Vėlinių šventimas – tai mirusių tikinčiųjų prisiminimas žvelgiant į mirtį ir į amžinybę Apreiškimo šviesoje. Apaštalas šv. Paulius laiškuose pirmoms krikščionių bendruomenėms ragino tikinčiuosius „nenusiminti kaip tie, kurie neturi vilties“. Anot Pauliaus, „jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 13-14). „Todėl ir nūdien, – sako Šv. Tėvas Benediktas XVI, – svarbu evangelizuoti mirties ir amžinojo gyvenimo tikroves, ypatingai sąlygojamas prietaringų įsitikinimų ir sinkretizmų1, kad nebūtų pavojaus krikščionybės tiesą painioti su įvairiausiomis mitologijomis“.
Savo mintimis sugrįžkime prie klausimų, kuriuos Popiežius iškėlė savo enciklikoje apie krikščioniškąją viltį: būtent ar mūsų epochos vyrai ir moterys dar tebetrokšta amžinojo gyvenimo. O gal žemiškas gyvenimas yra tapęs vieninteliu jų horizontu? Šv. Augustinas yra pastebėjęs, kad visi mes norime palaimingojo gyvenimo, laimės. Tačiau nelabai aiškiai žinome, kas tai yra ir kokia ji, ta laimė yra, bet jaučiamės sužadinti jos traukos. Tai yra visuotinė viltis, bendra visų laikų ir vietų žmonėms. Išsireiškimu „amžinasis gyvenimas“ norime suteikti vardą šiam nenumaldomam laukimui: ne nesibaigiančiai sekai, o pasinėrimui į begalinės meilės okeaną, kuriame laikas – tai kas buvo prieš ir po – daugiau nebeegzistuoja. Gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo – štai ko viliamės ir laukiame susivieniję su Jėzumi. Atnaujinkime amžinojo gyvenimo viltį, realiai pagrįstą Kristaus mirties ir prisikėlimo. „Prisikėliau, o dabar visuomet esu su tavimi, sako mums Viešpats, – mano ranka tave palaiko ir prie mirties vartų būsiu šalia. Ten, kur niekas negali palydėt ir į kur negali nieko atsinešti, tavęs laukiu, kad tamsą tau perkeisčiau į šviesą“. Tačiau krikščioniška viltis niekuomet nėra tik individuali: ji visuomet yra viltis taip pat ir kitiems.
Šv. Pranciškus mirtį pavadino „Sesute“. Mirties valandoje dalindamas savo broliams savo paties palaimintos duonos kąsnelius ne saugoti bet suvalgyti, jis nukreipė mūsų žvilgsnį į naująją Sandorą, kurioje visi mes laikomės ir todėl vieni su kitais susitinkame ir vieni kitus prisimename, vis tiek ar kovotume žemėje, ar kęstume skaistykloje, ar džiaugtumės danguje. Krikščionies atsiminimas gyvena Šventųjų Bendruomenėje. O kelias į šią Bendruomenę eina tiktai per duonos laužymą.
Niekas taip gerai neatskleidžia šv. Pranciškaus būties skaidrumo, kaip faktas, kad jis mirė su garbinimo garsais lūpose. „Jis pasitiko mirtį giedodamas“, rašo Tomas Celanietis. Šitame giedojime susitelkė visa Asyžiaus šventojo egzistencija; susitelkė į vieną tašką, į vieną garsą, kad juo pereitų į amžinąjį buvimą, kuris visas yra garbinamoji giesmė. Giedojimas mirštant buvo įvadas į šią amžinąją giesmę. Viešpaties apreikštoji psalmė virto jungtimi, kuri užbaigė žemiškąją egzistenciją ir pradėjo dangiškąją.
Visų mūsų buvimas yra vienų su kitais giliai susietas. Todėl per pasaulį keliaujančiojo malda gali padėti vėlei, kuri skaistinasi po mirties. Štai kodėl Bažnyčia ragina per Vėlines melstis už visus artimus mirusiuosius ir aplankyti jų kapus. Svarbu, kad mes ne tiktai uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti tyloje ir pasimelsti, kad rastume laiko nueiti į bažnyčią, dalyvauti Šventų Mišių aukoje. Vienybėje su Viešpačiu, su Jėzumi Kristumi, mes tiesiame pagalbos ranką mūsų brangiems mirusiems kelionėje į Dievo karalystę.
Br. kun. Saulius Paulius Bytautas, OFM
1Sinkretizmas – skirtingų religijų elementų: teologijos, mitologijos, simbolikos susiliejimas, apjungimas.