Naujajai Regulai – 40 metų. Lobis Pasauliečių pranciškonų ordinui

Studijuok. Mylėk. Gyvenk Regula.

„Visi mylintys Viešpatį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis ir mylintys savo artimą kaip save patį… O kokie yra laimingi ir palaiminti vyrai ir moterys, darantys tuos dalykus ir ištvermingai jų besilaikantys. Tegul jie saugo šiuos gardžius Jėzaus Kristaus žodžius savo mintyse ir tegul šventai juos vykdo iki pabaigos, nes jie yra dvasia ir gyvenimas.“

Taip prasideda ir pasibaigia laiškas visiems tikintiesiems, kurį parašė mūsų Serafiškasis tėvas Pranciškus ir kuriame atskleidžiama atgailos dvasingumo esmė. Būtent dėl to šis laiškas pasitarnavo kaip pirmasis įkvepiantis dokumentas Atgailos broliams ir seserims, vėliau pavadintiems Trečiuoju šv. Pranciškaus ordinu. 1221 m. Bažnyčia davė „Memoriale Propositi“ kaip Regulą Atgailos broliams ir seserims. Ją patvirtino popiežius Honorijus III. Ši Regula bėgant šimtmečiams buvo Bažnyčios keletą kartų atnaujinta, kol tapo tuo lobiu, kurį pasauliečiai pranciškonai turi šiandien.

1228 m. „Memoriale Propositi“ versijoje randame tikslias gyvenimo gaires: rengtis kukliai, valgyti mėsą tik triskart per savaitę, pasninkauti penktadieniais, triskart per metus priimti šventąją Komuniją, mokėti dešimtines ir skolas, susitaikyti su kaimynais, laikytis atokiai nuo erezijų, bendruomeniškai dalyvauti Mišiose kartą per mėnesį, kas mėnesį aukoti ligoniams bei vargšams, dalyvauti brolių laidotuvėse, lankyti ligonius, už visus melstis, surašyti testamentą, prieš nieką nepakelti ginklo. Kai kurie istorikai mano, jog tai padėjo užbaigti kryžiaus žygius. Ir galiausiai moterys, norėdamos stoti į ordiną, turėjo gauti savo vyrų sutikimą.

1289 m. popiežius Mikalojus IV savo bulėje „Supra Montem“ Trečiajam šv. Pranciškaus ordinui davė peržiūrėtą Regulą pasauliečiams, gyvenantiems savo namuose, vadinamiems tretininkais. Pirmą kartą šv. Pranciškus pripažįstamas Atgailautojų ordino įkūrėju, o Pirmojo ordino broliams suteikiama atsakomybė vizituoti bei ugdyti atgailautojus. Tęsiama 1221 m. Regula, tačiau jos turiniui suteikiama juridinė forma. Šia Regula Trečiojo ordino pranciškonai vadovavosi beveik septynis šimtmečius.

1883 m. popiežius Leonas XIII davė naują Regulą, kuri vadinosi „Misericors Dei Filius“. Ten detaliai nurodoma, ką turi ir ko neturi daryti tretininkai. Pavyzdžiui, kas mėnesinė šventoji Komunija ir išpažintis, vengti kraštutinumų, vengti viliojančių spektaklių, kasdien melstis 12 „Tėve mūsų“ ir 12 „Sveika Marija“. Ordinas tampa daugiau religine draugija nei ordinu.

Dabartinę OFS Regulą 1978 m. birželio 24 d. patvirtino pal. popiežius Paulius VI, išleisdamas apaštališkąjį laišką „Seraphicus Patriarcha“. Šita Regula buvo skirta atsiliepti į Bažnyčios poreikius keičiantis laikams. Ją sudaro 3 skyriai ir 26 įkvepiantys straipsniai, kurie giliau apmąsto šv. Pranciškaus laišką visiems tikintiesiems. Ši Regula aiškiai apibrėžia, kad Pasauliečių pranciškonų ordinas yra lygiavertis Pranciškoniškosios šeimos narys. Jis dar kartą pripažįstamas kaip ordinas, kaip gyvenimo būdas, į kurį yra pašaukti skirtingomis aplinkybėmis gyvenantys žmonės.

1978-ųjų Regulos rašymo procesas turėjo keletą įdomių posūkių ir sugrįžimų. 1966 m. kovą, neilgai trukus po Vatikano II Susirinkimo, keturi pranciškonų generaliniai ministrai davė palaiminimą pradėti darbą prie naujosios Regulos Trečiajam ordinui, kaip anuomet buvo vadinamas OFS. Jie pakvietė nacionalines brolijas teikti pasiūlymus būsimos Regulos turiniui. Atsakymai buvo perduoti Regulos projekto komisijai Asyžiuje, tarptautinei tarybai, susidedančiai iš brolių pranciškonų ir Bažnyčios vadovų, kurie peržiūrėjo pasiūlymus ir 1968 m. parengė pirmąjį Regulos juodraštį. Projektas buvo išsiuntinėtas nacionalinių brolijų įvertinimui. Reakcijos buvo labai neigiamos. Taigi procesas nebuvo lengvas, tačiau parodė kad ordino nariai širdyse savo charizmą suprato daug anksčiau, nei Regula buvo galutinai parengta.

Kritikai apmąstė ir nurodė kryptis, kuriomis turėtų vadovautis Regula. Štai kokie buvo komentarai apie pirmąjį juodraštį: jis neatspindi, kaip žmonės šiandien gyvena pasaulyje, neapmąsto, kaip atliepti į pasaulio poreikius, nėra Vatikano II Susirinkimo koncepcijos, trūksta ekumeninės dvasios, miglotas eschatologinis žvilgsnis, nepakankamas akcentas dedamas į buvimą pasauliečiu, per daug dėmesio suteikiama kunigų teisėms ir galioms, nekalbama apie abipusę Pirmojo ir Trečiojo ordinų atsakomybę. Nieko neužsimenama apie žinią ir misiją pasaulyje, ordinas suvokiamas ne kaip bendruomenė, bet kaip institucija ir organizacija. Gyvenimo reguloje neišreikšta pranciškoniška dvasia. Pirmasis skyrius nurodo Evangeliją kaip tretininkų gyvenimo Regulą, tačiau po to yra daug moralinių reguliavimų ir kvietimų atlikti pamaldumo praktikas. Nieko neužsimenama apie nuolatinio atsivertimo poreikį. Šis juodraštis buvo skirtas mirštančiam Trečiajam ordinui, bet ne ateities ordinui.

Pirmasis Regulos juodraštis buvo nepavykęs. Pasauliečiai pranciškonai žinojo, ko nori, ir nebijojo dalintis savo mintimis. Jų širdys atpažino savo charizmą, misiją ir pagrindinius akcentus, kurie turėjo atsispindėti naujojoje Reguloje. Regulos komisija susirinko dar kartą 1969 m. sausį. Tada jie susivokė, kad tarp jų nėra Trečiojo ordino narių. Kad tai ištaisytų, jie pasikvietė Trečiojo ordino vadovus dalyvauti susitikime. Kongresas, surengtas Asyžiuje tų pačių metų rugpjūtį, sudarė sąlygas pasauliečiams dalyvauti jų pačių Regulos rengime ir tai buvo beprecedentis įvykis. Viskas pasikeitė iš esmės. Kartu jie parengė 17 esminių naujos Regulos punktų: gyventi Evangelija pagal šv. Pranciškaus dvasią, siekti nuolatinio atsivertimo, būti broliais ir seserimis visiems žmonėms ir visai kūrinijai, gyventi vienybėje su Kristumi, sekti neturtingą ir nukryžiuotą Kristų, dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje, būti taikos įrankiais, gyventi asmeninį, bendruomeninį ir liturginį maldos gyvenimą, padėti sunkiau gyvenantiems, gyventi paprastumu, nuolankumu ir mažumu. Šie aspektai turėjo tapti naujosios Regulos pagrindu. Ypač svarbu, kad ji turėtų pasaulietinio dvasingumo charakterį. Naujojoje Reguloje ordinas turėjo gauti naują vardą – Pasauliečių pranciškonų ordinas.

Pal. popiežius Paulius VI  naująją Regulą pasirašė 1978 m. birželį, praėjus 12 metų nuo Regulos rengimo pradžios. Naujoji OFS Regula kviečia pasauliečius pranciškonus eiti iš Evangelijos į gyvenimą ir iš gyvenimo į Evangeliją. Esminiai Regulos straipsniai akcentuoja mūsų pašaukimą atsidėti taikai ir teisingumui, ekologijai, darbui ir šeimai. Regula meta iššūkį pasauliečiams pranciškonams veikti pasaulyje, kuriame gyvena. Ji pabrėžia pasauliečių pranciškonų dvasingumą gyventi Evangelija sekant šv. Pranciškumi, praktikuojant kasdienį atsivertimą, gyvenant brolijos gyvenimą kaip pasauliečiams, susivienijus su viso pasaulio pranciškonais.

Kad išpildytume šį lobį, kurį vadiname 1978-ųjų Pasauliečių pranciškonų ordino Regula, kaip Regulos prologas buvo pridėtas šv. Pranciškaus paraginimas Atgailos broliams ir seserims. Tai žinia, kurią Serafiškasis tėvas Pranciškus parašė, kad primintų mūsų šaknis ir misiją.

Pagaliau Regula parašyta pasauliečiams pranciškonams ir tariantis su jais pačiais. Tai Regula, kuria pasauliečiai pranciškonai gali gyventi ir kvėpuoti kiekvienu momentu ir kiekvieną dieną. Šis lobis mums kalba, mus veda ir įkvepia gyventi savo pranciškoniška charizma bei pasiūlyti ją pasauliui kaip meilės dovaną. Švęskime ją savo gyvenimais!

Pagal CIOFS Prezidiumo ugdymo komisijos parengtą ugdymo medžiagą