Rugpjūčio mėnesį Kretingoje vykusiame VIII Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino kongrese dalyvavo svečias iš Romos – Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) Prezidiumo narys br. Benedetto Lino OFS. Kongreso temai buvo pasirinkta Regulos eilutė: „Iš Evangelijos į gyvenimą ir iš gyvenimo į Evangeliją“. Su broliu Benedetto kalbėjomės apie pranciškonišką misiją nešti Evangeliją į kiekvieną kasdieninio gyvenimo užkampį, apie per aštuonis šimtmečius ordino nueitą kelią – nuosmukius ir pakilimus. Ir, žinoma, apie pašaukimą arba, kaip sakė brolis Benedetto, – vienintelį kelią pasiekti tobulumą Dievo akyse.
Pradėkime nuo paprasto klausimo, kuo Pasauliečių pranciškonų ordino brolija skiriasi nuo kitų maldos grupių Bažnyčioje?
Pasauliečių pranciškonų ordinas (OFS) yra tikras ordinas. Jis buvo įkurtas paties šventojo Pranciškaus jo laikais. Ir iš tiesų šventasis Pranciškus buvo vienas iš tų atgailaujančių brolių. Turime suprasti, kad maldos grupės neturi amžinųjų įžadų, joms nereikia ypatingo pašaukimo. Tam, kad taptum pasauliečiu pranciškonu, turi iš Dievo gauti ypatingą pašaukimą – būti pranciškonu, o tai reiškia sekti Kristų Pranciškaus pėdomis. Pakartoti Pranciškaus gyvenimą, žinoma, kiek tai įmanoma gyvenant pasaulyje, kasdienėmis sąlygomis. Tapdami pasauliečiais pranciškonais, mes duodame įžadus. Tai yra tikras pasauliečio pašventinimas. Mūsų įžadai yra vieši, duodami prieš Bažnyčios bendruomenę, iškilmingi ir amžini, duodami visam gyvenimui. Kiekvienas panorėjęs gali prisijungti prie maldos grupės, o po to ją palikti. Galima prisijungti prie įvairių bažnytinių organizacijų, o vėliau iš jų išeiti. Tuo tarpu mes įsipareigojame visam gyvenimui. Taigi pasauliečiams pranciškonams labai svarbus vadinamasis įvesdinimo laikotarpis. Po to turime prašytis priimami į broliją, o po priėmimo turime pereiti ugdymo laiką. Tik tuomet, kai atpažįstame, jog turime pašaukimą, mums leidžiama duoti įžadus.
Popiežius Benediktas XV, kuris buvo taip pat ir pasaulietis pranciškonas, aiškiai apibrėžė, kad esame tikras Ordinas: „Ordo veri nominis“. Kitas pasaulietis pranciškonas popiežius Pijus XII sakė tą patį: „Jūs esate pasaulietinis ordinas, bet tikras ordinas“. Galiausiai popiežius Jonas Paulius II mums priminė ir pakartojo ordino svarbą, kuri pasaulyje, deja, dar nėra gerai suvokiama.
Turime suprasti, kad ir šventojo Pranciškaus laikais pasauliečių vaidmuo nebuvo ryškus, pasauliečiai nebuvo tokie svarbūs. Tačiau šventasis Pranciškus turėjo labai aiškų Bažnyčios suvokimą ir žinojo, kad negali būti nieko didingiau ir nuostabiau kaip priklausyti Kristui. Jis atrado, kad gaudami krikštą mes esame taip tvirtai įjungiami į Jėzaus Kristaus gyvenimą, jog mums daugiau nieko nebereikia. Kiekvienas pakrikštytasis turi viską, kad galutinai išpildytų savo gyvenimą. Šį supratimą iš naujo atrado ir išryškino Vatikano II susirinkimas.
Taigi šventasis Pranciškus jau prieš 800 metų nujautė ir numatė tai, ką mes šiandien vadiname communio ekleziologija. Jis nusprendė tarnauti Dievui, duodamas tris įžadus – neturto, paklusnumo ir skaistumo, ir tai priėmė taip rimtai, kad visi matė jo šventumą, visi sekė paskui jį. Netgi vedę vyrai, ištekėjusios moterys ar žmonės, kurie turėjo kitų įsipareigojimų pasaulyje, norėjo viską palikti ir sekti paskui jį, bet Pranciškus pasakė: „Ne! Pasilikite, kur esate. Jūs reikalingi savo aplinkoje.“ Kaip rašo Tomas Celanietis, jis visiems suteikė gyvenimo formą. Taigi Pranciškus matė Bažnyčią kaip bendruomenę – tokią, kokia ji ir turi būti.
Negalime turėti omenyje vien tik mažesniųjų brolių, vien tik neturtėlių Klaros seserų arba vien tik pasauliečių pranciškonų. Mes esame šeima. Ir Pranciškui Dievo duota misija: „Eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“ apima visus mūsų gyvenimo aspektus. Tam, kad pripildytume pasaulį Jėzaus Kristaus Evangelija, mums reikia brolių. Jie eina kaip naujieji apaštalai, sekdami Jėzų. Mums reikia tų, kurie meldžiasi, kurie kaip Mozė laiko iškeltas rankas ir palaiko apaštališką atsidavimą. Mums reikia žmonių, kurie gyvena pasaulyje, kad kiekvieną kasdieninio gyvenimo užkampį, kuris taip pat yra sukurtas Dievo, pasiektų Evangelija bei prisikėlusio Viešpaties ir Dievo meilės liudijimas.
Taigi mes, pasauliečiai pranciškonai, labai skiriamės nuo maldos grupių, nes įsipareigojame visam gyvenimui. Mes galime priklausyti ir maldos grupėms, tačiau mūsų pagrindinis įsipareigojimas yra Pasauliečių pranciškonų ordinui, mūsų pašaukimui ir mūsų misijai pranciškoniškoje šeimoje.
Kalbėdami apie pašaukimą, dažniausiai turime galvoje pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą, pašaukimus į kunigystę, tad daugeliui žmonių gali būti gana neįprasta girdėti apie pasauliečio pašaukimą. Kaip šis pašaukimas atpažįstamas?
Šis pašaukimas yra atpažįstamas. Moderni teologija atpažįsta Bažnyčioje tokį pašaukimą. Yra daugybė tarnysčių ir daugybė charizmų, ir kiekviena tarnystė bei charizma yra svarbi Bažnyčios, Kristaus kūno, kūryboje. Iš tiesų praeityje buvome gerokai nuskurdinę Bažnyčią, atpažindami tik kai kurias tarnystes ir tik keletą charizmų. Šiandien matome, jog viskas ateina iš Dievo, ir atpažįstame, kad kiekvienas turi tarnystę Kristaus kūne. Neįmanoma, kad dideliame Kristaus kūne, kurio tik mažą dalį sudaro vienuoliai ir kunigai, didžioji dalis tikinčiųjų neturėtų ką veikti ar pasakyti. Taip nėra, ir Bažnyčia tai atpažįsta.
Jei tampame broliais arba liekame šeimos vyru, tėvu, mama, sukuriame šeimą, visa tai įvyksta dėl Dievo pašaukimo. Lygiai taip, kaip kurį nors kitą Dievas pašaukia tapti vienuole ar kunigu. Nėra žmogaus, kuris negautų pašaukimo pasiekti savo asmeniniam tobulumui. Ir turime pripažinti, kad tėvai ir motinos yra labai svarbūs. Jie yra tie, kurie formuoja žmonių charakterius, asmenybes. Tie, kurie perduoda Dievo dovanotą gyvenimą. Tai kaip galime sakyti, kad būti tėčiu ir mama nėra pašaukimas?..
Kalbant apie pašaukimo sąvoką, svarbu suvokti, jog mes esame pašaukti gyvenimui. Dievas pašaukia mus gyvenimui todėl, kad mus myli. Esame pašaukti būti su Juo amžinybėje. Jis mums dovanoja talentus ir dovanas, taip pašaukdamas misijai. Ši misija skirta ne vien mums patiems, bet dažniausiai nukreipta į kitus. Taigi turime iš pagrindų pakeisti mūsų supratimą apie pašaukimą. Kiekvienas gyvas žmogus, drįstu sakyti, netgi nekrikščionis, yra pašauktas Dievo. Ir jei jis yra pašauktas Dievo, vadinasi, jis pašauktas dėl tam tikros priežasties. Sakyčiau, kad turime galvoti apie pašaukimą kaip apie vienintelį kelią pasiekti mano tobulumui Dievo akyse. Tad jei kas nors yra kviečiamas tapti tėčiu, mama ir sukurti šeimą, tai yra jų pašaukimas. Ir jie taps tobuli Dievo akyse, būdami geri tėvai, mamos, vyrai ir žmonos. Lygiai kaip pašauktas kunigystėn ten atras savo tobulumą. Jei pašauktasis netaps kunigu, galbūt jis nueis į dangų, bet nebus tobulas pagal Dievo jam amžinybėje paruoštą planą.
Ar galite trumpai pasidalyti apie savo asmeninę pašaukimo kelionę?
Turiu pasakyti, kad kai Dievas kažko nori, Jis gauna. Nors mes, žmonės, esame labai galingi – galime pasakyti Dievui „ne“, bet Dievas yra atkaklus, Jis nenustoja tavęs traukęs už rankovės. Man atrodė, kad buvau labai susižavėjęs vienuolišku gyvenimu. Kai man buvo keturiolika, mėgstamiausios mano knygos buvo apie Bibliją ir teologiją. Ši trauka Šventajam Raštui ir teologijai niekada nesibaigė, tas skaitymas vis dar man teikia tikrą malonumą. Pamažu ėmiau galvoti, jog galbūt galėčiau tapti kunigu, bet iš tiesų žinojau, kad nebuvau sukurtas kunigo pašaukimui, nes man… labai patiko moterys. Galiausiai supratau, jog tam, kad būtum vienuolis, nebūtinai turi tapti kunigu. Gilų pašvęstą gyvenimą gali gyventi bet kurioje gyvenimo padėtyje, netgi būdamas pasauliečiu.
Dar prieš man susituokiant, Dievas jau rodė kelią. Ar galite įsivaizduoti, kad aš, italas, būdamas penkiolikos metų, niekada nebuvau skaitęs knygos apie šventąjį Pranciškų? Aišku, žinojau apie Pranciškų, bet nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie jį. Tuo metu laimėjau stipendiją studijuoti JAV ir buvau paskirtas į pranciškonų mokyklą. Per Kalėdas kaip tik gavau dovanų knygą apie šventąjį Pranciškų ir negalėjau nuo jos atitraukti akių, ji taip traukė ir žavėjo. Matote, kaip Dievas eina paskui žmogų ir traukia jį už rankovės?.. Grįžus į Italiją, viskas kuriam laikui aprimo, kol sutikau žmogų, kuris prieš vykstant į Ameriką iš manęs ėmė interviu. Mes su juo susidraugavome, ir pasirodė, kad jis buvo pasaulietis pranciškonas. Štai kaip Dievas veikia: Jis padeda sutikti teisingus žmones, kad pats galėtum suprasti dalykus. Tai buvo nuostabus žmogus, supažindinęs mane su pranciškonais ir tapęs mano dvasiniu vadovu. Pamažu supratau, kad galbūt tai – mano kelias.
Pašaukimo niekada nesuprasi greitai ir iškart. Ne kiekvienas turi šventojo Pauliaus malonę „nukristi nuo arklio“ ir būti pagriebtam Jėzaus Kristaus. Tai visada užtrunka laiko. Užtruko su pašaukimu ir šventasis Pranciškus. Kai galiausiai atėjau į ordiną, dalykai po truputį keitėsi, augo. Ordine aš suradau ramybę, pasitenkinimą, galimybę augti, dvasinę gerovę, – visus ženklus, kad esi teisingoje vietoje. Žmonės manęs daugybę kartų yra klausę, iš kur žinau, kad tai yra mano pašaukimas. Pašaukimas yra tikras, jei juo gyvendamas turi ramybę, džiaugsmą ir žinai, jog tai yra ta vieta, kurioje tu nori būti.
Jau daug metų dirbate Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) prezidiume. Ar galite pristatyti, kokia yra šiandienė ordino situacija pasaulyje?
Pasauliečių pranciškonų ordinas yra įsikūręs 110 pasaulio valstybių. Yra beveik pusė milijono amžinuosius įžadus davusių narių. Mes esame įsikūrę netgi tose šalyse, kur nėra brolių pranciškonų, pavyzdžiui, Danijoje. Taigi yra šalių, kur mes, pasauliečiai, vieninteliai atstovaujame pranciškoniškajai šeimai. Ordinas auga skaičiumi ypač ekonomiškai silpnuose regionuose – Afrikoje, Azijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse. Europoje buvo šioks toks nuosmukis, bet tikiu, kad per paskutinį dešimtmetį situacija taisosi.
Pasauliečių pranciškonų ordinas vis labiau įsisąmonina savo vaidmenį pranciškoniškoje šeimoje ir Bažnyčioje. Mūsų ordinas tapo savotišku pranciškoniškosios šeimos katalizatoriumi. Ilgus amžius mažesnieji broliai, konventualai, kapucinai, klarisės gyveno kas sau – savo izoliuotą gyvenimą. Užmiršome, kad buvome duoti Pranciškui kaip tą pačią misiją turinti šeima. Ir pagaliau po penkių šimtmečių mūsų ordinas vėl buvo suvienytas. Iš naujo atradome grožį būti ordinu, būti šeima. Ir labai stengiamės, kad broliai, sesės ir mes, pasauliečiai, jaustumės ir būtume vieninga kartu dirbančia šeima.
Galbūt nežinote, kad Pranciškaus laikais pasauliečiai pranciškonai buvo vadinami „atgailos broliais ir seserimis“. Ordinas gimė autonomiškai, buvo skirtingas nuo brolių, bet buvo kartu su jais. Po 250 metų, reikalaujant broliams, popiežius atėmė iš pasauliečių pranciškonų autonomiją. Taip penkis šimtus metų ordinas buvo priklausomas nuo brolių ir išgyveno didelį nuosmukį, nes negalėjo išreikšti savęs. Pirmaisiais savo istorijos šimtmečiais ordinas klestėjo. Pasauliečiai pranciškonai buvo žinomi dėl savo meilės Evangelijai, taikos liudijimo, nesitaikstymo su konfliktais. Jie buvo dažnai kviečiami dirbti teisingumo srityje, kūrė ligonines, piligrimų namus.
Ordinas buvo tikrai stiprus, tačiau 1471 metais viskas nutrūko. Pasauliečių pranciškonų nuosavybė perėjo brolių žinion, ir iš stipraus dėl Karalystės besidarbuojančio ordino pamažu virtome mažomis maldos grupėmis, kurioms vadovavo dvasininkai. Kadangi Pirmasis ordinas pasidalijo į tris šakas, mes taip pat buvome padalyti, nebeliko vienijančio ordino.
Po Vatikano II susirinkimo popiežius Paulius VI – didis ir mano mylimas popiežius, mums davė naują regulą. Tikriausiai tai yra viena iš nuostabiausių regulų, kokias tik pranciškonai kada yra turėję. Su nauja regula Bažnyčia nusprendė, kad mes buvome ir vėl turime tapti viena, turėti bendrą centralizuotą struktūrą. Patys suprantate, kad praėjus penkiems šimtams metų gali užtrukti šiek tiek laiko performuoti tiek pasauliečių pranciškonų, tiek brolių mąstymą ir gyvenimo būdą. Bet turiu pasakyti, kad Dievo ir daugybės geros valios brolių bei pasauliečių dėka per pastaruosius tris dešimtmečius padarėme milžinišką pažangą. Manau, kad esame gerame kelyje.
Kaip apibrėžtumėte, kokia yra Pasauliečių pranciškonų ordino misija Katalikų Bažnyčioje?
Pasauliečių pranciškonų ordino misija Katalikų Bažnyčioje yra būti pranciškonais. Kaip sako mūsų regula ir konstitucijos, turime būti pažįstami iš to, kaip gyvename. O mūsų gyvenimas – tai būti tobulais krikščionimis kaip Pranciškus. Mes nesame žmonės iš kosmoso, bet paprasti žmonės, kurie, kaip ir visi tikintieji, turi sekti Kristų ir stengtis būti į Jį panašūs. Tačiau mes turime tai daryti kaip Pranciškus, nes jis yra mūsų modelis. Kai mūsų širdis, mąstymas atsiverčia į Jėzų Kristų, visomis jėgomis stengiamės supanašėti su Jėzumi kaip Pranciškus – paprastumu, mylint Jo buvimą Eucharistijoje, neturto, skaistumo ir paklusnumo dvasia. Ir jei visa tai darome nuolankiai kaip Pranciškus, būsime atpažįstami kaip tikri krikščionys ir Pranciškaus pasekėjai. Taigi mūsų misija yra būti tikrais pranciškonais, atnešti Pranciškaus charizmą į pačios Bažnyčios gyvenimą ir misiją.
Bažnyčios misija yra mūsų misija. Šv. Damijono Nukryžiuotasis pašaukė Pranciškų atstatyti Bažnyčią. Tai yra ir mūsų misija. Turime būti pasirengę Dievo pašaukimui dirbti dėl Bažnyčios, vadovaujant ganytojams, popiežiui, vyskupams ir mūsų kunigams. Mes nesame susiaurinti ties viena maža užduotimi, bet turime apimti viską. Prancūzų kardinolas Roger’is Etchegaray yra pasakęs, kad visų pranciškonų – Pirmo, Antro ir Trečio ordino, misija yra atnešti pasauliui visą Kristų.
Popiežius Benediktas XVI knygoje „Jėzus iš Nazareto“ rašo: „Turėti, tarsi neturėtum, išmokti šios vidinės įtampos kaip galbūt sunkesnio reikalavimo ir įstengti su ja nuolat iš naujo tikrai sugyventi, palaikomam radikalaus sekimo žmonių, – štai Trečiojo ordino prasmė“. Kaip tokia pranciškoniška vertybė kaip neturtas išgyvenama pasauliečių?
Mes gyvename pasaulyje įprastomis pasaulio sąlygomis. Daugelis iš mūsų yra pašaukti sukurti šeimas, tad aišku, kad negalime būti neturtingi nieko neturėjimo prasme. Juk mums reikia išmaitinti ir aprengti šeimą, leisti vaikus į mokyklą. Pasauliečiai pranciškonai neduoda trijų įžadų, bet iškilmingą pažadą – laikytis visos Evangelijos. Kartais klaidingai galvojame, kad yra tik trys evangeliniai patarimai. Jie patys populiariausi, bet evangelinių patarimų yra daug.
Taigi mes turime gyventi pagal neturto dvasią, pagal paklusnumo dvasią ir pagal skaistumo dvasią. Kai kalbame apie neturtą, mūsų santykis su daiktais yra apibrėžiamas vienu žodžiu „neprisirišimas“. Turiu, tarsi neturėčiau. Aš nesudedu savo širdies į materialius dalykus. Turiu juos naudoti todėl, kad jie yra pagalba mano gyvenimui, mano šeimai, mano pašaukimui, mano brolijai, mano Bažnyčiai. Neturto dvasia mums yra neprisirišimas. Turime gyventi paprastą gyvenimą, apsieinant be dalykų, kurie, kaip mano žmonės, padeda jaustis svarbiems.
Kokį įspūdį parsivežate namo apie Lietuvą ir apie VIII Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino kongresą, kuriame dalyvavote?
Lietuva yra ypatinga šalis. Jau antrą kartą čia atvykstu ir atrandu nuostabią solidarumo bei brolystės dvasią. Dalyvavau dviejose Šv. Pranciškaus draugų stovyklose Pakutuvėnuose ir turiu pasakyti, kad ši vieta yra palaiminta. Brolystės dvasia, kurią išgyvenau su tais žmonėmis, buvo fantastiška. Man netgi atrodo, kad visi Lietuvoje sutikti žmonės yra spontaniški pranciškonai. Mums save reikia tokiais užauginti, o jūs kažkaip natūraliai, spontaniškai esate pranciškonai. Jums turėtų būti labai paprasta atpažinti pranciškonišką pašaukimą. Taigi mano patirtis su Lietuvos žmonėmis nuostabi. Sutikau labai daug entuziastingų žmonių, labai daug paprastų žmonių ir labai daug mylinčių žmonių. Iš tiesų visuomet grįžtu namo praturtintas.
Šis kongresas buvo puikus. Turint omenyje Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino istoriją, matau didžiulį poslinkį nuo tada, kai buvau čia atvykęs prieš devynerius metus. Neabejotinai kiekvienas nešame savo istoriją, ir turiu pripažinti, kad Pasauliečių pranciškonų ordino vadovai atliko didžiulį darbą. Aš čia suradau dar daugiau atsiliepiančių, dar daugiau entuziastingų žmonių. Žmonių, kurie, mano nuomone, alksta išgirsti Dievo žodį ir būti šventesni.
Dar vienas nepaprastai gražus dalykas, prie kurio čia, Lietuvoje, prisiliečiau savo rankomis – tai, jog pranciškoniškoji šeima egzistuoja. Broliai yra dėl pasauliečių, ir pasauliečiai yra dėl brolių. Labai natūraliu būdu, gražioje simbiozėje – taip, kaip ir turėtų būti. Taigi tikiu, kad esate gerame kelyje. Dar daug dalykų lieka padaryti, bet einate teisinga kryptimi, turite didelę dvasinę jėgą, ir, manau, jog daug prisidėsite paremdami ordiną pasaulyje.
Kalbino Virginija Mickutė
Bernardinai.lt