2020 m. gruodžio 30 d. Pranciškoniška pasauliečių akademija organizavo nuotolinę konferenciją „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai: J.E. Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus įžvalgos šiandienos pandemijos akivaizdoje“. Šiame straipsnyje publikuojame Telšių vyskupo A. Jurevičiaus atsakymus į konferencijos dalyvių klausimus.
Pandemija Bažnyčią tiesiog privertė naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis: nuotolinėmis konferencijomis, tiesioginėmis YouTube ar Facebook transliacijomis, įvairiais kitais socialiniais tinklais… Ar sutiktumėte, kad Bažnyčia Lietuvoje nelabai turi vieningos komunikacijos strategijos, kuri šiandieninio pasaulio kontekste yra būtina tam, kad Evangelija pasiektų žmones? Apklausos rodo, kad jaunoji karta vidutiniškai virš 2/3 savo sąmoningo laiko praleidžia skaitmeninės erdvėje. Koks Bažnyčios atsakas į šį laiko ženklą?
Bažnyčia turi nemažai dokumentų, tarp jų ir Vatikano II Susirinkimo dokumentą apie modernias priemones ir jų naudojimą evangelizacijai. Drįsčiau prieštarauti, kad Bažnyčia neturi bendros komunikacijos strategijos. Iš vienos pusės gal būtų noras viską centralizuoti, bet iš kitos pusės Bažnyčia skatina visas geras iniciatyvas, kurios kyla iš grupių, bendruomenių, parapijų.
Lietuvos vyskupų konferencija dar iki pandemijos pradžios rimtai pradėjo galvoti apie didesnius projektus, interneto svetainės katalikai.lt pagyvinimą. Ko gero ateityje ji bus kitokia ir keisis. Tai čia apie tai, kas priklauso tiesiogiai LVK ir Katalikų Bažnyčiai, o kalbant apie kitas populiarias krikščioniškos krypties svetaines… Pavyzdžiui, interneto dienraštis Bernardinai.lt, yra prižiūrimas pranciškonų. Yra daugiau svetainių, kurios gimė kaip atskirų krikščionių iniciatyva. Pavyzdžiui ši jūsų konferencija. Jei būtų kažkokia bendra strategija, vos ne turėtumėte atsiklausti, ar galima tą daryti, ar negalima. Kitaip tariant, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi savo oficialią svetainę, kuri šiuo metu yra truputį pasenusi ir norima ją atgaivinti. Tačiau parapijos ir vyskupijos komunikuoja pagal savo išgales.
Sutinku, kad komunikaciją reikia gerinti, kad viskas sparčiai keičiasi. Kas buvo prieš 3-5 metus, šiandien jau niekam nebeįdomu. Internetiniai puslapiai nebeįdomūs, viskas persikėlė į socialinius tinklus, kur didesnis tempas. Su tuo sutinku, bet kažkokios bendros, visas parapijas ir katalikiškus judėjimus apimančios strategijos aš nelabai įsivaizduočiau. Tiesiog reikalinga skatinti visas geras iniciatyvas. Buvo tokių nedidelių parapijų, kurios turėdamos vieną veikiantį išmanųjį telefoną transliavo į Facebook‘ą Mišias. Ir tai labai puiku. Manau, kad visiems reikia gerinti tas įvairias strategijas. Pranciškonai turi savo komunikacijos strategiją, LVK turi savo, Kauno arkivyskupijos svetainė turi savo kelius darbuotojus. Kitos vyskupijos irgi pasitenkina kartais minimaliais dalykais. Yra dvasininkų ir pasauliečių, kurie labai aktyvūs socialiniuose tinkluose. Sakyčiau, kuo daugiau tokių pavienių katalikiškų iniciatyvų būti vienybėje, dvasinėje Komunijoje su Kristumi ir Bažnyčia, tuo yra geriau.
Ar Jūsų nuomone, Katalikų interneto tarnybos poros žmonių prižiūrimi interneto puslapiai ir resursai gali būti vadinami strategija, kai jauni žmonės jau gyvena skaitmeniniame pasaulyje, o mes daugiau dėmesio skiriame bažnyčios pastatų remontui? Ar tai yra adekvatu?
Visada reikia rinktis tarp vieno ir kito. Manau, kad bažnyčių pastatų remontai visada bado akis. Modernios technologijos irgi yra reikalingos. Panašiai parapijos sprendžia klausimą, kur investuoti surinktus pinigėlius, kurių yra nedaug ir nepakankamai nei suremontuoti bažnyčiai, nei kažkokiai kitai veiklai. Dažniausiai tie pinigėliai būna padalijami gyvajai Bažnyčiai (kažkokiai stovyklėlei, kažkokiam renginiui, evangelizacinei misijai), o kita dalis reikalinga stogams ar panašiems dalykams sutvarkyti. Labai sunku pasverti, nes jei užtektų pinigų viskam, būtų galima aukštos srities profesionalus pasamdyti.
Kitas dalykas – katalikiški puslapiai, ypač vyskupų konferencijos, nepriima reklamų. Daugelis projektų, kaip ir Bernardinai.lt, žlugtų, jei nepriimtų reklamų. Tai reiškia, kad reikia finansavimo, norint pasamdyti aukšto lygio programuotojų ir žurnalistų, kurie patraukliai pateiktų naujienas ir sudomintų jaunimą. Tas pats klausimas, kodėl Marijos radijuje nėra laidų jaunimui ir vaikams. Atsako, mes neturime pinigų, jeigu galite savanoriškais pagrindais vesti tokią laidą, kviečiame savanoriauti. Atrodo, viskas tuo pasakyta. Visi darome pagal galimybes.
Kodėl vieni tarnaujantys Bažnyčiai yra etatiniai darbuotojai, o kiti savanoriai? Kur yra ta riba – kiek pasaulietis, turintis daugybę įsipareigojimų šeimai, darbovietei, gali būti prašomas tarnauti Bažnyčiai savanoriškais pagrindais? Ar Jūsų nuomone Bažnyčia pakankamai brangina savanorius, ir ką daryti, kad tarnaujantys Bažnyčiai pasauliečiai netaptų „nuvarytais arkliais“?
Sunkus klausimas. Etatinis darbuotojas gauna atlyginimą, dirba su socialiniu draudimu ir jo išlaikymas kainuoja nemažus pinigus. Įsivaizduokite, etatinis darbuotojas – tai viena aštuonių valandų darbo diena. Kai kurios parapijos, turinčios daugiau veiklos ir, aišku, daugiau pinigų, turi vieną kitą etatinį darbuotoją. Kitos pasitenkina savanoriškais principais arba atsiskaito sutartą sumą už konkretų darbą. Tai priklauso nuo parapijos finansinių galimybių.
Paprastai, jei žmogus turi daug veiklų, daug savanoriauja, tai paprašytas dar kažką padaryti ims ir padarys. Ir atvirkščiai, tas, kuris nieko neveikia, paprašytas greičiausiai ir nepadarys. Yra žmonių, kurių visur jų pilna, ir visi jais džiaugiasi. O kai kuriems galbūt trūksta ir atsakomybės, ir talento. Tikrai nesinorėtų, kad savanoriai taptų „nuvarytais arkliais“, todėl turėkite drąsos kartais pasakyti: „Ne, tikrai negaliu, nes šeima yra svarbesnė“. Jei nuolatiniam diakonui, turinčiam šventimus ir tarnaujančiam Bažnyčiai, susikerta šeimos ir parapijos klausimas, pirmenybę visada turi šeima. Taip yra vedusio dvasininko tarnystėje, o savanorio – tuo labiau.
Ar pandemijos laikas nebūtų tinkamas apgalvoti aktyvesnio parapijiečių įtraukimo į parapijų valdymą? Ar nereikėtų viešinti parapijų išlaikymo kaštus, surinktas rinkliavas, atlikti auditą, daugiau dėmesio skirti šeimoms ir jaunimui (ypač tiems, kurie ateina tik sakramentinio pasiruošimo laikotarpiui)?
Man atrodo, kad visi šie dalykai labai pozityvūs ir geri. Skatiname, kad kiekviena parapija metų gale duotų finansinę ataskaitą. Dalis parapijų tai daro, kitos – galbūt ne, todėl reiktų jas paskatinti. Kai pasibaigs gyvų susirinkimų pavojus, mums, Bažnyčios žmonėms, visai Bažnyčios bendruomenei, bus didžiulis iššūkis vėl pakviesti žmones. Turėjome tą patirtį, kai baigėsi pavasario karantinas. Nors vasarą pavojus buvo nedidelis, žmonės judėjo ir atostogavo, bet į bažnyčias nebegrįžo. Atsimename ir popiežiaus kvietimą, ir mūsų vyskupų raginimą, kad jau galime be baimės švęsti Eucharistiją, rinktis gyvai švęsti sekmadienius, bet tikrai į bažnyčias negrįžo dėl pandemijos nedalyvavę žmonės.
„Kai pasibaigs gyvų susirinkimų pavojus, Bažnyčios bendruomenei, bus didžiulis iššūkis vėl pakviesti žmones. Manau, kad po-pandeminė Bažnyčia pradžioje bus labai skurdi žmonių atžvilgiu, ir reikės daugelį iniciatyvų pradėti iš naujo“.
Nežinau, kada bus visiškai suvaldyta pandemija: pavasarį ar rudenį. Bet manau, kad tik pasibaigus pandemijai, reikės pakviesti žmones ir išvaduoti juos iš baimių. Galbūt kiti neturės baimės, bet bus atpratę. Ypač tie, kurie po truputį „prišilo“ (toks gražus žodis) prie Bažnyčios bendruomenės, ten ateidavo sekmadieniais. Gal tėvai vaikutį ruošdavo Pirmajai Komunijai, jam ten buvo malonu pabūti… O dabar Pirmoji Komunija ateis, o žmonės bus nespėję „prišilti“ prie bendruomenės. Manau, kad po-pandeminė Bažnyčia pradžioje bus labai skurdi žmonių atžvilgiu, ir reikės daugelį iniciatyvų pradėti iš naujo. Galbūt aš klystu, bet tokia situacija gali būti.
Kaip pasauliečiai turėtų reaguoti į vakcinų realybę, kai visos dabartinės Covid-19 vakcinos turi sąsajų su abortuotais įsčių vaisiais? Tikėjimo mokymo kongregacija leidžia tokiu ypatingu laikotarpiu naudoti vakcinas, tačiau abortams yra nepritariama. Ar peticijos vakcinų įmonių kūrėjams prieš abortuotų vaisių naudojimą yra rekomenduotina reakcija?
Lietuvoje turime per mažai informacijos. Mus pasiekia informacija iš JAV apie įvairias lenteles, kur vienos vakcinų firmos yra visiškai žalios (nenaudoja embriono), kitos naudoja nedaug, ir raudonos, kurios daug naudoja. Vatikanas paskelbė, kad jie apsisprendė už tą „žaliausią“ t.y. „Pfizer“ ir „BioNTech“, kuri pas mus dabar atvežta. Kai pirmą kartą išgirdau apie tuos nemoralius arba neetiškus būdus, atėjo mintis, kad visa pandemija yra piktojo projektas. Tam, kad priverstų mus naudoti vaistus, kurie gaminami žudant embrionus. Čia visaip galima mąstyti, bet, kaip žinote, Vatikanas pasakė savo nuomonę. Kažin ar mes turėsime galimybę rinktis – kokią vakciną atveš, tokia ir skiepys, nesakydami nei kas, nei iš kur… Tačiau labai svarbu, kad Vatikano dokumente pasakyta, jog žmonės gali ramia sąžine naudoti vakciną, niekaip neprisidėdami prie tų 6-7 dešimtmetyje atliktų vaikų abortų, kurie buvo panaudoti šitiems tyrimams.
Dėl peticijų… Tuose kraštuose, kur tos vakcinos gaminamos, galbūt gyventojai ir turėtų kokią didesnę įtaką. Bet turbūt mokslas vis dar neranda kito būdo, viską daro labai paskubomis, kad tik kuo greičiau padarytų. Nemanau, kad peticijos turėtų kažkokį didelį poveikį. Esame turėję daug peticijų dėl įvairių įstatymų Lietuvoje, kurios „kaip nuo žąsies vanduo“. Politikai paskaito ir trina arba meta į šiukšliadėžę.
Įvairių pandemijų žmonijos istorijoje yra buvę ne viena. Kodėl šis laikas laikomas ypatingu ar apokaliptiniu ir taip sureikšminamas?
Telšiuose yra buvę, kad bernardinų vienuolyne visi vienuoliai išmirė nuo kažkokios pandemijos – maro ar choleros. Vienuolynas stovėjo visiškai tuščias, bažnyčioje nebuvo jokio kunigo. Tad iš tiesų ši pandemija nėra niekuo ypatinga. Visos viduramžių ar XVII-XVIII a. pandemijos vyko, kai medicina dabartiniu požiūriu buvo neišsivysčiusi. Šių dienų pasaulis deklaruoja labai aukštus pasiekimus – į Marsą rengiasi skristi, Mėnulį užkariauti, medicina visagalė… Mes, kurie esame „paragavę“ sovietmečio, žinome, kad mokslas tuoj išgydys visas ligas ir t.t. Ir štai visas pasaulis apimtas koronaviruso. Ankstesnės pandemijos būdavo greitai lokalizuotos, nebuvo mobilumo, keliavimų tarp žemynų. Dabar visi lėktuvai ant žemės, skrydžiai atšaukti, visas pasaulis yra apimtas pandemijos.
Manau, kad tie apokaliptiniai laikai, Apokalipsės arba Apreiškimo knyga pildosi kiekviename amžiuje, nes Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas. Negalime sakyti, kad tik pasaulio pabaigoje ji bus aktuali. Mes ją skaitome Bažnyčios liturgijoje, ji neišbraukta iš Naujojo Testamento, vadinasi, ji aktuali. Kiekviena karta ją skaitydama atranda savo įžvalgų. Mato, kad tikrai yra taip, kaip yra. Tačiau mums svarbūs yra ne tie baisumai, bet viltis, kad Dievas galiausiai viską nugalės, nors ir reikės tai išplauti Avinėlio kraujyje. Nugalėjo Avinėlis iš Dovydo giminės, kaip skaitome Apreiškimo knygos pabaigoje. Ta pergalė yra Dievo.
Kaip atpažinti, kada kalba Šventoji Dvasia, o kur yra piktojo balsas?
Labai jau priešingi dalykai – piktojo balsas ar Šventoji Dvasia. Visada reikia būti vienybėje su Bažnyčia. Šventoji Dvasia niekada neves į tai, kas prieštarauja dešimčiai Dievo įsakymų, kas prieštarauja žmogaus gyvybei ir sveikatai.
Prieš Kalėdas buvo priimti vyriausybės sugriežtinimai ir vyskupai paskelbė, kad kalėdiniu laikotarpiu sustabdomos viešos pamaldos. Tas sprendimas buvo sunkiai gimdomas. Nuotolinis posėdis prasidėjo 14.00 val., o baigėsi 23.00 val., galutinai suredagavus tekstą. Aišku, posėdis vyko su pertraukomis, bet kažkas skaičiavo, kad gryno posėdžio buvo 7-8 valandos. Kartu meldėmės ir kalbėjomės. Bandėme suvokti, ar tai, kad mes sustabdome, yra iš Dievo, ar ne iš Dievo. Jūs atsimenate adventinį gruodžio 8-osios vyskupų laišką, kuriame buvo labai daug kalbama apie gyvybę, apie tai, kad Bažnyčia pasisako už gyvybės saugojimą nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir t.t. Vyriausybės posėdis praktiškai atpasakojo šitą laišką. Vyriausybė, prisiimdama didžiulį nuostolį valstybei, iki vasario mėnesio uždarė visą ekonomiką tam, kad išsaugotų žmonių sveikatą, nes tai yra brangiausias turtas. Ką šios situacijos akivaizdoje turi sakyti vyskupai, kurie patys parašė, kad saugome žmonių gyvybę. Dabar vyriausybė sakys likti namuose, o mes kviesime minias į bažnyčią? Tada prieštarautume patys sau ir galbūt Dievo valiai. Tai sunkus apsisprendimas. Šiuo atveju apsisprendėme, kad jei atsakingos institucijos mato, kad susibūrimai gali kenkti žmonių sveikatai, mes taip pat juos uždraudžiame. Po septynių valandų gryno posėdžiavimo pamatėme, kad šis sprendimas yra iš Dievo. Manau, kad kiekvienas žmogus kažkokiame labai rimtame sprendime panašiai turi ieškoti atsakymo.
Tai kur link eina pasaulis – link pasaulio pabaigos?
Bus tikrai pabaiga – arba pandemijos, arba pasaulio. Kažkuri viena turi ateiti. Nesibaiminkit tos pabaigos pasaulio. Apaštalas Paulius ieškojo žodžių, kaip pristatyti tą pasaulio pabaigą, kad ji nebūtų baisi. Atsimename tuos žodžius: „Atsitieskite, pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Paulius sako, kad teisieji bus pakelti tarsi debesysna ir pereis į Dangaus karalystę. Jis suvokė, kad tikintiems žmonėms pasaulio pabaiga yra susitikimas su Kristumi, kurio mes laukiame ir ilgimės. Tikintiems žmonėms pasaulio pabaiga negali būti baisi. Ką prasmingesnio gali palinkėti tikinčiam žmogui per gimtadienį, jeigu ne tai: „O kad tave Dievas kuo greičiau pas save pasiimtų“, ar ne? Taigi laimė didesnė. Gal žinote anekdotą apie tai, kaip mirė vyras ir žmona, nugyvenę labai ilgą amžių… Vaikšto jie po dangų, džiaugiasi, kaip viskas gražu. O vyras ir sako žmonai: „Matai, jei ne tavo sveikas maistas, jau seniai čia būtume“.
„…iš tiesų ta pasaulio pabaiga, kaip sako apaštalas Paulius, yra „soft landing“. Kaip lėktuvas lengvai nusileidžia, ir net nepajunti, kad jau esi ant žemės“.
Taigi iš tiesų ta pasaulio pabaiga, kaip sako apaštalas Paulius, yra „soft landing“ („švelnus, lengvas nusileidimas“). Kaip lėktuvas lengvai nusileidžia, ir net nepajunti, kad jau esi ant žemės. Paulius sako, kad teisieji bus pakelti debesysna, kai Viešpats ateis jų pasitikti. Nereikėtų suprasti taip pažodžiui, bet tiesiog, kad tai bus tas „soft landing‘as“ ir į Dangaus karalystę nusileisime net nepajusdami. Taip reiktų suprasti. O kad tikrai ateis kažkuri pabaiga, tai garantuoju.
(Pabaiga)