Sausio 28 d., 06.27 val., LRT KLASIKA eteryje transliuota „Mažosios studijos“ laida „Druska“ apie kunigą pranciškoną Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kurio 250-ąsias gimimo metines šiemet minime. Apie Jurgio Pabrėžos nuopelnus įvairiose mokslo srityse bei vis dar gyvą didelį liaudies pamaldumą tėvui Ambraziejui pasakojo Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė OFS ir Kretingos muziejaus vyr. muziejininkė-istorikė Jolanta Klietkutė OFS.

LR Seimas 2021-uosius metus paskelbė Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais. Žinome, kad Kretingoje, kur palaidota ši iškili asmenybė, yra Jurgio Pabrėžos gatvė, paminklas priešais bažnyčią, jo vardo gimnazija. Kuo kunigas pranciškonas Jurgis Pabrėža svarbus ir aktualus visai Lietuvai?

Nijolė Raudytė. Kunigas pranciškonas Jurgis Ambraziejus Pabrėža žinomas kaip žymus botanikas, pedagogas, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, žemaičių raštijos veikėjas ir mokslo terminijos kūrėjas, gydytojas, farmacininkas. Jo indėlis į šiandieninį Lietuvos mokslą, švietimą, socialinį ir dvasinį gyvenimą yra neginčijamai svarus – tai liudija išlikęs jo dokumentinis paveldas, kuris tiesia mokslo komunikacijos gijas. J. A. Pabrėža yra laikomas pirmuoju lietuviu, pradėjusiu mokslo darbus rašyti lietuviškai. J. A. Pabrėžos atminimas yra įamžintas ne tik Žemaitijoje, bet ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje (Antakalnyje) ir Kaune (šalia botanikos sodo) yra jo vardu pavadintos gatvės. Lietuvoje nuo seno gyvuoja J. A. Pabrėžos, kaip liaudies šventojo, kultas ir žmonių pamaldumas, ant jo kapo negęsta žvakių liepsnos.

J. A. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime Skuodo rajone. 1786-1791 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje, 1791-1794 m. studijavo mediciną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus universitete). 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. 1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, po dvejų metų įšventintas kunigu. 1796-1798 m. buvo vikaras Šiluvoje, 1798-1800 m.– Raudėnuose, 1800-1802 m. – Tveruose, 1802-1807 m. – Plungėje, 1807-1817 m. Kartenoje buvo altarista.

1816 m. J. A. Pabrėža įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. Po metų davęs įžadus, tapo trečiojo ordino pranciškonu (tretininku), gavo Ambraziejaus vardą. Vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, homiletikai, praktinei medicinai ir farmacijai, buvo žinomas kaip liaudies medicinos žinovas. J. A. Pabrėža palaikė ryšius su XIX a. žemaičių kultūros sąjūdžio dalyviais ir mokslininkais Simonu Daukantu, Jonu Krizostomu Gintila, Silvestru Rucevičiumi, Motiejumi Valančiumi, Juozapu Jundzilu, Johanu Frydrichu Volfgangu ir kt.

Mažesniųjų brolių provincijolo tėvo Placido Bariaus žodžiais: „Jurgis Ambraziejus Pabrėža – įžvalgus mokslininkas, jautriasielis gydytojas, aistringas savo krašto kalbos ir istorijos mylėtojas, minias uždegantis oratorius ir pamokslininkas, pavyzdingas dvasininkas, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas – diegti Kristaus Evangeliją ir visomis galiomis bei talentais tarnauti žmonėms“.

Kodėl Jurgis Pabrėža yra vadinamas lietuvių botanikos tėvu? Papasakokite plačiau apie jo nuopelnus botanikos mokslui.

Nijolė Raudytė. Šiandien J. A. Pabrėža laikomas lietuvių botanikos tėvu – jis yra kapitalinio, sisteminio, didžiausio per visą XIX a. Lietuvos mokslo istoriją botanikos veikalo Taislius auguminis parašyto 1843 m. lietuviškai (žemaitiškai), autorius. Šiame darbe jis sukūrė ir pagrindė lietuvišką botanikos mokslo terminiją, naudojamą iki šiol. Veikalas pirmą kartą išleistas 1900 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pabrėžai gyvam esant nė vienas veikalas nebuvo publikuotas. 2008 m. rankraštis Taislius auguminis įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą ir publikuotas Lietuvoje. Botanikos darbų J. A. Pabrėža parašė apie 50. Jis parengė Lotyniškai žemaitišką botanikos žodyną, išlikusį iki šiol, saugomą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Šiandienos mokslui taip pat svarbus J. A. Pabrėžos sudarytas stambus Lietuvos augalų (800 pavadinimų) herbariumas, deponuotas Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centre.

Jurgis Pabrėža parašė pirmąjį lietuvišką (žemaitišką) geografijos vadovėlį ir yra žinomas kaip lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos kūrėjas. Ar tiesa, kad Pabrėžos lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektas savo užmojų dydžiu neturėjo lygių Lietuvoje?

Nijolė Raudytė. J. A. Pabrėžos Kretingos bernardinų vienuolyne 1831-1834 m parašytą lietuvišką (žemaitišką) veikalą „Įžęgis Geograpyje (Žemiuraszts) ira apraszims žemys“, mokslininkų sutarimu nutarta laikyti pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu, nes jame yra išdėstyti fizinės ir politinės geografijos pagrindai ir jis, veikiausiai, buvo skirtas naudotis mokyklose, tačiau nebuvo tuo laikų publikuotas. Ko gero, tai – pirmasis lietuviškas vadovėlis tarp visų gamtos mokslų. Mokslui šis vadovėlis yra svarbus kaip vienas pirmųjų lietuviškų geografijos terminų kūrimo pavyzdžių. Geografijos vadovėlio rankraščio perrašas paskelbtas tik 2019 m. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Geografija.

J. A. Pabrėža yra lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos kūrėjas, mokyklos ugdyti rašomąją bendrinę žemaičių kalbą pradininkas ir iniciatorius. Jis sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, normino žemaičių tarmes ir kūrė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Čia svarbu prisiminti, kad bendrinė lietuvių kalba susiformavo tik XIX amžiaus pabaigoje. J. A. Pabrėža XIXa. pirmojoje pusėje buvo Kretingos bernardinų vienuolyne veikusio neformalaus lietuvių (žemaičių) kultūros centro idėjinis vadovas ir ideologas. Tai buvo atliepas į sudėtingas to meto istorines – politines sąlygas, nes po buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų išsivadavimo iš Rusijos imperijos 1830-1831 m. sukilimo po metų (1832) buvo uždarytas Vilniaus universitetas bei daugelis mokyklų, krašte vietoj lenkų įvesta rusų kalba. 1843 m. buvo sukurta Kauno gubernija, apimanti ir istorinę Žemaitiją. Pagal bažnytinę administraciją (1848 m.) visa šios gubernijos teritorija buvo priskirta Telšių (Žemaitijos) vyskupijai, kurioje pastoraciniais tikslais greta lenkų kalbos buvo vartojama ir žemaičių (lietuvių) kalba. Šiuo laikotarpiu Kretingos bernardinų vienuolynas ir tapo lietuvių (žemaičių) kultūros centru, kuriame susibūrė išsilavinusių asmenų grupė, neformaliai vadovaujama kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos.

„Jurgis Ambraziejus Pabrėža – įžvalgus mokslininkas, jautriasielis gydytojas, aistringas savo krašto kalbos ir istorijos mylėtojas, minias uždegantis oratorius ir pamokslininkas, pavyzdingas dvasininkas, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas – diegti Kristaus Evangeliją ir visomis galiomis bei talentais tarnauti žmonėms.

J. A. Pabrėžos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos – pirmosios tokios Lietuvoje – palikimas ypač svarbus. Mokykla liudija ankstyvą – XIX a. 4-6 dešimtmečių – organizuotą lituanistinę veiklą: susibūrusi grupė žmonių kolektyviai dirbo prie bendru tapusio lietuvių (žemaičių) bendrinės (rašomosios) kalbos formavimo projekto.

2019 m. J. A. Pabrėžos sekėjų (Simono Groso, Juozapo Butavičiaus, Simfronijaus Žabakevičiaus) išlikusi rankraščių kolekcija Neformali lituanistinė mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne XIX a. įtraukta į UNESCO nacionalinį dokumentinio paveldo registrą Pasaulio atmintis.

Jurgis Pabrėža buvo žymus liaudies gydytojas. Papasakokite apie jo pasiekimus medicinos ir farmacijos srityje.

Nijolė Raudytė. Pabrėžos laikais Bažnyčios kanonų teisės kodeksas nedraudė gydyti žmones. Medicinos pagrindus jis gavo 1791-1794 m. studijuodamas Vilniaus universitete mediciną. Didelę savo gyvenimo dalį paskyrė žmonių gydymui. Pabrėža sukaupė nemažą medicinos literatūros biblioteką, reikalingą medicinos praktikai. Taipogi pats parašė praktinės medicinos ir farmacijos veikalų lietuvių kalba, tokių kaip Namų vaistinė, Apie slogas plaučių, Kaip yra taisomos vaistų medžiagos, Apie šiltinę, Epilepsijos gydymas – iš viso parašė apie 17 rankraščių medicinos klausimais. Savo medicinos darbuose jis aprašė dažniausiai pasitaikančias ligas, gydymo būdus ir vaistų receptus. Savo farmacijos ir medicinos veikalus J. A. Pabrėža skyrė tiems, kuriuos jis gydė. Jis rašė: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatą tų, kurie arti neturi vaistinės ar daktaro, bet ir skurdžiai gyvena ir anksti mirti turi“.

Tėvas Ambraziejus garsėjo kaip pamokslininkas, kurio pamokslai visada būdavo aktualūs ir lengvai suvokiami žmonėms. Kokių turime išlikusių jo raštų, ir kur jie yra prieinami skaitytojui?

Jolanta Klietkutė. Tikriausiai stebuklo dėka yra išlikę labai daug Jurgio Pabrėžos pamokslų. Viena 1244 puslapių rankraštinė knyga saugoma Kretingos muziejuje. Vien tik turinį sudaro 3 smulkaus rašto puslapiai. Deja, šių dienų žmogui labai sudėtinga skaityti ir suprasti XIX a. pradžios žemaičių ir lenkų kalbomis rašytą tekstą. Tad belieka laukti, kada šie pamokslai bus išrašyti mums suvokiama kalba ir publikuoti atskira knyga. Labai gaila, bet dabar pamokslų ar jų citatų reikia ieškoti įvairiuose leidiniuose. 1991 m. „Naujajame židinyje“ publikuotas pamokslas „Apie griekus prieš cnatą meilės papildančius“, kuriame kalbama apie neapykantą ir papiktinimą. 1996 m. „Baltose lankose“ atspausdintas pamokslas „Apie šeštą prisakymą Dievo“. XIX a. net tris kartus išleista J. Pabrėžos knygelė „Prakratymas sąžinės“. Vis dėlto plačiausiai ir išsamiausiai J. A. Pabrėžos pamokslai cituojami ir nagrinėjami 1993 m. Romoje išleistoje Viktoro Gidžiūno knygoje „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“.

Kalbama, kad vis dar gyvas didžiulis liaudies pamaldumas tėvui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai, nes kretingiškiai ir apylinkių žmonės neužmiršo savo sielos ganytojo ir kūno gydytojo. Tėvas Ambraziejus laikomas liaudies šventuoju, iki šiol žmonės meldžia išgydymo prie jo kapo. Kodėl šis liaudies pamaldumas nesibaigė beatifikacijos procesu?

Jolanta Klietkutė. Būdamas 35-erių metų amžiaus Jurgis Pabrėža pasiryžo „būti šventu ir nepeiktinu. Šventu siela ir kūnu, gyvenimu, pavyzdingumu, mokslu, girtinu elgesiu“. Jau po Jurgio Pabrėžos mirties prie jo kapo plūdo žmonės melsdami užtarimo ligose ir kituose rūpesčiuose. Spaudoje teko aptikti pasakojimų, kad žmonės keliais eidavo apie kapą, ant kurio buvo tik akmeninis kryžius. Pasimeldę su savimi pasiimdavo saujelę žemių. Tikėjo, kad jos gydo ligonius. Žemes žmonės taip uoliai nešiojosi, kad vietoje kapo liko įduba, todėl 1932 m. tėvas Augustinas Dirvelė, statydamas koplyčią užliejo betonu patį kapą ir koplyčios grindis.

Tarpukario spaudoje buvo spausdinamos žinutės apie J. A. Pabrėžos užtarimu patirtus stebuklus. Tuo metu broliai pranciškonai pradėjo rengti beatifikacijos bylą, tačiau Antrasis pasaulinis karas šį darbą nutraukė, dokumentai dingo. Net gimimo metriko originalo šiomis dienomis nepavyksta surasti.

„Jeigu šiandien bet kurio kretingiškio paklaustumėte kas yra Jurgis Pabrėža, pirmas atsakymas, kurį išgirstumėte, būtų „šventasis“, o tik vėliau – botanikas, gydytojas ar vienuolis. Liaudyje jis yra pripažintas šventuoju ir žemaičiams jokių popierių nereikia, kad tuo tikėtų“.

Net sovietmečio laikais prie tėvo Ambraziejaus kapo degė žvakelės, koplyčia buvo prižiūrima. Pavyzdžiui kai 1962 metais sovietinės valdžios įsakymu buvo susprogdintos Vilniaus Kalvarijos, Kretingoje susibūrė grupė žmonių, kurie naktimis budėjo prie J. A. Pabrėžos koplyčios, kad ir jos nesusprogdintų.

Jeigu šiandien bet kurio kretingiškio paklaustumėte kas yra Jurgis Pabrėža, pirmas atsakymas, kurį išgirstumėte, būtų „šventasis“, o tik vėliau – botanikas, gydytojas ar vienuolis. Liaudyje jis yra pripažintas šventuoju ir žemaičiams jokių popierių nereikia, kad tuo tikėtų.

Šiais metais vėl pradėti pirmieji J. A. Pabrėžos beatifikacijos inicijavimo pasirengimo žingsniai, susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri jau susilaukė bauginimų koks tai milžiniškas, daug laiko ir lėšų reikalaujantis darbas. Bet jeigu kiekvienas kartu su šv. Pranciškumi nuoširdžiai pasakysime „Aš savo dalį atlikau“ – tikiu, kad vyks Dievo darbai.

Pabandykime į šį klausimą pažiūrėti ir Dievo akimis. Juk Jam laikas neegzistuoja: Adomui duotą pažadą išpildė Jėzuje Kristuje – taigi, praėjo tūkstantmečiai… O mes norime visko čia ir dabar. Jurgio Pabrėžos asmenybė, jo gyvenimas, darbai, mintys, pasiryžimai keliais šimtmečiais pralenkė jo gyvenamąją epochą, bet tuo pačiu yra universalūs visiems laikams. Tikiu, kad Dievas laukia tos žmonijos kartos, kuriai Jurgio Pabrėžos pavyzdys būtų reikalingiausias. O gal tai ir yra mūsų ar mūsų vaikų karta?

Šiais laikais, kai visas pasaulis išgyvena pandemijos pavojų, kuo mums aktualus pranciškono Jurgio Pabrėžos moto: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia“?

Jolanta Klietkutė. Šiuolaikinis žmogus istoriją mato kaip įvykių, karų ekonomikos ar atradimų chronologiją. Tačiau tikintis žmogus istorijoje pirmiausia įžvelgia Dievo apvaizdos ranką. Tėvas Ambraziejus visuomet stengėsi prisiminti, jog yra nuolatinėje Dievo akivaizdoje. Savo pasiryžimuose užsirašė: „visada minėti žodžius, kuriuos Dievas pasakė Abraomui „Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas“ (Per 17, 1)“. Šia mintimi persmelkti jo pamokslai ir pasiryžimai. Šiandien, pandemijos akivaizdoje, tėvo Ambraziejaus mintys kaip niekada aktualios: šiandien žmonės gyvena baimėje, nė vienas nežinome ar sulauksime rytojaus, ar sulauksime pavasario, o Jurgis Pabrėža nuolat tai sau primena ir pasiryžta visus darbus atlikti taip, tarsi tuoj turėtų mirti, taip pat pasiryžta visas, net mažiausias pareigas atlikti iš Dievo meilės ir aukoti jas Dievo garbei. Savo pasiryžimuose rašo: „kiekviena diena gali būti paskutinė. Kad mirtis būtų lengva, visą gyvenimą daryk gerus darbus ir maldingai gyvenk“. Karantininis laikotarpis pasėjo žmonėse nepasitikėjimą, įtarinėjimus, susvetimėjimą… Popiežius Pranciškus šiomis dienomis sako, kad „apkalbos yra maras, baisesnis už COVIDą“, o jau prieš 200 metų Jurgis Pabrėža apsisprendė niekada neįtarinėti kitų, o jei iš neatidumo tai įvyktų, iš karto atsiprašyti. Taip pat pasiryžo neklausyti įtariančių ir tuoj pat įspėti, kad apkalbos yra nuodėmė.

Kai kurie tėvo Ambraziejaus pasiryžimai, atrodo, yra pritaikyti išskirtinai karantino laikotarpiui, pavyzdžiui „nevaikščioti pas parapijiečius ir neviešėti pas juos“, arba „klausant išpažinčių turėti užsidėjus nosinaitę“ ir pan.

„Šiandien, pandemijos akivaizdoje, tėvo Ambraziejaus mintys kaip niekada aktualios: šiandien žmonės gyvena baimėje, nė vienas nežinome ar sulauksime rytojaus, ar sulauksime pavasario, o Jurgis Pabrėža nuolat tai sau primena ir pasiryžta visus darbus atlikti taip, tarsi tuoj turėtų mirti, taip pat pasiryžta visas, net mažiausias pareigas atlikti iš Dievo meilės ir aukoti jas Dievo garbei“.

Jurgis Pabrėža, kaip ir šventasis Pranciškus, apsisprendė Dievą pasirinkti savo tėvu ir visuomet turėti vilties tik Jo gailestingume. Apsisprendžia visose ligose, nuoskaudose ir varguose pirmiausia kreiptis į Dievą psalmės žodžiais: „Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti!“ (Ps 31, 2).

Klausant šių citatų gali atrodyti, kad Jurgis Pabrėža gyveno visiškoje askezėje ir nebendravo su žmonėmis. Tai labai neteisinga mintis. Tėvas Ambraziejus buvo pagarsėjęs pamokslininkas, jautrus nuodėmklausis ir rūpestingas dvasios tėvas. Jo pasiryžimuose randame daug punktų, apibrėžiančių subtilų santykį su žmonėmis, pavyzdžiui: „neperspėti kito tada, kai jo širdyje yra pyktis ar neapykanta. Palaukti, kol jo pyktis praeis“, „pačiam niekada nebūti supykusiu ant artimo“, „pamoksluose vengti šiurkštumų“, „niekada nekalbėti su panieka ar ironiškai“, „būtinai laikyti tvarkoje mintis, saugotis ne tik blogų minčių, bet ir nenaudingų bei tuščių“, „būti kantriu ir švelniu, nes tik savo kantrumu laimėsite sielas“ (Lk 21, 19).

Plačiau papasakokite apie vasario 17 dieną organizuojamą Pranciškoniškos pasauliečių akademijos nuotolinę konferenciją, skirtą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-osioms gimimo metinėms.

Jolanta Klietkutė. Numatytas konferencijų ciklas, skirtas Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai. Į pirmąją konferenciją pakvietėme meno ir bažnyčios istorikę Ireną Vaišvilaitę papasakoti apie Viktoro Gidžiūno studiją „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“ ir jos publikavimo istoriją. Tėvas Viktoras Gidžiūnas daug metų studijavo Jurgio Pabrėžos biografiją, kaupė medžiagą ir parengė dvi monografijos dalis. Tačiau Viktorui Gidžiūnui mirus daktarė Irena Vaišvilaitė apsiėmė sutvarkyti tėvo Gidžiūno mokslinį palikimą ir iš jo surinktos medžiagos paruošti autoriaus suplanuotą trečiąją dalį. Irenos Vaišvilaitės dėka, dešimtosioms Viktoro Gidžiūno mirties metinėms išleista labai išsami monografija apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą.

Papasakokite, kokie kiti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metams skirti renginiai numatyti šiais metais.

Nijolė Raudytė. Lietuvos respublikos vyriausybės patvirtintu planu siekiama paminėti mokslininko, botaniko, pedagogo, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, žemaičių raštijos veikėjo ir mokslo terminų kūrėjo, bibliofilo, kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771-1849) 250-ąsias gimimo metines ir pristatyti visuomenei jo palikimą bei atskleisti nuopelnus Lietuvos mokslo raidai, švietimui ir dvasinės kultūros puoselėjimui. Plane numatytos J. Ambraziejaus Pabrėžos veiklai skirtos mokslinės konferencijos ir minėjimai, edukaciniai, kultūriniai ir pažintiniai renginiai, laidos ir publikacijos. Mokslinę konferenciją („Jurgis Ambraziejus Pabrėža – vienuolis, botanikas, gydytojas, žemaičių bendrinės kalbos kūrėjas“) organizuos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijos parapija ir Kretingos rajono savivaldybė. Lietuvos mokslų akademija organizuos mokslo ir kultūros popietę (Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-sioms metinėms paminėti).

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija organizuos respublikinę biologijos (9-12 kl.) olimpiadą, Kretingos rajono savivaldybė organizuos turistinio maršruto Kretingos mieste „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos keliais“ parengimą. Bus vykdomi atminimo įamžinimo darbai Kretingoje – įrengta informacinė lenta Apreiškimo vienuolyne ir vardinė klasė Pranciškonų gimnazijoje. Senosiose kapinėse restauruota antkapinė koplyčia. Su visais Pabrėžos metams skirtais renginiais galima susipažinti Lietuvos vyriausybės internetinėje svetainėje.

Laidos įrašo galite pasiklausyti čia
Laidą parengė Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba. „Mažosios studijos“ laida „Druska“ transliuojama kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, 06.27 val., per LRT KLASIKĄ.