logo_lisieux12Tibor Kauser OFS konferencija, skaityta 2012 m. liepos 10 d. Lisieux (Prancūzija) vykusiame I Europos OFS ir Jaupra kongrese „Duc in altum!“

Europa yra žemynas, talpinantis 50 šalių ar suverenių valstybių, užimantis 10,2 milijonų kvadratinių kilometrų plotą, turintis 740 milijonų gyventojų, daugiau nei 100 vartojamų kalbų ir bent tris dažniausiai naudojamus alfabetus. Gyvename nuostabiame, daugiakalbiniame ir daugiakultūriniame kontinente, kuris yra bene mažiausias pagal užimamą teritoriją, tačiau pasižymintis didžiausia įvairove. Pagrindinė religija čia yra krikščionybė, o didžioji dauguma (net 76 procentai) krikščionių išpažįsta esą katalikai.

Labas rytas, mano brangūs įvairių Europos tautų broliai ir seserys, susirinkę į šį pirmąjį reikšmingą Pasauliečių pranciškonų ordino ir Pranciškoniškojo jaunimo kongresą. Esu laimingas, kad turiu galimybę su jumis susitikti, pažinti, kas esame ir kas esate, pasidalinti idėjomis, išgyventi džiaugsmą ir patirti mūsų pranciškonišką brolystę. Man didelė garbė kalbėti jums šią ypatingą dieną, kuomet švenčiame Europos globėjo šv. Benedikto šventę.

Mūsų laikai, kupini jiems būdingų iššūkių, iš tikro rodosi kaip sąmyšio epocha. Daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientyrus, netikri, be vilties, ir tokia dvasios būsena taip pat nesvetima ne vienam krikščioniui. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Europos žemyno horizontą temdo daug nerimą keliančių ženklų, – žemyno, „kuris, nors ir kupinas nepaprastų tikėjimo bei liudijimo ženklų ir bendruomeninio gyvenimo lygmeniu neabejotinai laisvesnis ir labiau suvienytas, jaučia visą sukrėtimą, kurį tolimi ir neseni istorijos įvykiai sukėlė giliausiuose jo tautų kloduose, ir kuris neretai yra nusivylimo versmė“(Popiežius Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 7).

Tokia yra Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo pradžia. Europa išgyvena krizę. Sakoma, kad šiandien ji yra gilioje, grėsmingoje ekonominėje ir finansinėje krizėje. Aš nesu šios srities specialistas, tad negaliu prieštarauti, tačiau manau, kad greičiau tai yra dvasinė ir moralinė krizė. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad Europa yra misijų laukas. Tad kiekviena krizė yra dovana, kad atrastume, kaip eiti pirmyn, kaip pakeisti situaciją, o kartu ir iššūkis. Jeigu galvojame, kad viskas yra gerai, mes nejaučiame poreikio keistis, nejaučiame būtinumo atsiversti. Pats giliausias gundymas yra užmigti ir nieko nedaryti, neieškoti Dievo valios. Taigi tai nėra vien sunkumų ir tamsių akimirkų laikas, bet kartu tai yra vilties ir ateities laikas. Iššūkis reiškia, jog mes žvelgiame į ateitį, nepasiduodame, ieškome sprendimų. Krizė yra palaiminimas ir dovana išgirsti Dievo kvietimą: „Eik ir atstatyk…“

Jeigu su mūsų dvasiniu ir moraliniu gyvenimu viskas būtų gerai, esu tikras, kad neturėtume jokios ekonominės krizės. Matome kelią, nuo kurio turime pradėti. „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Kuomet namas yra virtęs griuvėsiais, turime jį pradėti remontuoti ne nuo stogo, bet nuo pamatų, struktūrinių dalių, kurios, turime pripažinti, nėra labai matomos. Dar daugiau, jei gerai atliksime savo darbą, galiausiai jos bus visai paslėptos. Tačiau šis darbas yra privalomas, kitaip net ir pats patraukliausias pastatas virs griuvėsiais. Esu architektas, tad šis pavyzdys man gana artimas.

Tai yra vertybių ir prioritetų krizė. Turime atlikti atgailą ir peržiūrėti, kokios yra mūsų vertybės, kokie yra mūsų prioritetai. Be to, turime apsidairyti ir pamatyti, kur link keliauja pasaulis, diena iš dienos atrasti, kur mes gyvename, ir kur eiti ir ką daryti mus kviečia Dievas.

Kokia yra šiandienos Europa? Kokie svarbiausi aspektai ir iššūkiai tenka mums, pasauliečiams pranciškonams?

Krikščioniškos Europos šaknys

Tiesa nepriklauso nuo to, ar ji yra skelbiama. Daugelis tiki, kad tiesa yra tai, kas skelbiama daugiau, garsiau, labiau matomai. Dievui viso to nereikia, Jo tiesa yra gili ir nepriklausoma. Tai, kad Europa turi krikščioniškas šaknis, yra faktas, nepriklausantis nuo skelbimo ar politikų priėmimo. Labai svarbu tai suprasti,  visų pirma ne dėl Dievo – Jis tą žino labai gerai – bet dėl mūsų pačių.

Vienybė ir skirtingumas

Vienas didžiausių Europos iššūkių yra harmoningai suderinti įvairovę ir vienybės troškimą. Kalbame daugiau nei 100 skirtingų kalbų, esame iš daugiau nei 50 skirtingų kultūrų. Krikščionybė yra vienas iš stipriausių ryšių, jungiančių šias tautas, kultūras ir kalbas. Turime daug bendra, bendras krikščioniškas šaknis, daugybę bendrų kultūrinių dalykų. Tad turime stiprinti šį bendrumo jausmą.

Deja, šis amžius yra individualizmo laikmetis. Idealais laikomi nepriklausomi, neturintys ryšių individai. Tapo vertybe neturėti ryšių nei su visuomene, nei su vietine bendruomene, brolija, nei su šeimos nariais, pasiaukojusiais gyventi kartu, nei su kitu asmeniu, įsipareigojus jam per Santuokos sakramentą, nei su Dievu. Bet ryšių netekimas veda į vilties netekimą.„Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus“ (Popiežius Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 9). Šis visiškas laisvės nesupratimas atvedė į dabartinę žmonijos situaciją. Dar daugiau, kadangi, kaip rašė Tomas Mertonas, „nė vienas žmogus nėra sala“, bet buvo sukurtas gyventi santykiuose ir turėti ryšius, to negalima niekaip paneigti, ir todėl vietoj priklausomybės nuo Dievo atsiranda nauji ryšiai: priklausomybės nuo aistrų, materialinių daiktų, pinigų, ir taip nepriklausomas žmogus tampa priklausomas.

Esu įsitikinęs, kad yra tik vienas atsakymas į šį iššūkį – reikia atkurti bendrystę su Dievu per įvairias matomas formas: per Santuokos sakramentą, krikščionišką šeimą, brolišką gyvenimą, priklausymą Bažnyčiai, priklausymą Dievui per asmeninį atsivertimą – ir visas bendrystės formas. Turime gyventi tikrą brolišką gyvenimą savo brolijose, patirti brolystę ir gyvą savitarpio bendrystę vienas su kitu. Tai galimybė liudyti, kad atsigręžimas į vienas kitą, bendruomenės ieškojimas ir broliškas gyvenimas yra visuomenės susiskaldymo problemos sprendimas vienišoms individualizmo amžiaus aukoms. Ypač svarbu siūlyti bendruomenės ir broliškos dvasios patirtį, susiduriant su Ordino senėjimo problema. Mūsų laikų žmogus kenčia nuo nepriklausomybės, nuo žmogiškų ryšių trūkumo, tad pasiūlykime jiems mūsų brolijų patirtis.

Jau ilgą laiką krizė yra tapusi pagrindine naujienų antrašte visoje Europoje. Bet turime matyti, kad finansiniai klausimai įvairovę daro nesuprantamą. Čia, Europoje, turime lobį, šią didžiulę tautų įvairovę, bet taip pat galime matyti, kad ši įvairovė yra labai neteisingai suprasta. Užsiimame konkurencija ir lenktyniavimu, o ne bendradarbiavimu ir vienas kito papildymu. Skirtumai lenda į priekį, o panašumai stumiami už nugaros, bendros šaknys ir bendros vertybės paliekamos šone. Šiaurė stoja prieš pietus, o vakarai – prieš rytus. Galimi bendradarbiai paverčiami vienas kito priešais. O po paviršutiniškos šypsenos šydu slypi gilūs prieštaravimai.

Žinoma, yra keletas ypatingų iššūkių, su kuriais susiduria mūsų Ordinas, šalia gražių ir padrąsinančių jaunų, gyvybingų OFS ir Jaupra brolijų pavyzdžių kai kuriose šalyse. Kaip ir visoje Europos Katalikų Bažnyčioje, mūsų Ordine taip pat mažėja narių, ypač tam tikrose šalyse. Negalime nepaisyti ir senėjimo problemos, kai daugybė brolijų patiria, jog darosi nepatrauklios kitiems, ypač jauniems žmonėms. Nuo tada, kai Pirmasis Ordinas susidūrė su panašia problema, dvasinės asistencijos klausimas tampa vis svarbesniu iššūkiu.

Taigi pažvelkime, ką mes, pasauliečiai pranciškonai, galime, esame pajėgūs ir turėtume daryti. Yra daugybė šaltinių, į kuriuos galėtume atsigręžti, bet manau, kad mūsų Regula mums yra geriausias šaltinis. Kai sakau „mes“, turiu omenyje mus visus asmeniškai ir taip pat mūsų brolijas, kaip gyvus pranciškoniškojo dvasingumo pasaulyje ženklus. Turėkime galvoje, kad būti liudytojais ir atsakyti į mūsų laikų iššūkius turime ir asmeniškai, ir kaip brolijos. Nei vieno iš šių elementų neturi trūkti.

„Visi mylintys Viešpatį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, ir mylintys savo artimą kaip save patį, ir neapkenčiantys savo kūno silpnybių bei nuodėmių, ir priimantys mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, ir vedantys nuostabius atgailos vaisius: o kokie yra laimingi vyrai ir moterys, darantys tuos dalykus…“ (Šv. Pranciškaus paraginimas atgailos broliams ir seserims).

Tokia yra pradžia. Mylėti Viešpatį, atsigręžti į Kūrėją vietoj atsigręžimo vien tik į kūrinius, atsigręžti vienas į kitą vietoj atsigręžimo į save, atgailauti ir siekti nuolatinio atsivertimo. Tai dvasinis pamatas viskam, ką darome, be kurio mes negalime nieko nuveikti. Kaip jau minėjau anksčiau, namo atnaujinimas turi būti pradėtas nuo pamatų.

„Krikštu su Kristumi palaidoti ir prikelti jie tapo gyvais Bažnyčios nariais ir įžadais dar stipriau su Ja susivieniję, tepasidaro jos misijos tarp žmonių liudytojai bei įrankiai, skelbiantys Kristų savo gyvenimu ir žodžiu. Šv. Pranciškaus įkvėpti ir su juo pašaukti atstatyti Bažnyčią, teįsipareigoja gyventi visiškoje bendrystėje su popiežiumi, vyskupais ir kunigais, palaikydami pasitikintį ir atvirą apaštališko kūrybiškumo dialogą“ (Regula, 6).

Šis šeštasis Regulos straipsnis tampa ypač svarbus šiuo metu, kai Bažnyčia Europoje yra vis mažiau ir mažiau gerbiama. Mes priklausome Bažnyčiai! Turime parodyti, kad esame Bažnyčios nariai. Parodyti, jog priklausome ne vien nuostabiai organizacijai, turinčiai milijardus narių, pasklidusių po visą Europą ir pasaulį, bet pirmiausia – Kristaus kūnui. Išpažinti priklausymą Bažnyčiai reiškia išpažinti priklausymą Kristui. Kaip organizacija ji toli gražu nėra tobula, kitaip nebūtų reikėję pašaukti Pranciškaus: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią“. Mūsų liudijimas čia yra esminis. Savo broliška dvasia ir nuolankiai dalyvaudami visuomenės gyvenime turime parodyti, kad Bažnyčia nėra puolanti, kuo ją dažnai kaltina.

Mes turime sustiprinti Bažnyčią. Pasauliečių pranciškonų ordinas negali egzistuoti be Bažnyčios arba už jos ribų. Kai mylime savo Ordiną, mes mylime Bažnyčią. Kai rūpinamės Ordino ateitimi, mes rūpinamės Bažnyčios ateitimi. Kai statome savo brolijas, mes statome Bažnyčią. Mes turime įsitraukti į įvairias bažnytines bendruomenes – parapijas, vyskupijas – kitu atveju mūsų brolijos neturės ateities.

„Kaip Jėzus buvo tikrasis Tėvo garbintojas, taip malda ir kontempliacija tebūna jų buvimo ir veikimo siela. Tedalyvauja sakramentiniame Bažnyčios gyvenime, pirmiausia Eucharistijoje, ir tesijungia į liturginę maldą pagal kurią nors Bažnyčios nustatytą formą, taip išgyvendami Kristaus gyvenimo slėpinius“ (Regula, 8).„Einant šiuo atsinaujinimo keliu Atgailos sakramentas yra išskirtinis Tėvo gailestingumo ženklas ir malonės šaltinis“ (Regula, 7).

Dalyvavimas sakramentiniame Bažnyčios gyvenime yra daug daugiau nei religingas įprotis, be to, jis turi ne vien dvasinius aspektus. Dalyvauti sakramentiniame gyvenime reiškia dalyvauti visuomenėje, gyvenant pasaulietinį gyvenimą su giliu sakramentiniu pagrindu, darančiu įtaką mūsų veiksmams, nuostatoms ir atsakymams į šių laikų iššūkius.

Krikštas yra pirmasis gyvybės gynimo klausimo apmąstymas. Tapimas Dievo vaiku yra pirminis Dievo sprendimas žmogui. Tai yra Dievo „taip“ gyvybei išraiška. Mūsų atsakas yra mūsų „taip“ šiam pirmutiniam Dievo kvietimui, o ne sakymas „ne“ gyvybės dovanai. Turime skatinti priimti šią Dievo dovaną, o ne ją atmesti.

Eucharistijoje patiriame realų Jėzaus Kristaus buvimą, ir šis Jo buvimas suteikia jėgų gyventi pasaulyje, kuris neigia Jo egzistavimą. Visas mūsų gyvenimas turi spinduliuoti Kristaus džiaugsmu. Pažiūrėkite, kokie liūdni yra tie žmonės, kurie gyvena be Dievo. Eucharistija yra bendrystės sakramentas. Jokia bendruomenė negali egzistuoti be šio realaus Viešpaties buvimo.

Susitaikinimo sakramentu galime liudyti atleidžiančią Dievo meilę: kai Dievas per sakramentinį išrišimą atleidžia mūsų nuodėmes, tai įkvepia mus susitaikinti su savimi ir su kitais. Šis trejetas eina drauge: susitaikymas su Dievu, su savimi pačiu ir su savo artimu. Be pirmųjų dviejų negalime visuomenei atnešti taikos, kas yra mūsų pašaukimo dalis – būti taikos nešėjais. Pranciškoniškas liudijimas susipriešinimo situacijose yra greičiau įtikinti, nei laimėti, kaip kad Dievas elgiasi su mumis.

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 27-28).

Ar pastebime, kad Dievo paveikslas yra pora, bendruomenė, šeima? Šiandien manoma, kad labai šiuolaikiška gyventi nesusituokus, būti viengungiu, gyventi kartu be Santuokos sakramento, bet šis klaidingas nepriklausomybės supratimas padaro vienišus netgi tuos, kurie gyvena labai aktyvų socialinį gyvenimą. Santuokos antspaudas šiandien atrodo kaip paslėptas lobis, bet tik Dievas gali įveikti šias problemas. Vėl iš naujo atraskime, kad Dievas yra pirmutinis bendruomenės ir šeimos santykių pavyzdys.

Ligonių patepimas yra sakramentinis gyvenimo ženklas, Dievo meilės Jo realiame buvime išraiška, visiška priešprieša eutanazijai, kuri kritiškai nuvertina ligonių ir senelių gyvenimą.

Liudydami tokį sakramentinį gyvenimą, pasiūlome pranciškonišką atsaką į visus šiuos iššūkius. Šis pasauliečių pranciškonų sakramentinio gyvenimo būdas yra daug daugiau nei sakramentų liturgijos patirtis bažnyčios pastato viduje. Tai mūsų pašaukimo kelionės dalis, kad mums būnant Viešpaties įrankiais per sakramentus veikianti Dievo galia taptų realybe taip pat ir pasaulyje.

„Susivieniję Jėzaus, kuris sudėjo savo valią į Tėvo rankas, atperkamuoju klusnumu, ištikimai tevykdo pareigas skirtingomis savo gyvenimo aplinkybėmis bei sąlygomis ir teseka neturtėliu ir nukryžiuotu Kristumi, liudydami jį net ištikus sunkumams ar persekiojimams“ (Regula, 10). „Tevertina darbą kaip dovaną ir dalyvavimą kūrime, atpirkime ir tarnystėje žmonių bendruomenei“ (Regula, 16).

Politikai šiuo metu daugiausia rūpinasi ekonominio balanso reikalais. Ekonomika yra valdoma finansinių rinkų, o išties pelningos sritys yra labai nutolusios nuo padoraus sąžiningo rankų darbo ir tų sferų, kuriose rezultatai pasiekiami sunkiu ir varginančiu triūsu. Mes, pasauliečiai pranciškonai, niekada nesiekiame užimti aukštesnės klasės visuomenėje. Nors kai kurios vertybės yra virtualios, pasaulio pinigai yra virtualūs, tačiau Dievas yra labai konkretus. Turime gerbti sąžiningo darbo vertę ir daryti viską, kad pamatytume „darbo vaisius“.

„Savo žmogiškojo gyvenimo liudijimu bei drąsiomis iniciatyvomis tiek individualiai, tiek bendrai teremia teisingumą, ypač viešojo gyvenimo srityje konkrečiai teįsipareigoja su tikėjimu derantiems dalykams“ (Regula, 15).

Tai glaudžiai susiję su socialinio teisingumo klausimu tiek pačių valstybių viduje, tiek tarp skirtingų valstybių. Kas yra turtingas ir kas yra vargšas? Kas yra mūsų draugai? Kai cituojame, ką Regulą kalba apie sunkumus, turime saugotis, kad negalvotume tik apie asmeninius poreikius, apie asmeninius sunkumus ir apie asmeninius persekiojimus. Visuomet turime stovėti už atstumtuosius, mažumas, didelius sunkumus išgyvenančiųjų grupes – netekusius darbo, namų, šeimų, pinigų, vilties, tikėjimo ir galiausiai sugebėjimo mylėti ir būti mylimu. Turime pamatyti tiek pavienius asmenis, tiek jų grupes, sutikdami, kad kiekvienas mūsų turime skirtingus gebėjimus ir asmeninę misiją.

Prieš mus atsivėręs platus horizontas. Visuomenė kenčia nuo ekologinių, aplinkos taršos problemų. Kūrinijos globa, užterštumas, atliekų, teršalų, senos technikos eksportas iš vakarų į rytus, jūrų tarša – grėsmingos problemos, tačiau jau turime nuostabių pavyzdžių, kaip mūsų Ordino nariai sprendžia šiuos iššūkius.

Aukštosios technologijos yra per aukštos. Čia slypi gundymas, kad mes žinome per daug, kad mes esame Dievas, kad mums daugiau nereikia jokių kitų dievų. Mes labai lengvai save atskiriame nuo Dievo. Be to, šios aukštosios technologijos daugybę žmonių atskiria nuo visuomenės. Esi niekas, jei neturi elektroninio pašto adreso, banko sąskaitos, mobiliojo telefono, kreditinės kortelės ir naujausių aparačiukų. Tai žeidžia kartas, ypač pačias silpniausias: jauniausius ir vyriausius, o taip pat tuos, kurie neišgali to įsigyti. Būtent šiuos žmones turime palaikyti. Paaiškinkime jiems, kad Dievas neprašo, kad paspaustum „patinka“ Facebook‘e, ir stovėkime už juos taip pat ir savo asmeniniu pavyzdžiu.

Pilietinis gyvenimas yra mums patikėta privilegija. Turime išnaudoti demokratinės visuomenės galimybes (kur tik ir kai tik jas turime). Aktyvus pilietiškumas yra būtinybė. Turime skatinti taiką ir teisingumą, būti aktyvūs pilietiniame ir viešajame visuomenės gyvenime.

Buvimas – veikimas

Turiu pakalbėti apie dar vieną esminę problemą. Šiais laikais „veikimas“ įgijo pranašumą prieš „buvimą“. Gyvename laiku, kai nuvertėjo buvimas ir ėmė dominuoti veikimas. Visuomenėje labiau vertinami tie, kurie yra aktyvūs ir produktyvūs. Kuo daugiau duodi, kuo daugiau veiki, tuo labiau būsi gerbiamas. Mes turime atkurti buvimo vertę. Dievas yra buvimas. „Aš Esu, Kuris Esu“. Dievo savęs apibrėžimas neįterpia jokių užuominų apie Jo veiklą, Jo kūrybinę galią. Jis yra egzistencija, būtent tai Jis mano esant svarbiausia pasakyti mums apie save, net jeigu visatoje ir nėra nieko aktyvesnio už Jį.

Turime vėl iš naujo atrasti tų Dievo kūrinių, kurie yra neproduktyvūs (kūdikių, senelių, ligonių, neįgaliųjų) vertę. Jie yra vertingi ne dėl dievobaimingos „krikščioniškos“ ar žmogiškos meilės, bet todėl, kad jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra Dievo atvaizdas. Pačia savo esme jie nėra menkesni nei bet kas kitas. Gyvų ir visų kitų kūrinių vertė nėra pagrįsta jų praktiškumu ir naudingumu. Jei būtų priešingai, tuomet kas lauktų meno, gamtos, gražių vietovių? Prisiminkime, kokį požiūrį turėjo šv. Pranciškus, ir sekime jo pavyzdžiu!

„Be to, tegerbia kitus kūrinius, gyvus ir negyvus, kurie „nešioja Aukščiausiojo žymes“, ir tesistengia pereiti nuo pagundos išnaudoti [kūriniją] prie pranciškoniškosios visuotinės brolybės minties“ (Regula, 18).

Ši pasaulėjauta taip pat yra kontempliatyvi mūsų pašaukimo prigimtis. „Kaip Jėzus buvo tikrasis Tėvo garbintojas, taip malda ir kontempliacija tebūna jų buvimo ir veikimo siela“ (Regula, 8). Gyventi kontempliatyvų gyvenimą būnant pasauliečiu? Taip, tai ne tik įmanoma, bet ir rekomenduojama. Tai yra tikras iššūkis – taip pat ir čia, Europoje, materialaus ir techninio išsivystymo žemyne, – atrasti buvimo vertę, žavintis kūrybine Dievo, sukūrusio kiekvieną mūsų ir viską aplink mus, galia. Yra būdas gyventi kontempliatyvų gyvenimą, atskiriant save nuo pasaulio per visišką pasišventimą maldai, sukoncentruojant ne tik dvasinį, bet ir fizinį žvilgsnį į Dievą. Yra ir kitas mums, pasauliečiams, atviras kelias – kontempliuoti Dievą visuose Jo kūriniuose ir šlovinti jį už visus ir viską, ką sutinkame pasaulyje, pasišvenčiant gyventi pasaulietinį gyvenimą šeimoje, kasdieniniam profesiniam darbe, atrandant savo misionieriškas pareigas šeimoje, darbe, bažnytinėje bendruomenėje. Taip mes, pasauliečiai pranciškonai, galime prisijungti prie šv. Pranciškaus, troškusio visą laiką būti su Viešpačiu ir tuo pačiu su nuolankumu ėjusio į pasaulį dėl kitų išganymo. (Žiedeliai, XVI)

„Atmindami, kad yra taikos, kuri turi būti be paliovos kuriama, nešėjai, teieško vienybės ir broliško sutarimo dialogu, pasitikėjimu žmoguje glūdinčia dieviškąja sėkla ir perkeičiančia meilės bei atleidimo galia. Tobulo linksmumo skleidėjai bet kuriomis aplinkybėmis tesistengia kitiems nešti džiaugsmą ir viltį“ (Regula, 19).

Mūsų silpnumas yra mūsų stiprybė. Mes nesame galingi. Stiprybės turime semtis iš Dievo malonės ir pranciškonišką dvasią pasaulyje liudijusių pasauliečių pranciškonų pavyzdžių: šv. Elžbietos Vengrės, karaliaus šv. Liudviko, šv. Andželos iš Foligno ir kitų, iki pat mūsų dienų pasauliečių pranciškonų, tokių kaip pal. László Batthyány- Strattmann, Konradas Adenaueris ar pal. Francas Jėgerštėteris.

Mes priklausome Ordinui. Order (iš anglų k. – tvarka) reiškia, kad tai, kas pirma, yra padėta pirma, kas paskiausia, yra padėta paskiausia. Daiktai turi savo vietas. Mes turime aiškų prioritetą, turime namą, kuris pastatytas teisingai – ant uolos. Priklausyti Ordinui yra malonė. Už ją turime būti dėkingi. Būti pasauliečiu pranciškonu yra pašaukimas, gyvenimo būdas, kuomet galime pripažinti ir būti tikri dėl vertybių, dėl savų prioritetų. Tai mūsų galimybė susigrumti su šiandieninės Europos iššūkiais.

Dažnai galvojame, kad esame silpni, kad esame seni, kad mūsų yra mažai, tad kaip mes galime atstovėti? Tačiau niekada nepamirškime, kad mes nesame vieni. Net jei atrodo, kad mūsų laivas labai trapus, tačiau mes esame čia – Bažnyčioje ir Pasauliečių pranciškonų ordine. Turime savo Mokytoją ir Viešpatį, kuris mus kviečia: „Irkitės į gilumą!“. DUC IN ALTUM!