2020 m. gruodžio 30 d. Pranciškoniška pasauliečių akademija organizavo nuotolinę konferenciją „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai: J.E. Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus įžvalgos šiandienos pandemijos akivaizdoje“. Šiame straipsnyje publikuojame Telšių vyskupo A. Jurevičiaus įžvalgų, kuriomis jis labai šiltai dalijosi su konferencijos dalyviais, pirmąją dalį.

Kai gavau šią temą „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai?“, iš karto prisiminiau, kad šis pavadinimas mus nukelia į Apreiškimo knygą. Apreiškimo knyga, graikiškai „Apokalipsė“, yra galutinio mūšio, pasaulio pabaigos knyga, kur šėtonas meta visas pajėgas varginti Dievą tikinčiuosius žmones. Šitas pastebėjimas, kad piktoji dvasia vargina žmones, nėra iš piršto laužtas. Iš tiesų piktoji dvasia prigalvoja įvairiausių būdų, kaip padaryti gyvenimą sudėtingesnį ir sunkesnį. Bet Apreiškimo knygos pabaigoje matome naująją Jeruzalę, kuri nusileidžia iš dangaus, ir išgyvename galutinę Dievo pergalę. Taigi žodžiai, kad Dvasia kalba bažnyčioms, paimti iš Apokalipsės knygos, ir man tai ženklas, kad mes po truputį persikeliame į tuos apokaliptinius laikus, kur kiekvienas laiko ženklas yra nepaprastai svarbus.

Atėjo įdomios sąsajos, girdint žmonių, kurių šeimos buvo paliestos pandemijos, liudijimus. Pavyzdžiui, vyras pasakoja, kad žmona susirgo Covid, jie dar kurį laiką vienoje lovoje miegojo, artimai bendravo, o jis net neužsikrėtė. Panaši istorija, kuomet šeimos nariai artimai bendravo su užsikėtusiuoju, bet nė vienas neužsikrėtė ir nesusirgo. Prisiminiau žodžius iš Evangelijos, kai Kristus sako: „Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“. Šitie Evangelijos žodžiai yra tokie slėpiningi. Niekada nežinai, kodėl taip atsitinka, ką tai gali reikšti paskutiniais eschatologiniais laikais. Bet klausant medikų, kurie nežino kodėl vieni žmonės staiga užsikrečia ir jiems liga labai greitai progresuoja, kiti lieka besimptomiai, treti užsikrečia ir neserga, matome, kad šitie laikai labai panašūs į apokaliptinius laikus. Laikus, kai reikia pakelti galvas ir atsitiesti, nes mūsų išvadavimas arti.

„…man tai ženklas, kad mes po truputį persikeliame į tuos apokaliptinius laikus, kur kiekvienas laiko ženklas yra nepaprastai svarbus“.

Mes, tikintys žmonės, tikime, kad kiekviena, net ir pati prasčiausia situacija turi prasmę. Ko gero galvojame ir norime klausti, ką Dievas nori mums pasakyti arba ką Dvasia kalba Bažnyčiai. Šventajame Rašte galime rasti tokių triumfalinių vietų, kur Dievas išvedė iš visokių nelaimių, sutriuškino priešus, sutraiškė bedievių galvas ir pan., ypač Senajame Testamente tokių vietų gana daug. Bet šiuo atveju prisimenu kitas Biblijos vietas, kurios neatsakytos iki galo, tačiau tarsi sako, kad Šventoji Dvasia nebūtinai turi kažkur nuvesti ir kažką pasakyti, nebūtinai iš karto duoda Dievo žmogui triumfą arba aiškumą. Labai dažnai tas aiškumas ateina žymiai vėliau, o kartais tenka ir labai ilgai laukti, kol suprasi, ką tuo metu Dievas kalbėjo žmonijai.

Pavyzdžiui, ketvirtąjį Advento sekmadienį girdėjome skaitinį iš Antrosios Samuelio knygos, septintojo skyriaus. Ten rašoma, kaip karalius Dovydas gyveno rūmuose Jeruzalėje, jis įkūrė sostinę ir pasistatė sau rūmus, o Dievo Skrynia stovėjo Sandoros palapinėje. Įsivaizduokite, kaip nesmagiai jautėsi karalius, gyvendamas rūmų komforte, kai Dievas tuo tarpu gyveno kažkokioje klajoklio palapinėje, su kuria ilgai keliavo, ėjo į mūšius ir pan. Ką jis tada sugalvojo? Dievui taip pat reikia pastatyti rūmus. „Pastatysiu Jam šventyklą, kuri bus Jo namai, ten Jis gyvens“, – Dovydas pasikviečia pranašą Nataną ir papasakoja savo gražų sumanymą. Pranašas paragino Dovydą daryti tai, ką sumanė: „Dievas yra su tavim, Dievui reikia rūmų statyk“. O naktį pranašui Natanui sapne apsireiškė Viešpats, sakydamas: „Sulaikyk Dovydą, nes ne Jis man, o aš jam namus pastatysiu“. Dievas uždraudžia Dovydui statyti šventyklą. Per pranašą Dievas kalbėjo apie Dovydo giminės palikuonį, kurio namai ir valdžia tvers amžiais. Čia įžvelgiame pranašystę apie Dovydo palikuonies Jėzaus Kristaus atėjimą. Nuo Dovydo iki Kristaus praėjo apie tūkstantis metų. Tik po tūkstančio metų žmonija, skaitydama šią Švento Rašto vietą, suprato, ką reiškia pranašo žodžiai: „ne Dovydas man namus pastatys, bet aš pastatysiu amžinus namus jam, jo giminei“. Tas supratimas atėjo tik su Jėzumi Kristumi. Taigi reikėjo laukti tūkstantį metų, kad žmonės suprastų, kodėl Dievas tada pranašą ir Dovydą sulaikė nuo tokio kilnaus sumanymo – pastatyti Dievui namus. Kalbėdami apie Šventąją Dvasią, negalime pamiršti, kad Šventoji Dvasia yra asmuo: ji kalba, pyksta, leidžia, draudžia, skatina… Galime matyti, kaip veikia Šventoji Dvasia. O kalba ji kartais ne visai suprantamai, panašiai kaip kad Dievas kalbėjo Dovydui apie šventyklos statymą.

„Matome, kad Dievas kartais mus sulaiko nuo kai kurių gerų dalykų, kad pasiūlytų geresnių arba labiau tinkančių Jo užmojui ir planui“.

Apaštalų darbų knygos 13 skyriaus 2 eilutė: „Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“. Šventoji Dvasia aktyviai paskatino paskirti šiuos du apaštalus Barnabą ir Saulių-Paulių, kad juos išsiųstų skelbti Evangeliją. Skaitykime toliau, kaip jiems sekėsi: „Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. Atvykę netoli Mysijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido“. Tai reiškia – draudė skelbti Dievo žodį? Jei eidamas matai žmones, kaimus, kodėl negali evangelizuoti? O čia Šventoji Dvasia jiems draudė skelbti Dievo žodį. Toliau pasakyta, kad jie perėjo Bitiniją, pasuko į ją, bet Jėzaus Dvasia neleido. Šiuo metu kai kurie tikintieji priekaištauja, kodėl bažnyčios uždarytos, o čia nieko naujo. Jau Apaštalų darbuose sakoma, kad Šventoji Dvasia draudė. Reikia suprasti, kad per tai Dievas irgi nori kažką pasakyti. Paaiškinimą randame kitose eilutėse: „Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos“. Štai atsakymas, kodėl Šventoji Dvasia neleido jiems evangelizuoti. Dievas turėjo kitokį užmanymą. Galbūt jie ten būtų nuėję, susiginčiję, ilgiau užtrukę, galbūt jų būtų iš ten neišleidę… Mes galime tik spėlioti, bet galutinis tikslas – Dievas norėjo, kad pirmiausia jie keliautų į Makedoniją ir pradėtų nuo ten. Jiems ten nukeliavus, paskelbiama Evangelija ir įvyksta didžiulis atsivertimas. Matome, kad Dievas kartais mus sulaiko nuo kai kurių gerų dalykų, kad pasiūlytų geresnių arba labiau tinkančių Jo užmojui ir planui. Taip buvo su Dovydo statybomis, taip buvo su apaštalu Pauliumi. Kai kur draudė, kai kur neleido, bet už tai nukreipė visą veiklą ta linkme, kaip nori Dievas. Matome, kad Šventoji Dvasia neturi kažkokių nusistovėjusių stereotipų, kad galėtume sakyti: „Šventoji Dvasia visada taip turi elgtis“. Mes nežinome, nes Dievas yra neprognozuojamas.

Norisi grįžti prie šiandieninės situacijos. Biblijoje matome, kad Dievas kartais uždraudžia labai gerus dalykus, bet su kažkokia mintimi. Taigi kokios pamokos mums kyla iš šitos pandemijos? Visų pirma žvelgiu į popiežiaus encikliką „Fratelli tutti“, ir iš jos ateina supratimas – reikia sustoti tam, kad turėtum laiko. Popiežius viename iš enciklikos skyrių atpasakoja palyginimą apie gerąjį samarietį. Žinome, kad žmogus keliavo, pateko į plėšikų rankas, buvo apiplėštas, numestas pakelyje ir ten gulėjo leisgyvis. Praėjo kunigas. Ėjo levitas (jau aukštesnio rango kunigas), kuris irgi nuskubėjo, tikriausiai į šventyklą atlikti labai kilnių dalykų – garbinti Dievą, pravesti apeigas. Kol galiausiai atėjo samarietis, kuris nutraukė savo kelionės tikslą tam, kad skirtų laiko ir padėtų tam vargšeliui. Enciklikos komentatoriai sako, kad žmonių ėjimo trajektorijos yra tarsi geometrijos linijos, keliai. Pavyzdžiui, plėšikų kelias, vargšo keliautojo, kunigo, levito ir samariečio kelias. Nė vienas jų nenorėjo pakeisti savo kelio, tos geometrinės linijos. Ją pakeitė tik samarietis. Jis atidėjo visus planus ir pakeitė savo kelią. Jis nepažinojo to vargšelio, bet dovanojo jam laiko, grąžino jam orumą. Ir samariečio kelionės trajektorija labai pasikeitė. Jis sukūrė istoriją sustodamas ir dovanodamas laiko. Bet jis pats ir susimokėjo už šią istoriją, netgi į ateitį. Atsimename, kaip jis užeigos šeimininkui sakė: „Duodu tau kelis pinigėlius, gydyk ir prižiūrėk. O jei išleisi daugiau, grįždamas tau atsilyginsiu“. Kiek nuostolių jis tądien apturėjo. Visų pirma sugriuvo jo planai, nes jis nebesuspėjo ten, kur turėjo suspėti. Jis nukentėjo finansiškai ir dar praktiškai įlindo į kreditą, užeigos šeimininkui pažadėjęs apmokėti viską, ką tas išleis viršaus. Sakytume, labai menkas biznis. Ir jeigu ne tai, kad jis išgelbėjo žmogų, sakytume, kad taip pasielgtų ne kiekvienas. Bet žmogaus gyvybė, sveikata yra nepaprastai vertingas dalykas, brangus žmogui ir brangus Dievo akyse. Artimo meilė pasirodė kaip aukščiausias įsakymas, ir ta artimo meilė atėjo iš samariečio. Iš žmogaus, kurio beveik nelaikė žmogumi. Tą pamoką duoda kilmingų žydų atmestinas, negerbtinas žmogus. Jis pasielgė panašiai kaip ir Šventoji Dvasia, kaip Šventosios Dvasios vedamas žmogus. Jisai įsiklausė į Šventosios Dvasios, širdyje veikiančio Dievo balso, vedimą ir padarė tai, ką padarė. Anglai turi tokį posakį: „Make a time“ („Padaryk laiko“). Tai reiškia sukurti laiko tikram, svarbiam dalykui. Jeigu nedovanosime laiko kitiems, mes jo neturėsime ir sau.

„Nė vienas jų nenorėjo pakeisti savo kelio, tos geometrinės linijos. Ją pakeitė tik samarietis. Jis atidėjo visus planus ir pakeitė savo kelią“.

Kodėl padariau aliuziją į „Fratelli tutti“? Tai vis tiek yra su pranciškonais susijęs dalykas, nes Asyžiuje pasirašyto dokumento pirmieji žodžiai paimti iš šv. Pranciškaus laiško. Tai labai tinka mūsų šiandieniniam susitikimui dėl to, kad pandemija mums padarė laiko. Kai kam daugiau, kai kam mažiau. Kai kam reikėjo visiškai pakeisti savo planus, ir ateitis tapo miglota kaip tam vargšeliui samariečiui. Jis nežinojo, kiek jam dar reikės sumokėti už gydymą. Gali būti, kad šeimininkas pamatęs, kad žmogus dosniai moka, pakels sąskaitas. Mes irgi nežinome, kiek mums visai tai dar kainuos: laiko, sugriuvusių planų ir sumanymų. Tiesiog gyveni ir kartoji: „Dieve gelbėk pasaulį. Dieve gelbėk mūsų situaciją“. Kaip vyskupas turėčiau metų pradžioje paskelbti vizitacijų, Sutvirtinimo sakramento teikimo tvarkaraštį, atlaidų, numatomų kelionių, susitikimų, aplankymų, parapijų jubiliejų, pamaldų grafikus. Visa tai sudaroma metų pradžioje. O dabar tylu, ramu. Jokių planų ir grafikų. Visi laukiame, kas bus, meldžiamės, bendraujame nuotoliniu būdu, internetu transliuojame šv. Mišias. Ir galvoji, kaip įdomiai čia Šventoji Dvasia atvedė Bažnyčią – ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio Bažnyčią.

Šv. Siluanas (radau vieną jo citatą) gyveno XIX-XX a. ir buvo vieno centrinės Rusijos kaimo dailidė. Būdamas 26 metų jis atsivertė ir iškeliavo į Graikiją, kur Atono kalno vienuolyne tapo vienuoliu. Jis rašo apie savo atsivertimą: „Aš pats būdamas pasaulyje maniau, kad laimė yra tvirta sveikata, grožis, turtas, ir kai tave visi myli. Ir tapau tuščias. Bet kai per Šventąją Dvasią pažinau Viešpatį, į visą pasaulio laimę ėmiau žiūrėti kaip į vėjo blaškomą dūmą. Šventosios Dvasios malonė džiugina sielą, pripildo ją džiaugsmo, ir panirusi į gilią ramybę, pamiršusi žemę siela kontempliuoja Viešpatį“. Ši šv. Siluano citata sako, kokie dalykai jam buvo svarbūs būnant pasaulyje. Jo laimė buvo tvirtoje sveikatoje, grožyje, turtuose, kitų meilėje. Tai karjera, prestižas ir pan. Ačiū Dievui, jis gana jaunas pažino Viešpatį. Staiga jam visa tai pasirodė gryna tuštybė, o Šventosios Dvasios malonė taip pripildė džiaugsmo jo sielą, kad pamiršęs viską kontempliavo Viešpatį ir tame atrado didžiausią laimę. Aišku, mūsų pandemijos patirtis nėra tokia radikali ir viską keičianti kaip šv. Siluano. Bet ji taip pat gali mumyse kai ką tikrai pakeisti, vėl į savo vietas sudėlioti vertybes, kas mums svarbiausia ir kuo galėtume pasitikėti. Negali pasitikėti savo sveikata, prestižu visuomenėje, nes pandemijos metu praktiškai visi yra vienodi. Negali pasitikėti sveikatos sistema, draudimo kompanija, nes nuo visų ligų galima apsidrausti gyvybę, o nuo Covid-19 – ne. Pasirodo, kad jau niekuo negali pasitikėti. Supranti, kad visas esi Dievo rankoje. Ir ten, kur Dievas ves, ten ir eisi. Ir visas pasaulis eis.

(Bus daugiau)