Paskutinį kovo savaitgalį Kauno šv. Jurgio Kankinio brolijos nariai praleido Paštuvoje (Kauno raj.) įsikūrusiame Basųjų karmeličių vienuolyne. Gavėnios rekolekcijas pasauliečiams pranciškonams vedė kun. prof. teol. dr. Romualdas Dulskis – knygos „Konfucijus ir Kristus“ autorius. Rekolekcijų dalyviai klausėsi paskaitų, skaitė knygos ištraukas, dalijosi įžvalgomis ir kylančiais klausimais, džiaugėsi atgyjančia gamta.

***

Kovo 22 dieną Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo parapijos salėje vyko Vilkaviškio regiono pasauliečių pranciškonų gavėnios rekolekcijos. Jose dalyvavo Alytaus Šv. Angelų Sargų ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolijos, o taip pat svečiai iš Marijampolės vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio ir našlių asociacijos. Rekolekcijas vedė Kauno ir Vilkaviškio regionų dvasinis asistentas br. kun. Rolandas Taučius OFM.

Brolis Rolandas priminė, kokia gavėnios samprata buvo ankstyvosios krikščionybės laikais. Pats žodis gavėnia (lot. Quadragesima) reiškia keturiasdešimt. Tai 40 dienų pasninko iki Velykų laikas, per kurį einame į dieviškojo išganymo tikslą. Pagal Dievo planą, 40 dienų Mozė išbuvo prie Sinajaus kalno, 40 dienų Galijotas tyčiojosi iš izraelitų, 40 dienų Elijas ėjo iki Dievo kalno Horebo, 40 dienų Jona skelbė atgailą Ninevės gyventojams, 40 dienų Jėzus buvo šėtono gundomas, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą.

Kas būdinga pranciškoniškoniškai gavėniai? Šv. Pranciškus atrado pašaukimą Prisikėlusį Kristų liudyti per broliją. Jis stengėsi atsiliepti į Dievo Sūnaus meilę, supanašėdamas su Juo. Kaip rašo biografas Tomas Celanietis, šv. Pranciškus gavėnios pasninkui pasirinko nuošalią ežero salą ir ten pasiėmė tik du duonos kepalėlius. Didįjį Ketvirtadienį atplaukę jo pasiimti broliai rado vieną pilną kepalėlį ir kito pusę.

Br. Rolandas Taučius OFM išskyrė keturis pagrindinius šv. Pranciškaus atgailos bruožus: marinimąsi, išėjimą į dykumą ir gyvenimą tyruose, neturtą, kūrinijos grožį ir jo perteikimą.

Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad pasmerktų nuodėmę kūne. Jėzus priėmė kenčiantį kūną ir nugalėjo mirtį. Nuodėmė ateina iš vidaus: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 14-23). Nuodėmė atsiranda iš laisvos valios, kai mes nusigręžiame nuo Dievo įsakymų. Šv. Pranciškus marindavo kūną sakydamas, kad tik Šventoji Dvasia gali mus padaryti naujais žmonėmis. Svarbu kovoti ne prieš kūną, o prieš nuodėmę ir neapleisti išpažinties. Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad klausykla – tai gailestingumo ir meilės buveinė, mūsų šventėjimo vieta.

Kam reikalinga dykuma ir pasitraukimas į tyrus? Tik dykumoje Dievas kalba su asmeniu – kaip vienas su vienu. Dievas nori iš mūsų asmeniškumo. Gavėnios metu svarbu išgirsti, ką mums kalba Dievas, o ne radijas, feisbukas, internetas ar televizija. Triukšme neišgirsime Dievo žodžio. Šv. Pranciškus slėpėsi miškuose, kopė į La Vernos kalną tam, kad galėtų klausytis ir išgirsti. Todėl ir mums svarbu išmokti nurimti ir pamatyti Dievo grožį, nes tik tylumoje ir dykumoje daug dalykų atsiskleidžia naujai.

Per gavėnią svarbu išmokti gyventi neprisirišant prie nuosavybės. Šv. Pranciškus stengėsi atsitraukti nuo daiktų, kad viešpatautų ponia Neturtystė, o visa turtas būtų malda. Turime išmokti nevergauti daiktams. Šv. Pranciškus pasirinkdavo pačią skurdžiausią celę, kad galėtų netrukdomas melstis. Mūsų laikais neturtas turėtų būti suvokiamas kaip savęs išdalijimas, išėjimas iš komforto zonos. Pats turtas savaime nėra blogis, svarbu, kokiam tikslui jis yra naudojamas. Nedera lipti per kitų galvas, siekiant savo tikslų, atvirkščiai – reikia stengtis save atiduoti.

Kitas labai svarbus pranciškonų atgailos bruožas – liudyti džiaugsmą ir kūrinijos grožį bei atsakomybę už ją. Nepaprastas kūrinijos grožis atsiskleidė šv. Pranciškaus „Saulės giesmėje“. Pranciškui sergant, paukščių būriai suko ratus virš jo celės. Brolis sakalas, anksčiau kas rytą keldavęs Pranciškų, dabar jį saugojo ir nežadino. Melsdamasis La Vernos kalne Pranciškus atrado kūrinijos grožį. Mes, pranciškonai, turime būti džiaugsmo žmonėmis ir šviesos nešėjais, gyvenančiais ne savo viltimi, kuri sudūžta, bet Prisikėlimo viltimi.

Šv. Pranciškus nesutodavo maldai vien advento ir gavėnios metu – vienybėje su Kristumi jis būdavo visą laiką. Turime nuolat prisiminti, kad pranciškonai yra atgailos ordinas. Koks yra mano atsivertimas šiandien? Ką dabar galėčiau pakeisti savyje?

Janina Lebskienė OFS