„Juokingai atrodytų, jei debesys imtų girtis, jog atgaivina žemę lietumi. Taip pat būtų juokinga, jei aš imčiau girtis, ką kada padariau“. Šiuos šventojo Benedikto žodžius Joniškėlio apylinkių seniūnijos Šiukštonių kaimo vienkiemyje gyvenanti 37-erių metų Lina Čepulytė visada primena, kai jos klausia, ar dažnai sulaukianti padėkos už kantrų ir nuoširdų savanoriavimą Pasvalio ligoninės Joniškėlio palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Moteris kelis kartus per savaitę po aštuonis kilometrus dviračiu, o žiemą – ir pėsčiomis, iš savo vienkiemio keliauja į Joniškėlį pas jos labai laukiančius, sunkių negalių į ligoninės lovą paguldytus žmones. Ir taip jau keleri metai.

Šiemet minint Pasvalio ligoninės įkūrimo 65-metį, jos vyriausiasis gydytojas Rolandas Rastauskas, įteikdamas padėkos raštus nemažam būriui ligoninės darbuotojų, kartu pakvietė ir savanorę Liną Čepulytę, padėką pelniusią už geranorišką talką slaugant ligonius.

Pasmalsavus, kokie keliai atvedė į savanorių gretas, Lina atvirauja, jog pirmiausia savo širdyje atrado Dievą ir Bažnyčią, o tai jai pačiai labai netikėtai įvyko prieš penkerius metus. Iki tol Lina, kaip ir daugelis, į bažnyčią kartais ateidavo sekma-dieniais, per didžiąsias šventes.

– Kartą Joniškėlio parapijoje tuomet klebonavusio kunigo Sauliaus paklausiau, kuo aš galėčiau pasitarnauti kitiems žmonėms. O jis atsakė: „Dievui reikia tavo rankų, kojų ir širdies sunkiems ligoniams slaugyti. Jei gali, paskolink“. Taip ir pradėjau savo kuklų savanorės darbą. Netrukus susipažinau su Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Pasvalio brolijos nariais, kurie maloniai mane priėmė į savo gretas. Pranciškonai darbą vertina kaip dovaną, dalyvavimą kūrime, atpirkime, kaip tarnystę žmonių bendruomenei. Įsitikinau, kad sekti šventojo Pranciškaus pėdomis – mano kelias, mano pašaukimas, – sako Lina.

Apsilankę Joniškėlio palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, iš Šiukštonių kaimo atkakusią savanorę radome prie 90-metės pacientės Elzės Trakimaitės lo-vos. Savo sveikatą čia stiprinanti močiutė vaizdžiai palygino, jog palatoje pasirodžiusi Linutė jai yra tarsi nušvitusi saulutė.

Atkakliosios savanorės talka labai džiaugiasi ne tik jos lankomi ligoniai, bet ir visas skyriaus personalas. Vyresnioji slaugos administratorė Snieguolė Snieškienė ir bendrosios praktikos slaugytoja Dalė Parfionovienė tikina, kad dar dvi rankos slaugant sunkius ligonius yra itin reikalingos. – Pas mus nėra etatinių slaugytojų padėjėjų, bet mūsų Linutė moka viską ir nesibaido jokio darbo. Ji ligonius apverčia ant kito šono, pakelia, pasodina, nuprausia, pavalgydina, jei reikia, pakeičia ir sauskelnes. O svarbiausia su jais nuoširdžiai pasikalba. Mes ne visada turim laiko, o Lina visus kantriai išklauso, paguodžia, nuramina. Ligoniams tai nepaprastai svarbu, ypač, kai pas mus guli daug garbaus amžiaus žmonių, kartais vienišų, nedažnai lankomų. Jie itin ilgisi šilto, žmogiško pabendravimo, todėl atėjus Linutei jų akys tiesiog nušvinta, – vienu balsu tvirtina abi ligoninės darbuotojos.

Jau 33-ejus metus Joniškėlio ligoninėje triūsianti Dalė Parfionovienė savanorę Liną vadina tikru gerumo stebuklu ir sako, jog taip aukotis mokančių žmonių šiandien yra reta. O Snieguolė Snieškienė priduria, jog pajautę Linutės nuoširdumą, savo bėdas jai išpasakoja ne tik ligoniai, bet širdį išlieja ir ligoninės darbuotojai. „Lina yra tarsi mūsų ligoninės psichologė“, – šypsosi slaugos administratorė.

Moterys pasakojo, jog Lina labai dažnai į ligoninę atneša savo keptos duonos, naminio sūrio, sviesto ir vaišina visus – tiek ligonius, tiek darbuotojus. Kasmet važiuoja į Šiluvos atlaidus, o iš ten ligoninėje gulinčioms močiutėms lauktuvių parveža rožančių, medalikėlių. Senus žmones tokios dovanos labai pradžiugina. Ligoninės darbuotojos jau įprato, kad prieš Kūčių vakarienę Lina ligoniams parūpina kalėdaičių, o per Šv. Velykas visus apdalina margučiais. Tad prieš didžiąsias metų šventes gali būti ramios, jog visi ligoninėje jas praleisiantys žmonės bus gražiai pamaloninti.

Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį ligonius lanko parapijos klebonas. Lina prieš tai apeina visas palatas, sužino, kas norėtų atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją. Pasauliečių pranciškonų ordinui priklausanti moteris ir pati daug laiko praleidžia prie sunkiausių ligonių lovos. Neretas jų paprašo Linos, kad padėtų pasiruošti išėjimui į Amžinybę, ypač kai kūną ir sielą drasko ne tik skausmas, bet ir baimė.

– Dievas duoda man sveikatos ir parodo kelią – kada reikia ištiesti pagalbos ranką kitam, užjausti, paguos-ti. Viskas dėsninga: aš suradau sielos atgaivą bažnyčioje, o šalia jos yra ligoninė. Kai pajunti kito žmogaus vargą, liūdesį, kančią, supranti, kad viskuo, kas Dievo yra duota tau, privalai dalintis. Dievas visada yra šalia labiausiai vargstančių žmonių, tad aš, irgi būdama netoli jų, geriau jaučiu Jo buvimą. Ligoninės personalas mane priėmė labai draugiškai, nuoširdžiai, kartu švenčiame gimtadienius, – gerų žodžių visiems, su kuriais tik tenka bendrauti, negaili Lina Čepulytė.

Moteris gyvena savo senelių sodyboje Šiukštoniuose, kartu su dvylikamečiu sūnumi Broniumi, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos penktoku. Jis supranta ir palaiko mamos troškimą padėti kitiems. Daug laiko paauglys praleidžia pas netoliese gyvenantį savo tėtį. Tame pačiame Šiukštonių kaime gimė Linos močiutės dėdė – poetas kunigas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis. Tad jos pašaukimas tarnauti žmonėms, matyt, glūdi giminės genuose. Moteris pragyvena iš nedidelio savo ūkio – laiko keletą karvių, paukščių, užsiaugina daržovių. Tačiau daug šių gėrybių išdalina kaip labdarą.

– Man kiti žmonės irgi padeda. Joniškėlietės moterys yra padovanojusios net du savo dviračius, kad turėčiau kuo atvažiuoti iš Šiukštonių į Joniškėlį. Kartais pavėžėja mokyklinis autobusas. Už dvasinę paramą mano pasirinktame kelyje esu nuoširdžiai dėkinga Joniškėlio Švč. Trejybės parapijos klebonui kunigui Ričardui Baniui, – geradarė Lina neabejoja, kad aplink ją gerų žmonių yra labai daug.

O paklausta, ką pasakytų tiems, kurie nuolat kuo nors skundžiasi ir yra nepatenkinti gyvenimu, nors jiems netrūksta nei sveikatos, nei duonos, Lina šypteli, jog ir pati prieš penketą metų elgėsi panašiai. Tačiau, atradusi savo pašaukimą ir dažnai būdama šalia sunkių ligonių, suprato, kad dėl smulkmenų dejuoti neverta, kad gyvenime yra daug prasmingesnių dalykų.

Zina MAGELINSKIENĖ
Paskelbė:

Vido DULKĖS nuotraukos

Lina-foto Lina-foto2