Baigiamoji III Europos OFS ir Jaupra kongreso žinia
Lietuva 2018
Kas mane tiki, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės (Jn 7, 38)
Brangūs broliai ir seserys,
Viešpats tesuteikia jums savo ramybę!
Norime su jumis pasidalyti džiaugsmu, kad 2018 m. rugpjūčio 20-26 dienomis Kaune, Vilniuje ir kitose dvasiškai svarbiose Lietuvos vietose atšventėme III Europos OFS ir Jaupra kongresą.
Mūsų Kongresas buvo keliaujantis. Ši graži ir įkvepianti patirtis suteikė galimybę aplankyti daug skirtingų vietų, susitikti su vietiniais broliais ir seserimis, bent trumpam gyvenant kartu ir dalijantis vienas kito gyvenimu.
Šiandien dažnai girdime, kad Europa išgyvena krizę: abejojama mūsų vertybėmis, mūsų istorinėmis ir dvasinėmis šaknimis, pasaulietiškumas bei individualizmas kelia grėsmę žmogiškajam orumui ir pačiai žmogaus gyvybės vertei, kai kurie mūsų broliai ir seserys susiduria su karu bei terorizmu. Vis dėlto, šis Kongresas sustiprino įsitikinimą, kad mūsų žemynas gali būti atnaujintas ir kad mes šiame atnaujinimo procese turime atlikti svarbų vaidmenį.
Kongresas prasidėjo Eucharistijos šventimu Kauno arkikatedroje bazilikoje, kuriam vadovavęs arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ labai šiltai mus priėmė. Pirmąjį vakarą turėjome galimybę geriau susipažinti tarpusavyje, susibroliauti ir gardžiuotis daugybe puikių nacionalinių patiekalų, kuriuos atsivežė tarptautinės mūsų brolijos nariai.
Pirmoji darbo diena buvo sutelkta į ugdymą. Vienas mūsų generalinių dvasinių asistentų, brolis Alfredas Parambakathu OFM Conv, paprastai, bet labai giliai pristatė Evangelijoje pagal Joną (7, 38) perteikiamų Jėzaus žodžių, kurie buvo pasirinkti mūsų Kongreso tema, kontekstą ir simboliškumą, stengdamasis atsakyti į klausimą, kokią reikšmę tai turi mums, pranciškonams, kurie gyvename šiuolaikiniame pasaulyje: Kas mane tiki, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.
Įsisąmoninome, kad per Kristaus auką ir prisikėlimą Šventoji Dvasia gyvena mumyse, ir dėl šios priežasties mes tampame Dvasios versmėmis. Vanduo yra gyvybę palaikantis elementas, o taip pat ir Šventosios Dvasios simbolis: jeigu sugebėsime gyventi Dvasioje, tapsime gyvybės nešėjais net tuomet, kai atrodys, jog esame dykumoje. Šis teiginys neturėtų būti suprantamas vien dvasine prasme: mes, pranciškonai, turėtume gebėti prieiti ir pagelbėti artimui, kuriam reikia pagalbos. Brolis Alfredas mus padrąsino daryti labai paprastus tikėjimo gestus ne tik Kongreso metu, kai vaikščiosime gatvėmis, atliksime socialines tarnystes, viešėsime šeimose ir pan., bet taip pat ir sugrįžus namo į savo šeimas ir brolijas. Gerti Jėzaus dovanojamą vandenį – reiškia darytis vis labiau panašesniu į Jį, pačiam būnant Šventosios Dvasios versme, leidžiant Jai veikti mumyse ir per mus.
Per šias dienas galėjome išgyventi būtent tai. Vienas Kongreso vaisių yra ši baigiamoji žinia, kurios tikslas – pasidalinti su jumis dovanomis, kurias gavome iš Šventosios Dvasios. Trokštame į savo kasdienį gyvenimą atsinešti tą tikėjimą, viltį ir meilę, kuriais dalijomės šio Kongreso metu. Tikimės, kad tokiu būdu Dvasia gyvens mumyse ir mūsų aplinkoje, visados mus vesdama į konkretų darbą ir liudijimą, kaip pagal Evangeliją esame pašaukti gyventi:
Kas mane tiki, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės
Dalyvavimas šiame Kongrese mums reiškė atsiliepimą į kvietimą – tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai. Kvietimą, skirtą numalšinti mūsų troškulį gyvuoju vandeniu, kurį mums dovanoja Šventoji Dvasia.
Priėmėme kvietimą sugrįžti prie pirmosios meilės, prie pačios šventojo Pranciškaus charizmos esmės, kurios liudijimas mums yra ir malonė, ir atsakomybė.
Jaučiame poreikį gilinti savo pranciškonišką pašaukimą, kad giliai bei autentiškai jį išgyvendami patvirtintume savo kaip OFS ir Jaupra narių tapatybę.
Tuomet atitolsime nuo tuščio aktyvizmo pagundos, kitaip tariant, nuo pagundos veikti be Šventosios Dvasios ir be nuolatinio, atidaus gilinimosi į savo santykį su Jėzumi, – kaip savo liudijimo Šiluvoje, vienoje mūsų piligrimystės vietų, metu mus ragino broliai Blužai.
Šiluvoje apsireiškusi Mergelė Marija sakė: kitados čia buvo garbinamas mano sūnus, o dabar ariama ir sėjama. Mes esame įpareigoti neleisti, kad Europa taptų vieta, kur daug dirbama, tačiau tas darbas netarnauja nei mūsų, nei mūsų artimo išganymui.
Šiluva yra šventa vieta, liudijanti tikėjimo galią. Sustiprinti motiniško Mergelės Marijos rūpesčio, lietuviai sugebėjo atsilaikyti sudėtingais Reformacijos, o vėliau ir komunizmo laikais. Šiandien Šiluva yra ne tik lietuvių katalikybės ir jos laisvės siekio simbolis, bet taip pat ir dvasinės jėgos šaltinis Europai bei visam pasauliui, taip greitai plintančio sekuliarizmo akivaizdoje.
Apsilankymas Kryžių kalne toliau liudijo kryžiaus ir tikėjimo galią. Mes tikrai viliamės, kad šioje unikalioje vietoje pastatytas ir pašventintas Europos Pranciškoniškosios šeimos kryžius išreikš OFS, Jaupra ir visos Pranciškoniškosios šeimos narių vienybę ir ištikimybę charizmai.
Atgauti dvasinio gyvenimo gyvybingumą pajėgsime tik tuomet, jei pasirinksime evangelinį gyvenimą. Tuomet mes įsisavinsime tikrąją buvimo žmonėmis – visos Kūrinijos broliais ir seserimis – prasmę, ir tai mus ves prie konkrečių veiksmų socialinėje plotmėje.
Kas mane tiki, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės
Kongrese dalyvavo 130 atstovų iš 24 Europos šalių ir apie 30 organizatorių bei savanorių, todėl pasidalijimas patirtimi buvo išties vaisingas. Tai įrodė, kad nepaisant mus jungiančio bendro tikėjimo ir pranciškoniško pašaukimo, bendravimas tarp skirtingų tradicijų, papročių ir kultūrų žmonių yra visuomet įmanomas ir išties labai vertingas.
Troškimas gyventi bendrystėje yra gyvas kiekvieno asmens širdyje, tačiau dažnai patiriama pagunda siekti asmeninio turtėjimo ir individualizmo, kuris izoliuoja ir sukuria atstumą, sukeldamas kito baimę – nesvarbu, ar tas kitas būtų artimas ar tolimas, panašus į mus ar kitoks. Norint susitikti ir priartėti prie kito dažnai reikia drąsos ar net kančios, tačiau, kaip ir Pilypui pakvietus Natanaelį, verta ateiti ir pamatyti. Tokiame kontekste vyskupas Kęstutis Kėvalas pakvietė mus savo akimis pamatyti ne tik Lietuvą, bet ir Šventosios Dvasios veikimą bei tapti Gerosios Naujienos apaštalais Europai. Tai padarėme Kaune per evangelizacinį vakarą, kurio pagrindiniai akcentai buvo masinis šokis ir adoracijos malda.
Mūsų Kongresą lydėjęs vandens įvaizdis tampa dovana, užtikrinančia taiką ir teisingumą, jei išmokstame, kad vanduo neskiria skirtingų upės krantų, bet juos sujungia. Turime galvoti apie tokį priėjimą prie artimo tarsi būtume tarp uolų tekanti tyro vandens srovė. Iš naujo atrasdami savo santykį su Dievu (vertikalųjį ryšį), gebėsime atnaujinti savo santykius su artimu ir šeima (horizontaliuosius ryšius). Tai gali būti vienintelis stabilus mūsų gailestingumo darbų dėl teisingumo, taikos ir kūrinijos integralumo pamatas. Darbo grupelių metu turėjome galimybę pasidžiaugti daugybe įvairiose šalyse atliekamų veiklų ir sužinoti, kaip tos iniciatyvos įgyvendinamos. Taip pat svarbu paminėti, kad didelės sėkmės sulaukė Lietuvos OFS ir Jaupra nacionalinių brolijų inicijuota Europos Pranciškoniškosios šeimos akcija Well4Africa, tapusi konkrečiu Kongreso vaisiumi.
Mes, Kongreso dalyviai, taip pat turėjome galimybę praktiškai parodyti savo meilę Dievui ir artimui lankydamiesi įvairiose socialinių tarnysčių vietose ir prisijungdami prie jų vaisingo darbo.
Suvokėme, kad bet koks konkretus darbas, skirtas padėti kitiems, turi prasidėti nuo mąstymo pakeitimo – atgailos ir atsivertimo. Po šio pasikeitimo Šventoji Dvasia veiks visuose mūsų veiksmuose ir iniciatyvose kaip unikali ir vienintelė mūsų projektų architektė, padarydama mus ir mūsų darbą paprastą, bet labai veiksmingą.
Kas mane tiki, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės
Remdamiesi tuo, ką išgyvenome Kongreso metu, kviečiame visas Europos OFS ir Jaupra brolijas į konkretų veikimą. Nesusitelkime vien į horizontalią ir vertikalią savo gyvenimo (Tau) ašis dvasine prasme, tačiau siekime, kad šis dvasingumas eitų į dar didesnį gylį ir plotį visose mūsų kasdienio gyvenimo srityse.
Dėl to pateikiame pasiūlymų, kurie galėtų jus įkvėpti:
Atsiverkite, kad gyvasis vanduo galėtų tekėti: nesilaikykite įsikabinę praeities ir tų būdų, kuriais iki šiol viską darydavote: neleiskite, kad Šventoji Dvasia atsimuštų į užvertus langus!
Atverkite savo protą ir glėbį artimui priešais jus, nebijokite užmegzti su juo kontakto. Pagerinkite komunikaciją – tiek vidinę Pranciškoniškosios šeimos viduje, tiek išorinę.
Pabrėžkite žmogiškojo orumo svarbą, pavyzdžiui, atvirai kalbėdami apie tai Europos lyderiams (galbūt parašydami laišką). Tai galėtų būti bendras Europos OFS ir Jaupra projektas.
Rūpinkitės mūsų visuomenės ateitimi: įsitraukite į vaikų ir jaunimo ugdymą, glaudžiai dirbkite su mokyklomis ir šeimomis, ugdydami įsipareigojimo vietinei bendruomenei svarbą.
Norime darkart pabrėžti: kaip žinome ir kaip išmokome, visų šių ypač svarbių veiksmų turi būti imamasi pradedant nuo maldos, adoracijos ir tylios kontempliacijos – pastarasis aspektas turbūt buvo vienintelis dalykas, kurio šiek tiek trūko mūsų Kongrese. Todėl norime remtis į brangų šventosios Klaros iš Asyžiaus pavyzdį, kuri savo gyvenime mokėjo išlaikyti tobulą pusiausvyrą tarp veikimo ir kontempliacijos.
Iš širdies gelmių dėkojame Lietuvos OFS ir Jaupra brolijoms už atliktą didžiulį darbą rengiant Kongresą ir už puikų organizuotumą! Surengėte mums išties įkvepiančias dienas ir atgaivinote pranciškonišką dvasią!
Šią žinią norėtume baigti pagerbdami Dievo Motiną Mariją. Ji lydėjo mūsų Kongresą nuo pat pradžios iki pabaigos, o jos atvaizdas – ikona Regina Familiae Franciscanae, toliau tęs savo kelionę po Europos OFS ir Jaupra brolijas. Teįkvepia mus jos troškimas visada sakyti TAIP ir jos įsipareigojimas. Tebūna ji su mumis visais ir tepadeda mums gyventi tikra pranciškoniška dvasia.
Kaunas, 2018 m. rugpjūčio 26 d.