Spalio 23 dieną prasidėjo pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo piligrimystė į Šventąją Žemę. Kadangi skridome iš Varšuvos ir ją pasiekti teko autobusu, buvo daugiau laiko paruošti širdis susitikimui su Viešpačiu. 49 piligrimų grupę lydėjo nacionalinis dvasinis asistentas br. Antanas Blužas OFM ir Kauno bei Vilkaviškio regionų dvasinis asistentas br. Juozapas Marija Žukauskas OFM.

Spalio 24-ąją rekolekcijų programa prasidėjo nuo pamatinio ir pranciškonams itin brangaus mūsų išganymo įvykio, be kurio nebūtų įvykęs atpirkimas – Dievo Įsikūnijimo slėpinio. Įsikūrę šalies šiaurinėje dalyje, žemutinėje Galilėjoje esančiame Nazarete, lankėme ir meldėmės Apreiškimo bazilikoje. Čia arkangelas Gabrielius aplankė Mergelę Mariją jos namuose ir čia Žodis tapo kūnu. Kaip sakė br. Juozapas, čia nuo Marijos atsakymo priklausė visos visatos likimas, o ji atsakė: „štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Taip pat aplankėme ir netoliese ortodoksų bažnyčioje esantį šulinį, nes, pasak tradicijos, arkangelas pirmiausia pasveikino Mergelę Mariją prie šulinio, o tada ji nusigandusi parbėgo namo. Didelį įspūdį paliko atidengti senieji miesto sluoksniai ir brolių pasakojimas, kad tuo laikmečiu Nazareto žmonės gyveno žemėje iškastuose nameliuose kartu su savo gyvuliais. Tai liudija Šventosios Šeimos gyvenimo paprastumą ir nuolankumą. Dievas išsirinko ir išaukštino tai, kas maža, o didis išganymo įvykis atsitiko nereikšmingame Galilėjos kaime, kur ir pats Jėzus praleido didžiąją gyvenimo dalį. Popiet aplankėme senąją Nazareto sinagogą ir šalia miesto esantį Precipice kalną stačiais skardžiais, nuo kurio supykę vietiniai žydai norėjo nustumti Jėzų, bet jis praėjo tarp jų ir pasišalino.

Antroji kelionės diena buvo skirta aplankyti Haifos ir Ako uostus. Haifos miestas pastatytas prie Karmelio kalno, kur pranašas Elijas gyveno didžiosios sausros metu ir kur susidorojo su pagonių dievuko Baalo pranašais. Gimus krikščionybei Karmelio kalną pamėgo atsiskyrėliai ir čia susikūrė karmelitų vienuolija. Tuo tarpu Ako mieste grožėjomės į Unesco paveldo sąrašą įtrauktu uosto senamiesčiu. Visą piligrimų grupę labai nudžiugino dienos kulminacija – įsikūrimas kalnų apsupto Tiberiados ežero pakrantėje.

Spalio 26-ąją dieną praleidome Galilėjoje važiuodami aplink ežerą, kur Jėzus praleido didžiąją savo viešosios veiklos dalį. Čia jis pasišaukė dvylika apaštalų, čia pasakė Kalno pamokslą, padaugino žuvis ir duoną, vaikščiojo vandeniu, nutildė audrą ir pusryčiavo su mokiniais prisikėlęs iš numirusių, pavesdamas Petrui rūpintis gimstančia Bažnyčia. Šventėme Mišias prie Palaiminimų bažnyčios, nuo kurios atsiveria nuostabi Galilėjos ežero ir kalnų panorama. Duonos padauginimo vietoje (Tabgha) brolis Antanas atkreipė dėmesį į žymiąją mozaiką, kurioje pavaizduotos dvi žuvelės ir keturi kepaliukai duonos. Trūkstamas penktasis kepalėlis – tai pats Jėzus, Gyvoji Duona, nužengianti pas mus ant altoriaus per kiekvieną Eucharistiją. Taip pat aplankėme Kafarnaumą, kur stovėjo apaštalo Petro namas ir kur Jėzus išgydė jo uošvę. Norintieji pietums galėjo paragauti šv. Petro žuvies, o popiet didžioji grupės dalis plaukiojo laivu po Galilėjos ežerą.

Kitą rytą sugrįžome į Nazaretą švęsti Mišių, o po to važiavome į Kaną, kur Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą. Ten dvi sutuoktinių poros bei visi šeimas sukūrę pasauliečiai pranciškonai atnaujino santuokos įžadus, o neturintieji antrų pusių meldėsi, kad Viešpats padėtų sukurti šeimą ir vestų savo keliu. Popietė buvo skirta pabūti vienumoje su Jėzumi ir leistis jo vedamiems į Taboro kalną, į kurį kopėme melsdamiesi tyloje. Ant įspūdingus tolius ir Jezrėelio lygumą atveriančios viršūnės br. Juozapas Marija sakė mokymą, kaip gyventi Dievo akivaizdoje. Jis kvietė nebijoti siekti šventumo. Jeigu stengsimės būti šventi, tai dar turėsime atsarginį išsigelbėjimo variantą per skaistyklą, o jeigu taikysime į skaistyklą ir prašausime pro šalį, tada jau bus visai prastai. Šventumas nėra asmeninis tobulumas, jis ateina iš Viešpaties. Šventumas – tai leisti Dievo šviesai tekėti per mus kitiems, kaip kad šviesa patenka į bažnyčią per vitražus.

Spalio 28-ąją, sekmadienį atsisveikinome su Galilėja ir patraukėme Jeruzalės link. Kelias driekėsi per Palestinos teritorijas – Samarijos žemę. Pakeliui sustojome Nabluse, kur ortodoksų bažnyčios kriptoje yra išlikęs patriarcho Jokūbo šulinys. Istorikai sutaria, kad jis yra autentiškas, nes tai vienintelis semiamas šulinys tose apylinkėse ir yra net 19 metų gylio. Čia įvyko Jėzaus susitikimas su samariete, kai Jis apreiškė, kad tikrieji garbintojai šlovins Dievą dvasia ir tiesa. Šiame Evangelijos epizode, pasak br. Juozapo, įvyko pirmoji išpažintis, nes moteris Jėzaus akivaizdoje pripažino gyvenusi su penkiais vyrais. Tuomet brolis Juozapas Marija sakė mokymą apie atgailą. Jis ragino nebijoti išpažinties, net jeigu širdį graužia dėl kažkokio vieno įvykusio momento ar nuodėmės. Neturėtume užsižaisti pasikliaudami Dievo gailestingumu, nes juk „Jis vis tiek atleis“. Pasak brolio, kartais pagal dabartinį mokymą atrodo, jog plati autostrada veda į Dangų ir tik mažas keliukas saujelei nelaimingųjų – į pragarą. O juk pats Viešpats ragino pasistengti įžengti pro ankštus vartus, nes platūs vartai veda į pražūtį. Br. Juozapas Marija priminė vieną svarbią ir dažnai pamirštamą išpažinties dalį – atsiprašyti žmonių, kuriuos savo žodžiais ar veiksmais esame įskaudinę. Taip pat jis ragino naudotis atlaidų malone, kad Dievo padedami atitaisytume savo blogio padarytas žaizdas kitiems. Nors išpažintis atleidžia nuodėmes, mūsų padaryta žala lieka ir dažnai savo jėgomis negalime to ištaisyti. Tačiau per atlaidus naikinamos blogio pasekmės kitų žmonių gyvenimuose.

Paragavę tradicinio Nabluso saldumyno „Knafi“, toliau važiavome per Palestiną Piemenėlių laukų link ir matėme, kaip skurdžiai gyvena vietiniai žmonės, ypač Palestinos B ir C zonose, kurias kontroliuoja Izraelio kariuomenė. Dienos programa baigėsi sekmadienio šv. Mišiomis Piemenėlių laukuose ir įsikūrimu Jeruzalėje.

Pirmadienio rytas – galimybė išgyventi Kristaus prisikėlimą. Ketvirtą ryto, dar neišaušus, kaip moterys Evangelijoje, patraukėme prie Kristaus kapo. Pagrindinė krikščionių šventovė, kurioje po vienu stogu yra ir Golgotos kalnas, ir kapas, iš kurio prisikėlė mūsų Viešpats, atidaroma labai anksti ir būtent rytmetys yra vienintelis laikas, kai galima pasimelsti ramiau, dar nesuplūdus didžiajam piligrimų ir turistų srautui. Čia galėjome suklupti prieš didįjį Dievo meilės slėpinį, kurio nei širdis, nei protas nepajėgia pilnai aprėpti.

Tokiu ypatingu rytu prasidėjo ilga pirmoji diena Jeruzalėje. Papusryčiavę važiavome švęsti Mišių į paskutinės vakarienės ir Šventosios Dvasios atsiuntimo vietą. Vėliau aplankėme Mergelės Marijos užmigimo baziliką bei Kristaus kalėjimą. Tą naktį, kai buvo išduotas, Jėzus praleido kalėjime, įrengtame nebenaudojamoje cisternoje. Jį virvėmis per angą nuleido į akliną tamsą, lyg kapą po žeme. Br. Juozapas Marija perskaitė psalmę, kaip jautėsi Jėzus: „Įstūmei mane į patį duobės dugną, į tamsią jos gelmių prarają“ (Ps 88,7). Toje pačioje vietoje pas Kajafą Petras tris kartus išsigynė Jėzaus: „Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus, padarei jiems mane šlykštų; aš įkalintas ir nebegaliu išeiti“ (Ps 88, 9). Taip pat aplankėme koptų bažnyčią, kur pasak jų tradicijos, yra Jėzaus ir mokinių paskutinės vakarienės vieta.

16 val. grįžome į Kristaus kapo baziliką, kur kartu su broliais pranciškonais ėjome procesijoje. Aplankiusi šventojo Kryžiaus atradimo koplyčią, Golgotos kalną ir Kristaus kapą, procesija užbaigė kelionę koplyčioje prie išstatyto Švenčiausiojo Sakramento – Jėzaus, kuris yra gyvas šiandien visų pasaulio bažnyčių tabernakuliuose.

Antradienį, spalio 30-ąją, toliau lankėme evangelines vietas Jeruzalėje. Pradėjome nuo Kristaus žengimo į Dangų koplyčios, o šv. Mišias šventėme Dominus Flevit vietoje – kur Jėzus nuo Alyvų kalno žvelgdamas į Jeruzalės miestą verkė sakydamas: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Vėliau skubėjome į Marijos palaidojimo vietą, iš kurios ji buvo paimta į Dangų, bei Getsemanę – Alyvų sodą, kuriame Jėzus meldėsi prakaituodamas krauju. Br. Antanas kvietė užuot išsakius Dievui savo prašymus nutilti širdyje ir įsiklausyti, ko pats Viešpats mūsų prašo. Popiet aplankėme netoli nuo Jeruzalės esančią Betaniją, kur gyveno Jėzaus draugai – Morta, Marija ir Lozorius, ir kur Viešpats prikėlė Lozorių iš kapo. Šis stebuklas galutinai įsiutino žydus ir kainavo Jėzui gyvybę. Tačiau, kaip sakė br. Juozapas, ir Lozorius, ir kiti Jėzaus prikelti žmonės vėliau vis tiek mirė. Tačiau svarbiausia tai, jog Jėzus savo auka ant Kryžiaus ir prisikėlimu dovanojo mums amžinąjį gyvenimą. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“, – pasakė Jėzus gedinčiai Mortai (Jn 11, 25).

Vakare viešbutyje vyko labai įdomus susitikimas su Lietuvos Respublikos atstovu Palestinai Artūru Gailiūnu ir jo žmona Monika. Jie papasakojo apie gyvenimo Jeruzalėje kasdienybę, religinių grupių tarpusavio santykius. Ypač visus sukrėtė pasakojimas apie Gazos ruožą. Pasirodo, ten yra tankiausiai pasaulyje apgyvendinta vieta, milžiniškas kalėjimas po atviru dangumi, kadangi į valdžią buvo išrinkta teroristinė grupuotė „Hamas“ ir Izraelis visiškai uždarė sienas. Žmonėms trūksta medikamentų, neapsikentę protestuojantys žmonės ir vaikai šaudomi, šeimų nariai ir giminės atskirti vieni nuo kitų. Šiam kraštui labai reikia mūsų maldų.

Trečiadienis – kelionė po Judėją iki Negyvosios jūros. Dieną pradėjome krikšto pažadų atnaujinimu Jordano upėje ir šv. Mišiomis seniausiame pasaulio mieste Jeriche, pranciškonų parapijoje. Vėliau važiavome iš tolo pasižiūrėti į Jėzaus gundymų kalną ir aplankyti senojo Jericho griuvėsių. Šalia jų yra ir dabar trykštantis geriamojo vandens šaltinis, kur pranašas Eliziejus padarė stebuklą, sūrų vandenį paversdamas geriamu. Aplinkui plytinčioje Judėjos dykumoje Jėzus praleido pasninkaudamas keturiasdešimt dienų, taip atpirkdamas izraelitų klaidžiojimą po dykumą ir murmėjimą prieš Dievą. Popiet visi džiaugėsi maudynėmis Negyvojoje jūroje, o vakare vyko dar vienas įdomus susitikimas su Betliejaus parapijoje tarnaujančiu broliu Emad Kamel OFM. Jis papasakojo apie vargingą vietinių krikščionių kasdienybę. Mes, kaip turistai, galime lengvai keliauti iš Izraelio į Palestiną, o jie neturi teisės išvyksti iš Palestinos teritorijos. Tai yra lyg didelis kalėjimas, kur algos kartais net 5-6 kartus mažesnės nei Izraelyje už tą patį darbą. Daugelis krikščionių turėdami galimybę emigruoja, todėl jų populiacija Šventojoje Žemėje drastiškai mažėja.

Ketvirtadienį vykome į Betliejų. Piligrimystę pradėjome nuo Pieno grotos, kur porą metų gyveno Šventoji Šeima ir kur Marija žindė Jėzų krūtimi. Šventovė yra stebuklinga – čia meldžiasi šeimos, negalinčios susilaukti vaikelio, ir broliai pranciškonai turi knygą su kūdikių nuotraukomis, kurioje surašyti liudijimai iš viso pasaulio apie išklausytas maldas. Tuomet šventėme Kalėdų Mišias pranciškonų bažnyčioje, giedojome Kalėdų giesmes ir ėjome į Gimimo baziliką pasimelsti vietoje, kur gimė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Penktadienį, Kristaus kančios dieną, grįžome į Jeruzalę. Atšventę Mišias Betzatoje, Marijos gimimo vietoje, kur Jėzus išgydė paralyžiuotą vyrą, turėjome laisvą laiką Jeruzalėje. Dauguma dar kartą ėjo melstis į Kristaus kapo baliziką. Trečią valandą visi susirinkome į Kryžiaus kelią Jeruzalės miesto gatvėmis. Bendras chaosas ir žmonių spūstis tikrai priminė Jėzaus kelionę į Golgotą, šaukiančios minios apsuptyje. Po kryžiaus kelio dar kartą dalyvavome brolių procesijoje bazilikoje ir tokiu būdu atsisveikinome su Jeruzale.

Vakare susirinkome į liudijimų vakarą padėkoti Dievui už visas kelionėje patirtas malones. Kaip sakė brolis Antanas, labiausiai jį palietė susitikimas su elgeta prie Marijos kapo bažnyčios. „Aklas žmogus sukinėjosi aplinkui kartodamas: „labas rytas, tėve, labas rytas, tėve“. Žmogus tikėjosi išmaldos, bet man tai buvo lyg žmonijos atspindys, kuri akla, pasimetusi ir ieško savojo Tėvo, kad jos pasigailėtų. Šis susitikimas sukrėtė ir sustiprino mano kunigiškąjį pašaukimą būti tėvu, nes žmonės turi begalinį Tėvo ilgesį, šaukiasi jo.“

Tuo tarpu Almą sukrėtė mūsų abejingumas, rodantis, koks dar tolimas kelias iki šventumo: „Mačiau, kaip prie Alyvų sodo pilna dvasingumo mūsų grupė praėjo pro duonos prašiusią mažutę senutę, nekreipdama į ją dėmesio, nors patys buvome pilnais pilvais ir lauktuvių prikrautais krepšiais. Gal praėjome patį Jėzų ir teismo dieną Jis mums tai primins. Mane labai sugraudino tas momentas, bandžiau ieškoti senutės, bet jos neberadau.“ Kristina Kristaus kapo bazilikoje išgyveno Dievo artumo patirtį: „Sėdėjau prie kapo ir staiga suvokiau, kad čia nereikia galvoti apie mirtį, kad Jo čia nėra, kad Jis gyvas ir visai šalia, o aš žinau, kur Jo ieškoti.“ Rimanto žvilgsnį prikaustė Judo ir Jėzaus susitikimo scena Kristaus kapo bazilikoje. „Supratau, kad mes visi norime prisiliesti prie Jėzaus, bet tie prisilietimai gali būti skirtingi – kaip Judo pabučiavimas arba kaip Jono prisiglaudimas prie Jėzaus krūtinės per Paskutinę vakarienę. O koks yra mano santykis su Jėzumi?“ Dauguma liudijo, kad kelionė po Šventąją Žemę padėjo geriau suprasti Šventąjį Raštą, pamatyti Dievo Žodį ir Jėzaus palyginimus naujoje šviesoje.

Šeštadienis, lapkričio 3-oji, paskutinė kelionės diena. Pajudėjome Jafos ir Tel Avivo link. Pakeliui sustojome Judėjos kalnyne įsikūrusiame Ain Karemo mieste, kur besilaukianti Mergelė Marija aplankė savo giminaitę Elžbietą, ir kur gimė Valandų liturgijoje kasdien giedamos Zacharijo ir Magnificat giesmės. Čia pasaulį išvydo ir Jėzaus pirmtakas šv. Jonas Krikštytojas. Kaip per Mišias sakė br. Juozapas, čia dvi besilaukiančios moterys glaudėsi viena prie kitos, dalijosi nežinomybe ir baimėmis. Levitų giminė, kuriai priklausė Jono tėvas Zacharijas, jau buvo tapusi nevaisinga, todėl atėjo Jėzus, kad įsteigtų amžinąją kunigystę. O mes kelionės pabaigoje tartum vėl grįžome į pradžią, kad neštume Jėzų kitiems žmonėms savo kasdienybėje. Atsisveikinę su Viduržemio jūra Jafoje ir Šventąja Žeme dėkingomis širdimis grįžome namo.

Kelionę apžvelgė Monika Midverytė OFS

Jolantos Klietkutės OFS nuotraukų albumas