Daugelis gerbia ir prašo šventojo Pranciškaus užtarimo. Daugelis pažįsta brolius pranciškonus ir juos myli. Tačiau jau mažiau kas žino, kad šv. Pranciškus įkūrė tris ordinus – Mažesniųjų brolių, Šv. Klaros neturtėlių seserų ir Pasauliečių pranciškonų. Šventosios Klaros seseris pažinoti sunku – jos pasišvenčia maldai ir visą gyvenimą neišeina už vienuolyno ribų. O pasauliečiai pranciškonai pasklidę po įvairias parapijas ir gyvena čia pat, su mumis. Jie nedėvi abitų, dirba įprastus darbus, augina vaikus ir dažnai yra nepastebimi. Tačiau jų visame pasaulyje yra per 350 tūkstančių.
Pasauliečius pranciškonų ordiną (pradžioje vadintą Atgailos broliais ir seserimis) įkūrė šv. Pranciškus, kai po jo įkvepiančių evangelizacijų nusirito atsivertimų banga. Daugybė vyrų ir moterų norėjo sekti šventuoju, gyventi neturto ir atgailos dvasia, tačiau buvo sukūrę šeimas, gyveno pasaulietinį gyvenimą. Šv. Pranciškus suprato, jog labai svarbus ir pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, kad ir jie yra pašaukti ir gali gyventi Evangelija ten, kur yra. Tad parašė jiems Regulą ir nuolat teikė dvasinę paramą. Pasauliečių pranciškonų ordinas gyvuoja jau beveik aštuonis šimtus metų.
Spalio 22–29 dienomis San Paule vyko Pasauliečių pranciškonų ordino (OFS) XIII Generalinė kapitula. Į ją susirinko per 120 delegatų iš 58 pasaulio šalių. Tarp jų buvo ir delegatas iš Lietuvos – už tarptautinius ryšius atsakingas Aidas Adomaitis OFS. Kartu su kitais dalyviais jis visą savaitę sprendė svarbiausius ordino klausimus, klausėsi Tarptautinio prezidiumo narių ir brolių pranciškonų konferencijų. Jis sutiko plačiau pasidalinti, koks yra dabartinis Pasauliečių pranciškonų ordino veidas pasaulyje, jo prioritetai ir misija.
Kokia nuotaika grįžai iš kapitulos, kas labiausiai įstrigo atmintyje?
Visų pirma esu labai dėkingas ir laikau didele privilegija, kad galėjau dalyvauti kapituloje ir susitikti su broliais bei sesėmis iš viso pasaulio. Tarptautinė taryba mums visiems yra šiltų tarpusavio santykių, pasiaukojamo asmeninio ir komandinio darbo pavyzdys. Kapituloje mums, įvairių šalių delegatams, buvo priminta, kad esame atsakingi ne tik už sprendimų priėmimą, bet taip pat turime užtikrinti jų perdavimą – ne tik informaciją, bet ir „dvasią“, t.y. vidinį turinį. Mane visuomet žavi ir stebina paprastas Dievo veikimas per tam tikslui susibūrusius žmones – ar per Nacionalinę, ar Tarptautinę kapitulą, kai, pavyzdžiui, skirtingos patirties, iš skirtingų šalių atvykę žmonės, gavę temą keliose grupėse apmąsto, aptaria ją ir grįžę pateikia tas pačias įžvalgas, gal truputį skirtingais žodžiais, bet esmė lieka ta pati. Tada būni tikras, kad Dievas veikia šiandien labai paprastu būdu – per savo žmones.
Taip pat esu labai dėkingas Brazilijos brolijoms už šiltą priėmimą, vaišinimą, kasdienes dovanėles. Tiesa, turiu paminėti kelis trūkumus, kurių reikėtų ateityje išvengti: buvo gan prastas vertimas, ypač į anglų kalbą, esu tikras, kad vertimas turi būti ne tik tikslus, bet ir perduoti prasminį turinį, o tai jau speciali dovana. Trūko laiko tylai, apmąstymui ir adoracijai – tai leidžia pasiekti gilesnių klodų, kai to trūksta, mes „nuslystame“ paviršiumi, o taip gaila švaistyti laiką labai toli keliavus.
Kokia dabartinė ordino situacija pasaulyje? Kokios šalys naujai įsitraukia, kurios yra aktyviausios?
Ordino situaciją matau kaip kelionę, kurios metu mes mokomės, bręstame kaip žmonės ir Šeima. Kartais suspaudžia širdį, kad mokomės taip lėtai, vangiai, bet paguodžia begalinė Dievo kantrybė. Juk mūsų pašaukimas, kaip yra sakęs vienas išmintingas pranciškonas tėvas Placidas Barius OFM, yra UTOPINIS, t.y. viršijantis žmogaus jėgas.
Juk dažnai neturime gerų santykių net su kraujo giminėmis, o čia, ordine, bandome kurti brolystę, visai kitos kokybės santykius su svetimais žmonėmis, vėliau – su visu pasauliu, pagal šv. Pranciškaus pavyzdį – pradedant nuo savęs ir su broliais.
Man akivaizdu, kad labai daug ugnies, veiklos, iniciatyvų yra ten, kur aktyvus jaunimas. Šiuo metu – tai Rytų Europa. Mes iš tiesų esame panašūs, sakyčiau, vienos dvasios. Labai aktyvios brolijos Balkanų šalyse, jaunimas uždega brolijas Lietuvoje.
Labai džiugina, kad kuriasi naujos brolijos Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Kaip smagu matyti delegates, kurios atvyksta iš šių šalių, nepaisydamos 15 valandų laiko skirtumo ir daugiau nei 70 metų amžiaus!
Papasakok plačiau, kokia yra situacija regionuose, už kokias šalis ir nacionalines brolijas reikėtų melstis, kur ir kokie sunkumai išgyvenami?
Melstis dera už visas brolijas pasaulyje, visi turi vienokių ar kitokių sunkumų. Pastebėjau vieną dėsningumą ar problemą, būdingą visoms brolijoms, – tai finansai. Vienintelis klausimas, sukėlęs įtampą ir karštesnes nei įprasta diskusijas, buvo būtent finansai. Priimtas nutarimas šiek tiek padidinti Nacionalinių brolijų įnašus, kad toliau būtų vykdomi pradėti darbai. Kadangi finansinės ataskaitos yra viešos, Tarptautinis prezidiumas lėšų nešvaisto ir negrobsto, išvada aiški – problema yra vietos brolijose.
Nebuvo skirta laiko suprasti šios problemos priežastis, todėl manau, kad tai reikės atlikti Nacionalinių ir vietos brolijų lygmenimis. Kai kas aišku jau dabar, akivaizdu, kad tai iš dalies susiję su mūsų ugdymu, motyvacija, atsakomybe, galbūt esame šiek tiek praradę mokėjimą dovanoti – o tai jau meilės aspektas. Tačiau tai nepaaiškina kai kurių turtingų šalių įnašų nemokėjimo, turime šioje srityje svarbią pamoką, kuri, regis, labai aktuali šiuolaikiniam pasauliui, o mes, būdami pasauliečiai pranciškonai, juk esame pašaukti kurti teisingesnį ir broliškesnį pasaulį.
Gal galėtumei pasidalinti, kaip Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos prezidiumas atskleidė pagrindinę kapitulos temą?
Čia derėtų plačiau pristatyti dvi konferencijas, kurias sakė Benedetto Lino OFS ir br. Fernando Ventura OFM cap. Man jos abi patiko, viena kitą papildė ir atskleidė kapitulos temą „Būti evangelizuotam, kad galėtumei evangelizuoti“. Ypač teisingai B. Lino sudėjo akcentus dėl mūsų OFS tapatybės, kurios „specifiškumui“ t. y. išskirtinumui dažnai skiriama tiek dėmesio, laiko ir jėgų. O juk išties šv. Pranciškus nieko „specifinio“ nekūrė – jis tebuvo paprastas krikščionis, tapęs visiems viskuo, ne mokęs kitus, o pats mokęsis iš visų, bet svarbiausia – iš Jėzaus Kristaus.
Taigi mes, pranciškonai, išties turėtume vadintis daugiau krikščionys, esame tam pašaukti, skiriamės galbūt tik šio pašaukimo išgyvenimo intensyvumu.
Taigi mes tiesiog tapdami „labiau“ krikščionimis, sekdami Jėzų pagal šv. Pranciškaus pavyzdį, kartu su broliais ir sesėmis, tolydžio esam transformuojami į Jėzų. Tai vyksta dažniausiai labai paprastu būdu, vadinamojoje kasdienybėje: šeimoje, darbe, Bažnyčioje. O pašaukimas evangelizuoti kyla iš mūsų krikšto ir yra mūsų visų misija, pagal kiekvienam duotas dovanas, būdus ir galimybes.
Svarbus OFS bruožas – atvirumas, kuris buvo toks būdingas šv. Pranciškui. Pavyzdžiui, minėdami Asyžiaus Taikos dvasios 25 metų sukaktį, skaitėme puikų Pranciškaus dialogą su sultonu. Šis buvo tikras, kad dar vienas krikščionis jį mokys, bet buvo nuginkluotas atvirumo ir suprato, jog ne pergalė kare atneša tikrą taiką, ir ją pasiekti reikia daug daugiau pastangų. Epilogas – bendra judviejų malda vieninteliam Dievui. Argi ne to ir šiuo metu reikia pasauliui?
Kokie buvo iškelti ordino prioritetai?
Ordino prioritetai – šeima, Pranciškoniškasis jaunimas (Jaupra), ugdymas, ryšiai tarp brolijų skirtingais lygmenimis, pagalba besikuriančioms brolijoms, atstovavimas – dalyvavimas pasaulyje. Tik labiau noriu paaiškinti, kas yra akivaizdu: dėl šeimos, kuri atakuojama visais įmanomais būdais visame pasaulyje, ne išmtis ir Lietuva. Visi žinome Konstitucinio Teismo šeimos sąvokos išaiškinimą, todėl tiesiog buvimas ir įsipareigojimas šeimai tampa ypač stipriu liudijimu, nieko daugiau nebereikia. Turime remti visas šeimas, o ypač džiaugiuosi OFS šeimomis ir jaunimu, kurie tam įsipareigoja.
Kokie dabar Pasauliečių pranciškonų ordino ryšiai su Pranciškoniškuoju jaunimu?
Vienas iš svarbiausių OFS prioritetų – Jaupra, kuri ministrės pavadinta ne ordino ateitimi, o dabartimi. Pritariu šiai minčiai, matau tą vykstant praktiškai – Nacionalinių brolijų ir Tarptautinės tarybos sudėtyje yra Jaupra atstovų, kurie labai motyvuoti, profesionalūs, aktyvūs. Aišku, dar yra problemų vietos brolijose, turime susidraugauti, gerai suprasdami ir gerbdami jaunimo autonomiją, OFS yra tiesiogiai atsakingas už Jaupros dvasinę asistenciją, tačiau akivaizdu, kad tam pasiruošusių vadovų – palydėtojų neturime arba turime nepakankamai. Matau čia puikią galimybę OFS nariams mokytis iš Jaupra, kurie yra labai organizuoti, aktyvūs, turintys nemažai įvairios veiklos patirties. Sakau tą labai rimtai, turime iš jaunimo mokytis. Jaunimą padrąsinti, pamokyti, manau, galime tik savo asmeniniu gyvenimo ir tikėjimo liudijimu bei tikru pasitikėjimu. Labai džiaugiuosi būsimais bendrais renginiais, tokiais kaip OFS – Jaupra Europos kongresas Lizjė, Prancūzijoje, viliuosi bendrų darbų ir Lietuvoje.
Jaunimas yra labai brandus. Nepaprastai patiko Anos Fruk, prezidiumo narės, atsakingosios už ryšius su Pranciškoniškuoju jaunimu, pasisakymas kapituloje dėl konkrečios, o ne abstrakčios paramos jaunimui – kad ir finansiškai, nes jie neturi santaupų, dažnai aukoja savo asmeninį laiką, profesinę karjerą ir pan.
Kokių minčių turi, kas galėtų pasikeisti Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordine, atliepiant į ordino pasaulyje dvasią?
Kadangi esame pasaulinio ordino dalis, visa, kas vyksta pasaulyje ir ordine, svarbu ir mums, mes turime savo unikalų ir bendrą pašaukimą, mūsų skirtingumas gali praturtinti visus. Man asmeniškai, turėjus įvairios evangelizacinės ir ekumeninio bendravimo patirties bei veiklos, trūkdavo aktyvios ir konkrečios veiklos, tad turėjau įvairiausių lūkesčių ir pretenzijų brolijoms. Vėliau dvasios tėvas pasiūlė pakeisti požiūrį – šv. Pranciškus kaip atsakymą į klausimą, ką turėtų daryti, gavo brolius. Mes, OFS nariai, gauname tą patį – broliją, kuri yra dovana, o ne problema. Kartais ši dovana būna labai sunki, bet mums labai naudinga, jei norime mokytis.
Šiuo metu pagrindinis mano rūpestis – kaip operatyviai ir tiksliai pristatyti kapitulos nutarimus brolijoms, pabandyti perteikti ir vidinį turinį – susitikimo dvasią. Ta žinia galėtų įkvėpti brolijas, galbūt paskatinti diskusijas, naujas veiklas. Iš bendrųjų problemų laikyčiau formaciją ir ryšių, komunikavimo stoką. Beje, kapituloje priimtas dokumentas dėl abitų, dėl kurių periodiškai įvairiais pretekstais atsinaujindavo diskusijos brolijose. Klausimas galutinai išspręstas – OFS nariai jokių abitų ar išskirtinių išorinių ženklų, išskyrus „tau“ kryželį, nenešioja, jokia išorine forma nesiekiame išskirtinumo. Pasirodo, šis klausimas buvo aktualus Afrikos šalims, Lietuvai ir Kubai, kurios atstovas vienintelis balsavo „prieš“.
Bendravo Monika Midverytė
Bernardinai.lt