Lapkričio 27 dieną Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos pasauliečių pranciškonų brolija surengė Gailestingumo jubiliejaus uždarymo šventę ir pranciškoniško pašaukimo dieną. Parapijos klebonas Andrius Šidlauskas MIC palaimino šį renginį ir ragino toliau būti gailestingumo apaštalais savo aplinkoje, nenusigręžti nuo visuomenės atstumtųjų ir jų problemų.
Brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas OFM aukojo šv. Mišias. Pagrindinė homilijos mintis buvo ta, kad Dievo gailestingumas atsiveria tik per žmogaus širdį, ypač per kančią. Remdamasis pavyzdžiais iš Biblijos, brolis Juozapas priminė, kaip pasireiškia gailestingumas. Dievas liepė pranašui Jonai eiti į Ninevę ir sakyti žmonėms, kad jų miestas bus sunaikintas dėl nuodėmių gausos. Šis iš pradžių išsisukinėjo nuo jam pavestos misijos.Tik kai Dievas sužadino Jonos širdyje gailestį, tas ėmė pranašauti nineviečiams. Pranašui Mozei taip pat pagailo savo tautos, ir jis prašė Dievo, kad jų nesunaikintų.Abraomas meldėsi dėl Sodomos miesto išgelbėjimo. Jis maldavo Dievą nesunaikinti miesto, jei ras jame 50 teisiųjų. Vėliau šį skaičių vis mažina. Abraomo pokalbis atskleidžia vidinę gailestingumo gelmę. Ši istorija moko, kad melstume ir prašytume Dievo atleidimo už didele nuodėmes. Aprašytose biblinėse scenose Dievas ieško žmogaus širdies ir ją persmelkia gailestingumu.
Šv. Pranciškus taip pat stengėsi, kad jo širdis taptų vis labiau panašesnė į Dievo. Neturtėlio iš Asyžiaus sekimas Nukryžiuotuoju Jėzumi buvo toks stiprus, kad daugelis vyrų ir moterų metė savo darbus ir stengėsi būti panašūs į Pranciškų.Taip įsikūrė Mažesniųjų brolių ordinas, Šv. Klaros neturtėlės seserys, pasauliečiai pranciškonai ir galiausiai pranciškoniškasis jaunimas. Ir šiais laikais, sekdami Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, turėtume rodyti meilę neturtingiesiems, emigrantams.
Pranciškoniškasis jaunimas iš Vilniaus ir Kauno šlovino Dievą giesmėmis, į giedojimą įsijungė visi dalyviai. Jaunuoliai džiaugsmingai liudijo savo pašaukimą, pasakojo apie tarnystes:šlovinimą įvairių renginių metu, apie dalyvavimą katalikiškose akcijose ir stovyklose. Jie siūlėsekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu, nes tai leidžia nepaklysti netikrų vertybių jūroje, moko altruizmo ir pasiaukojimo.
Pasaulietis pranciškonas Edmundas Butkus iš Vilniaus liudijo, kaip jis atrado pranciškoniškąjį kelią. Kol gyveno su tėvais, turėjo tradicinį tikėjimą. Paauglystės metais nutolo nuo Dievo, o kai pradėjęs savarankiškai gyventi, tikėjimą iš naujo atrado Gerosios Vilties gatvėje esančioje bažnyčioje. Sekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu paskatino ir artimieji, nes tarp jų buvo pasauliečių pranciškonų. Į Pasauliečiųpranciškonų ordiną įsijungti pakvietė draugas. Kas patinka brolijoje? – Paprastumas, bendrystė, ypač susitikimai su Jėzumi Eucharistijoje.
Marijampoliečiai parodė incsenizaciją „Gailestingasis samarietis“, pristatė savo broliją. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija įsikūrė 2001 m. Ordine yra daugiau garbingo amžiaus sesių, tačiau, nepaisant to, jos aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime, dirba ligoninės koplytėlėje, savanoriauja svetingai priimdamos įvairias katalikiškas organizacijas, rūpinasi jų maitinimu. Patinka pranciškoniškasis neturtas: duoti kitam irnieko nesitikėti atgal, džiaugtis, kad galėjai padėti. Brolija siekia savo kasdienybėje įgyvendinti šv. Pranciškaus mintį: „Ne ašutine Dievą reikia garbinti, o sugrudusia širdimi.”
Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos tikybos mokytoja Julė Vaketienė skaitė pranešimą tema „ Dievo gailestingumas mano gyvenime“. Kai žmogų apninka įvairūs dvasiniai ir fiziniai negalavimai, jis dažnai atsiduria aklavietėje. Tada jis ima šauktis Dievo pagalbos. Ji priminė seseriai Faustinai ištartus Jėzaus žodžius: „Tu turi liudyti mano gailestingumą visur ir visada, negali nuo jo pasitraukti, atsisakyti ar pasiteisinti.“ Jėzus kalba ir mums, kad Dievo gailestingumą labiausiai liudija pasitikėjimas Juo ir tuo pagrįstas krikščioniškas gyvenimas, kupinas artimo meilės darbų. Mokytoja pasakojo, kad Dievas ją išgydė nuo klastingos ligos – akies limfomos, siųsdamas į pagalbą reikalingus žmones ir gydymą. Nuo tada ji kasdien kalba Gailestingumo vainikėlį, kaip padėką Dievui už išgydymą.
Nors Gailestingumo jubiliejus baigėsi, mums ir toliau reikalingas Dievo gailestingumas ir sustiprinimas, kad pajėgtume gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą.
Janina Lebskienė OFS
