Jau buvo skelbta informacija apie Vengrijoje vykusią Pasauliečių pranciškonų ordino Generalinę Kapitulą ir rinkimų baigtį. Džiugu, kad ir Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas siuntė savo atstovą į šią Kapitulą. Jaučiu pareigą pasidalinti įspūdžiais iš betarpiško dalyvavimo.

Lėktuvas  netruko nė 2 valandų nuskraidinti iki Budapešto. Buvome pasitikti ir apgyvendinti Dobogoko mieste, Manrezos viešbutyje. Nuo pirmųjų žingsnių jautėme puikų organizuotumą ir brolišką rūpestį. Atsidūriau tarsi pasaulio centre – aplink šmėžavo visų žemynų bei rasių atstovai, broliai ir seserys pasauliečiai pranciškonai, besišypsantys , atviri ir paprasti. Pirmiausia patekau į Wilhelminos Visser-Pelsma glėbį (ji drauge su br. Ivanu Matičium, OFM, vienu iš 4-rių Generalinių dvasinių asistentų, vadovavo pavasarį Lietuvoje vykusiai Nacionalinei Kapitulai). O ir ryšio užmezgimas su dar visai nepažįstamais nesudarė jokios problemos – visų buvai pasitinkamas su šypsena. Tai nebuvo tik dalyviai, tai buvo Brolija. Jau metai kaip Vengrija švenčia šv. Elžbietos Vengrės gimimo 800 metų sukaktį, o lapkričio 17-ąją, Elžbietos Gimimo Dangui dieną (mirė 24-erių) , Esterhomo bazilikoje vadovaujant Vengrijos kardinolui Laszlo Paskai įvyko iškilmingos šv. Mišios. Kapitulos dalyviai buvo susodinti šoninėse ložėse ir Komuniją priėmė iš Primo rankų. Liturgijos pabaigoje tautiškai pasipuošę vengrės atnešė daug pintinių su nedideliais baltais kepalėliais duonos, kuri buvo išdalinta ir visiems užteko. Taip buvo priminta apie šv. Elžbietos tarnavimą vargšams (o juk buvo tikra karalaitė ir kunigaikščio žmona). Didinga bazilika buvo pilna žmonių, iškilmingos fanfaros įsiterpdavo į vargonų gausmą, o choras giedojo paprastutes choralines Angelų mišias, – visa tai nukėlė dalyvius į karalių ir šv. Pranciškaus laikus.

Žinoma, svarbiausia buvo darbas posėdžių salėje ir grupėse. Norisi paminėti tai, kas giliau įstrigo – pakartotinai 6-erių metų kadencijai išrinktos Generalinės ministrės Encarnacion del Pozo, OFS (paprastumo įsikūnijimas) ataskaitos baigiamosios mintys apie būtinybę Ordino nariams apsispręsti už radikalų kasdienį įsipareigojimą rimtam darbui ir tarnystei. Labiausiai širdį ir protą išjudino Mažesniųjų brolių kapucinų ordino Generalinio vikaro br. Felice Cangelosi, OFM Cap. pranešimas pasauliečių pranciškoniško ugdymo tema bei buvusios Pasauliečių pranciškonų ordino Generalinės ministrės Emanuelos De Nunzio, OFS pranešimas „Priklausymo Pasauliečių pranciškonų ordinui prasmė“. Pranešimai dažniausiai skambėjo ispaniškai, portugališkai, itališkai, o vertimus ausinėse girdėjome pagrindinėmis Europos kalbomis. Kažkaip natūraliai susibūrė mūsų vokiečių-slavų-baltų grupė, matyt, kartais lemia skaudi ir bendra istorinė patirtis, užsimezgė glaudus ryšys ir kontaktai ateičiai. Diskusijos grupėse vyko jau pateiktais klausimais, o triukšmingiausia būdavo valgyklos salėje – rodėsi tarsi visos pasaulio tautos vienu metu dalijasi naujienomis ir mintimis apie gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Labai dažnai kuriam nors kampe nugriaudėdavo užkrečiantis Generalinio dvasinio asistento br. Irudaya Samy, OFM Cap. iš Indijos juokas. Noriai renginio šeimininko naštą nešė vengras Tibor Kauser, OFS, kurį visada galėjai rasti reikalingiausiu momentu. Viena Kapitulos diena buvo paskirta išimtinai Pranciškoniško jaunimo reikalams aptarti.

Ankstyva ryto liturgija, vakaro meninės programos, vengrų folklorinio ansamblio programa ir bendri šokiai, vienos dienos kelionė į vis dar rudeniškai šiltą Budapeštą, Eucharistijos šventimas šv. Elžbietos bažnyčioje, viešnagė pas sostinės pasauliečius pranciškonus. Sunku žodžiais perteikti tą tobulo džiaugsmo išgyvenimą, kurio niekada nesugebėtų sukurti žmogiškasis ego. Dievo dvasia ir šv. Pranciškaus charizma ženklino kiekvieną susitikimą. Džiaugiuosi, jog galėjau išvysti, kokiai didelei ir gražiai šeimai priklausome mes, Lietuvos pasauliečiai pranciškonai, ir kaip rimtai ir pasiaukojančiai dirbama Ordino ir pasaulio labui. Tai mus labiau įpareigoja.

Paskutinę Kapitulos dieną buvo svarstomi veiklos prioritetai, neišvengta ilgų diskusijų, bet jas, matyt, pateisina labai skirtinga šalių situacija. Pirmaeiliškumas buvo suteiktas ugdymui, bendrystei visais lygiais Ordino viduje, dėmesiui ir darbui su pranciškoniškuoju jaunimu, atvirumui pasauliui ir ryšiams tarp nacionalinių brolijų.

 

Aldona Elena Šeduikienė, OFS