Pranciškoniška pasauliečių akademija š.m. sausio 29 d. pakvietė visus į armėnų palaimintojo, poeto ir mistikoGregoro Narekaci (X–XI a.) „Sielvartingų giedojimų knygų“ (1999 m. išvertė Sigitas Geda) skaitymą.
Į akademiją buvo pakviesta ir Klaipėdos miesto armėnų bendruomenė, kuri su džiaugsmu atsiliepė ir gausiai dalyvavo. Pradžioje armėniškai, po to lietuvių kalba nuskambėjo malda „Tėve mūsų“. Renginio vedantieji priminė klausytojams seniausios pasaulyje, 301 m. oficialiai valstybine pripažintos, Armėnijos krikščionybės istoriją, surado istorinių sąsajų lietuvių ir armėnų tautų likimuose ir kultūroje.
Sielvartingus giedojimus įkvėptai skaitė br. kun. Sigitas Benediktas Jurčys, OFM ir Dalia Kanclerytė. Giliai visus palietė iš atviros ir mylinčios Dievą Narekaci širdies ištryškusios raudos. Ant stalo, prie kurio sėdėjo sielvartautojai, degė įvairiaspalvių tulpių puokštė ir smėlin susmeigtos plonytės vaško žvakės, fone skambėjo ilgesinga armėnų liaudies instrumento duduk muzika. Nesunku buvo pasinerti ir savos širdies gelmėn, išgirsti ten panašias, tik neišsakytas raudas… Kai baigėsi skaitymai, norėjosi dar pabūti tyloje, – ji tikrai nebuvo tuščia. Pabaigai nuskambėjo armėnės smuikininkės Kristinos atliktas armėnų klasiko kompozitoriaus, dirigento ir kunigo Soghomon Gevorki Soghomonyan – Komitas kūrinys „Gervės“, buvo apsikeista padėkomis ir dovanomis, jautėmės suartėję dvasia.
Kaip paprastai, po pertraukėlės, kitoje salėje įvyko agapė, vaišinomės ir armėnų tradicine duona – lavašu ir pyragėliais. Vaikščiodami su kavos ir arbatos puodeliais rankose bendravome, dalindamiesi ką tik išgyventu bendru džiaugsmu. Ir neapleido mintis – kaip paprasta tautoms suartėti, kai išpažįstamos bendros ir pačios giliausios žmogiškos vertybės.
Aldutė Elena Šeduikienė, OFS