Labas rytas, brangūs OFS broliai ir seserys!

Sveikinu jus šv. Pranciškaus žodžiais „Viešpats tesuteikia jums ramybę“, kuriais jis kreipdavosi į visus sutiktus kelyje. Man malonu jus priimti jūsų Generalinės kapitulos proga. Šiame kontekste norėčiau priminti keletą dalykų, būdingų jūsų pašaukimui ir misijai.

Jūsų pašaukimas kyla iš visuotinio pašaukimo į šventumą. Katalikų Bažnyčios Katekizmas mums primena, kad „pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje: vis labiau su Juo suvienyti, jie skleidžia Krikšto ir Sutvirtinimo malonę visose asmeninio, šeimos, socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse, taip atsiliepdami į visiems pakrikštytiesiems skirtą pašaukimą būti šventiems“ (KBK 941).

Šis šventumas, į kurį jūs, pasauliečiai pranciškonai, esate pašaukti, kaip jūsų prašo Generalinės Konstitucijos ir šv. Pauliaus VI patvirtinta Regula, pasireiškia kaip širdies atsivertimas. Širdies, kurią patraukė, užkariavo ir perkeitė Tas, kuris yra vienintelis Šventas, kuris yra „gėris, visas gėris, aukščiausiasis gėris“ (šv. Pranciškus, Aukščiausiojo Dievo garbinimas). Tai jus padaro tikrais „atgailotojais“. Šv. Pranciškus savo Laiške visiems tikintiesiems „atgailos darymą“ pristato kaip atsivertimo kelią, krikščioniško gyvenimo kelią, įsipareigojimą vykdyti dangiškojo Tėvo valią ir daryti Jo darbus. Testamente savo paties atsivertimo procesą jis apibūdina šiais, jums gerai žinomais žodžiais: „Dievas įkvėpė mane, brolį Pranciškų, taip pradėti atgailos gyvenimą. Kol dar gyvenau nuodėmėse, man buvo labai koktu matyti raupsuotuosius, bet pats Viešpats nuvedė mane pas juos, ir man jų labai pagailo. O kai pažinau juos, kas anksčiau man atrodė koktu, virto kūno ir sielos paguoda, tikra palaima. Ir po to, ilgai netrukęs, atsiskyriau nuo pasaulio“.

Atsivertimo procesas vyksta Dievui imantis iniciatyvos: „Viešpats įkvėpė mane pradėti daryti atgailą“. Dievas veda atgailotoją ten, kur jis niekad nebūtų norėjęs eiti: „Dievas nuvedė mane pas juos, raupsuotuosius“. Atgailotojas atsiliepia sutikdamas tarnauti kitiems ir būdamas jiems gailestingas. To rezultatas yra laimė: „kas anksčiau man atrodė koktu, manyje buvo perkeista į kūno ir sielos paguodą“. Būtent toks yra Pranciškaus atsivertimo kelias.

Štai, brangūs broliai ir seserys, ką raginu įgyvendinti jūsų gyvenime ir misijoje. Ir, prašau, nesupainiokime „atgailos darymo“ su „atgailos darbais“. Pasninkas, išmalda, apsimarinimas – visa tai yra apsisprendimo atverti savo širdį Dievui pasekmės. Atverti savo širdį Dievui! Atverti savo širdį Kristui, gyvenant tarp paprastų žmonių, šv. Pranciškaus stiliumi. Kaip Pranciškus buvo „Kristaus veidrodis“, taip pat ir jūs galite tapti „Kristaus veidrodžiais“.

Jūs esate vyrai ir moterys, įsipareigoję gyventi pasaulyje pagal pranciškonišką charizmą. Charizmą, kuri iš esmės yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventosios Evangelijos laikymasis. Pasauliečio pranciškono pašaukimas yra gyventi Evangelija pasaulyje Neturtėlio stiliumi, sine glossa (be komentarų); priimti Evangeliją kaip gyvenimo „formą ir regulą“. Raginu jus apsikabinti Evangeliją taip, kaip apsikabinate Jėzų. Evangelija, kitaip tariant, pats Jėzus teformuoja jūsų gyvenimą. Tokiu būdu neturtas, mažumas ir paprastumas taps jus iš visų kitų išskiriančiais ženklais.

Dėl šios jūsų – pranciškonų ir pasauliečių – tapatybės priklausote „išeinančiai“ Bažnyčiai. Jūsų mėgstamiausia vieta yra tarp žmonių, kur būdami pasauliečiai (nesusituokę ar gyvenantys santuokoje), kunigai ir vyskupai, kiekvienas pagal savo savitą pašaukimą, liudijate Jėzų paprastu gyvenimu, nepretenzingai, visada noriai sekdami neturtingą ir nukryžiuotą Kristų, kaip šv. Pranciškus ir daugybė jūsų Ordino vyrų ir moterų. Drąsinu ir jus eiti į periferijas, šiandienos egzistencinius paribius, kad ten nuaidėtų Evangelijos žodis. Nepamirškite vargšų, kurie yra Kristaus kūnas: esate pašaukti jiems nešti Gerąją Naujieną (plg. Lk 4, 18), kaip tarp kitų tai darė ir jūsų globėja šv. Elžbieta Vengrė. Kaip kad vakarykštės „atgailotojų brolijos“ išsiskyrė iš kitų steigdamos ligonines, vaistines, labdaros valgyklas ir darydamos kitus konkrečius artimo meilės darbus, taip ir šiandien Dvasia siunčia jus praktikuoti tos pačios gailestingos meilės su kūrybingumu, kurio reikalauja naujos skurdo formos.

Jūsų pasaulietiškumas tebus pilnas artumo, atjautos ir švelnumo. Būkite vilties vyrai ir moterys, įsipareigoję ja gyventi ir kartu ją „organizuoti“, perkeldami į kasdienos situacijas, žmogiškus santykius, socialinį ir politinį įsipareigojimą; idant malšinant šiandienos skausmą augtų viltis dėl rytdienos.

Ir visu tuo, brangūs broliai ir seserys, esate pašaukti gyventi brolijoje, jausdamiesi didžios Pranciškoniškosios šeimos dalimi. Tad primenu jums Pranciškaus troškimą, kad visa šeima liktų vieninga, žinoma, gerbiant įvairių ją sudarančių komponentų, taipogi kiekvieno nario skirtingumą ir autonomiją. Bet visada liekant gyvybę teikiančioje tarpusavio bendrystėje kartu svajoti apie pasaulį, kuriame visi būtų ir jaustųsi broliai, bei kartu nenuilstamai jį kurtų (plg. enciklika Fratelli tutti, 8): kaip vyrai ir moterys, kurie kovoja už teisingumą, darbuojasi dėl integralios ekologijos, bendradarbiaudami misijų projektuose, būdami taikos darbininkai ir Palaiminimų liudytojai.

Tokiu būdu mes pradėjome nuo atsivertimo kelio ir tęsiame visais šiais vaisius nešančiais pasiūlymais, kurie kyla iš su Viešpačiu susijungusios ir neturtą pamilusios širdies. Tegul šv. Pranciškus ir visi Pranciškoniškosios šeimos šventieji jus lydi jūsų kelionėje. Telaimina jus Viešpats ir tesaugo Dievo Motina, „Mergelė tapusi Bažnyčia“. Ir, prašau, nepamirškite melstis už mane. Ačiū.

 

2021 m. lapkričio 15 d. Klementino salė