Praėjusį savaitgalį Kretingoje vyko Pasauliečių pranciškonų ordino Nacionalinės tarybos rinkimų kapitula, kurioje dalyvavo Pasauliečių pranciškonų ordino Tarptautinės tarybos (CIOFS) Prezidiumo atstovas generalinis dvasinis asistentas kun. Ivanas Maticas OFM. Iš Kroatijos kilęs brolis Ivanas yra pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo dvasinis asistentas viso ordino mastu. Nors nuo 2000 m. gyvena Romoje, tačiau šią tarnystę vykdydamas dažnai lanko viso pasaulio brolijas. Dar gyvendamas Kroatijoje pradėjo dirbti tiek su pasauliečiais pranciškonais, tiek su pranciškoniškuoju jaunimu. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ pranciškonų kunigas sutiko papasakoti apie pranciškonų pasauliečių ir pranciškoniškojo jaunimo kūrimąsi Kroatijoje bei apie šių brolijų aktualijas visame pasaulyje.
Kokia pradžia buvo – kaip pats tapote broliu, o vėliau pradėjote dirbti su pranciškoniškuoju jaunimu ir pasauliečiais pranciškonais?
Tapau vienuoliu būdamas 21 metų. Prieš tai baigiau profesinę medicinos mokyklą, tapau medicinos broliuku, svajojau toliau studijuoti mediciną, bet jau 15 metų būdamas su draugų grupe įsitraukiau į muzikos sferą. Nuo 15 iki 20 metų su roko grupe grojom, įrašinėjome diskus ir planavome užsiimti muzika. Tuo laikotarpiu buvau toli nuo tikėjimo dalykų, nes muzikos pasaulis mane įtraukė į visai kitą sferą ir atitraukė nuo tikėjimo – galvoje buvo visai kitos mintys, idėjos. Tuo metu neturėjau nė mažiausios minties tapti kunigu ar vienuoliu. Tačiau pamenu, kad širdyje visą laiką jaučiau tiesos ieškojimą, troškulį – ieškojau gyvenimo prasmės, užduodavau sau klausimų: kokią prasmę turi mano gyvenimas, kas manęs norėjo, kas mane sukūrė, iš kur aš? Tai buvo svarbūs klausimai, bet jie buvo paslėpti giliai viduje, aš jų niekada neiškeldavau į paviršių. Nuoširdžiai ieškojau tiesos, troškau ją rasti.
Vidinio apmąstymo, meditacijos laikotarpiu gimė stipri vidinė malda. Tuo metu man buvo 18-19 metų, ir tada buvome pasiekę tam tikrą sėkmę, pripažinimą televizijoje, radijuje, mums tarsi viskas gerai klojosi, bet vidujai jaučiau vidinę tuštumą; jaučiau, kad ne tai yra tikroji sėkmė, ne to aš iš tikrųjų ieškau, nes tai neužpildo mano širdies. Tuomet dar giliau pasinėriau į ieškojimą, maldą.
Būtent tuo periodu perskaičiau Evangelijos žodžius, kurie man itin stipriai suskambėjo visa jėga, šviesa, tarsi pajutau, kad štai tai, ko aš ieškau. Mano atsivertimas yra konkreti diena, nes tai buvo asmeninė patirtis, kai susidūriau su gyvu Prisikėlusiuoju. Pajutau labai gyvai ir tikrai, kad jis yra, kad jis gyvas, prisikėlęs. Pirmiausia tai buvo meilės susitikimas, nes supratau, jog Dievas yra meilė, amžina meilė, kad Jėzaus meilė mane visiškai perkeitė. Tą akimirką visi mano projektai, sumanymai liko kažkur toli, troškau tik atsiliepti į tą meilę. Mano atsakymas iš karto buvo – kaip aš galiu atsiliepti į tą meilę? Tuo laikotarpiu gavau knygą apie šv. Pranciškų, kurią skaitydamas supratau, jog mano istorija kažkuo panaši į Pranciškaus istoriją. Aš nepažinojau Pranciškaus iki tol. Pamačiau, jog jis taip pat norėjo tapti dideliu, žinomu žmogumi, kad kai sutiko Jėzų, jo gyvenimas pasikeitė. Man tai buvo akimirka, kai norėjau pažinti Pranciškų labiau, jo dvasingumą, ir taip kaip jis atsiliepti į Dievo kvietimą atiduoti visą save, viską paliekant. Taip aš susipažinau su broliais, kurie gyveno mano provincijoje, pradėjau ugdymo periodą. Tokia buvo pažintis su šiandienos pranciškonais.
Man tai buvo didžiulis iššūkis pakeisti pasaulį, kuriame iki šiol buvau ir pradėti gyventi tarp brolių vienuolyne; ir mano draugams buvo didžiulis smūgis, kai sužinojo, jog viską palikau ir įstojau į vienuolyną. Pasirodė, kad kai kurie iš jų irgi ieškojo gyvenime kažko svarbesnio. Draugas, grojęs mūsų grupėje mušamaisiais, taip pat įstojo į vienuolyną. Paskui dar vienas, kitas, dar kitas… Taip sustojo ir į kitas bendruomenes. Tiesiog Dievas įsikišo tarp mūsų, ir man tai buvo patirtis, jog Dievas taip kaip Pranciškaus laikais veikė, tą patį gali pakartoti ir šiandien. O tos dovanos kurias turėjau iš Dievo – dainuoti, groti, sugebėjimą suburti žmones, man pravertė, nes iš karto po noviciato teko dirbti su jaunimu. 1991 m., kai prasidėjo laisvė ir buvo galima laisvai kalbėti tikėjimo dalykus, jaunimas ėmė ieškoti tikėjimo, ėmė dažniau pas brolius ateidinėti, pažinti pranciškonus, Pranciškų, Bažnyčią. Nors praėjo tik metai, kai buvau vienuolis, aš galėjau jiems pasakyti, kad pažįstu gyvenimą ir tokį, kurį jie gyvena, tačiau yra kitoks gyvenimas – gyvenimas su Dievu. Ėmė rinktis pirmosios grupės, kuriose per maldą buvo patiriamas gyvas Jėzaus buvimas, plėtėsi, kol galiausiai atskiros grupės peraugo į pranciškoniškojo jaunimo brolijas. Kelios dainos, kurias parašiau išreikšdamas savo atsivertimo patirtį, tapo pranciškoniškojo jaunimo giesmėmis, nes atspindėjo jų patirtį. Tokia buvo Kroatijos pranciškoniškojo jaunimo pradžia; vėliau tai išplito į kitas šalis – pvz., Bosniją ir Hercegoviną. Stengėmės, kad netrūktų Asyžiaus patirties – važiuodavom į Asyžių, kur buvo galima šv. Pranciškaus gyventas vietas pamatyti, aplankyti jas; dalijimasis šia patirtimi paskatino kitą jaunimą įsitraukti į veiklą. 1995-1997 metais turėjau galimybę studijuoti Asyžiuje – tai man buvo puiki proga pažinti pranciškoniškojo dvasingumo šaknis; man tai buvo kaip didžiulė malonė, nuostaba, kad galiu važiuoti į Asyžių studijuoti, nes man tos vietos, kur viskas prasidėjo, turi ypatingą vertę, yra itin brangios. Buvau Porciunkulės bažnyčios jaunimo asistentas, mano pareiga buvo padėti piligrimams, keliaujantiems po šventas vietas. Kartu tai buvo puiki galimybė susipažinti su daugybe Pranciškų įsimylėjusių žmonių – į Asyžių atvykdavo kunigų, vienuolių, pasauliečių, ir tokiu būdu galėjau pažinti pasaulį, kuris seka Pranciškumi.
Po kelerių metų grįžau į Kroatiją ir tęsiau tą patį darbą; jau buvau tapęs kunigu. Kartu pradėjau aktyviai dirbti su pranciškonais pasauliečiais. Tokiu būdu galėjau padėti jaunimui įsitraukti į pasauliečių vyrų ir moterų brolijas. Vykdėm įvairių naujų projektų, nes tai naujas būdas įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą; anksčiau to net įsivaizduoti negalėjome. Pvz., sukūrėme miuziklą apie Pranciškaus gyvenimą – jaunimas, paaugliai pristatė Pranciškaus dvasingumą per šitą miuziklą. Vykdėm karitatyvinės veiklos iniciatyvas, ligoninėse lankydavom vaikus, bandėm padėti narkomanams grįžti į gyvenimą. Tos stiprios patirtys labai padėjo tiek man pačiam, tiek žmonėms, kurie įsitraukė į pranciškonų pasauliečių tarpą.
Mūsų šalyje pranciškoniškasis jaunimas gimė laikotarpiu, kai vyko karas – būtent tada, kai buvo taip sunku, kai šeimos buvo išardytos, kai viskas griuvo – tada iš to skausmo gimė pranciškoniškasis jaunimas. Kartu atsinaujino ir pranciškonai pasauliečiai. Daugelis jaunuolių, sukūrę šeimas ar suaugę, jausdavo norą toliau gyventi pranciškoniška dvasia tarp suaugusiųjų. Jie suteikdavo naują gyvenimo stilių, požiūrį tarp pasauliečių, ir taip pamažu atsinaujino pranciškonų pasauliečių ordinas. Kita vertus, buvo labai aktyvi jų veikla visuomenėje ir Bažnyčioje.
Tuometinis ordino generalinis ministras Giacomo Bini, matydamas patirtį Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, norėjo, kad ji būtų paskleista viso ordino lygiu ir 2000 m. mane pakvietė atvykti į Romą.
Kuo pranciškoniškoji šeima išsiskiria iš kitų daugelio Bažnyčios šeimų?
Pranciškus klausėsi Dievo balso. Pasauliui jis nešė Evangelijos žinią, išgyvenamą brolybėje. Čia yra naujovė. Mes esame brolijos nariai, kiekvienas su charizma, kurią asmeniškai gavome iš Viešpaties. Tačiau būtent brolystėje jos sužydi, ir jau kaip brolija nešam tas dovanas kitiems. Todėl mūsų liudijimas pirmiausia yra broliškumo liudijimas. Manau, kad būtent tai atnaujina Bažnyčią – kai turi broliją, kurioje atsiskleidžia bendrystė, atleidimas, meilė – tai yra ankstyvosios Bažnyčios įvaizdis. Kiti žvelgia ir sako – kaip jie vienas kitą myli, jie gyvena kitaip ir nori prisijungti prie tos meilės, tai patraukia, nes tai yra Šventosios Dvasios veikimas. Pranciškus su šiuo savo atsivėrimu atveria kelią visiems luomams, todėl jis įsteigė vienuolius – apaštalus – brolių vienuolynas yra pasaulis, jie negyvena vienuolyne. Pranciškus taip pat įsteigė kontempliatyvias seseris klarises. Jų kontempliacijos gyvenimas – įnašas visam evangelizavimo darbui. Vėliau Pranciškus įsteigė pasauliečių pranciškonų broliją, kurie liudija tą žinią savo aplinkoje. Kiekvienas savo vienuoliniame luome neša tą žinią į kasdienio gyvenimo situacijas. Svarbiausia, kad visi priklauso kokiai nors brolijai – man tai viena iš didžiausių naujovių, kurią Pranciškus atnešė į Bažnyčią, bet tai ta pati brolybė, kuria gyveno apaštalai su Jėzumi. Pranciškus tik imitavo Jėzų.
Gerai žinote viso pranciškonų pasauliečių ir jaunimo brolijų situaciją visame pasaulyje. Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos brolijos?
Esu labai patenkintas Lietuvos situacija. 2001 m. dalyvavau Kaune vykusioje ordino kapituloje ir tada susipažinau su Lietuva. Tais pat metais susipažinau su Lietuvos jaunimo grupe, kuri buvo atvykusi į europinį pranciškoniškojo jaunimo renginį. Nors jie dar nebuvo brolija, bet dalyvavo su lietuviais broliais Portugalijoje vykusiame antrajame kongrese. Tame renginyje jie turėjo galimybę pabendrauti su pranciškoniškuoju jaunimu iš viso pasaulio. Kai grįžo į Lietuvą, pradėjo organizuoti kitą jaunimą, ėmė burtis į pirmąsias brolijos grupes. Jie dalyvavo ir kituose pasaulinio masto renginiuose. Tačiau tuo pačiu metu jaunimas labai gerai dirbo Vilniuje, Kretingoje, dabar ir Kaune. Pranciškoniškasis jaunimas Lietuvoje jau susiformavo. Įdomu, kad penktąjį pranciškoniškojo jaunimo kongresą švęsime Lietuvoje kitais metais rugpjūtį; jį organizuos Lietuvos Jaupra su mūsų, tarptautinio centro, pagalba. Gražu, kad būtent 2009-aisiais, kai švęsime Pranciškoniškos charizmos gimimo jubiliejų; be to, tais metais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tokiu būdu tas kongresas bus vienas iš projektų. Būtų labai vertinga kitų šalių jaunimui pažinti Lietuvos istorines vietas, čia gyvenusių tikėjimo kankinių liudijimus – mes norėtume surengti piligriminę kelionę jaunimo grupėms pro Vilnių, Kauną, Kryžių kalną – tas vietas, kurios reikšmingos tikėjimui. Dėl to galvojam, kad ne tik pranciškoniškas jaunimas, bet visa pranciškoniška šeima dalyvaus šiame renginyje.
Lietuvos pasauliečių pranciškonų brolija nėra labai jauna amžiumi; tarsi vis dar yra vidutinio amžiaus žmonių narių spraga, nes sovietiniais metais nevyko formacija. Lietuvoje aktyvesnis atrodo pranciškoniškasis jaunimas. Kas galėtų paskatinti pranciškonų pasauliečių atsinaujinimą Lietuvoje?
Šį savaitgalį dalyvavau svarbiame renginyje – Kretingoje vykusioje Nacionalinės tarybos rinkimų kapituloje. Ten dalyvavo įvairių brolių atstovai, su kurias kalbėjome ir apie šį dalyką. Kas išryškėjo iš pačių pasauliečių pasisakymų – kad jaučiamas naujo tipo formacijos, ugdymo, kuris būtų atviras visiems – tiems, kas nori pažinti pranciškonų ordino dvasingumą, ir tiems, kurie jau yra nariai, nes jiems taip pat reikia nuolat atsinaujinti. Kaip pavyzdys – Pranciškonų pasauliečių akademija Kretingoje, tai yra kaip laikų ženklas. Per šią akademiją yra galimybė formuoti, ugdyti pasauliečių broliją ir kartu evangelizuoti. Tie, kurie ten pasiruošia, kurie yra formuojami, gali tapti evangelizuotojais visoje Lietuvoje. Jau girdėjau, kad kai kurie nariai panašiai ir daro – užsiima evangelizacija. Galiu pasakyti, jog mačiau gerai pasiruošusių žmonių, turinčių labai stiprią motyvaciją atnaujinti ordiną, nepaisant sunkumų, kurių pasitaiko.
Mes turim atsižvelgti į istoriją ir į žmones, kurie buvo kitaip suformuoti. Aišku, turim būti dėkingi Viešpačiui ir jiems, kad jie puoselėjo ir atvedė ordiną iki šių dienų. Bet dabar, turėdami naujų galimybių, turime atsakyti į šiandienos iššūkius: visų pirma – pažinti savo tapatybę, kas aš esu, kur esu, kad paskui galėčiau nešti kitiems tą žinią. Manau, jog dabar Lietuvoje būtent toks laikotarpis – ieškoma naujų kelių, yra susidomėjęs jaunimas, palaikomas ryšys tarp suaugusiųjų ir jaunimo, yra suaugusiųjų, kurie jaučia ugdymo poreikį – būtent tai atneš vaisių visoms brolijoms, nes taip pamažu ordinas atsinaujina. Pastebėjau, kad yra jaunos sutuoktinių porų, kurios irgi taps nauja jėga pasauliečių brolijai ir evangelizacijai; labai stipriai padės ir Bažnyčiai Lietuvoje. Kai kalbama apie katalikų pasauliečių vietą Bažnyčioje, tai pranciškonai pasauliečiai būtent daro tą darbą – neša Evangelijos žinią į pasaulį.
Rudenį vyks viso Pasauliečių pranciškonų ordino Generalinė kapitula. Kokios aktualijos, kuo gyvena pasauliečiai pranciškonai?
Kapitula lapkričio mėnesį vyks Vengrijoje. Šiuo svarbiu renginiu, į kurį susirinks visas OFS ordinas ir Jaupra, norime užbaigti Šv. Elžbietos Vengrės jubiliejų. Šv. Elžbieta yra pasauliečių pranciškonų ordino globėja. Jos žinia šiandienos pasauliui yra ypač graži. Ji buvo jauna moteris, princesė, įsimylėjusi Pranciškų, neturtą; ji turėjo vyrą, kurį labai mylėjo, tris vaikus. Jos graži santuoka truko neilgai – ji anksti tapo našle, daug dėl to kentėjo. Nepaisydama visko, ji liko ištikima gyvenimui pagal Evangeliją radikaliu savęs dovanojimu. Kapituloje tai norime pabrėžti, kad žvelgdami į šios šventosios pavyzdį jauni, suaugę, pagyvenę galėtų tarnauti Dievui. Kaip Kapitulos moto parinkome tai, kas mums šiuo metu labiausiai rūpi ordine – tai visų pirma įžadai: ką reiškia duoti įžadus ordinui. Kapitulos pavadinimas – „Įžadai ir priklausomybė“, įžadai – kad pažintume kas mes esame, ką mes pažadėjome, išpažinome ir su įžadais tapome priklausomi visų pirma Dievui, nes jam pasižadėjome kaip pranciškonai ir priklausome ordinui, kurį patvirtino Bažnyčia, turinčiam turtingą istoriją, šventumo istoriją. Pasauliečių pranciškonų kelią Bažnyčia vertina kaip tikrą pasauliečių šventumo kelią. Tarp Ordino narių yra buvę ir kunigų, vyskupų, popiežių. Šiais metais bus minimas trisdešimtmetis nuo paskutinės regulos, kurią patvirtino popiežius Paulius VI. Kapituloje bus pabrėžiamas priklausymas įžadais ordinui ir kad tai Bažnyčios pripažinta tikrovė. Kitas svarbus aspektas – rinkimai. Bus renkamas naujas ministras ar ministrė, nauji Tarybos nariai, kurie ateinančius šešerius metus rūpinsis viso pasaulio pasauliečiais. Tai be galo svarbus dalykas, kad visas ordinas 2009-aisiais pasitiks ordino jubiliejų su nauja prezidentūra, nauja programa.
Kuo Jums ši – dvasinio asistento – tarnystė brangi?
Jau aštuoneri metai atlieku šią tarnystę. Jos dėka galėjau prisiliesti prie viso pasaulio pranciškoniško gyvenimo – mačiau, kaip gyvena pranciškonų pasauliečių brolijos Amazonėje, Afrikoje ar Azijoje. Tada supranti, kokia didžiulė Pranciškaus charizma – kad jis iš tiesų atvėrė plačias duris daugybei žmonių į šventumą. Labai dažnai lieku sužavėtas, nes negaliu paaiškinti, kaip vieni ar kiti gražūs dalykai, kuriuos matau brolijose, nutinka, tik lieku sužavėtas Dievo darbu. Nepaisant visų situacijų geografinių, politinių aplinkybių, žmonės gyvena ta pačia charizma, ir niekas negali jiems uždrausti. Kai pasakiau Viešpačiui „Taip“, niekuomet negalvojau, kad kada nors kažką panašaus pamatysiu. Kai kas nors kalba apie kurios šalies situaciją, man tai nėra kažkas teoriško ar abstraktaus, iš karto matau konkrečius žmones – kai girdžiu, kad kažkas nutiko vienoje ar kitoje šalyje, iš karto man prieš akis iškyla žmonės, su kuriais bendravau. Pasaulis man iš gyvų žmonių padarytas, tai jau visai kitas ryšys, Meilės ryšys.
Kalbino Saulena Žiugždaitė ir Dalia Žemaitytė
(Interneto dienraštis “Bernardinai.lt”, 2008-04-18)