Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nariai prisidėjo prie Sinodinio kelio Lietuvoje. 2022 m. vasario 19 ir gegužės 28 dienomis nuotoliniu būdu vykusiame X Nacionaliniame ugdymo seminare buvo kviesti dalyvauti visi norintys įsiklausyti pasauliečiai pranciškonai, dvasiniai asistentai ir pranciškoniškasis jaunimas. Iš viso diskusijose dalyvavo 42 dalyviai (pirmoje dalyje) ir 20 dalyvių (antroje dalyje). Įžvalgų septyniomis Sinodinio kelio temomis apibendrinimai buvo perduoti Sinodinio kelio koordinatoriams Telšių vyskupijoje (pagal nacionalinės brolijos registracijos adresą). Kviečiame susipažinti su Nacionaliniame ugdymo seminare dalyvavusių ir darbo grupėse diskutavusių brolių ir sesių įžvalgų apibendrinimu.

TEMA 1. „KELIONĖS BENDRAKELEIVIAI“

Sakydami „mūsų Bažnyčia“ pirmiausia turime omenyje pakrikštytus, Jėzų išpažįstančius, katalikų tikėjimo žmones, praktikuojančią bendruomenę, savo parapijos ir brolijos narius, kitų katalikiškų bendruomenių tikinčiuosius, bendraminčius, ir visus tuos, su kuriais mus sieja bendra tarnystė, malda, savanoriškos veiklos. Mūsų, kaip pasauliečių pranciškonų, ypatingi bendrakeleiviai yra Pranciškoniškoji šeima (mažesnieji broliai, šv. Klaros seserys, pranciškoniškasis jaunimas, etc.).

Šeimos nariai, giminės, kaimynai ir bendradarbiai gali būti mūsų bendrakeleiviai, tačiau neretai ir jie yra toli nuo Bažnyčios.

Kas yra „gulintieji pakelėje“ ir laukiantys mūsų pagalbos?

  • netikintys, t.y. tie, kurie nenori būti mūsų bendrakeleiviais, Bažnyčios dalimi;
  • Bažnyčios atžvilgiu priešiškai nusiteikę, pikti žmonės (kuriuos dažniausiai „apeiname“);
  • Bažnyčios institucija nusivylę žmonės;
  • „šventiniai“ katalikai;
  • nedrąsūs, į krikščioniškas veiklas neįsitraukę kaimynai ir artimieji;
  • gyvenantys be sakramentų (susidėję / antroje santuokoje / kai sakramento nori tik vienas);
  • turintys įvairių priklausomybių;
  • tikintys kitos seksualinės orientacijos žmonės (bijantys būti nesuprasti);
  • krizes patiriantys žmonės, reikalingi maldos, patarimo, finansinės paramos (suvargusius dažniausiai tik užjaučiame, suteikiame vienkartinę pagalbą, kitokius stengiamės „toleruoti“);
  • moralinės paramos reikalingi vadovai darbe, kunigai ir kiti vyresnieji, valdžios atstovai;
  • vienišumą patiriantys senjorai;
  • vaikus auginančios mamos (kurios jaučiasi atskirtos nuo parapijos bendruomenės, veiklos);
  • po pandemijos nebesilankantys bažnyčioje, įpratę prie nuotolinių Mišių ir nebenorintys dalyvauti gyvai.

„Geriausias mūsų bendrakeleivis yra Jėzus Kristus. Kelyje remiamės į Dievo Žodį, eucharistinį Kristų, bendraminčius, bendruomenę. Lengviausia Kristų susitikti dalyvaujant šv. Mišiose, tuo tarpu pasaulyje Kristų pastebėti yra labai sunku.“

„Kiekvienas žmogus, nežiūrint išpažįstamos religijos, tikintis į Dievą ar ateistas, turtingas ar nustumtas į kasdienybės nuošalę, yra mylimas Dievo vaikas. Kristus yra kiekviename iš mūsų, o netikintiems jo reikia labiausiai. Deja, daug paprasčiau nupirkti duonos vargšui, nei padėti nuskurdusiam dvasiškai. Sunkiausia į bažnyčią atvesti materialiai turtingą žmogų, nes jis visko turi ir jam Dievo pagalba nereikalinga. Reikia Šventosios Dvasios dovanos, atsivertimo malonės, kad keistųsi žmonių gyvenimai. Bažnyčia turi nepavargti melstis ir būti atvira priimti visus.“

Pagrindinės įvardintos problemos:

  • Pakrikštytieji neturime drąsos skelbti Evangeliją, esame nešnekūs, vienaip gyvename Bažnyčioje, kitaip – už jos ribų.
  • Atsivertimo, pasitikėjimo Viešpačiu ir atvirumo Šventosios Dvasios veikimui trūkumas.
  • Gerų kunigų ir vienuolių, kurie padėtų tikintiesiems keliauti, trūkumas (ne visada jaučiame, jog kunigai/klebonas yra mūsų bendrakeleiviai, klerikalizmas neleidžia Bažnyčiai augti).
  • Atskirtis (vienišumą patiriantys senjorai, vaikus auginančios mamos jaučia tam tikrą atskirtį nuo parapijos bendruomenės ir veiklos).
  • Ypač sudėtinga šių laikų jaunimo pastoracija (dėl pasikeitusio mąstymo, itin sparčios technologijos pažangos, šeimose apleisto tikėjimo perdavimo).
  • Šiuolaikinio žmogaus individualizmas (abejingumas, egoizmas, savanaudiškumas, susvetimėjimas, įsibaiminimas, kaukės ir ,,saugūs“ atstumai, išpuikimas, nenoras priimti pagalbą).
  • Gyventojų mažėjimas Lietuvoje (emigracija ir nedidelis gimstamumas).

Pasiūlymai, kaip galime pasiekti esančius „pakelėje“:

  • Džiugiai liudyti gyvenimą su Kristumi kasdienybėje ir savo darbais „kalbinti“ netikinčiuosius ateiti į Bažnyčią.
  • Tikėjimo liudijimą pradėti nuo savo šeimos kaip mažosios Bažnyčios.
  • Pasauliečiams aktyviai veikti savo aplinkoje, profesinėje veikloje, viešajame gyvenime (pvz. politikoje).
  • Išsiugdyti vienodą krikščionišką nuostatą tiek į bažnytinę bendruomenę, tiek į gatvės žmones. Matyti ir mylėti Jėzų kituose žmonėse, ypač nepatogiuose ir nepriimtinuose. Nuolat melstis ir dėkoti Dievui už sutiktus žmones.
  • Sustoti ir „pasilenkti“ prie netikinčių, padėti savo pavyzdžiu, malda, supratimu. Išklausyti, o ne mokyti. Priimti žmogų tokį, koks jis yra. Būti jautriam, kalbant apie tikėjimo dalykus (nepapiktinti, neįkyrėti, kalbėti pozityviai, atsakyti į žmogui kylančius klausimus). Lydėti maldoje, kad Šventoji Dvasia prisiliestų ir perkeistų jo širdį.
  • Pastebėti, turėti empatiją, pamatyti kitus žmones, ypač mažutėlius.
  • Pakviesti susipažinti, prisijungti prie savo bendruomenės ar kitų maldos grupių. Patarti jungtis į Biblijos studijas gyvai ir/ar nuotoliniu būdu. Pakviesti į savanorystę parapijoje, bendruomenėje.
  • Suteikti visapusišką pagalbą dėl sakramentų priėmimo (per vaikus siekti sugrąžinti į Bažnyčią, įtraukti, evangelizuoti, įkrikščioninti ir jų tėvus).
  • Po šv. Mišių kviesti žmones arbatai, bendrystei, pasidalijimui, susipažinimui su tais, kurie ateina rečiau, per juos pakviesti artimuosius ir draugus.
  • Krizes patiriančius nukreipti į savitarpio pagalbos grupes parapijoje, vyskupijos centruose.
  • Kurti ir paremti kompetentingai Bažnyčios vardu kalbančiųjų ratą (rengti seminarus, mokymus ir pan.).
  • Nuolankiai pradėti nuo savęs, keistis patiems, kad galėtume su meile visus priimti, išklausyti, pakviesti į bendruomenę, padėti nešti vienas kitam savo kryžių. Patiems atleisti, nesusireikšminti, trokšti bendrystės.
  • Pasninkauti ir melstis, jei negalime veiksmingai tarnauti.
  • Dvasinėje kelionėje svarbu ir gera turėti dvasinį vadovą.

„Kaip dažnai išgyvenę Eucharistijos stebuklą, mes išsiskirstome net nepažindami vieni kitų. Mūsų visuomenė apkrėsta abejingumo virusu. Tik ryšių ir santykių dėka gyvuoja bendrystė, auga bendruomenės. Turime neužsidaryti siauruose savo grupelių rateliuose. Privalome dalintis brangia tikėjimo dovana su tais, kurie nusivylė mūsų Bažnyčia, kad jie atrastų tikrąjį džiaugsmą, nesijaustų vieniši ir atstumti. Kartais reikia tiek nedaug: šypsenos, pasveikinimo, pasidžiaugimo jų pergalėmis, paguodos ir pagalbos ligoje, buvimo kartu gyvenimo ir tikėjimo kelyje. Paribio žmonėms turime padėti patenkinti elementarius gyvybinius poreikius. Tegul mūsų artimieji kartu su mumis dalyvauja parapijų šventėse, piligriminėse kelionėse, įvairių bažnytinių organizacijų veikloje. Gera, kad šioje kelionėje mus lydėtų dvasininkai ir visi drąsiai galėtume klausti, dalintis, diskutuoti.“

TEMA 2. „KLAUSYTIS IR KALBĖTI“

Kur mes, kaip Bažnyčia, esam tapę kurčnebyliais?

Mes, kaip Bažnyčia, esame tapę kurčnebyliais, pirmiausia savo kasdienėje artimoje aplinkoje, todėl dažnai toli gražu nesame krikščioniško gyvenimo pavyzdys, nemokame liudyti tikėjimo, kurį išpažįstame. Nesiklausome kito, nes nenorime jo išgirsti. Prigijęs „nesiskaitymas“ su kitais darbe, bendruomenėse.

Vyresnio amžiaus žmonėms ir jaunimui sunku suprasti vieniems kitus.

Norėtųsi, kad pamokslai būtų suprantami įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms, kad remtųsi Šventuoju Raštu ir Evangelijos aiškinamu. Gilesniam Dievo žodžio suvokimui trukdo mūsų išankstinė nuostata: ,,tą jau girdėjau“, labai trūksta gerai paruoštų homilijų.

Užuot skubėjus namo po šv. Mišių, reiktų bendrystės, pasikalbėjimo, didesnės kunigų ir pasauliečių bendrystės (pvz. pabendravimo, aptariant pamokslą, išsiaiškinant kylančius klausimus).

Svarbu ne tik turėti savo nuomonę, bet ir leistis koreguojamam.

Kokia kalba kalbame ir kokios kalbos reikia šių dienų pasauliui?

Pasauliui dažniausiai kalbame (to tikrai nereikia) iš „teisumo“ pozicijos. Iš kitos pusės, dažnai argumentuotai  nepasakome tiesos, bet norime būti „tolerantiški“, nes ir patys nesugebame laikytis moralinių vertybių arba nesuprantame, kas iš tikrųjų gera, o kas bloga.

Žmogus pirmiau kalba, o paskui klauso, o Dievas atvirkščiai liepia pirmiau įsiklausyti, o tik tada pradėti kalbėti. Kalbėti reikia saikingai, kad nebūtų teisus tik tas, kuris daugiausiai ir garsiausiai kalba. Kalbantis svarbu rinkti žodžius (turime vengti įžeidžiančios kalbos, nesuprantamų „bažnytinių“ terminų). Žmonių nesusikalbėjimas atsiranda dėl skirtingo išsilavinimo.

Žodžiai moko, o veiksmai kalba, todėl labai svarbus tikinčiojo pavyzdys. Turime būti aktyvesni, rodyti daugiau iniciatyvos. Nebijoti.

Šių dienų pasauliui reikia pagarbios kalbos ir kalbėjimo su nuolankumu. Gyvenimu, o ne žodžiais ir deklaracijomis parodant, kur pasaulis klysta ir kur tikroji tiesa. To turime mokytis visi.

Svarbu jausti ir liudyti vienybės su Kristumi džiaugsmą, neveidmainiauti, stengtis ne tik deklaruoti, bet iš tiesų norėti išgirsti kitą.

Labai svarbu apie tikėjimą kalbėtis ir šeimoje, ypač su vaikais.

Kalbėdamiesi su nutolusiais nuo Bažnyčios žmonėmis, dažnai kalbame apie tai, kas jiems patogu. Nejauku pradėti kalbėti apie tikėjimą, nes bijome būti nesuprasti.

Reikia skirti daugiau meilės ir gailestingumo tiems, kurie neteisingai elgiasi.

Išklausyti kito nuomonę, net jei ji mums nepriimtina. Prieštarauti argumentuotai, neįžeidžiant, išlaikant vidinę ramybę. Kalbėti su meile ir kantrybe, nes visi esame skirtingi ir Jėzus mus tokius priima. Bet kalbėti tiesą, ko moko Šventasis Raštas ir Magisteriumas, nepataikauti sau ir kitiems.

Žmonės dažnai būna sužeisti netinkamo kunigų elgesio, nesupratimo, ribotumo ir pan. Tokias Bažnyčios žaizdas labai sunku užgydyti.

Kas Bažnyčioje trukdo kalbėtis?

  • kai kurių narių griežtumas (dažnai nesąmoningas, bet dėl jo žmogus užsisklendžia ir daugiau nebenori eiti į dialogą);
  • išankstinės nuostatos (kas teisus, o kas ne);
  • kitaip mąstančių bendruomenės narių ir naujovių nepriėmimas;
  • nenuoširdumas (kai kalbama taip „kaip reikia“, o ne iš širdies);
  • baimė būti nesuprastam, kritikos baimė;
  • nuoskaudos ir neatleidimas, tikinčiųjų susiskaldymas;
  • nejautrumas kitam (pvz. mamos su mažais vaikais Mišiose dažnai patiria įtampą, sulaukia replikų dėl vaikų triukšmavimo ar elgesio);
  • puikybė (ką pasakys kiti, kaip atrodysiu kitų akivaizdoje);
  • abejingumas, tarpusavio susvetimėjimas, kito neprisileidimas, dėmesio artimui trūkumas;
  • nemokėjimas argumentuotai pristatyti savo nuomonės ir kontroliuoti minčių dėstymo (sunku sekti mintį, ne visiems lieka laiko pasisakyti);
  • Šventosios Dvasios stoka.

Kas Bažnyčioje įgalina kalbėtis?

  • kad išgirstume kitą, reikia tylos, per kurią kalba Dievas;
  • jei išmoksime klausyti Dievo žodžio, išmoksime išgirsti ir kitus;
  • malda prieš kalbantis, kad Šventoji Dvasia įgalintų susikalbėjimą;
  • meilė ir rūpestis;
  • atvirumas, meilingas žvilgsnis, klausymasis su malda;
  • nuolankumo nuostata;
  • galimybė padėti kitam,
  • bendri siekiai, rūpesčiai, šventimas;
  • vadovai, kurie palaiko, veda ir padrąsina;
  • aplinkos ištyrimas ir žmogaus, su kuriuo kalbėsiesi, pažinimas;
  • mažos grupelės (kur žmonės išsikalba, gali atsiverti, pasitiki vieni kitais).

Kur man, kaip Bažnyčiai, jos Kūno nariui ir dėl jos, dėl dalyvavimo joje autentiškiau, visavertiškiau, reikia Jėzaus prisilietimo ir gydymo?

Reikalinga užtarimo malda, dvasiniai pokalbiai su kunigais, kad klebonas nors kartais aplankytų maldos grupes. Sakramentai, Adoracija, Eucharistijos šventimas, Švento Rašto skaitymas ir studijos.

Niekas nesikeis, jei tik piktinsimės, kas kitų daroma blogai. Turime patys keistis. Nebūti „tikinčiaisiais“, kurie viską žinom ir taip susireikšminam, kad niekam nebėra vietos.

Naujus narius priimti su didele meile, išklausant ir padedant įsilieti į bendruomenę.

Jėzaus gydymas ateina per maldą, per Evangeliją, per Bažnyčią. Reikia prašyti Dievo pagalbos, kad mokėtume perteikti Evangelijos žinią, kad Dievas kalbėtų per mus.

Pagrindinės įvardintos problemos:

  • Pakrikštytieji savęs nelaiko tikraisiais Bažnyčios nariais, be dvasininkų jaučiasi silpni ir neįgalūs veikti. Parapijietis neturi progų išsisakyti, pokalbiuose dažnai prislegia kunigo noras dominuoti.
  • Pastoracinės tarybos nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Pasauliečiai dažnai neturi svaraus balso, sprendžiant strateginius parapijos pastoracijos klausimus. O juk tik mūsų visų, dvasininkų ir pasauliečių, vienybėje ir lygiaverčiame bendradarbiavime yra Bažnyčios stiprybė.
  • Bažnyčia aktyviai nedalyvauja visuomenės nuomonės formavime, dažnai neišsako tvirtos pozicijos svarbiais klausimais, todėl vyksta susiskaldymas tarp pačių tikinčiųjų.
  • Bažnyčioje dažnai dėmesio susilaukia tik aktyvūs žmonės, todėl tie, kurie jaučiasi netobuli, kartais atsitolina. Bažnyčios struktūros reikalauja daug savanoriško pasauliečių darbo, o įsipareigojančių pasauliečių nėra daug. Dažnai aktyviausiai, daugiausiai tarnaujantys žmonės pervargsta ir „nebepaveža“ didelio krūvio, nesijaučia vertinami kaip savanoriai, susiduria su nuomone, kad tai jų prievolė.

TEMA 3. „DŽIAUGSMAS ŠVĘSTI“

Kaip švenčiame savo tikėjimą ir išgyvename liturgiją?

Liturgija mums brangus turtas. Reikia pastangų liturginį džiaugsmą nešti į savo namus. Skaudus sekmadienio šventimo klausimas, kai kiti šeimos nariai kartu nešvenčia Eucharistijos.

Švęsti kartu su bendruomene yra ypatinga malonė. Po karantino ribojimų dalyvavimas šv. Mišiose tapo dar labiau išskirtinis ir šventiškas. Kita vertus, šv. Mišių šventimas per televiziją, padarė ir nemažai žalos, nes daug kas iki šiol taip tebegyvena. Tačiau atsiradus tokiai pasirinkimo galimybei, žmonės internete ėmė ieškoti daugiau dvasinio maisto (pvz. rinkdamiesi šv. Mišias dėl geriau paruoštos homilijos, gyvo šlovinimo, vengdami sausų ir „nuo gyvenimo atitrūkusių“ pamokslų).

Gyvai išgyventa liturgija padeda išgyventi gyvą ryšį su Kristumi. Į Mišias einama jau nebe iš baimės kaip vaikystėje, tai tampa sąmoningu ir brangiu įpročiu. Po šv. Mišių išgyvenamas džiaugsmas rodo, kad Eucharistija mus iš tiesų perkeičia. Švč. Sakramentas yra neįsivaizduojamai didelė dovana.

Kaip atnaujinti šventimo džiaugsmą?

Liturgijos šventimo gyvybingumą padidina įsitraukimas į ją: skaitinių skaitymas, giedojimas. Aktyvus dalyvavimas liturgijoje neretai tampa išbandymu: žmonės dažnai nedrįsta, bijo dėl prastos sveikatos. Būtina juos padrąsinti ir į liturgijos organizavimą įtraukti visą bendruomenę.

Gyvesnį įsijungimą į liturgiją skatina konkrečios intencijos, ypač už artimus, pažįstamus žmones. Gausiau dalyvauti įvairaus amžiaus žmones pritraukia procesijos ir pan.

Pažįstant bendruomenę, kuri dalyvauja Mišiose, išgyvenamas didesnis džiaugsmas.

Dalyvaujant liturgijoje svarbu įsigilinti į sakramentų esmę, prisiminti jų simboliką, suvokti aktyvią tikinčiojo poziciją. Būtinas nuolatinis aiškinimas ir priminimas apie tai, nes į Mišias nuolat ateina nuo Bažnyčios nutolę žmonės (galbūt galima surasti būdų, kaip kunigams šioje misijoje galėtų talkinti ir pasauliečiai).

Džiaugsmingam liturgijos išgyvenimui padeda išankstinis pasiruošimas ir susikaupimas, Šventojo Rašto skaitinių paskaitymas. Svarbus budrumas, budėjimas per Mišias, kad girdėtume Dievo žodį.

Liturgijos džiaugsmui svarbi jauki ir rami vieta, neblaškanti aplinka. Gerai, kai bažnyčioje mažiems vaikams yra skirta atskira erdvė, kad galėtų dalyvauti kartu su tėvais, arba per pamokslą vaikams atskirai aiškinamas Dievo žodis.

Širdies pasipuošimas įvyksta ir per rūbų, aplinkos, šeimos stalo papuošimą, šventinių skanėstų vaikams tradicijos kūrimą. Taip pat svarbu po Mišių iškart nebėgti namo, o pabūti ir pasidalinti, kas buvo išgirsta bažnyčioje.

Labai svarbi galimybė po Mišių brolijos susirinkime pasidalinti Evangelijos ir homilijos mintimis. Dalijimasis padeda geriau įsisąmoninti Dievo Žodį. Bendruomeninis kalbėjimas paskatina pasigilinti į dvasinę literatūrą.

Apsipratimas su liturginiu šventimu įveikiamas atsitraukimu ir apmąstymu, ką prarandu, ko trūksta be eucharistinės bendrystės? Supratimas ir pastangos gyventi su Kristumi net tada, kai esi vienas, kai niekas nemato, yra gilesnio ryšio su Kristumi per sakramentus paskata ir šaltinis.

Kas man gali padėti išgyventi gyvą ryšį su Kristumi per Sakramentus?

  • Įtaigi ir neištęsta homilija, kuri paaiškina Šventąjį Raštą ir paskatina mąstyti bei gilintis;
  • Tylos pauzės per Mišias;
  • Turi būti ugdoma sakralumo ir pagarbos liturgijai pajauta;
  • Ypač džiaugsmingos yra giedamos Mišios (nuostabus bendruomenę vienijantis dalykas yra giesmių repeticija su žmonėmis prieš šv. Mišias);
  • Išankstinis pasiruošimas šv. Mišioms ir susikaupimas, Šventojo Rašto skaitinių paskaitymas, o po Mišių -Evangelijos aptarimas grupelėse ar su draugais;
  • Kunigo dėmesys, pakalbinimas, rankos paspaudimas ateinant į šventovę ar išeinant;
  • Eucharistijos sustiprinimui labai svarbus Sutaikinimo sakramentas (atveriantis širdį Dievo artumui ir gydymui);
  • Švč. Sakramento Adoracija, rekolekcijos, pasninkas ir šlovinimas;
  • Kunigų rodomas maldos, meilės Eucharistijai pavyzdys labai svarbus parapijiečiams.

Pagrindinės įvardintos problemos:

  • Sunku įprasminti liturgijos šventimą, kai žmonės ateina į Mišias nepasirengę ir labai greit išbėga laukan, nes neturi laiko.
  • Turime pripažinti, kad Lietuvoje nebeliko bendruomeninio giedojimo, kuris yra labai stiprus būdas vienytis. Pripažinkime, jog tebėra atskirtis tarp kunigų luomo ir bendrijos.
  • Daug pasako po šv. Mišių iš bažnyčios išeinančių žmonių veidai. Ar įvyksta Dievo žodžio „atatranka“ mūsų širdyse, ar patiriame šventimo džiaugsmą?
  • Stipriai palietė pranašo Nehemijo pasakojimas, kaip tauta buvo sujaudinta, levitams padėjus jiems suprasti mokymo prasmę. Mūsų žmonės irgi to ilgisi.

TEMA 4. „BENDRA ATSAKOMYBĖ MISIJOJE“

Kaip aš esu pakviestas prisidėti prie Bažnyčios misijos per konkrečios parapijos ar bendruomenės misiją?

Mes, kaip pasauliečiai pranciškonai, prie Bažnyčios misijos prisidėti esame pakviesti per savo brolijas. Asmeniškai, kiekvienas pagal galimybes, esame įsitraukę į įvairias misijines veiklas: maldos ir giedojimo, katechetinio skelbimo, liturgines, diakonijos ir gailestingos meilės tarnystes. Pasauliečiai pranciškonai savo parapijose dažnai apaštalauja ir bendruomeniškai, taip pat yra įsitraukę į pastoracinių tarybų ir skirtingų jos sekcijų veiklą.

Įsijungti į parapijos ar bendruomenės misiją padeda geras vyresniųjų ir atsakingų asmenų organizacinis darbas, nuoširdumas, draugiškumas, pasitikėjimas. Bet kokioje tarnystėje atsakomybę ir darbą pirmiausia stiprina malda ir artimų žmonių palaikymas.

Kas man trukdo veikliai misionieriauti?

Misijiniam įsipareigojimui trukdo nusistovėjęs tų pačių parapijos aktyvistų ratas. Nauji žmonės mažai pastebimi, neįtraukiami į tarnystes. Trūksta informacijos apie reikalingas tarnystes, galimybę įsijungti į konkrečias veiklas, o ne vien kažkur dalyvauti ir būti tik stebėtoju.

Iš kitos pusės, bendruomenės misijai trukdo žmonių uždarumas, baimė ir nenoras įsipareigoti.

Kitas kraštutinumas yra perdegimas, kai įsitraukiama į per daug veiklų. Tarnystė Bažnyčiai turi būti išmintingai planuojama, kad neatimtų šeimai skirto laiko, netrukdytų pagrindiniam darbui.

Į kokią misiją mus Viešpats kviečia šiame laike?

Misiją vis dar suprantame labai siaurai. Nesuvokiame, kas reikalinga šių dienų Bažnyčiai ir jos misijos įgyvendinimui.

Šiandien ypač svarbi tikinčiųjų bendrystės ir vienybės misija. Labai prasminga ieškoti, kas mus vienija, ir atrasti džiaugsmą, kad esame skirtingi ir labai panašūs.

Svarbu klausytis Šventosios Dvasios ir kalbėtis su broliais sesėmis, siekiant išgirsti Viešpaties kvietimą misijai.

Kokias misijos sritis esame apleidę savo parapijoje, bendruomenėje?

  • Bažnyčios gyvybingumas ir svetingumas (žmonių sutikimas, sekmadienių šventimas parapijose po šv. Mišių);
  • nuolat vykstantys Alfa kursai ir evangelizacinės programos;
  • vaikų ir paauglių ugdymas ne tik ruošiant sakramentams;
  • kino filmai ir kita aktyvi veikla jaunimui;
  • bažnyčioje mažiems vaikams skirta erdvė (kad galėtų dalyvauti kartu su tėvais, arba per pamokslą vaikams atskirai aiškinamas Dievo žodis);
  • vienišų senelių namų lankymas (padrąsinti negalinčius dalyvauti dėl senyvo amžiaus ar sveikatos – jie visada gali prisidėti ir palaikyti savo malda);
  • vienišų žmonių Kūčių vakaro organizavimas;
  • atvirų durų dienos parapijos grupėse, bažnytinėse bendruomenėse;
  • žmones suartinančios bendros šventės, liudijimas savo šeimose ir bendruomenėse;
  • maldos akcijos ir viešos socialinės akcijos;
  • nuolatinė Švč. Sakramento Adoracija;
  • malda už kunigus;
  • aktyvumas visuomenėje (liudijant tikėjimą, išsakant krikščionišką poziciją, renkant parašus, kai reikia ginti tikėjimą).

„Turime skaityti laiko ženklus ir kai misija tampa nebereikalinga, ją pakeisti kita. Daug misijų ir Bažnyčios veiklų nutrūko dėl pandemijos. Turime permąstyti jų strategiją, žvelgti šiuolaikiškai, nauju pranašišku žvilgsniu ir sugrįžti su nauja jėga statyti Bažnyčios bendruomenės. Bažnyčios infrastruktūra, statybos ir remontai yra svarbūs, tačiau ne svarbiausi. Pagrindinės investicijos (laiko, jėgų, taip pat ir finansų) turi būti skirtos gyvosios bendruomenės statymui ir palaikymui. Kartais neatlygintinas darbas parapijoje tampa ne visuomet įmanomas, todėl bendruomenei svarbu išsiaiškinti ir aptarti tai, siekiant efektyvios evangelizacijos.“

Kokiu būdu galime prisiimti atsakomybę už savo parapijos gyvybingumą? Kaip atgaivinti suvokimą, kad parapija yra mūsų visų atsakomybė?

Tai yra mūsų, pakrikštytųjų, ištikimybės Kristui ir Jo Bažnyčiai misija. Gyvoji Bažnyčia yra mūsų namai. Įsitraukti į tarnystes jai yra mūsų pareiga. Tačiau kaip atgaivinti šį suvokimą, jei mano širdyje nėra gyvo tikėjimo, jautrumo Šventosios Dvasios įkvėpimui, uždegančio kunigų pakvietimo?..

Atsakomybę už savo parapijos ar bendruomenės gyvybingumą prisiimame, kai esame asmeniškai pakviečiami. Labai svarbu, kad tarnaujantys parapijoje pasauliečiai stengtųsi pakviesti vis naujų talkininkų. Reikia dažniau organizuoti bendruomenės maldos dienas, Adoraciją, bendrą agapę ir taip didinti bendrystės ratą. Reikia nuoširdumo ir atvirumo bendrystėje. Reikia nuolatinio ir jautraus stebėjimo, kaip galime padėti parapijos klebonui ir kitiems dvasininkams, kaip kartu pabūti, pasidalinti rūpesčiais ir pagalba.

„Suvokiame, kad Bažnyčia – tai ne vien dvasininkai, bet ir mes, pasauliečiai. Parapijos gyvybingumas priklauso nuo mūsų visų – parapijos klebono, kitų tarnaujančių dvasininkų, bažnyčios darbuotojų, bažnytinių bendruomenių ir grupių bei kiekvieno parapijiečio –  atsivertimo, savęs išsižadėjimo ir aukos.

Parapijos gyvybingumas priklauso ir nuo mūsų pačių brolijos gyvybingumo. Turime nebijoti prisiimti atsakomybių, gyventi tarnystės dvasia, net jei nesame oficialiai išrinkti pareigoms. Turime būti aistringi, degantys meile Kristui kaip šv. Pranciškus Asyžietis ir negailėti savęs dėl Bažnyčios garbės kaip palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Daug gerų iniciatyvų ir darbų Bažnyčioje jau vyksta. Bet turime nuolat grįžti prie esminio klausimo: ,,Ar Jėzus Kristus yra visų mūsų misijų centras? Ar gyvename apreikštuoju Žodžiu, ar esame asmeniniame santykyje su Viešpačiu?“ Nejučia siūlosi atsakymas, kad dažnai patys, nors ir gyvename sakramentinį gyvenimą, esame ,,pakelėje“, kad mums patiems reikalinga nauja gyvybė ir atsivertimas. Veni Sancte Spiritus!“

TEMA 5. „DIALOGAS BAŽNYČIOJE IR VISUOMENĖJE, EKUMENIZMAS“

Kur ir kaip dialogas vyksta Jūsų bendruomenėje? Kaip asmeniškai ir bendruomeniškai išgyvenate skirtingumus ir konfliktus?

Dialogas kyla iš Šventosios Dvasios veikimo ir geranoriškumo kalbėtis vieni su kitais. Dialogui turi reikšmės amžius ir individualios žmogaus savybės, tačiau turime stengtis eiti į dialogą, įsiklausyti vieni į kitus, priimti skirtingą nuomonę be išankstinio negatyvaus nusistatymo. Reikia atlaidumo ir kantrybės, kad įžvelgtume geras pašnekovo mintis. Turime drąsiai kelti opius klausimus ir reikšti savo nuomonę, kalbėti aiškiai ir atvirai, be užuolankų išsakydami tiesą. Turime nebijoti keistis, atsisakyti netinkamų savo idėjų, priimti kito pasiūlymus. Dialogas neturi virsti konfliktu. Nors kartais dialogai tampa audringi, tai yra gera proga pažinti kito nuomonę. Dialogui reikia drąsos. Dialoge Bažnyčioje ir visuomenėje reikalingi lyderiai – iniciatyvūs, kompetentingi žmonės, kurie geba kalbėtis su kunigais ir valdžios institucijomis. Kad vyktų dialogas šeimoje, visuomenėje, Bažnyčioje, turime įsiklausyti į tai, ką sako popiežius ir mūsų vyresnieji.

„Skaudžiai išgyvenome pandemijos metu atsiradusį susiskaldymą (į „vakserius“ ir „antivakserius“), kuris iš visuomenės persikėlė ir į Bažnyčios bendruomenę, mūsų brolijas. Praeityje nepavykusio dialogo patirtis atima bet kokį norą bandyti susikalbėti ir ateityje. Lengvesnis kelias yra užtrenkti duris nei argumentuotai kalbėtis.

Panaši ir pasaulietinės visuomenės pozicija Bažnyčios atžvilgiu. Gyvename abipusio „kurtumo“ laikais. Visuomenė dažnai laiko Bažnyčią nemokančia argumentuotai kalbėti, ir tam tikra prasme yra teisi, nes protingo diskurso vystymo Bažnyčioje nedaug. Maža lyderių eruditų, o ir tie patys dėl didelio krūvio pervargsta. Seminarijas baigia vidutinybės, o patys tikintieji pasauliečiai nejaučia poreikio tobulėti. Bet juk krikščioniui netinka siekiamybė būti vidutinybe. Mums visiems, pasauliečiams ir kunigams, trūksta erudicijos.

Apologetika galėtų tapti parapijinės katechezės ir tikinčiųjų ugdymo dalimi. Trūksta mokymų, kaip kalbėti apie tikėjimą kitiems, kaip apginti savo tikėjimą, kaip išgirsti, priimti kitą ir vesti pagarbų dialogą.“

Kokio dialogo ypač trūksta Bažnyčioje?

  • Dialogo tarp dvasininkų ir pasauliečių. Reikia pripažinti, kad dažnai pritrūksta  abipusio supratimo ir dialogo su Bažnyčios vyresniaisiais. Parapijose tarp tikinčiųjų ir dvasininkų dar daug nesusikalbėjimo. Tai ypač paaštrėja komunikuojant su kitaip mąstančiais krizių metu (skirtingas pandemijos, karantino taisyklių, vakcinacijos, karo Ukrainoje vertinimas ir pan.). Dialogas neįvyksta, jei žmonės į kunigus žiūri su baime (kaip į šventuosius) arba su panieka (kaip į nusidėjėlius). Labai svarbus dvasininkų žingsnis ryšio su žmonėmis link. Tam galėtų pasitarnauti geresnis vienas kito ir Bažnyčios mokymo pažinimas.
  • Dialogo su „proginiais“ katalikais. Turime nepalikti žmonių Pirmosios Komunijos žinių apie tikėjimą lygyje. Mūsų pareiga yra evangelizuoti taip vadinamuosius „proginius“ bažnyčios lankytojus (vestuvių, krikštynų, laidotuvių dalyvius), evangelizuoti savo aplinkos žmones, nebijoti liudyti Evangeliją žodžiais ir gyvenimu. Sunku pradėti pokalbį su atitolusiais nuo Bažnyčios, nes bijome likti nesuprasti. Dialoge reikalingas pasilenkimas prie kito, ypač to, kuris daro nuodėmę (kartais netgi kunigo). Tam reikalinga Šventosios Dvasios pagalba.
  • Dialogo tarp vaikų/tėvų ir katechetų/kunigų. Ruošiant vaikus sakramentams, dažnai kyla konfliktų dėl tėvų nepasitenkinimo, jog viskas per daug griežta. Skundžiamasi, kad vaikai paskui nebenori lankyti bažnyčios, nenorima priimti parapijinės katechezės tvarkos, ieškoma lengvatų. Trūksta dialogo, kuriame kalbėtume apie esminius dalykus – katechezės tikslą ir sakramentų esmę žmogaus gyvenime. Kad pats savaime visų mūsų tikslas nėra sakramentai, bet santykis su Jėzumi.
  • Dialogo su kitokių įsitikinimų žmonėmis. Kai su kito tikėjimo, kultūros, įsitikinimų, pakraipos, luomo, amžiaus žmonėmis kalbame apie mus vienijančius dalykus, įvyksta dialogas. Tokį dialogą galima vesti tik su meile, pagarba ir išmanymu.
  • Dialogo su pabėgėliais. Bendraudamas su pabėgėliais, nebūtinai turi mokėti jų kalbą. Svarbu tiesiog būti šalia, išklausyti, padėti ir nepalikti žmogaus vieno jo sunkumuose.

Kokio atsivertimo reikia, kad dėl Evangelijos skelbimo pajėgtume įsiklausyti į „svetimą“ (ne bendraminčių ar artimų bendražygių rato) balsą?

Reikia kasdienio atsivertimo su nuolankumu, kad kiekvieną žmogų matytume kaip savo artimą. Turime būti nuolankūs ir geranoriški vieni kitiems. Neklijuoti žmogui etiketės. Nepataikauti kito nuomonei, bet rasti bendrą dialogą. Turime išlikti ramūs išklausydami kitą. Per įsiklausymą į kitą pažvelgiame patys į save, bandome keistis, išmokstame priimti kitus tokius, kokie jie yra. Tai iššūkis, bet su Dievo pagalba ir malda stengiamės kiekvieną dieną atsiversti iš naujo.

Katalikas turėtų daugiau pažinti pats save, dvasinius bei psichologinius dalykus, nes tai padėtų nugalėti puikybę, nepasiduoti emocijoms. Pastebėjome, kad santykiuose su netikinčiais reikia ypatingos kantrybės ir pagarbos: išklausyti, bet nesmerkti, savo gyvenimu ir veiksmais parodyti, kad mums svarbios krikščioniškos vertybės ir šalia esantys žmonės.

Sunkiausias dialogas yra su kitaip mąstančiais, su kuriais dažnai susiduriame savo aplinkoje. Reiktų kviesti įvairių bendruomenių žmones į susitikimus, pokalbius, įsiklausymą į vienas kito nuomonę įvairiais klausimais. Ypač sunku užmegzti dialogą su kitų konfesijų tikinčiaisiais, kurie deklaruoja savo tikėjimo tiesas, nesuprasdami ir dėl to menkindami mums šventus dalykus (Mariją, šventuosius, kryžių ir pan.). Tokiu atveju reikia kurti žmogišką draugystę, laiminti vieniems kitus, rasti bendrus sąlyčio taškus, prašant Šventosios Dvasios pagalbos.

Norėdami priimti kitą ir kitokį, turime išmokti kurti pagarbų dialogą su skirtingų konfesijų tikinčiaisiais. Stengtis su meile peržengti visus barjerus – kalbos, rasės, tikėjimo. Su nebendraminčiais rastume bendrą kalbą dalydamiesi įvairiomis gražiomis tikėjimo ir gyvenimo patirtimis, kartu užsiimdami prasminga veikla. Reikia įžvelgti skirtingas tikėjimo patirtis ir netaikyti tų pačių evangelizavimo normų visiems.

„Mums turi skaudėti širdį dėl tų, kurie nepažįsta Jėzaus. Turime budėti, kad Bažnyčia netaptų „paslaugų fabriku“. Koks yra visų katechezių tikslas  – paruošti sakramentams ar paliudyti Jėzų? Tikėjimo perdavimas turi vykti šeimoje, bet mes žinome, kad realybė yra kitokia. Jaunuoliams reikalingi dvasiniai tėvai ir dvasinės motinos. Kodėl brandus parapijos bendruomenės narys negalėtų asmeniškai ruošti sakramentams 1-3 jaunuolių, juos palydėti tikėjimo kelyje, liudyti jiems savo tikėjimą. Kiek daug kantrybės reikia įvesti nemokantį elgtis bažnyčioje žmogų į tikėjimą. Mums trūksta rūpinimosi konkrečiu asmeniu. Taip kaip Jėzui rūpėjo samarietė prie šulinio, ji rūpėjo Jam asmeniškai… Šiais psichoterapijos deficito laikais išklausymo tarnystė parapijoje su gerai paruoštais savanoriais taip pat galėtų būti būdas liudyti tikėjimą.“

Kokio Bažnyčios elgesio laukiame iššūkių ir išbandymų (pvz., karinio konflikto) metu?

Kad nebūtų apleisti, žmonėms reikia Piemens, Tėvo. Išbandymu metu ypač svarbus tėviškas buvimas šalia. Popiežiaus, vyskupų pasisakymai pandemijos klausimais buvo labai svarbūs. Suprantama, kad Bažnyčia nėra greita kalbėti, bet krizių metu ypač reikalingas konkrečiai apčiuopiamas ganytojų buvimas kartu su savo kaimene. Taip pat reikalingas visos tikinčiųjų bendruomenės susitelkimas.

Bažnyčioje turime veikti visi kartu, nepaisant skirtingų luomų ir tarnysčių, nuomonių ir įsitikinimų. Bažnyčioje negali būti diskriminacijos, skirstymo į išrinktuosius ir atstumtuosius, viską žinančius ir nevykėlius. Bažnyčia turi aktyviai įsitraukti ir aiškiai pareikšti savo poziciją iššūkių ir išbandymų situacijose. Iššūkių ir išbandymų metu ji negali atsiriboti, „užsimerkti“, likti abejinga. Bažnyčia turi nesislėpti, neveidmainiauti, visada būti mažutėlių, o ne turinčių valdžią pusėje. Trokštame, kad Bažnyčia būtų tiesos, tikėjimo, meilės, vilties ir taikos nešėja, kad nepasiduotų keršto ir pykčio dvasiai. Bažnyčia esame kiekvienas iš mūsų.

Katalikų Bažnyčios vadovų, kaip autoritetų, tvirta nuostata pandemijos situacijoje padėjo ne tik tikintiesiems, bet ir visai visuomenei apsisaugoti ir įveikti koronaviruso plitimą.  Šventojo Tėvo ir visos Katalikų Bažnyčios pozicija Ukrainos karo situacijoje drąsina tikinčiuosius, įkvepia būti nuolatinėje maldoje, aukoti ir padėti. Tačiau tikinčiuosius neramina tai, kad pasigendama viešos ir aiškios Bažnyčios vadovų pozicijos kitais politinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais (kaip partnerystės įstatymas, genderizmo ideologija, LGBT ir Bažnyčios santykis etc.). Tikintieji pasauliečiai organizuoja įvairias maldos akcijas ar pasitelkia kitas priemones, suvokdami šių įstatymų svarbą mūsų tautos ateičiai. Pastebima, kad ne visi kunigai atstovauja katalikišką mokymą šiais klausimais, kartais jų vieši pasisakymai yra dviprasmiški, paremti individualia nuomone, atsiejantys Bažnyčios mokymą nuo viešojo gyvenimo. Tikintiesiems skaudu girdėti, kad kai kurie kunigai netiki maldos akcijomis ir dvasine kova dėl šių opių klausimų. Galima teigti, kad šiandien nėra vieningos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje nuomonės politinio bei visuomeninio gyvenimo klausimais, nes kiekvienas kunigas turi skirtingą požiūrį šia tema. Labai laukiame iš Bažnyčios hierarchų drąsos ir lyderystės, kurią tikintieji palydės malda ir visokeriopu palaikymu.

„Turime visada galvoti į priekį – kas bus toliau, po karo, pandemijos, kitų sunkių išbandymų. Kokiomis vertybėmis pasaulis vadovausis?.. Turime nepalikti klystančiųjų jų klaidose. Svarbu žmonėms skelbti ne beveidį, nepažįstamą, tolimą Dievą, o asmenį – gyvą ir prisikėlusį Jėzų Kristų.

Po karų ir įvairių stichinių nelaimių Bažnyčia turi ypatingai susitelkti Evangelijos skelbime, stengtis atstatyti žmonių psichiką ir moralę, būti „tiltų statytoja“ ir misioniere, išmintingai ir drąsiai ginti Kristaus mokymą.“

„Kalbant apie asmeninius žmogaus gyvenimo išbandymus (artimųjų netekties skausmą), norisi akcentuoti būtinybę laidotuvių apeigas išnaudoti evangelizacijai. Laidotuvės yra lyg „paskutinis šiaudas“, kai žmonės dar ateina į bažnyčią. Netekties skausmo paliesta širdis yra ypač atvira Dievo žodžio, Evangelijos sėklai. Būtina sukrikščioninti „laidotuvių kultūrą“, nes daugeliu atveju šermenyse giedamos giesmės yra net nekrikščioniškos, deklaruojančios amžiną išsiskyrimą be jokios amžinybės vilties. Bažnyčia turėtų ieškoti būdų, kaip evangelizuoti laidotuvių dalyvius. Galbūt parapijos galėtų sukurti savo maldos-giesmininkų grupes, kurie šermenyse tarnautų su kitu priėjimu prie situacijos, skaitydami kupiną vilties Dievo žodį, giedodami Bažnyčios mokymą atitinkančias giesmes ir iš tiesų melsdamiesi.

Paradoksalu, kad šiems laikams būdinga ir „mirties kultūra“, ir kartu mirties neigimas (tėvai vaikų nebeveda į laidotuves, jaunoji karta nebenori prižiūrėti kapų, renkasi kuo greitesnį būdą užmiršti, paneigti mirtį). Krikščionybė savo mokymu natūraliai suvienija mirtį su gyvenimu, ji gali duoti atsakymus į daugybę klausimų, į kuriuos šiuolaikinis žmogus neturi atsakymo.“

TEMA 6. „AUTORITETAS IR DALYVAVIMAS, SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS“

Ko reikia, kad Bažnyčia būtų autoritetas šių dienų krikščionims ir kitiems žmonėms – „pasauliui“?

Manome, kad Bažnyčia vis dar yra autoritetas, bent jau popiežius Pranciškus. Tačiau kartu pastebima tendencija, kad šiuolaikinis žmogus, net ir pripažindamas kažką autoritetu, gali nenorėti savęs su juo sieti, ar juo sekti. Vienintelis kelias tapti ir išlikti autoritetu – tai gyvenimas tuo, ką skelbi žodžiais, ir drąsa liudyti tai, kuo gyveni.

„Ar Bažnyčia gali būti nuomonės formuotoja? Turbūt ne visos pasaulio priemonės yra tinkamos Evangelijos skelbimui. Tačiau mes, krikščionys, esame pasaulyje, nors ir ne iš pasaulio. Turime būti gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Vis dėlto Evangelijos skelbimas minioms nėra pats veiksmingiausias (ta pati minia vieną dieną šaukia „Osana“, o kitą – „ant kryžiaus“). Tačiau socialinių medijų ar kitų priemonių pagalba „sužvejotieji“ turėtų būti pakviesti ir svetingai priimti gyvoje bendruomenėje.“

Šventoji Dvasia yra pagrindinė veikėja Bažnyčios gyvenime. Įkvėpti Šventosios Dvasios, savo gyvenimu, elgesiu ir žodžiu turime būti pavyzdys aplinkiniams. Šių laikų pasauliui reikia brandžių dvasininkų ir pasauliečių, kurie neužsisklęstų parapijose ar savo grupelėse, bet eitų į pasaulį ir savalaikiai reaguotų į įvykius. Lyderių, kurie nekiršintų bendruomenės, primetinėdami savo nuomonę, bet visame kame pasitelktų išmintį ir ramybę. Dievo Žodžio skelbimas, apmąstymas, meilė ir pagarba kitiems, geranoriškumas, nuolankumas daro Bažnyčią autoritetinga.

Mūsų autoritetai yra Katalikų Bažnyčios vadovai – popiežius, vyskupai, kunigai. Didžiausias skausmas tikintiesiems – kunigų tarpe vykstantys skandalai, kurie menkina ir žlugdo tuos autoritetus. Iš Bažnyčios vadovų šiandien pasigendame tvirtos, drąsios, tiesios reakcijos į šias skausmingas situacijas. Bažnyčia turėtų būti tarsi Dievo balsasvisuomenėje – stiprus, teisingas ir aiškus. Suvokdami, kad esame Bažnyčios nariai, turime galvoti, kaip padėti Bažnyčiai bei joje tarnaujantiems kunigams išlikti autoritetais. Bendruomenė gali daug prisidėti sprendžiant įvairias problemas su meile ir geranoriškumu, be kaltinimų, laikantis etikos ir konfidencialumo.

Norėtųsi, kad jaustųsi kunigo tarnavimas žmonėms. Paprasti dalykai – tokie, kaip dėmesys, bendravimas, pagalba, yra labai svarbūs. Žmonės atpažįsta paruoštus, išjaustus, gilius, neatmestinus pamokslus, mato kunigo atsidavimą ir pagarbą Eucharistijai.

Trūksta abipusio pasitikėjimo vienų kitais – tiek kunigų žmonėmis, tiek žmonių kunigais. Trūksta tarnystės visiems žmonėms – tiek einantiems, tiek neinantiems į bažnyčią. Trūksta susibūrimų, agapės po šv. Mišių, Bažnyčios kaip bendruomenės bendrystės, dalijimosi išgirstu Dievo žodžiu. Kad per šią bendrystę augtų broliška meilė, pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais.

Sunku, kai Bažnyčios hierarchija laiko save „aukštesniu luomu“. Sunku, kai visa valdžia yra sutelkta vieno kunigo rankose. Visuomenėje dar gajus kunigo „sudievinimas“, ir toks žmonių garbinimas dažnai sugadina net ir jauną gerų norų kupiną kunigą. Dar nuo sovietinių laikų išmokome aklai gerbti ir paklusti kunigui. Anksčiau žmonės dažnai bijodavo kunigo, o dabar gali nutikti ir kitas kraštutinumas – kai pasauliečiai nori kunigą „šokdinti pagal savo dūdelę“. Jei norime, kad Bažnyčia keistųsi, turime nesusitelkti prie negatyvių patirčių, bet išmokti pripažinti klaidas ir toliau eiti į priekį.

Kaip valdoma mūsų vietinė Bažnyčia? Kaip skatinamas komandinis darbas ir bendra tikinčiųjų atsakomybė?

Liūdna konstatuoti, bet vis dėlto Bažnyčioje egzistuoja didelė atskirtis tarp dvasininkų ir pasauliečių luomų, o iki tikro komandinio darbo yra dar gana toli. Pasauliečiai dažnai kunigams reikalingi tik kaip savanoriai, darbų vykdytojai, bet nekviečiami dalyvauti sprendimų priėmime, parapijos strategijos kūrime ir planavime. Jaučiamas atotrūkis tarp Pastoracinės tarybos „išrinktųjų“ ir eilinių parapijiečių.

Bažnyčios valdymas turėtų būti paremtas tarnyste. Kunigai ir parapijiečiai turi patarnauti vieni kitiems. Kunigus reikia atpalaiduoti nuo administracinės veiklos, kad jie kuo daugiau laiko turėtų žmonių pastoracijai. Bažnyčiai trūksta diakonų, kurie palengvintų krūvį kunigams. Dalį veiklų ir įsipareigojimų gali ir turi perimti pasauliečiai.

Parapijos Pastoracinė taryba kartu su klebonu ir kitais kunigais turi kolegialiai spręsti įvairius parapijos gyvenimo klausimus ir dalintis įsipareigojimais. Pasauliečiai gali labai sėkmingai vykdyti parapijos veiklas, užsiimti viešaisiais ryšiais. Per Pastoracinės tarybos sekcijas į tarnystes galima įtraukti dar daugiau bendruomenės žmonių. Parapijos grupelės turėtų ne konkuruoti, o dirbti išvien. Parapijos komandą formuoti padeda bendros piligriminės kelionės, stiprinančios bendrystės ryšį tarp skirtingų parapijos grupių.

Mūsų patirtys labai skirtingos. Mažesnėse parapijose komandinio darbo yra mažiau: ten apsiribojama klebono ir zakristijono tarnyste. Didesnėse parapijose yra parapijų tarybos ir įvairūs komitetai, atsakingi už atskiras veiklos sritis. Kai kur komandinio darbo visiškai nėra. Viskas priklauso nuo kunigo dialogo su parapijiečiais. Daugelyje parapijų į veiklas ir tarnystes įtraukiami dažniausiai tie patys žmonės. Pastebėta, kad ne visi Pastoracinės tarybos nariai turi gebėjimų dalytis (kartais dalyvauja klebono išrinktieji), todėl pritrūksta komunikacijos su visa parapija. Taryba dažnai rūpinasi finansiniais, ūkiniais dalykais, pristinga dėmesio parapijos dvasinei misijai.

Neretai vadovaujamasi turėta patirtimi, kad „visada taip būdavo daroma“, o tokia nuostata užkerta kelią naujovėms. Įsipareigojantys atlikti darbą, turėtų vėliau išdrįsti pasidalinti, kaip sekėsi ir nevengti atsakomybės. Išdrįsti nenutylėti problemų, negalvoti, kad „mano nuomonė nesvarbi“.

Labai svarbu išklausyti žmones ir pagirti už pastangas, atliktą darbą. Klebono įteikta padėka parapijiečiams atrodo nereikšminga, bet gali tapti svarbia moraline prasme, paskatindama kitus įsijungti į darbus. Žmonės įvertina labai paprastus dalykus: kunigo atvirumą, dalijimąsi informacija apie finansinę padėtį, padėką aukotojams už bažnyčios šildymą, komunalines išlaidas etc.

Kunigas, kaip ganytojas, savo buvimu įkvepia parapijiečius. Tokiai motyvacijai gali pakakti vos kelioms minutėms aplankyti grupelės susirinkimą, palaiminti, padrąsinti žmones. Tikintiesiems visada norisi kunigų palaikymo, sustiprinimo, paskatos veikti. Mums reikia vieniems kitų.

Kokios priemonės ir procedūros taikomos skaidrumui ir atskaitomybei skatinti?

Dažniausiai netaikomos jokios skaidrumą ir atskaitomybę skatinančios priemonės, ypač finansų srityje. O tai padaryti elementariai nesudėtinga, tik reikia geros valios. Yra parapijų, kuriose iš geros valios tai jau yra daroma, bet tai neturėtų būti laisvas pasirinkimas, o būtinybė. Vyskupijos, duodančios savo ataskaitas parapijoms, galėtų būti gražus pavyzdys.

Per didelė našta ir pagunda vienam tvarkyti finansinius reikalus. Tiek kunigai, tiek aktyvūs pasauliečiai turi budėti, kad nepradėtų piktnaudžiauti savo valdžia ir galiomis, o išliktų tiesoje.

Parapijos bendruomenės nariai turi teisę gauti skaidrias ataskaitas, kur panaudotos lėšos, o taip pat žinoti bendruomenės finansinius poreikius, kad tai motyvuotų prisidėti ir tikslingai aukoti arba ieškoti papildomų paramos šaltinių. Reikia stengtis kuo daugiau parapijiečių įtraukti į įvairias veiklas ir atsakingai jas vykdyti.

Didesnių miestų parapijose yra efektyvių skaidrumo ir atskaitomybės priemonių (tokių kaip klebono metinės ir mėnesinės ataskaitos, veiklų planai ir reikalingų lėšų pristatymas, parapijos žmonių apklausos etc.) pavyzdžių. Informacija skleidžiama per parapijos informacijos kanalus (parapijos laikraštėlį, interneto puslapį, skelbimus bažnyčiose), kartais net ir per vietovės žiniasklaidą.

Kartais pastebima, jog kai kuriose parapijose iš parapijiečių reikalaujama per daug savanoriškos (neatlygintinos) tarnystės, kas būna tiesiog neįmanoma. Klebonas neturėtų dirbti ūkio darbų, visa bendruomenė turi rūpintis bažnyčia. Tačiau reikia viską išmintingai pasverti ir pagal galimybes samdyti apmokamus darbuotojus. Bažnyčia ypač turėtų būti pavyzdys pasauliui ir finansų srityje, oficialiai darbindama darbuotojus (tuo labiau, kad turi nemažai mokesčių lengvatų) ir vertindama žmonių darbą ne minimumu.

Esant sunkiai finansinei ir dvasinei situacijai mažose kaimo parapijose, reikalinga deramai pasirūpinti jų kunigais (paskirtais po seminarijos baigimo, neturinčiais patirties) ir bažnyčių išlaikymu su didesnių kaimyninių parapijų ir vyskupijų įsitraukimu. Turime ne konkuruoti tarpusavyje, o bendradarbiauti dėl Evangelijos!

Skaidrumas reikalingas ne tik finansų srityje, bet ir įvairių krizių ir skandalų akivaizdoje. Kad dėl Bažnyčios tylos žmonės neprisigalvotų blogiau nei yra iš tiesų, reikalinga tiesi ir aiški Bažnyčios komunikacija net apie skaudžius įvykius. Kita vertus, Bažnyčioje reikia veikti atsakingai, kad pasitaikantys negatyvūs pastebėjimai ar įvykiai būtų sprendžiami pačios bendruomenės viduje.

„Daugelis parapijų turi Pastoracines tarybas, kurios atsakingos už įvairias veiklos sritis. Svarbu, kad jos realiai veiktų, o nebūtų vien formalumas. Jei klebonas ar kitas tarnaujantis dvasininkas remiasi tik autokratiniu valdymu, kitokios nuomonės nebus galima reikšti. Svarbu nenutylėti iškilusių problemų, išdrįsti jas išsakyt garsiai. Kartais einama klaidos keliu tik todėl, kad siekiant įtikti vadovui apsimetama, kad viskas yra gerai taip, kaip yra.“

TEMA 7. „SINODALUMO UGDYMAS“

Ką mums davė sinodiniai susitikimai? Ko išmokome? Kas buvo svarbiausia?

  • Dalyvauti Sinodo susirinkimuose buvo smagu, nes jie buvo šilti, atviri, kupini bendrystės;
  • Labai padėjo susitikimams parengta medžiaga (tinkamai parinkti Šventojo Rašto skaitiniai, maldos, video), visos temos buvo labai aktualios;
  • Išmokome eiti į dialogą, įsiklausyti, priimti kito nuomonę, o kartu išsakyti savo poziciją ir ją apginti, buvo naudinga kalbėtis įvairiais klausimais ir pasidalinti patirtimi;
  • Išmokome išgirsti, įsiklausyti, atsiverti, nebijoti išsakyti savo mintis ir pastebėjimus, įgavome drąsos kalbėti;
  • Vieni kitus praturtinome skirtingais požiūriais, atradome bendrų minčių, klausydamiesi kitų pažinome save;
  • Išmokome dirbti grupėje ir vieningai priimti sprendimus;
  • Išmokome nebūti abejingi, sustiprinome bendrą atsakomybę už Bažnyčią;
  • Leido iš kitos pusės pamatyti parapijos problemas ir aptarti Bažnyčios reikalus,
  • Prasiplėtė akiratis, išryškėjo globalesnės problemos;
  • Atėjo suvokimas, kad reikia daugiau melstis už Bažnyčios hierarchus, kunigus.
  • Mums labai svarbu žinoti, kad drąsiai išsakyta nuomonė bus užfiksuota raštiškai ir perduota hierarchams (tai labai didelė nauda Bažnyčiai);
  • Sinodinis kelias pakvietė į konkretų veiksmą – būti aktyvesniais Bažnyčios gyvenime, įkvėpė idėjų konkrečiai veiklai.

„Sinodiniame kelyje atsiveria akys, atsiranda daugiau drąsos. Džiaugiamės, kad Bažnyčia persitvarko, atsinaujina, auga, nebijo pasisakyti aktualiais klausimais, sprendžia opias problemas. Popiežius Pranciškus mūsų Bažnyčią veda nuostabiu atsinaujinimo keliu. Nuostabu, kad mes, katalikai, esame atviri dalintis džiaugsmais ir nesėkmėmis. Ne visos bažnyčios turi tokį atvirumą.“

„Buvome pamiršę, kad klausydamiesi vieni kitų klausomės Šventosios Dvasios. Nuostabus priminimas – mąstyti globaliai, o veikti lokaliai. Kuo turi didesnę atsakomybę, tuo privalai matyti plačiau. Bažnyčios valdymas sinodiniu būdu primena žmonių kažkada sugalvotą demokratijos modelį. Sinodiškumas yra tai, ir dar daugiau. Tai nuostabus būdas būti kartu Bažnyčioje. Sinodiniai susitikimai suteikė galimybę kalbėtis, išgirsti vieniems kitus, būti išklausytiems. Ši patirtis tokia svarbi mūsų visuomenei, pažymėtai postsovietinio mąstymo ženklu. Tai graži pradžia, parodanti, koks yra Bažnyčios buvimo būdas. Neturime čia sustoti.“

Kaip ugdyti gebėjimą „eiti drauge“ skatinant įžvalgas, įsiklausant vieni į kitus, prisidedant prie misijos vykdymo bei įsitraukiant į dialogą ir netgi į Bažnyčios valdymą sinodiniu būdu?

  • Turime nenustoti „eiti drauge“, kad išmoktume nuolat eiti vienas šalia kito;
  • Tame „ėjime drauge“ turime gebėti klausytis ir kalbėtis;
  • Dalintis rūpesčiais, naštomis vieni su kitais, neužkrauti atsakomybių ant vieno žmogaus;
  • Turime būti atviri, priimti kritiką, mažiau tuščiažodžiauti, daugiau veikti;
  • Reikia daugiau ugdymo paskaitų, seminarų, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kurie labiau linkę klausytis, mąstyti, kuriems trūksta bendrystės;
  • Nepamesti komunikavimo, kurį pradėjome Sinodinio kelio metu: įgijome patirties, išmokome drąsiau bendrauti, jau žinome kaip ką daryti, kaip daugiau įsitraukti ir rodyti iniciatyvą;
  • Svarbu viską daryti kartu – dalytis, aptarti, priimti sprendimus, bendrai spręsti problemas. Pagirtina, kad kai kurie klebonai aktyviai dalyvauja parapijos grupelių susitikimuose, tad jau galima pasikalbėti tam tikrais klausimais;
  • Reikalingas kuo didesnis žmonių įsitraukimas į įvairias parapijos iniciatyvas. Kunigai, kaip autoritetai, turėtų kviesti ir raginti, padėti nugalėti psichologinius barjerus. Tam galėtų pasitarnauti parapijos žmonių liudijimai, asmeninis pakvietimas, pokalbiai.
  • Pastoracinė taryba turi aktyviai prisidėti prie Bažnyčios valdymo, įtraukdama ir kitus parapijos narius bei grupes. Tam labai svarbus dvasininkų atvirumas sprendimus dėl parapijos gyvenimo priimti bendrai su pasauliečiais.
  • Priimti kitaip mąstančius žmones, stengtis įžvelgti kito žmogaus dovanas. Su priešiškai nusiteikusiais nesiginčyti, kantriai išlaukti, suteikti bendražmogišką pagalbą.

„Sinodiniai susitikimai uždavė gerą toną, Turėtume tęsti toje pačioje Dvasioje ir stengtis organizuoti parapijos valdymą Sinodiniu būdu. Tai principas, kaip turėtų veikti mūsų Pastoracinės tarybos, kaip pasauliečiai turi bendradarbiauti su dvasininkais. Labai svarbus pasauliečių įtraukimas į sprendimų dėl parapijos gyvenimo priėmimą.

Laikas nuo laiko sveika sušaukti atvirus visuotinius parapijos susirinkimus, kur žmonės galėtų išsisakyti. Turime ieškoti būdų, kaip naujus narius įtraukti į ėjimo kartu procesą, rengiant žmones tarnystėms parapijoje.“

Kokius kitus žingsnius turėtume žengti, kad tokie susitikimai nesibaigtų? Kokias išvadas turėtume pasidaryti savo asmeniniame gyvenime, parapijoje, Bažnyčioje?

Tokie Sinodiniai susitikimai būtinai turi turėti tęstinumą Lietuvos ar vyskupijų lygiu. Kad problemos nesikauptų, o dažniau būtų sprendžiamos. Supratome, kad reikia dalintis rūpesčiais. Labai svarbu bendras Eucharistijos šventimas, susitikimai, pasidalinimai.

Norėtume, kad Sinodo klausimais priimti Bažnyčios dokumentai vėl visus pakviestų bendruomeniškai dalintis ir aptarti. Norėtume aptarti Sinodinio kelio Lietuvoje apibendrinimą, jei jis bus prieinamas. Svarbu, kad Sinodinio kelio metu aptartos temos ir vėliau suformuluotos išvados būtų apsvarstytos parapijose kartu su dvasininkais. Ateityje būtų naudinga pažvelgti į pokyčius Bažnyčioje ir iš naujo aptarti, todėl labai svarbūs vieši parapijos susirinkimai, kurie leistų išsakyti tam tikras problemas ir jas spręsti.

Būtų gerai, kad parapijose atsirastų pastovios nuomonių dėžutės, kur būtų galima išsakyti savo pastebėjimus, pasiūlymus, įžvalgas vienu ar kitu bažnytinio gyvenimo klausimu.

„Svarbu ne tik išsakyti pagrįstą kritiką, bet ir kiekvienam asmeniškai savyje įžvelgti, ką patys turėtume keisti ir tobulinti. Gera įsiklausyti, ką Bažnyčia mums sako rūpimais klausimais. Gera išmokti nelaikyti priešiška kitos pusės, net jei mūsų nuomonės nesutampa. Gera džiaugtis kitų pasiekimais, o kartu padėti išgyventi nesėkmes. Gera nepavydėti to, ko neturime. Gera daugiau bendrauti su kitais bendruomenės broliais ir sesėmis – ne tik bažnyčioje, bet ir kitoje aplinkoje (rekolekcijose, išvykose, piligriminiuose žygiuose). Gera stengtis pažinti vieniems kitus.“

Pastebėta, kad parapijiniuose sinodiniuose susitikimuose žmonės dalyvavo nelabai gausiai, tik pabaigoje prisijungė daugiau. Sinodo žinia sklido labai lėtai ir tik pabaigoje įgavo pagreitį.

„Į Sinodinį kelią žvelgiame kaip į pradžią. Tai mąstymo perkeitimo kelias. Mąstymo perkeitimas nėra greitas procesas. Mąstymo perkeitimas yra sunkus darbas, bet nuo jo prasideda didžiosios Bažnyčios reformos. Šv. Pranciškau Asyžieti, savo atgaila ir atsivertimu pakeitęs Bažnyčią ir pasaulį, melski už mus.“

Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino
sekretoriato informacija