Toliau publikuojame Telšių vyskupo A. Jurevičiaus įžvalgas iš 2020 m. gruodžio 30 d. Pranciškoniškos pasauliečių akademijos organizuotos nuotolinės konferencijos „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai: J.E. Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus įžvalgos šiandienos pandemijos akivaizdoje“.
Dvasiniame gyvenime svarbu atrasti tuos kitus saitus, kurie, žinoma, nepakeičia bendruomenės maldos ar dalyvavimo Eucharistijoje, bet yra, sakytume, labai netobuli pakaitalai. Tai nėra vaistai, labiau papildai, kurie truputį padeda, bet viso to nepakeičia. Per pandemiją klausydamas Marijos radijo užfiksavau keletą klausimų apie dvasinę Komuniją.
Pavyzdžiui klausimas: „Ar ne nuodėmė, kad priėmiau dvasinę Komuniją dukart per dieną?“ Pagalvojau pats sau, o ką reiškia dvasinė Komunija ir ta fizinė Komunija, kai realiai priimame Kristaus Kūną? Toje dvasinėje Komunijoje su Viešpačiu krikščionys turėtų gyventi ir dieną, ir naktį. Kaip sako, ar valgote, ar geriate, viską darykite Dievo garbei. Taigi, ar dirbame, ar valgome, ar meldžiamės, ar bendraujame, visa turime daryti vienybėje, bendrystėje su Viešpačiu. Žodį „komunija“ geriausiai tiktų išversti „bendrystė“. Bendravimas Komunijoje reiškia, kad mes susiliejame su Viešpačiu, kad Viešpaties valia ir mūsų gyvenimas tampa viena. Aišku, dėl nuodėmės tai nelabai pasiekiama. Galbūt tu 23 valandas 55 minutes paroje tikrai būsi dvasinėje Komunijoje su Viešpačiu, bet tas likusias 5 minutes būsi „kažkur šalia“. Tokia yra nuodėmės realybė. Taigi tas, kuris kelia klausimą apie nuodėmę klausant Mišias du kartus priimti dvasinę Komuniją, ją supranta mechaniškai kaip kažkokį maginį veiksmą. Ko gero pandemija tam žmogui yra galimybė susivokti, kas iš viso yra ta Komunija. Ne kelių sekundžių veiksmas, kai išsižioji, priimi, nuryji ir nueini, arba kelių minučių veiksmas, kai sukalbi maldelę… Tai viso gyvenimo įvadas, giliausia bendrystė. Tą Komuniją tu neši į pasaulį, ja gyveni kasdienybėje, kai kovoji ir kauniesi su nuodėmės realybe. Komunija yra bendrystė su Viešpačiu, kad esi vienas su Dievu, kai tavo veiksmai, žodžiai, mintys atitinka Dievo valią. Tai „aukšta kartelė“, kurios kartais ir pats neperlipu, nes nuodėmės realybė mus išplėšia iš Komunijos, bendrystės su Viešpačiu.
„…abiejų šitų komunijų tikslas iš tiesų yra tas pats. Tikslas, kad būtume visiškoje bendrystėje su Viešpačiu, kad mano valia ir Jo valia šimtu procentų atitiktų“.
„Ar yra koks nors skirtumas tarp dvasinės ir realios Komunijos?“ – tai sudėtingas klausimas, nes abiejų šitų komunijų tikslas iš tiesų yra tas pats. Tikslas, kad būtume visiškoje bendrystėje su Viešpačiu, kad mano valia ir Jo valia šimtu procentų atitiktų. Ta kartelė tokia aukšta, kad mes jos kartais ir neprišokam, nes veikia nuodėmės realybė. Bet tikslas yra tas pats. Tada klausimas: „O kas yra ta tikroji Komunija, kurią mes priimame bažnyčioje?“ Mes priimame tikrą Kristaus Kūną ir Kraują labai regimai, apčiuopiamai tam, kad mums būtų lengviau gyventi bendrystėje su Dievu, kai išeisime iš bažnyčios ir grįšime į savo kasdienybę. Tai nėra kažkoks magiškas ženklas: žūtbūt bet kokia kaina priimti Komuniją, net nesusimąstant, ką tai reiškia. Tik todėl, kad taip kažkur pasakyta ar parašyta, kad būtinai to reikia. Tikslas yra bendrystė su Dievu, ir Šventos Komunijos priėmimas bažnyčioje per Mišias mums padeda tą tikslą pasiekti kasdienybėje, vykdyti Dievo valią, gyventi bendrystėje, vienybėje su Juo.
Galbūt šita pandemija yra egzaminas, kad patys save patikrintume, kiek mums reikalinga bendruomenė, malda kartu, pagaliau pati Bažnyčia. Girdžiu žmonės sako: „Kaip gerai nuotolinės transliacijos: ir blynus pasikepu, ir dulkes prašluostau. Jei kas nepatinka, perjungiu transliaciją iš kitos parapijos. Per Kalėdas praktiškai galėjai kas valandą dalyvauti – Marijos radijas, televizija, YouTube, Facebook kanalai – buvo keliasdešimt transliacijų per dieną. Vieni žmonės net nepajuto, kad neteko dalyvavimo ir meldimosi su bendruomene džiaugsmo. Bet yra ir kitų žmonių, kurie sako: „Kaip čia dabar Kalėdų nebus, neateisim į bažnyčią, negalėsim dalyvauti Piemenėlių Mišiose…“ Tie žmonės jaučia didžiulį nuostolį, kad atsitiko kažkas tikrai baisaus. Tai supurto mūsų gyvenimą ir dvasinę egzistenciją. Mums svarbu būti kartu, matyti besimeldžiančią bendruomenę. Vaikams labai svarbu pamatyti dekoracijose gulintį kūdikėlį Jėzų. Žmonės gieda, džiaugiasi ta mistine tamsa ir nuotaika, maldos eina tiesiog į širdį… Žmonės jautrūs matydami mažą vaikelį, girdėdami Gimimo istoriją. Šiemet neturėjome tos patirties.
„…šita pandemija yra egzaminas, kad patys save patikrintume, kiek mums reikalinga bendruomenė, malda kartu, pagaliau pati Bažnyčia“.
Tai egzaminas apie mūsų dvasinį gyvenimą. Ką Šventoji Dvasia nori pasakyti uždrausdama man ateiti į bažnyčią ir dalyvauti Eucharistijoje per tokias šventes kaip Velykos, Kalėdos, daugybę kitų švenčių, iškilmių ir sekmadienių? Kaip aš kaip krikščionis ieškosiu Dievo? Yra žmonių, kuriuos ši pandemija paskatino atrasti Marijos radiją. Anksčiau jie neturėdavo tam laiko ir pasitenkindavo, kad sekmadienį nueina į bažnyčią, pabūna ir gauna pakankamai dvasinio maisto. Staiga jie suprato, kad atsirado kažkokia tuštuma, kad reikia ieškoti internete, Marijos radijuje. Bažnyčiai atsivėrė naujos evangelizavimo erdvės, naujos interneto galimybės. Žiūrėkit, kiek daug įvairiausių gražių maldos iniciatyvų, kad ir šis mūsų susitikimas. Žinoma, visada būtų geriau susitikti gyvai, bet ne visi gali suvažiuoti, ne visiems patogu, o nuotoliniu būdu štai viskas vyksta.
„Bažnyčiai atsivėrė naujos evangelizavimo erdvės, naujos interneto galimybės. Žiūrėkit, kiek daug įvairiausių gražių maldos iniciatyvų…“
Šeimoms šis laikas irgi yra tam tikras iššūkis, nes šeimos daugiau laiko praleidžia kartu. Tai iš vienos pusės praturtina, bet kažkiek ir baugina. Atsimenu, pavasario karantino metu psichologai sakė, kad kils konfliktų, įtampų, nes šeimos nemoka būti kartu. Ryte atsikelia, greitai papusryčiauja, tuoj pat lekia į darbus, vaikai į mokyklas, vakare grįžta skirtingu laiku, pavargę, kažkas daro namų darbus, kažkas dirba, kažkas virtuvėje… O dabar visą dieną visi sėdi namuose, dirba nuotoliniu būdu, ir reikia išmokti būti kartu. Kokia čia šeima, jei bijo būti kartu ir vienas kito vengia. Šeimos centras dalijosi patirtimi, kaip šeimos atrado naują buvimo kartu kokybę, sugalvojo žaidimų su vaikais, ypač mažesniais. Su paaugliais taip pat pavyko pasikalbėti apie šios situacijos rimtumą, jie rado galimybę kaip įprasminti tą laiką. Manau, kad pasibaigus pandemijai ši patirtis išliks. Reikia išmokti būti kartu su kitaip mąstančiu ir priimti savo artimą.
Savanorystė senelių namuose ir ligoninėse skatina mus pažvelgti į tuos žmones, kurie aukoja savo laiką, kad padėtų kitiems, nebijodami net ir užsikrėsti. Į Klaipėdos „Caritas“ senelių namų direktoriaus klebono kvietimą atsiliepė nemažai savanorių, atėjusių budėti naktimis, pakeisti pervargusius ir sergančius. Vienu metu ten buvo labai sunki situacija, ir ją išgelbėjo savanoriai – žmonės, kurie atėjo padėti kitiems. Žinome, kad Vilniaus ligoninėse savanoriauja studentai, ir tai rodo, kad yra jaunų žmonių, kurie nėra kokia nors „prarastoji karta“. Jiems svarbus žmogus, pagalba savo artimui.
„…šv. Pranciškus kelyje sutikęs raupsuotąjį nušoka nuo arklio, pasilenkia, jį apkabina ir pabučiuoja. Kaip jis pats sako, nuo to karto jo širdyje kažkas pasikeitė. Daug kas pasikeitė“.
Tai girdėdamas prisimenu šv. Pranciškaus poelgį, kuomet jis pamatęs raupsuotąjį nušoko nuo arklio. Kaip tais laikais visi bėgdavo nuo raupsuotųjų, panašiai ir dabar bijome prieiti arčiau žmonių. Raupsuotasis buvo tas, kurį iš tolo matydavai: jo žaizdas, išbėrimus, netgi specifinį kvapą. O šv. Pranciškus kelyje sutikęs raupsuotąjį nušoka nuo arklio, pasilenkia, jį apkabina ir pabučiuoja. Kaip jis pats sako, nuo to karto jo širdyje kažkas pasikeitė. Daug kas pasikeitė. Reiškia, kad jis pabučiavo jį taip, kaip patį Kristų. Taip buvo užantspauduotas visiškas Pranciškaus atsivertimas į Kristų, į tikėjimą, ir jis atidavė savo gyvenimą klausydamas to, ką jam kalba Dvasia.
Šią pandemiją mes išgyvename labai skirtingai. Tikiuosi, kad šios kelios mintys padės mums susiorientuoti visoje šitoje situacijoje, kad tikrai suprastume kur link eina pasaulis. Kur link Dievas veda Bažnyčią ir pasaulį.
(Bus daugiau)