Rugsėjo 17 dieną Pranciškoniškoji šeima visame pasaulyje mini šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmų arba Kryžiaus, kuris tapo matomas Asyžiaus Neturtėlio kūne, slėpinį.
La Vernos šventovė dar yra vadinama „pranciškonų Kalvarija“. Nuo 1213 metų į šį kalną, kurį Pranciškui padovanojo grafas Orlando, ieškodamas vienumos jis atvyko net šešis kartus. Savo paskutinio apsilankymo metu, 1224 metų rugsėjį, Pranciškus ir gavo Stigmų malonę.
Aistringa meilė nukryžiuotam Jėzui tęsėsi visą Pranciškaus gyvenimą. San Damiano patirtis Pranciškaus širdyje įspaudė nukryžiuoto Kristaus atvaizdą, o La Vernos patirtis užantspaudavo Kristaus kančią jo paties kūne. Šv. Pranciškus troško pažinti ir patirti Kristų pilnai. Jis suprato, kad norėdamas tai pasiekti, kažkokiu būdu turės dalytis ir Jo Kančia. Tuo paremta malda, kurioje jis prašo dviejų malonių: pažinti, kokią meilę turėjo Kristus, ir patirti Jo Kančios gylį.
Iš Šv. Pranciškaus žiedelių:
Išaušo kita diena, Kryžiaus šventė. Šv. Pranciškus dar šiek tiek prieš aušrą ėmė melstis prie durų į savo celę, veidu atsisukęs į rytus. Jis kalbėjo: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, meldžiu Tave, prieš man numirštant, suteik dvi malones: pirmoji – kad šiame gyvenime aš savo siela ir kūnu, kiek tai įmanoma, galėčiau pajusti tą skausmą, kurį Tu, brangusis Jėzau, iškentei karčiausią savo kančios valandą, antroji – kad aš savo širdimi, kiek tai įmanoma, galėčiau pajusti tą beribę meilę, kuria liepsnodamas, o Dievo Sūnau, noriai iškentei už mus, nusidėjėlius, tokią kančią“. Ir gan ilgai šitaip meldęsis jis suprato, kad Dievas jam tai suteiks ir netrukus leis patirti tiek, kiek tai įmanoma patirti paprastam mirtingajam.
Gavęs šį pažadą šv. Pranciškus ėmė labai atsidavęs melstis ir mąstyti apie Kristaus kančią ir gailestingumą. Ir atsidavimo karštis jo viduje taip sustiprėjo, kad per meilę ir užuojautą jis visiškai persikūnijo į Kristų. Šitaip karštai besimelsdamas, tą patį rytą jis išvydo iš dangaus besileidžiantį serafimą, turintį šešis žėrinčius ir liepsnojančius sparnus. Kai serafimas greitai skriedamas priartėjo tiek, kad tapo aiškiai regimas, šv. Pranciškus pastebėjo jo panašumą į Nukryžiuotąjį, o jo sparnai buvo taip išsidėstę, kad du skleidėsi virš galvos, du buvo ištiesti skrydžiui, o du nuleisti dengė visą kūną.
Tai regėdamas šv. Pranciškus labai išsigando, bet kartu jį apėmė ir džiaugsmas, ir širdgėla, ir nuostaba. Jis pajuto neapsakomą džiugesį dėl draugiško Kristaus žvilgsnio. Tačiau matydamas Jį prikaltą prie kryžiaus, jis jautė nepakeliamą sielvartą ir užuojautą. Be to, jį didžiai stebino toks keistas regėjimas, nes gerai žinojo, kad kentėjimų skausmas nedera su angeliškųjų serafimų nemirtingumu. Ir kol jis taip stebėjosi, Tas, kuris jam pasirodė, atskleidė, kad Dievo Apvaizda suteikia jam regėjimą kaip tik tokiu pavidalu tam, kad jis suprastų, jog bus perkeistas pagal tikslų panašumą į Nukryžiuotąjį Kristų, bet ne fizine kankinyste, o dvasine.
Per šį nepaprastą apsireiškimą visas La Vernos kalnas atrodė paskendęs žėrinčiose liepsnose, kurios naktį apšvietė aplinkinius kalnus ir slėnius ryškiau, nei saulė apšviečia žemę. Tai paliudijo tose vietose bandas ganę piemenys. Kaip jie vėliaus pasakojo vienuoliams, pamačius šitaip liepsnojantį kalną ir tiek šviesos aplink, juos apėmė neapsakoma baimė. Ir jie teigė, kad toji šviesa virš kalno žėrėjusi ilgiau kaip valandą.
[…]
Kristus, pasirodęs šv. Pranciškui serafimo pavidalu, kalbėjo apie tam tikrus slaptus ir didžius dalykus, kurių šventasis, būdamas gyvas, niekam nenorėjo atskleisti, bet tai padarė po savo mirties. O Kristus kalbėjo taip: „Ar žinai, ką aš padariau? Aš įspaudžiau tau stigmas, kurios yra mano kančios ženklai, kad tu galėtum būti mano vėliavnešys. Ir kaip aš savo mirties dieną nusileidau į pragarus ir savo žaizdų dėka pasiėmiau iš ten visas sielas, kurias radau, taip ir tau aš dovanoju malonę kiekvienais metais savo mirties dieną nužengti į skaistyklą ir savo stigmų dėka pasiimti iš ten visų trijų ordinų sielas: Mažesniųjų brolių, seserų ir Trečiojo ordino bei kitų tau labai atsidavusiųjų sielas, kurias tik rasi, ir vestis jas į rojų, kad šitaip būtum su manimi savo mirtimi, kaip esi savo gyvenimu“.