Bernardinų bažnyčioje neseniai vyko broliaus Andriaus Nenėno OFM paskaita „Šventojo Pranciškaus Asyžiečio dvasingumas pasauliečiams“ iš ciklo „Pranciškoniškas dvasingumas“. Paskaitos tikslas – pažvelgti į Pranciškų kaip į pasaulietį ir į tai, kokią įtaką jis darė savo laikmečio žmonėms. Pateikiame paskaitos santrauką.
Visų pirma verta paminėti Pranciškaus (1181–1226) laikotarpio įvykius. XII–XIII a. – tai laikotarpis, pasižymėjęs dideliu demografiniu augimu, komercinių santykių išplėtojimu, kaimo žmonių persikėlimu į miestus, miestų augimu, o tuo pačių ir įvairiausių socialinių paslaugų poreikių padidėjimu. To meto Bažnyčia išgyveno dvasinę krizę, tapo užsidariusi, gyvenanti tarsi tik sau… Parapijos buvo tik kulto, bet ne aktyvaus bendruomeninio gyvenimo židiniai. Trūko Evangelijos skelbimo… Būtent tokių įvykių kontekste ėmė atsirasti vis daugiau žmonių, išsiilgusių autentiško krikščioniško gyvenimo. Vienas iš tų žmonių buvo Pranciškus Asyžietis.
Labai svarbu paminėti, jog Pranciškus buvo paprastas krikščionis, kaip dabar pasakytume, pasaulietis. Gimęs turtingo pirklio šeimoje, gyveno nerūpestingai, jo pagrindiniai siekiai buvo garbė ir turėjimas. Būtent su pastaruoju susiejo savo jaunystę – buvo apsukrus, godus prekeivis, griežtas darbininkams, žiaurus konkurentams… Pranciškus taip pat buvo įsivėlęs į tuo metu vykusius Asyžiaus ir Perudžos mūšius, tačiau metus buvo suimtas. Išvaduotas iš nelaisvės, sunkiai susirgo ir maždaug metus praleido ligos patale. Tai buvo laikas, davęs daug peno apmastymams.
Štai vieną dieną Pranciškus Asyžietis San Damiano bažnytėlėje išgirsta Nukryžiuotąjį jam kalbant: „Pranciškau, ar nematai, kad mano namai griūva? Eik ir dėl manęs atstatyk juos.“ Apimtas nuostabos, Pranciškus buvo įsitikinęs, jog buvo kalbama apie bažnyčios pastatą, kuris buvo sugriuvęs ir entuziastingai ėmėsi statymo (tik vėliau, kaip žinome, jis suprato, jog buvo kalbama apie žmonių Bažnyčią…). Šis įvykis yra laikomas šventojo atsivertimo pradžia, kurio metu jo gyvenime vyko radikalių pokyčių. Jis ieškojo savo pašaukimo ir buvimo krikščioniu būdo, nesirinkdamas skaldytojo ar prieštarautojo, kaltintojo vaidmens, bet likdamas Bažnyčioje. Iš savo patirties jam buvo žinoma, kas yra susiskaldymas ir priešiškumas, iš kur jie kyla ir kokios yra jų pasekmės.
Pagrindiniu savo šūkiu Pranciškus Asyžietis pasirinko „Pax et Bonum“ (taika ir gerumas), suvokdamas, jog godumas ir taika prieštarauja vienas kitam. Tai, ką šventasis suvokė atsivertimo metu, iliustruoja ši Šventojo Rašto ištrauka: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite ir neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ Atkreipkime dėmesį – negerai prašote. Ar žinote, kokia buvo pagrindinė Pranciškaus malda nuo pat atsivertimo iki mirties? Jis klausė: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš daryčiau?“, stebėdamas aplinką ir atsakymą atrasdamas konkrečiose situacijose.
Šventojo asmenybė buvo be galo charizmatiška. Ilgainiui atsirado didelis būrys pasauliečių žmonių, trokštančių sekti Kristumi atliekant savo kasdienes pareigas, gyvenant šeimyninį gyvenimą. Gimsta pasauliečių pranciškonų brolijos (vėliau įkurtas Pasauliečių pranciškonų ordinas), kurių nariai nėra susieti siaurais profesiniais interesais, bet juos sieja Kristaus Evangelija. Tai nauja bendruomenė, kurią sudaro įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Bendruomenė, išsiskyrusi savo kūrybiškumu. Koks buvo pasauliečių pranciškonų gyvenimas?
Viena svarbiausių brolijos veiklų – gailestingumo darbai. Ordino nariai steigė ligonines, maisto bei reikalingiausių daiktų „bankus“ nepasiturintiesiems bei piligrimams. Svarbu paminėti, jog visi brolijos nariai nepaliaudavo melstis, siekė gyventi autentišką, krikščionišką gyvenimą. Savo gyvenimu liudijo Evangeliją. Štai, pavyzdžiui, žmogus, tapęs brolijos nariu, atsisakydavo kartu su savimi nešiotis ginklą (tuomet tai skambėjo neįtikinamai) ir duoti priesaiką, tuo suduodamas stiprų smūgį feodalinei santvarkai, priešiškumui, karams… Taip pat, laikydamiesi neturto, daugelis pasauliečių pranciškonų kasmet išdalydavo savo turto perteklių vargšams, tuo mažiau sumokėdami mokesčių valstybei, kurie būtų skirti karo tikslams.
Pranciškus, prašomas pasauliečių, davė jiems Regulą, kurioje primygtinai reikalaujama siekti susitaikinimo, gyventi taikoje ir dirbti jos labui. Vienas iš pagrindinių brolijos uždavinių buvo daryti viską, kad tarp brolijos narių, taip pat bendruomenės ir kitų, jai nepriklausančių, vyrautų taikūs santykiai. Visi buvo kviečiami ieškoti teisingumo. Štai, pvz., nauji brolijos nariai, praėjus trims mėnesiams nuo įstojimo į bendruomenę, turėdavę parašyti testamentą, tuo užtikrindami taiką ir saugumą šeimoje. Popiežiui pašalinus draudimą, neleidžiantį pasauliečiams pranciškonams užimti vadovaujančių postų savivaldybėje, miesto savivaldos, žinodamos kai kurių brolijos narių kompetenciją, dorumą dažnai pačios prašydavo jų prisiimti viešo gyvenimo įsipareigojimus. Pasauliečiai užimdavo įvairius politinius, diplomatinius postus ar vadovaudavo ligoninėms, dirbdavo savivaldos administracijoje, tvarkydavo jos iždą, mat jų teisingumu buvo ypač pasitikima.
Pranciškonų pasauliečių brolijos tapo šventumo šaltiniais, „žemės druska“, per juos Viešpats gaivino Bažnyčią ir to meto visuomenę. Šis Bažnyčios atnaujinimo procesas nėra vienkartinis ir apribotas laiko. Šiandien mes visi esame kviečiami atsiliepti į Kristaus kvietimą eiti ir atstatyti jo namus. Tad tepadeda mums, tepadrąsina savo užtarimu ir pavyzdžiu šventas Asyžiaus neturtėlis, kad galėtume savo liudijimu mažuose dalykuose perkeisti šiandienę visuomenę.
Parengė Adrė Zakrauskaitė
(Šaltinis: Bernardinai.lt)