OFS kaip pasaulinis Ordinas turėjo galimybę ir atsakomybę prie Sinodinio proceso prisijungti ir kaip tarptautinė brolija. Visų lygių OFS brolijos buvo pakviestos atsakyti į kelis klausimus, kurių apibendrinimą CIOFS sekretoriatas per Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregaciją pateiks tiesiai Šventajam Sostui. Dėkojame savo įžvalgas atsiuntusioms vietinėms brolijoms už jūsų brangų ir vertingą prisidėjimą prie Sinodinio kelio taip pat ir šiuo būdu. Dalijamės šių įžvalgų apibendrinimu, kurį nuo Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino išsiuntėme CIOFS sekretoriatui.

Kaip manote, su kokiais didžiausiais šio dešimtmečio iššūkiais ir problemomis susiduria Katalikų Bažnyčia?

  • Klierikalizmas: Bažnyčia daug netenka dėl dvasininkų ir pasauliečių negebėjimo bendradarbiauti.
  • Evangelizacijos trūkumas: Evangelijos skelbimą pakeitė tiesiog katechizavimas, trūksta gyvo apaštalavimo ir tikėjimo liudijimo (bažnytinėse bendruomenėse, šeimose, darbovietėse, žiniasklaidoje etc.).
  • Tikėjimo krizė: sumažėjęs tikinčiųjų skaičius, tuštėjančios bažnyčios, „kultūrinis religingumas“ ir įvairių nekrikščioniškų dvasingumų populiarinimas.
  • Šeimų krizė: šeimose neliko tikėjimo perdavimo, jaunos šeimos nenori susilaukti vaikų, kinta tradicinės šeimos samprata, trūksta jaunimo lytinio auklėjimo.
  • Pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę trūkumas, kunigų ir vienuolių supasaulėjimas, dvasininkų nebrandumas.
  • Šventumo trūkumas, tradicijų atmetimas ir pasikeitusi nuodėmės samprata (nesakramentinis gyvenimas, subjektyvios Bažnyčios mokymo interpretacijos, dvasininkų dvigubas gyvenimas, seksualiniai ir finansiniai nusikaltimai).
  • Bažnyčia yra nuolat „juodinama“ žiniasklaidos.
  • Visuomenėje ir Bažnyčioje dominuoja materializmas, o ne dvasingumas; individualizmas, susvetimėjimas ir susiskaldymas, o ne bendruomeniškumas ir vienybė.

Kaip, jūsų nuomone, Katalikų Bažnyčia turėtų atsiliepti į šiuos iššūkius ir problemas?

  • Atgailauti ir sugrįžti prie Kristaus, vienytis su Juo.
  • Visais įmanomais būdais – malda, pasninku, dialogu, drąsiomis iniciatyvomis – siekti Bažnyčios narių šventumo ir vienyti bendruomenę.
  • Dvasininkai turi pasitikėti pasauliečiais ir dalintis su jais bendra atsakomybe už Bažnyčią, nes atsinaujinimas gali įvykti tik šioje abipusėje bendrystėje.
  • Įkrikščioninimo sakramentų katechezė turi keistis iš pagrindų, kad centre būtų ne patys sakramentai, bet evangelizacija – susitikimas su prisikėlusiu Kristumi ir Dievo žodžio pažinimas. Dauguma tikinčiųjų (dvasininkų ir pasauliečių) yra nebrandūs, nes nepažįsta Dievo žodžio ir nėra asmeniškai sutikę gyvo Jėzaus savo gyvenime.
  • Reikia naujų evangelizacijos formų, kurios apimtų visą šeimą  – ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Ypatingą dėmesį skirti šeimų sielovadai, vaikų ir jaunimo ugdymui, kad šeimos taptų mažosiomis bažnyčiomis.
  • Reikia rengti apaštalus (kunigus, katechetus, pasauliečius), uoliai apaštalaujančius savo aplinkoje, kad visi žmonės  galėtų išsigelbėti išgirdę Gerąją Naujieną.
  • Greita ir aiški Bažnyčios ganytojų reakciją į iškilusius laikmečio iššūkius labai padėtų tikinčiųjų vertybinei orientacijai.
  • Padarę nusikaltimus, subjektyviai interpretuojantys Bažnyčios mokymą ir klaidinantys tikinčiuosius dvasininkai turi nešti atsakomybę už savo veiksmus.
  • Reikia siekti finansinio skaidrumo dėl bažnyčiose teikiamų paslaugų.
  • Bažnyčios hierarchija turi kovoti su klerikalizmu, padėti atsiversti netikintiems kunigams, atgaivinti jų pašaukimo esmę – būti tarnais, organizuoti maldos akcijas už kunigus.
  • Saugotis, kad bažnyčios netaptų kultūrinių renginių centrais. Reikia daugiau tiesioginės evangelizacijos.

„Atgailauti ir sugrįžti prie Kristaus, vienytis su Juo. Visais įmanomais būdais – malda, pasninku, dialogu, drąsiomis iniciatyvomis – siekti Bažnyčios narių šventumo ir vienyti bendruomenę.

Dvasininkai turi pasitikėti pasauliečiais ir dalintis su jais bendra atsakomybe už Bažnyčią, nes atsinaujinimas gali įvykti tik šioje abipusėje bendrystėje. 

Įkrikščioninimo sakramentų katechezė turi keistis iš pagrindų, kad centre būtų ne patys sakramentai, bet evangelizacija – susitikimas su prisikėlusiu Kristumi ir Dievo žodžio pažinimas. Dauguma tikinčiųjų (dvasininkų ir pasauliečių) yra nebrandūs, nes nepažįsta Dievo žodžio ir nėra asmeniškai sutikę gyvo Jėzaus savo gyvenime.“

Ką jūs, kaip pavieniai pasauliečiai pranciškonai galite duoti Katalikų Bažnyčiai, kad ji dar autentiškiau ir regimiau taptų Kristaus Kūnu?

  • Mylėti Bažnyčią, nepaisant jos žaizdų.
  • Bendradarbiauti su broliais kunigais.
  • Liudyti meilę Evangelijai ir Eucharistijai.
  • Melstis ir pasninkauti už Bažnyčią.
  • Apaštalauti ir asmeniškai liudyti tikėjimą savo gyvenimu.
  • Kartu su brolija liudyti bendruomeniškumą.
  • Aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime.
  • Liudyti Dievo meilę socialinėse tarnystėse.
  • Būti gyvais Kristaus sekėjais kaip šv. Pranciškus.

Kokiu būdu mes, pasauliečiai pranciškonai, galime geriausiai prisidėti prie Katalikų Bažnyčios gyvenimo?

  • Šiais individualizmo laikais Pranciškoniškoji šeima turi liudyti brolystę: tarp pasauliečių ir dvasininkų, tarp skirtingų kartų, tarp tautų.
  • Perduoti tikėjimą savo šeimose ir evangelizuoti savo aplinką.
  • Investuoti į pranciškoniškąjį jaunimą, kad jis taptų galingu jaunuolius evangelizuojančiu judėjimu.
  • Būti matomiems vietinėse bendruomenėse, aktyviai įsijungiant į parapijos veiklą, švenčiant pranciškoniškas šventes.
  • Pasauliečiai gali padėti dvasininkams, sprendžiant įvairius organizacinius, finansinius, socialinius ir panašius klausimus, vykdant socialines tarnystes ligoninėse etc.
  • Prisidėti prie Bažnyčios atsivertimo ir dvasinio augimo galime savo malda ir atgaila, Eucharistine adoracija, pasninku, asmeniniu šventumu ir dorybių ugdymu, atleidimu etc.

„Mylėti Bažnyčią, nepaisant jos žaizdų. Bendradarbiauti su broliais kunigais. Liudyti meilę Evangelijai ir Eucharistijai. Melstis ir pasninkauti už Bažnyčią.

Investuoti į pranciškoniškąjį jaunimą, kad jis taptų galingu jaunuolius evangelizuojančiu judėjimu.“

Ko mums, pasauliečiams pranciškonams, labiausiai reikia iš Katalikų Bažnyčios?

  • Bažnyčios atgimimo.
  • Tikėjimo liudijimo ir gyvo tikėjimo.
  • Kunigų atsivertimo.
  • Dvasininkų ir pasauliečių bendravimo ir bendradarbiavimo, vieni kitų palaikymo, draugystės.
  • Glaudesnių ryšių tarp įvairių bendruomenių Bažnyčioje.
  • OFS tapatybės suvokimo.
  • Ganytojų palaiminimo ir vedimo.
  • Vieningo ir aiškaus vadovavimo Evangelijos dvasioje.
  • Sakramentų.
  • Būti vienybėje su Bažnyčia, būti Bažnyčios dalimi.

Su kokiais didžiausiais šio dešimtmečio iššūkiais susiduria Pasauliečių pranciškonų ordinas?

  • Ordino senėjimas ir narių mirštamumas.
  • Pašaukimų į OFS ir Jaupra brolijas stoka.
  • Jaunimo pastoracija: jaunų žmonių trūkumas, prie OFS brolijų nėra pranciškoniškojo jaunimo ir pranciškoniškų vaikų grupių.
  • Dalies Ordino narių supasaulėjimas, įžadų nesilaikymas.
  • Kokybiško ugdymo trūkumas.
  • Narių neaktyvumas ir brolijos susirinkimų nelankymas.
  • Pandemija neigiamai atsiliepė brolijų narių vienybei.

Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino
sekretoriato informacija

 

Nuotrauka iš OFS Generalinės kapitulos susitikimo su popiežiumi Pranciškumi 2021 m. lapkričio 15 d. Vatikane.