Pranciškonų pasauliečių ordinas visame pasaulyje nuo lapkričio 17 dienos iškilmingomis Mišiomis, renginiais, konferencijomis, studijų seminarais, piligriminiais žygiais pradėjo savo globėjos šv. Elžbietos Vengrės 800 metų gimimo jubiliejaus minėjimą.

Elžbieta, Vengrijos karaliaus Andriaus II ir Gertrūdos iš Merano, tiesioginės Karolio Didžiojo palikuonės duktė, gimė 1207 metais. Kaip tų laikų giminystės ryšių politikos praktikoje buvo įprasta, dar jai būnant vaiku ji buvo pažadėta galingo Tiuringijos krašto valdovo Hermano sūnui, vardu Liudvikas, į žmonas. Jaunuoliai susituokė 14 metų, už metų Elžbieta pagimdė pirmąjį sūnų, po kurio gimė dar dvi dukterys. Tačiau 1227 metais, tik 20 metų ji tapo našle, jos vyrui Liudvikui pakeliui į kryžiaus žygį pasiligojus ir mirus.

Elžbieta nusprendė nesudaryti kitos santuokos, gyventi kilmingosios gyvenimą, o pasirinkti atgailautojos kelią pagal neseniai jos krašte pasirodžiusių pranciškonų pasiūlytą modelį: netapti vienuole, bet išliekant pasauliete gyvent pagal Pranciškaus neturto dvasią. Po šio pasirinkimo jos turtas ir laikas buvo atiduoti vargšų naudai, slaugai ir pagalbai, atsisakant karališkos kilmės teikiamų privilegijų. Dar po ketverių metų Elžbietą ištiko liga, tačiau ji atsisakė palikt vargšo gyvenimą ir grįžt pas tėvus. 1231 metų lapkričio 17 ji mirė, o per kraštą nuaidėjo garsas apie jos šventumą.

Popiežiaus Grigaliaus IX noru buvo užvesta kanonizacijos byla ir 1235 metais Elžbieta Vengrė buvo paskelbta šventąja.

(Vatikano radijo pranešimas, 2006-11-18)