Šiais metais įvairios pranciškonų bendruomenės minėjo 700 metų palaimintojo Jono Duns Škoto mirties sukaktį. Pranciškonas ir kunigas Duns Škotas, gimęs 1266 ir miręs 1308 metais, visuotinai pripažįstamas kaip vienas iš didžiausių viduramžių filosofų ir teologų, kurio įtaka aptinkama ne tik pranciškonų ordino, bet ir visos Bažnyčios minties istorijoje. 1993 metais popiežius Jonas Paulius II Duns Škotą paskelbė palaimintuoju.

Jonas Duns Škotas gimė dabartinės Škotijos teritorijoje, netoli Edinburgo, Duns kaimelyje, šiuo metu tapusiu nedideliu miesteliu.
Jono Duns Škoto gyvenimas nėra labai gerai žinomas ir dar tebevyksta diskusijos dėl vieno ar kito jo gyvenimo fakto, tačiau pagrindiniai jo gyvenimo vingiai žinomi.

Būdamas tik 15 metų stojo į pranciškonų ordiną, į noviciatą. Tai buvo nepakankamas amžius tokiam pasirinkimui, tačiau už vaikino fizinę ir dvasinę sveikatą garantavo jo dėdė, taip pat pranciškonas. Studijavo Oksforde, Kembridže, taip pat rašė ir dėstė. 1291 metais, būdamas jau 25-rių, Jonas Duns Škotas priėmė kunigystės šventimus.

Vyresniesiems įvertinus Duns Škoto gabumus, 1302 metais buvo pasiųstas į Paryžiaus universitetą, tuo metu galbūt didžiausią visos Vakarų Europos intelektualinį centrą. Čia, beje, jam prigijo ir „Škoto“ vardas, nurodantis filosofo kilmės šalį. Deja, Paryžiuje Jonas Duns Škotas pateko į ginčo tarp karaliaus Pilypo IV ir popiežiaus Bonifaco VIII sūkurį. Karalius siekė stiprinti ir centralizuoti savo valdžią, taip pat Bažnyčios autonomijos sąskaita. Kilo ne tik politinis, bet ir teisinis bei teologinis ginčas dėl popiežiaus ir karaliaus galių. Šis ginčas truko ne vienerius metus ir priėjo iki to, kad karaliaus pasiųsti kariai apsupo ir įkalino popiežių Anagni mieste, greta Romos. Nors popiežius netrukus buvo išvaduotas, tačiau po visų šių įvykių pasiligojo ir 1303 mirė. Šioje įtemtoje situacijoje Jonas Duns Škotas rėmė popiežių, o ne karalių. Tokios pozicijos užėmimas nebuvo be rizikos gyvybei, todėl Duns Škotas iš Paryžiaus kuriam laikui išvyko ir grįžo jau po Bonifaco VIII mirties, ginčams kiek nurimus.

1307 metais, dėl istorikams ne visai aiškių priežasčių, Jonas Duns Škotas atvyko dėstytojauti į dabartinės Vokietijos Kelno miestą, į vietos pranciškonų studijų namus. Iš Paryžiaus jis atsivežė „magister regens“ titulą, leidusį dėstyti bet kuriame universitete ir pačiam suteikti akademinius titulus.

Tačiau 1308 metais, kaip manoma, lapkričio 8-ąją dieną, mirė, turėdamas tik 43 metus: galbūt nusilpęs dėl įtemto darbo ir asketiško gyvenimo. Buvo palaidotas Kelno pranciškonams priklausančioje bažnyčioje, čia palaimintojo Jono Duns Škoto žemiškieji palaikai ilsisi ir šiandien.

2008 metais pranciškonai surengė keletą kongresų, kuriuose buvo pristatyta Duns Škoto teologinio ir filosofinio palikimo sintezė, apžvelgti pastarųjų metų darbai. Kongresai vyko Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitur. Reikia paminėti du kongresus Vokietijoje, surengtus Duns Škoto akademijos ir Bonos universiteto. Lapkričio 5-7 dienomis Kelne buvo surengtas bendras abiejų kongreso dalyvių susitikimas, kuriame kardinolas Joachimas Meisneris, Kelno arkivyskupas, perskaitė popiežiaus Benedikto XVI laišką, skirtą būtent Jono Duns Škoto 700 mirties metinių paminėjimui. Laiškas publikuotas gruodžio 24 dienos Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore Romano“ leidime.

Šventasis Tėvas rašo, jog Kelno miestas turėtų džiaugtis, tarp savo mūrų priglobęs tokio pagarbos verto žmogaus žemiškuosius palaikus. Paulius VI ir Jonas Paulius II, anot popiežiaus, Joną Duns Škotą pagerbė pakiliais žodžiais, tą patį norįs padaryti ir jis.

Popiežius Benediktas XVI, apžvelgęs keletą Jono Duns Škoto mokymo principų ir nuostatų, laiške ragina nūdienos mokslininkus, ne tik tikinčius, bet ir netikinčius susipažinti su šio teologo ir filosofo mintimi bei metodu, leidžiančiu pasiekti harmoniją tarp tikėjimo ir proto. Ne tik pranciškonams, bet ir visai tikinčiųjų tautai šis palaimintasis teikia šviesų krikščioniško gyvenimo pavyzdį.

 

(Vatikano radijo pranešimas, 2008-12-24)