„Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje Jo Sandoros skrynia, ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 11, 19a; 12, 1).
Žolinė – pati gražiausia Mergelės Marijos garbei skirta šventė. Koks vis dėlto tikras yra mūsų prieraišumas Dievo Motinai, kiek jis paremtas bibline, teologine ir liturgine išmintimi. Nuo apaštalų laikų Bažnyčioje gyvuoja mokymas, kad Marija po mirties su siela ir kūnu buvo paimta dangun. Senas padavimas, kuris savo smulkmenomis nėra tikras, tą įvykį nupasakoja tokiu būdu. Prie Marijos mirties patalo susirinkę visi apaštalai, nebuvę tik Tomo. Po kelių dienų atvykęs ir Tomas, bet jau radęs Mariją palaidotą. Norėdamas paskutinį kartą pamatyti Dievo Motiną, Tomas paprašęs, kad būtų atidarytas karstas. Tačiau karste nebebuvę Marijos kūno, tik vienos gėlės. Kadangi, pagal aną padavimą, Marijos karste buvo rasta gėlių, kilo paprotys Dangun Ėmimo šventėje šventinti gėles, žoles, varpas ir vaisius.
Švč. Mergelė Marija turi garbės vietą šventoje liturgijoje. Tiesiogiai prieš ir po konsekracijos yra minimas jos vardas. Marija savo dorybėmis stovi aukščiau už visus šventuosius. Savo širdies tyrumu ji iškyla virš visų skaisčiųjų sielų; jos viltis gyvesnė už pranašų; jos ištikimybė gražesnė už patriarchų; jos kentėjimai didesni už kankinių; jos Dievo meilė karštesnė už cherubinų ir serafimų. Apaštalai lenkiasi prieš Karalienę, kankiniai nusiima savo karūnas, vyskupai – savo kryžius, daktarai ir išpažinėjai – savo palmes, o mergelės – savo lelijas ir padeda prie jos kojų. Marijos litanijoje mes kreipiamės: Karaliene išpažinėjų, Karaliene kankinių, Karaliene mergelių, Karaliene visų šventųjų…
Pasak pasakojimo, šv. Domininkas (1221 m.) rožančių išmokęs kalbėti iš Švč. Marijos ir tą pamaldumą pradėjęs platinti savo pamoksluose Prancūzijoje prieš klaidatikius. Domininkonai davė rožančiui tokią formą, kokia mes naudojamės šiandien. Maldos „Sveika, Marija“ pirmoji dalis paimta iš Šv. Rašto, antroji dalis tik XV amžiuje pradėta kalbėti Šv. Bernardino Sieniečio, pranciškono (1444 m.), kuris pridėjo žodžius: Šventoji Marija, melsk už mus nusidėjėlius… To paties ordino šv. Bonaventūros paskatinimai vienuoliams sako: „Virš visų minėtų dalykų laikyk garbingąją Karalienę, mūsų Viešpaties Motiną, kaip tikrą savo nuosavybę ir šlovink ją kuo nuoširdžiausiai ir kaip išgali. Savo žingsnius tiesk link jos, ir tebūnie ji priebėga kiekviename tavo suspaudime ir reikale. Savo skundus pavesk jai, jos apsaugai ir pamaldumui: pasitikėk jos užtarimo galybe ir turėk ją kaip savo tarpininkę. Ji yra gailestingumo motina; kiekvieną dieną parodyk jai ypatingos pagarbos išreiškimą. Idant galėtų ji priimti tavo prašymus ir būtų patenkinta tavo garbinimu, laikyk savo širdį tyrą kaip jos su kiekvienu savo sielos ir kūno sugebėjimu. Dėk pastangas ir kuo intymiausiai eik jos pėdomis nuolankume, visiškai pasiduodamas jos vadovavimui“. Didžiausias Marijos privilegijų gynėjas iš pranciškonų buvo Jonas Dun Skotas (1266-1308). Ilgoje savo trijų dienų kalboje Skotas išdėstė, jog Marija, būdama Dievo Motina, jokiu būdu negali būti paliesta gimtosios nuodėmės, nes ją Dievas galėjo apsaugoti: galėjo, pritiko – taigi ir padarė. Popiežius Inocentas III Laterano IV susirinkime (1215 m.) Rygos vyskupo Alberto pageidavimu Livoniją (Latviją) paskelbė „Terra Mariana“ – Marijos žeme. Lietuva vadinama Marijos žeme, rasi, ir dėl to, kad nuo pat krikščionybės pirmųjų laikų daug bažnyčių buvo statoma Marijos garbei. 1940 m. Lietuvoje Marijos garbei buvo pašvęstos net 299 bažnyčios. Visos tautos įžiūri Marijoje save, ir todėl jos rūbai ir veidas turi visų tautų ir visų žmonių bruožus. Mūsų Dievo Motinos paveikslų bei statulų veidų bruožuose atsispindi lietuvių moterų išvaizda. Tolimųjų Rytų saulės vaikai savo padangės erdvėje, paslaptino debesėlių žaismo viduryje, mato aukštą ir grakščią Motiną ir Kūdikėlį, apvilktus brangiausiais rytiečių rūbais, pasodintus ant puošnaus kilimo. Afrikiečiai Mariją įsivaizduoja juodą. Vakarų pasaulyje Marija dar įvairesnė. Vienur jos veidas džiaugsmu pražydęs, kitur jos akys pilnos gilaus liūdesio ir skausmo. Joje atsispindi ir yra įamžinta senosios Europos džiaugsmais bei vargais banguojanti žmonijos istorija.
Švč. Mergelė Marija yra mūsų žemės Duktė ir mūsų Motina. Per ją prarastasis dangus ne tik atsivėrė, bet dar pasilenkė ligi pat žemės gelmių. Tai mes skaitome iš jos gailestingų akių, kurios beveik visada nuleistos ant dieviškojo Kūdikio, kuris iš meilės žmogui teikėsi valandėlei palikti dangų ir pabuvoti su žmonių vaikais. Tos pačios akys žvelgia ieškodamos tikresnio kelio parvesti mus į Tėvo namus. Švč. Marija yra tokia didi, jog šv. Bonaventūra sako: „Ji yra tas Kūrėjo tvarinys, kurio Dievas nebegalėjo daugiau išaukštinti. Didesnį pasaulį, didesnį dangų Dievas galėjo sukurti, bet negalėjo sukurti didesnės motinos už Dievo Motiną Mariją“.
Per Žolinės Šv. Mišias girdime, kad Marija yra žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė. Tai reiškia, kad Marijos ėmimas į dangų yra ir mūsų visų lemtis. Marija perėjo tą tikėjimo kelią, kuris turėtų persmelkti krikščionio gyvenimą. Tai leistų jam drąsiai stovėti Dievo akivaizdoje. Marijos paveikslas atskleidžia, kad tikėjimu, viltimi ir meile priimta Evangelijos žinia veda į prisikėlimą, be kurio gyvenimas yra kaip druska be sūrumo. Tai mums byloja ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventėje Šv. Apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kada šis marus kūnas apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet, dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 54-57).
br. kun. Saulius Paulius Bytautas, OFM