pasauliečiai pranciškonai, praturtinti šių advento rekolekcijų apmąstymais, mokysimės toliau keliauti su kitais bendrystės ir meilės keliu.
Janina Lebskienė OFS