Lapkričio 17 dieną Pasauliečių pranciškonų ordinas visame pasaulyje mini savo dangiškąją globėją – šventąją Elžbietą Vengrę, kuri buvo žmona, motina, našlė, vienuolė ir vargšų draugė.
Šv. Elžbieta, Vengrijos karaliaus duktė ir Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas buvo Vengrijos karalius Andriejus II, o motina – Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Jau nuo mažens mergaitė pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams bei apleistiesiems. Kartą vaikystėje nešdama vargšams maisto Elžbieta sutiko savo tėvą. Karalius paklausė: „Ką neši, mano dukrele?“ Elžbieta atsakė: „Nešu rožes“ ir atskleidė savo prijuostę. Ten tėvas pamatė rožes, kurios tuo metu dar niekur nežydėjo. Iš šių ženklų tėvas suprato, kad Dievas nori per ją daryti savo meilės darbus.
Pagal anų laikų paprotį, 4-5 metų Elžbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo vos 11 metų. Jiedu susituokė 1221 metais, kai Elžbietai buvo 14 metų, o Liudvikui – 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta visada surasdavo laiko maldai ir įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Į bažnyčią ji eidavo apsirengusi paprastai, nenorėdama išsiskirti iš kitų moterų. Vieni piktinosi, o kiti gėrėjosi tokiu kunigaikštienės nuolankumu. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, ji nusiėmė nuo galvos auksinę karūną.
Gyvendama kunigaikščių pilyje šv. Elžbieta neatsisakė meilės darbų: ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tapo vargšų ir ligonių prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas nedraudė žmonai globoti vargšų ir patarnauti ligoniams. Kiekvieną kartą duodama vargšui auką Elžbieta prašydavo melstis už ją. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį jį išmaudė, patepė žaizdas aliejumi ir paguldė į savo lovą. Pasakojama, kad įvyko stebuklas ir vietoje raupsuotojo lovoje buvo pats nukryžiuotasis Jėzus.
Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elžbietą iš pilies su trimis mažamečiais vaikais. Nors valdovo įsakymu buvo uždrausta ją priimti, atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, šv. Elžbietą apgyvendinęs tvarte. Elžbietos draugai ją paliko, elgetos tyčiojosi iš jos nelaimės, o šventoji dėkojo Dievui ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą. Kiek vėliau vietos vyskupas ir giminės sugrąžino Elžbietai prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė ir likusį gyvenimą paskyrė atgailai. Savo paskutinius gyvenimo metus Elžbieta praleido Marburgo pranciškonų vienuolyne. Ji buvo pirmoji tretininkė šiapus Alpių.
1231 metų lapkričio 17 dieną išsekusią nuo sunkių vargų ir kentėjimų Elžbietą Dievas išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kančias pakeitė amžina dangaus laime. Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja.
Šv. Elžbieta Vengrė ikonografijoje paprastai vaizduojama su triguba karūna, kuri simbolizuoja mergelės, žmonos ir našlės padėtį. Populiariausias atributas – rožės. Tai pat šv. Elžbieta vaizduojama dalijanti išmaldą ir slauganti ligonius.
Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino
sekretoriato informacija