Ištraukos iš Tarptautinės Pasauliečių pranciškonų ordino tarybos nario Benedetto Lino OFS konferencijos, sakytos XIII Pasauliečių pranciškonų ordino kapituloje San Paule, Brazilijoje. Konferencija atliepė į pagrindinę Kapitulos temą: „Būti evangelizuotam, kad galėtumei evangelizuoti”.

Pašaukimas: Pašaukti būti evangelizuoti

Misija: Pašaukti evangelizuoti

„Būti evangelizuotam, kad galėtumei evangelizuoti“ ir „Pašaukimas ir misija“ yra dvi artimai susijusios temos, sutampančios pagrindine prasme. Tai du būdai pasakyti tą patį dalyką. Pažiūrėkime to priežastį.

Pašaukimas – tai Dievo kvietimas mus būti tuo, kam Jis yra mus sukūręs. Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir Jo sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, panašumą. Dievas kviečia mus supanašėti į Jėzų – „tobulą žmogų“.

Dabar Evangelija yra išbaigtas paties Jėzaus apsireiškimas mums. Iš to seka, kad kiekvienas, kuris pilnai atsako į Dievo kvietimą (savo pašaukimą) ir pradeda eiti susitapatinimo su Kristumi keliu, yra įpareigotas būti „evangelizuotas“. Tai yra giliausia termino „būti evangelizuotam“ reikšmė.

Iš buvimo išplaukia veikla – misija. Pamatinė, kiekvieno, kuris eina supanašėjimo su Kristumi keliu, misija yra ir gali būti tik skelbti Jėzų Kristų, perduoti Dievo meilę, kurią patys atradome, ir kuri pakeitė mūsų gyvenimą. Tai yra giliausia žodžio „evangelizuoti“ reikšmė – „iškomunikuoti“, perduoti Kristų kitiems, liudyti jį ir daryti matomą per mūsų pačių gyvenimus ir žodžius.

Pamatinis pašaukimas

Virš visų specifinių pašaukimų yra bendras pamatinis pašaukimas, kuris yra mūsų būties šaknys ir sujungia kiekvieną kūrinį. Tai yra pašaukimas į šventumą, Dievo kvietimas priimti Jį per Kristų, leistis Dvasios formuojamiems, kuriamiems, kad būtume iš naujo suvienyti su Tėvu ir dalytumės gyvenimu su Dievu. Iš šio pamatinio pašaukimo kyla ir priklauso visi kiti specifiniai pašaukimai.

Mūsų atsakas į šį kvietimą, visiškas jo įgyvendinimas įgalina mus pasiekti krikščioniško tobulumo būseną: tai yra kvietimas visiems būti eiliniais krikščionimis. Šiame kontekste „eilinis“ ar „paprastas“ nėra pažeminantis, nureikšminantis terminas, nes kasdienis, eilinis Dievo buvimas yra šventumas. Jeigu mes sugebame visiškai realizuoti savo pamatinį pašaukimą, mums nereikia siekti jokių kitų specifikacijų, kad išpildytume mums skirtą Dievo planą.

Pamatinis pašaukimas, imantis Kristų kaip idealų modelį, remiasi privačios egzistencijos konfiskavimu, kad ši tarnautų visuotiniam išganymui. Tai reiškia tapimu Dievo nuosavybe – būti atsidavusiam Jam dėl pasaulio atpirkimo, būti naudojamam, vartojamam atpirkimo procese. Kiekvienas pašaukimas yra pirmiausia asmeninis (būti), kad dėl asmeninio ištarimo „taip“ Dievui, asmuo galėtų būti panaudotas šiam ypatingam tikslui.

Tampa aišku, kad mes negalime kalbėti apie specifinį pašaukimą prieš tai nesupratus, nepriėmus ir neįgyvendinus pamatinio pašaukimo.

Būti krikščioniu yra buvimo pranciškonu pagrindas, o ne atvirkščiai.

Neabejotinai visi bažnytiniai judėjimai yra gimę iš Dievo įkvėpimo. Jis juos įkuria kaip Dievo apvaizdos atsaką į iškylančius ypatingus Bažnyčios ir pasaulio poreikius. Vis dėlto dažnai po pradinės fazės judėjimai įsitvirtina, nurimsta ir gali prarasti ryšį su savo pirminiu įkvėpimo šaltiniu. Ilgainiui jie gali baigti gyvavimą saviizoliacija, sukurdami sienas ir individualumus, didžiuodamiesi savo pranašumu ir efektyvumu. Jie tampa atskirti nuo likusiųjų, rizikuodami tapti šių dienų fariziejais (išskirtinaisiais). Daugybei institucijų ir judėjimų tai yra reali šiandienė grėsmė. Nuo to nėra apsaugota ir pranciškoniškoji šeima, ir jos broliai, ir seserys.

Norėjimas bet kokia kaina būti išskirtiniai nėra gerai Bažnyčiai ir mums. Vietoj to, būtina skubiai iš naujo atrasti grožį būti krikščionimi – paprastu krikščionimi.

Kai aš paklausiu savo ordino brolių ir seserų: „Kuo mes skiriamės nuo kitų krikščionių? Kas charakterizuoja mus kaip pranciškonus?“ Pirmiausia kyla sumaištis. Tada pasigirsta įprastiniai atsakymai: nusižeminimas (kurio mums dažnai stinga, nors apie jį kalbame daug); neturtas (iš tiesų daugelis iš mūsų neturtingi, bet ne visada savo noru); mažumas (sąvoka, daugiau perkelta į teoriją ir kuria, mano atrodo, iki šiol tebetiki labai mažai pranciškonų); ir taip toliau. Tada aš paklausiu: „Bet ar neturėtų kiekvienas krikščionis siekti visų šių dalykų?“ – stoja mirtina tyla.

Pranciškaus pašaukimas buvo būti paprastu krikščionimi. Jis niekada nesiekė kažkokių papildomų apibrėžimų kaip kad būti visišku, tikru ir iki galo krikščionimi. Mes irgi turime suprasti, kad būti jo sekėjais reiškia būti niekuo daugiau kaip paprastu krikščionimi, koks buvo jis pats.

Pranciškus nepradėjo jokio „specifinio“ gyvenimo būdo tam tikroje apribotoje sferoje. Jis nesispecializavo. Leiskite paaiškinti. Šv. Jonas Boskas rūpinosi jaunimu, Šv. Dievo Jonas rūpinosi ligoniais, palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos – apleistais vargšais. Kontempliatyvus šventieji aukojo gyvenimą maldai už pasaulį.

Šv. Pranciškus nesispecializavo niekur arba specializavosi „niekame“. Jis turėjo savo žinioje visus, jis „visiems tapo viskuo“ (1 Kor 9, 22–23). Pirmiausia Pranciškus ieškojo Dievo, kad atrastų save. Tai atnešė jam troškimą būti visiškai perkeistam Šventosios Dvasios, kad supanašėtų su Kristumi, Dievo sūnumi, ir atsakytų į pamatinį pašaukimą dalytis gyvenimu su šventąja Trejybe. Pranciškus savo gyvenime nenorėjo nieko daugiau kaip tik paremti jį Kristumi, gyventi Kristuje ir besąlygiškai laikytis Evangelijos. Trumpiau tariant, jis norėjo būti ne kuo kitu kaip tik visiškai krikščionimi.

Dievas padovanojo pasauliui ir visuotinei Bažnyčiai šv. Pranciškų ir jo trijų ordinų šeimą, kad šie patikėtų, jog įmanoma gyventi Evangelija „sine glossa“, be išvedžiojimų ir kompromisų, ir kad tikrai įmanoma būti pilnutiniais krikščionimis, be tolesnių skirstymųsi.

Todėl esu įsitikinęs, kad šv. Pranciškaus ir mūsų pašaukimas yra paprasčiausiai būti tikrais krikščionimis. Manau, jog Pranciškus labiau norėtų, kad mes save vadintume „krikščionimis“, o ne „pranciškonais“. Jis savo sekėjams išrinko vardą, kuris nenukreipė dėmesio nuo Kristaus, tačiau kartu apibrėžė savitus sekimo Kristumi bruožus: „Mažesnieji broliai“ – brolystė ir buvimas mažesniais už kitus; „Atgailos broliai ir seserys“ – broliškas gyvenimas ir nuolatinis atsivertimas; „Neturtėlės seserys“ – neturtas kaip konkretus visiško savęs dovanojimo ženklas dėl pasaulio gyvybės. Deja, dabartiniu metu nėra reta sutikti pranciškonų, kuriems būti pranciškonais yra beveik svarbiau nei būti krikščionimis.

Mūsų pašaukimas yra specifinis tik tuo, kad jis nurodo modelį, unikalų sekimo Kristumi pavyzdį – šv. Pranciškų iš Asyžiaus. Tai yra tikras ir vienintelis specifinis mūsų pašaukimo elementas, kuris išskiria ir suvienija mus: būti visiškais, besąlygiškais krikščionimis, koks buvo Pranciškus.

Pranciškus neturėjo charizmos ir misijos, kuri būtų apibrėžta tam tikroje siauroje sferoje. Jo charizma, pašaukimas ir misija yra ne-specifinė ta prasme, kad ji atsako į visų laikų Bažnyčios poreikius. Ji yra įsišaknijusi į giliausią krikščioniškojo gyvenimo esmę be papildomų specifikacijų.

Būti krikščionimi kaip Pranciškus visgi parodo pasauliui skirtumą, nes nors ir tiesa, kad Kristus kviečia kiekvieną gyventi Evangelija, kaip gyveno Pranciškus, tiesa ir tai, jog Pranciškus tą padarė iki maksimalaus, kraštutinio lygio. Tad skirtumas yra ne  kažkokių specifinių dalykų vykdymas, o  intensyvumas, stiprumas, su kuriuo mes tuos dalykus darome. Būtent intensyvumas charakterizuoja Pranciškų ir yra pavyzdys visiems pranciškonams gyvenimo kelyje.

Mes, kaip ir Pranciškus, esame pakviesti išpildyti užduotį būti ženklu, šimtu procentu gyvenamos krikščionybės pavyzdžiu. Turime išsilaisvinti iš tendencijos vis labiau save apibrėžti, kuriant nepagrįstus atsiribojimus nuo likusios Bažnyčios, pasaulio, tvirtinant neegzistuojančią viršenybę.

Deja, vietoj to daugelis iš mūsų gyvename nuobodų gyvenimą, atsisukus į save pačius, nuolat kartodami tuos pačius apribotus ciklus. Daugelis atrodo susirūpinę tik ėjimu iš vieno susitikimo į kitą, vienos šventės į kitą, bet nuolat tik tarp savų, susikoncentravus į save. Su pasitenkinimo vien savimi požiūriu negalime žengti į platų pasaulį ir įgyvendinti Pranciškaus misijos: eiti kaip Viešpats į pasaulį.

Turime atidžiai žvelgti į Pranciškų tam, kad išmoktume, kaip įgyvendinti savo pašaukimą. Turime visada sugrįžti į pradžią. Privalome kaskart iš naujo pradėti nuo Kristaus. Mes turime taip pat visada pradėti naujai nuo Pranciškaus, kad sužinotume, kaip iš naujo pradėti nuo Kristaus, būti tikrais pranciškonais ir pasauliečiais pranciškonais.

Taigi kokia yra mūsų misija?

Ji tikrai ne „ypatinga“ ar „išskirtinė“, nebent norime sakyti, kad ypatingumas yra būtent jos neypatingumas, jos visa ko aprėpimas. Žodis „ypatinga“ yra tas, kuris nurodo į kažkokią visumos dalį, o man atrodo, kad mūsų misija apima viską. Mūsų misija – Bažnyčios misija.

San Damiano Nukryžiuotasis patikėjo Pranciškui aiškią misiją: Eik, Pranciškau, atstatyk mano namus. „Atstatyk mano namus“ nurodo plačiausią kelią, visą Bažnyčią, įpareigojimą atsakyti į visus poreikius, kurie iškyla norint atstatyti Kristaus kūną Bažnyčią. Čia nėra ribų.

Galiausiai mūsų misija apima viską, ką Bažnyčios hierarchija, visuotinė ir vietinė, nurodo mums bet kuriuo metu, pradedant nuo neatidėliotinų Bažnyčios poreikių. Esame įsipareigoję gyventi visiškoje bendrystėje su popiežiumi, vyskupais ir kunigais, palaikydami pasitikintį ir atvirą apaštališko kūrybiškumo dialogą.

Pranciškus mezgė bendrystės ryšius su kiekvienu ir visais, visa gyvąja ir negyvąja kūrinija. Jo specifinė misija buvo ir yra suvienyti visus kūrinius ir žmones Kristuje. Jo misija buvo išgriauti visus getus ir tvoras, patraukti kiekvieną prie nusižeminimo, neturto, skaistumo ir nuolankumo, su kuriuo Kristus bendravo su Tėvu, padėti pažinti, kaip nuostabu būti tikru Dievo vaiku, visos kūrinijos broliu ir seserimi.

Parengė Monika Midverytė

Bernardinai.lt