Pranciškoniška pasauliečių akademija ir Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba šiemet vėl pakvietė jaunimą kartu sutikti Naujuosius metus. Tokia žiemos akademija, pavadinimu „Krikščionio ABC“, pernai vyko Šventojoje. O šiemet per 60 jaunuolių iš visos Lietuvos susirinko į Kretingą, kur 4 dienas vyko žiemos akademija krikščioniškam jaunimui „Biblijos ABC“. Kodėl jaunimas sutikti Naujuosius metus rinkosi tokią stovyklą, o ne televizorių, miesto eglutę ar prirūkytą barą? Jie mieliau bendravo su tikėjimo draugais, klausėsi konferencijų apie Šventąjį Raštą, jo skaitymo metodus, diskutavo ir rinkosi praktinius užsiėmimus, džiaugsmingai giedojo šlovinimo giesmes, šventė Eucharistijos ir Susitaikinimo sakramentus, dalijosi iš Viešpaties gautais talentais. Keistas pasirinkimas, keistas jaunimas – bet pasakysiu, kad dar niekada nesu mačiusi gražesnių jaunų žmonių. Nėra gražesnio žmogaus už tą, kuris ieško ir ilgisi Dievo, kuris atveria savo širdį ir leidžiasi Viešpaties surandamas… Šie jauni žmonės šiandien turi drąsos su jumis pasidalyti savo tikėjimu ir jums kalbėti apie savo stiprias, jaunatviškas patirtis.

Danutė (Jonava):

Šis savaitgalis buvo nepaprastas. Tai buvo pirmasis kartas, kai leidau laiką su tiek daug nepažįstamų žmonių, kuriuos mačiau pirmą kartą. Galėčiau teigti, kad man tos dienos buvo išbandymas – susitikimas su savimi, ypač atliekant išpažintį. Negaliu pasakyti, jog tai, ką pamačiau, buvo labai saldu. Ilgai nedrįsau to padaryti – atverti sielos Dievui ir pačiai sau. Atlikus išpažintį, ilgai negalėjau sulaikyti ašarų – jaučiau tokį stiprų jaudulį. Tai buvo intymumo akimirka, kai jaučiau, jog vėl prisiglaudžiau prie Dievo, vėl šildžiausi Jo šviesoje. Bet tai irgi pasirodė esą ne taip lengva – priimti tokią besąlygišką meilę. Meilę, kuri priima tave tokį, koks esi, ir atleidžia taip nežemiškai lengvai… Būtent tai ir yra dalykas, kurio turėtume prašyti Dievo mus išmokyti – mylėti besąlygiškai stipriai. Manau, jog tos buvimo kartu akimirkos ne kartą mus sušildys, kai būsime vienumoje ar abejonėje.

Aušrinė (Kaunas):

Ir visgi stebuklingai pasibaigė senieji ir prasidėjo šie metai. Nerealus dvasinis apsivalymas ir išgyvenimai – tokia šių Naujųjų metų pradžia. Pagaliau leidau pažvelgti sau į vidų ir išgirsti Viešpaties žodžius: „Aš tau atleidžiu, atleisk ir tu sau“. Pagaliau susitaikiau su savimi. Buvau jau pamiršusi, ką tai reiškia, ir pirmą kartą jaučiausi verta, kad ateitum į mano kūną, Viešpatie, ir jį pagydytum. O kaip aš to laukiau ir dar labiau bijojau! Bet mano malda buvo išklausyta, ir stebuklas įvyko mano gyvenime. Kokia aš laiminga dabar esu. Kokia ramybė ir tyla dabar yra manyje. Jokio chaoso, bet kartu ir jokios tuštumos. Atvirkščiai – pilna tylos ir harmonijos. Pilna Tavęs, mano Dieve. Tu atėjai per pagaliau mano išdrįstas praverti duris Tau. Visą šį akademijos laiką atrodė, kad Šventoji Dvasia tikrai buvo tarp mūsų ir mus vedė. Ji dvelkė, kur norėjo, kaip norėjo ir kada norėjo, bet svarbiausia – Ji buvo šalia. Viskas taip paprasta, kai yra paskiriama ir atiduodama Dievo globon. Per paprastą giesmę, šlovindama Viešpatį, pagaliau galėjau suprasti savo būties prasmingumą ir norą atsiduoti Jam.

Monika (Vilnius):

Garbė, šlovė ir gyrius mūsų Viešpačiui! Nes Jis yra mylintis ir beribis Jo gerumas mums, kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Šlovinu Viešpatį, nes Jis girdėjo mane ir kalbėjo per šį ilgą nuostabų savaitgalį. Tiesa, kad visi augame tikėjime skirtingais keliais ir būdais. Aš – taip pat. Taip, skaitau apie brolį Pranciškų, žaviuosi juo, myliu, tačiau jo išgyventos tiesos tampa savos tik tuomet, kai išgyvenu tai pati. Taigi savaitgalį visa širdimi atradau vieną jau seniai knygose užrašytą dalyką – skausmo laimę. Daugelio mūsų šeimose yra problemų, daug praeities randų… Ir kaip tik prieš pat šventes ir mus užgriuvo bėdos, keliančios neviltį ir liūdesį. Atvažiavome į Kretingą diena anksčiau, kad pasimelstume, dvasiškai pailsėtume. Sėdėjau bažnyčioje, meldžiausi, klausiau: „Dieve, kodėl tiek skausmo, tiek neteisybės ir kančios tavo ištikimiesiems? Kodėl mano artimiesiems? Nesuprantu, Viešpatie, esu ribota, padėk man, atsakyk man, kalbėk“… Šlovė Dievui! Per vieną konferenciją, kai jaučiausi labai laiminga, turėdama tokią didelę mylinčią šeimą, galėdama būti pasaulyje, bet ne iš jo, man į širdį garsiai pasakė: „Iš kančios gimsta džiaugsmas. Džiaugsmas – kančios kūdikis. Viską Jis daro iš meilės, kad augtume ir mokėtume vertinti tai, ką turime, nors kartais ir keisti atrodo Jo keliai… Pasitikėti, mokykimės pasitikėti!“

Indrė (Kaunas):

Dienos, praleistos Kretingoje, davė postūmį darbuotis toliau ir nepasitenkinti tik tuo, ką darau, bet aukščiau „kelti kartelę“, pamačius tiek daug gerų pavyzdžių, į kuriuos reikia lygiuotis. Susitikus tiek žmonių, gyvenančių Dievui ir besidarbuojančių dėl Jo Karalystės. Įgavau daugiau tikėjimo ir vilties, kad visa tai, ką darome, nėra pavieniai atvejai, o su meile tarnaujantys žmonės nėra pavieniai nesusipratėliai. Kad mūsų daug ir mes jėga!

Rasa (Kretinga):

Kiek daug naujų žingsnių žengta kartu su Dievo meile! Tikiu, kad šių žingsnių palikti pėdsakai mumyse išliks visam gyvenimui. Galiu prisipažinti, kad atėjau čia sunertomis šlovinimo giesmei rankomis ir ne visiškai atvira širdimi priimti tai, ką dovanoja kiekvienas žmogus vien savo buvimu. Aišku, Dievas pasirinko visiškai kitą kelią – Jis kalbėjo per žmones. Tai buvo nuostabu. Supratau, kad Dievo meilė daug stipresnė už mano statomas sienas, Jis jas viena po kitos labai greitai griovė…

Labiausiai širdį palietė užtarimo malda. Iki šiol dėkoju Dievui už tuos nuostabius Dievo pasiuntinius, kurie meldėsi už kiekvieną iš mūsų. Po to man kilo klausimas: „Dieve, kam Tu nori paruošti mano širdį, taip stipriai prisiliesdamas per kitus žmones ir dovanodamas ašaras?“ Atsakymo laukti ilgai nereikėjo. Šį kartą Dievas nedelsė – prieš naktinę maldą Virgutė priėjo prie mikrofono ir pasakė, kad gavo iš Karen žinutę su Šventojo Rašto nuoroda, kuri turėjo padėti rasti atsakymą vienai merginai, už kurią buvo melstasi šį vakarą. Ef 3,17-19… Net nežinau, ar tie Šventojo Rašto žodžiai buvo skirti man ar kuriai kitai merginai… Žinau tik viena, kad tai buvo atsakymas, kurio laukiau.

Gabrielė (Klaipėda):

Kas gi ten tokio gražaus nutiko žiemos akademijoje be sniego?.. Prisipažinsiu, ten būdama nieko ypatingo nebūčiau galėjusi įvardyti. Bet grįžusi pajutau tokią neaprėpiamą pilnatvę širdyje. Tačiau neverta apsistoti tiktai prie jutimiško tikėjimo liudijimo.

Dievas ten veikė jau pačią pirmąją dieną. Išlaikiusi egzaminą skubėjau ir pakeliui sužinojau gerąją naujieną (šiuo atveju – įvertinimą), taigi teliko dėkoti ir šlovinti Jį. Tik įžengus į salę, prasidėjo Mišios, ir ta skaisti diena nušvito visomis pačiomis gražiausiomis vaivorykštės spalvomis. O kita diena buvo dar nuostabesnė. Maža nuolat žiūrėdavau į dangų, akis įsmeigusi į neregimąjį tolį, ir svajodavau apie skrydį, svaigų ir malonų… Susitaikinimo pamaldos buvo lyg skrydis į Jo meilų glėbį. Taip pat iš stovyklos įstrigo ir kiti gražūs ir ryškūs momentai. Tai – Klaros seserų aplankymas. Visą dieną iš atminties nedingo švytintis sesutės klarisės veidas ir meilus žvilgsnis vaikams iš pasaulio, bet Dievo vaikams. Kitas prisiminimas – sesės Benjaminos lectio divina. Lieku labai dėkinga už kelio atskleidimą, kaip pažinti Dievo žodį, kaip prieiti prie jo, kad kalbėtų man.

Dievas yra kaip Saulė. Juk mums daug mieliau gyventi giedromis dienomis, kai dangus žėri mėliu, o saulė siunčia šilumą. Tai kodėl mes sėdim paskendę ūkanose, kur neregime tikrojo Dievo veido? Per liudijimų vakarą dauguma pripažinome, kad žinojome, jog Dievas yra, bet Jis nedalyvavo mūsų gyvenime. Taip ir apsiniaukusią dieną mes žinome, kad saulė yra, nes šviesu, nors jos ir nematome. Bet juk taip miela širdžiai būti Jo žvilgsnyje, žinant, kad mūsų neskiria niekas.

Ieva (Klaipėda):

Galėčiau aprašyti kiekvieną momentą, praleistą šioje akademijoje. Su visais akcentais, reikalingais ir visiškai ne vietoje. Galėčiau išryškinti keletą pastebėtų ir netgi nepastebėtų detalių: vaiko šaltą ranką, kuri šildėsi manojoje kalbant Tėve mūsų, nuvargęs dėkojame Dievui ankstyvose Naujųjų Mišiose, karšta čiobrelių arbata iš draugiškų vos pažįstamo rankų, netikėtos Mišios, tiesiai iššokus iš mikroautobusiuko „Klaipėda – Kretinga“ – amžina kelionė iš nuodėmės į šventumą.

Bet jei pažiūrėčiau iš šono, matyčiau, kaip paklydęs vaikas ieškojo kelio, pats nežinodamas, kur tiksliai eina. Jokių pastangų, kai tiki, jokių abejonių ar nerimo nereikia. Kas laukia rytoj už kampo, kai pabusiu. Kai pabusiu, lauks Jis. Ir tada jau nesvarbu, kur važiuoju. Dėkoju Dievui, kad Jis nuvairavo į Pranciškoniškojo jaunimo akademiją, kad Jis pats suorganizavo mano ir Jo susitikimą ir viską padarė, kad būčiau, man tereikėjo pasakyti taip. Ar aš galėjau pasakyti ne? Galėjau, juk prieš tai tūkstantį kartų esu pasakiusi, bet Jam tereikia nors vieno mūsų taip, ir toje gausybėje ne Jis surado, kaip ateiti į mūsų širdis. Jis vėl rado mane ir vėl atleido, ir kartojo: viskas pamiršta ir tu, ir tu pamiršk.

O nepatogumai, jie buvo vietoje ir laiku. Tos nuostabios akimirkos, stengiantis užmigti ant kietų grindų, dušų trūkumas, šaltokos klasės – visa tai buvo šios akademijos dalis ir tikiu, kad tai aplamdė mūsų kūnus, priklausomus nuo patogumų. Keletą dienų turėjome galimybę pagyventi ne dėl savęs, savo kūno, o dėl dvasios.

Nemoku daug ir gražiai kalbėti vienu metu. Ir galbūt ne visada sugebu išreikšti, ką norėjau pasakyti. Kartais pritrūksta žodžių, skiemenys užstringa, linksniai susipainioja ir belieka patylėti. Tiesiog buvau pasiklydusi tolerancijos ir kompromisų rūke ir galvojau, jog žinau, kur einu. Galvojau, kad siekiu taikos, bet ši taika skatino pasiduoti. Ir galbūt teisingai yra pasakyta: „Jei nori Taikos, ruoškis Karui“. Krikščionis nuolat turi kovoti su pasauliu. Ir netylėti „dėl šventos ramybės“. Kažkada perskaičiau Mt 10, 34-35 (pasiieškokit patys, bus proga Bibliją paimt į rankas), ir tai iškart sukėlė pasipriešinimą mano viduje. Bet ši akademija sutaikino mane su šiomis eilutėmis ir su Jėzumi, ir su Tėvu. Dabar vėl turiu jėgų kovoti ir pasiryžimą kiekvieną dieną Jam sakyti taip.

 

Liudijimus surinko Virginija Mickutė

 

(Interneto dienraštis „Bernardinai.lt”, 2007-01-05)