Bažnytinis kalendorius kasmet praneša, kad atėjo advento metas. Adventas byloja apie viltį, kuri nors kartais ir susilpnėja, bet vis dar išlaiko pojūtį, kad ateis Karalius ir atsilieps į mūsų lūkesčius. Adventas  skelbia mums, kad Dievas, nors kartais  atrodo ir nutolęs nuo mūsų, vis vien yra teisingas, tad Jis įgyvendins teisingumą. Tai vieną kartą įvyko ir dar kartą įvyks, kai sugrįš Mesijas, kuris pasauliui atneš taiką, teisingumą ir teisumą. Adventui būdinga laukimo, pasirengimo ir troškimo dvasia. Jis pabrėžia aistringą išgelbėjimo iš blogio ilgesį, simbolizuoja kančią tų, kurie patyrė prievartą ir neteisybę, tačiau dar viliasi sulaukti Dievo, kažkada išklausiusio raudančius vergus, išgelbėjimo. Adventas yra pasiruošimo laikas, kuriame pagrindinis dėmesys telkiamas ties malda. Jei gavėniai yra būdingas pasninkas ir atgailos dvasia, tai adventui – nuolanki atsidavimo ir budėjimo malda, prašymas išgelbėti iš nevilties bei baimės, maldavimas tų, kurie klaidžioja tamsoje ir laukia didelės šviesos! Todėl advento akcentas yra šviesos ir žiburiai. Advento metas mūsų širdyse pažadina Dievo Sūnaus atėjimo viltingą laukimą ir yra tinkama proga pasiūlyti visai Bažnyčiai ir visiems geros valios žmonėms tikėjimą  Dievo gailestingumu, per jį pasiekiamą išganymą ir amžinąjį gyvenimą. Visišką pasitikėjimą gailestinguoju Viešpačiu savo gyvenimu ir mokymu, o ypač mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu apreiškė prieš dvidešimt amžių Betliejuje gimęs Jėzus.

Popiežius Benediktas XVI primena šiuolaikinės visuomenės padėties prieštaringumą, kada vadinamoji mokslo pažanga tikėjimą ir viltį vis labiau priskiria privačiai bei individualiai sferai, tačiau tuo pačiu metu kartais netgi dramatiškai pasauliui iškyla  poreikis Dievo, be kurio  dažnai nesama vilties išgyventi kai kurias situacijas. „Mokslas, be abejonės, daug prisideda prie žmonijos gerovės, tačiau jis nepajėgus išganyti pasaulio, – sako Šventasis Tėvas. – Žmogus yra išganomas meile, kuri socialinį gyvenimą daro gražų ir gerą būtent dėl to, kad ši didžioji viltis yra pilnutinė ir sprendžiamoji, garantuojama Dievo, to Dievo, kuris yra Meilė, kuris mus aplankė Jėzuje ir atidavė savo gyvybę, kuris Jėzuje ir sugrįš laikų pabaigoje” – sako Šventasis Tėvas. Jeigu žmogus atmeta Dievą, vadinasi, nepažino Jo tikrojo Veido. Pažindamas žmogaus širdį, „Viešpats nepaliaujamai beldžiasi į mūsų duris, kaip globos ieškantis nuolankus pakeleivis, ir Adventas tampa ypatingu laiku jo priėmimui“. Advento metas yra labai tinkamas iš naujo atrasti ne miglotą ir apgaulingą viltį, o tikrą ir patikimą, sutvirtintą Kristuje, žmogumi tapusiame Dieve, mūsų išganymo uoloje. Šv. Paulius primena Efezo bendruomenės tikintiesiems, kad prieš Kristaus pažinimą jie buvo „pasaulyje be vilties ir Dievo”. Tai nereiškia, jog iki krikščionybės nebuvo religijų ir jų garbinamų objektų, tačiau „tie dievai pasirodė ginčytini ir jokia viltis neiškilo iš jų prieštaringų mitų”. „Tikro gyvenimo” troškimas, ryškiausias krikščionių religinis bruožas, yra tai, kad per gautą viltį jie įgyja ateitį. Tai nereiškia, kad jie žino detales to, kas jų laukia, bet jie žino, kad jų gyvenimas nesibaigs tuštybėje. Tik tuomet, kai ateitis yra tikra, pozityvi realybė, įmanoma ir dabartį išgyventi prasmingai. Čia ir iškyla Evangelijos ugdomasis vaidmuo: ji ne tik perduoda Gerąją naujieną, tai yra informaciją apie tikėjimo dalykus, bet turi ir veikliąją paskirtį, ugdydama tikinčiuosius esminiams gyvenimo pasikeitimams. „Tamsios laiko durys plačiai atsivėrė į ateitį. Tas, kuris turi viltį, gyvena kitaip ir tam kuris viliasi, buvo suteikta naujo gyvenimo dovana”, – pažymi Šventasis Tėvas.

Daugelis dabarties žmonių atmeta tikėjimą paprasčiausiai todėl, kad amžinojo gyvenimo perspektyva jiems nebėra patraukli. Jie trokšta ne amžinojo gyvenimo, bet gyvenimo čia ir dabar, stengdamiesi kiek įmanoma atitolinti žemiškąją mirtį. Bet gyventi žemėje visados gali būti monotoniška ir galiausiai nepakeliama. Ir čia verta prisiminti Šv. Ambraziejaus mokymą, kuris primena mūsų pačių egzistencijos prieštaringumą: „mes nenorime mirti ir mus mylintys artimieji nenori, kad mes mirtume. Kita vertus, nenorime čia, žemėje, gyventi be pabaigos ir pati žemė tam nėra sukurta. Tai, ko mes norime, yra gilesnis klausimas ir susijęs su tuo tikrojo gyvenimo troškimu, kuris yra amžinybė ir nėra pažintas patyrimu“.

Dievas yra su mumis, Jis tikrai įžengia į žmogiškus reikalus ir, užuot likęs tik mūsų mintyse, Jis pats eina pas mus ir kalba mums. Toks Dievas yra vilties pagrindas: ne bet koks dievas, bet Dievas, turintis žmogaus veidą, Dievas, kuris mus mylėjo iki galo, kiekvieną iš mūsų. Jo karalystė yra ne įsivaizduojamoje ateityje, bet dabartyje, ten, kur Jis yra mylimas ir kur Jo meilė pasiekia mus. Ši meilė yra garantas egzistencijos to, ko mes laukiame savo gilumoje: gyvenimo, kuris yra tikras gyvenimas ir didžioji viltis.

Br. kun. Saulius Paulius Bytautas, OFM