Sesija, kaip buvo skelbta, įvyko rugsėjo 23 d. Palendrių šv. Benedikto vienuolyne (Kelmės raj.).
Sesija tęsėsi vieną dieną. Buvo du užsiėmimai, kuriuos vedė br. Jokūbas.
Rytiniame užsiėmime buvo detaliau pristatyta šių mokslo metų studijų programa:
A. Pagrindiniai studijų tikslai:
1. Ieškoti priemonių asmeniškai mąstyti savo tikėjimą;
2. Ieškoti būdų, kaip padaryti savo tikėjimą „raugu surauginusiu visą maišymą“;
3. Drauge kurti ieškojimą skatinančią ir palaikančią terpę – bendravimo ir bendrystės ryšiais burtis tiems, kurie ieško gyvo tikėjimo;
4. Ugdyti savyje ieškojimo bendrystės įgūdžius;
5. Ugdyti savyje ieškojimo įgūdžius;
6. Nepaliaujamai siekti gyvo tikėjimo, kuris visuomet ir būtinai yra Dievo ieškojimas, o ne vien tikėjimo tiesų išmokimas ir bandymas jų laikytis
B. Numatome šį kelią:
Išvardintų tikslų siekti autentiškai (t.y. kritiškai ir nuosekliai) apmąstydami, tiek individualiai tiek bendradarbiaujant darbo grupėse, šiuos dalykus:
1. “Savęs turėjimą“;
2. Tą ryšį su kitu, kuriame gimsta mano „aš“;
3. Tą ryšį su kitais, kuriam pašaukta mano širdis;
C. Esame nusistatę:
„Širdies virsmui“.
Tai reiškia ne vien „pasikeitimą“, kai širdis „iš vienokios“ pasidaro „kitokia“. Tai reiškia „širdies“ tapimą tikrai širdimi t.y. patį jos gimimą – tapimą, kai iš negyvos, periferinės, „necentruojančios“, iš „ne-širdies“ ji tampa gyva, „centruojančia“, tampa centru, tampa širdimi. Kai širdis – ne centras, ji tiesiog ne širdis, o ne šiaip sau „kitokia“, ji yra ne tuo, kuo vadinama, kitaip sakant, jos, kaip širdies, iš viso nėra. Kažkas yra jos vietoje, t.y. centre, bet nuo to tas kažkas nevirsta širdimi. Tik kai širdis, kuri buvo nustumta į periferiją ir paversta „ne-širdimi“, vėl tampa centru, centras tampa širdimi, o širdis – savimi.
D. Brandiname viltį:
Atsiverti asmens tapimo slėpiniui.
Kodėl „slėpiniui“? Kodėl „atsiverti“? Kodėl reikia brandinti viltį?
Žmogus netampa asmeniu taip, kaip jis tampa, pavyzdžiui, inžinieriumi, kompozitoriumi, motina arba seneliu. Asmeniu tapęs žmogus yra „naujas kūrinys“, ir tokiu jį gali padaryti tik Kūrėjas – Dievas. Dievas kuria būdamas absoliučiai laisvas. Todėl kažkas kaip „kūrinys“ visuomet išlieka „slėpiniu“. Antra vertus, jeigu žmogaus pirmajam sukūrimui užteko vien Kūrėjo, tai padaryti jį „nauju kūriniu“ Kūrėjas be paties žmogaus negali. Žmogus savo laisva, jam dovanota, valia turi laisvai atsiverti Dievo „naujojo kūrimo“ veikimui, jį priimti ir įgyvendinti jį kaip savo asmeninį laisvą apsisprendimą. Taip Dievas, kuris vienintelis pajėgus tai padaryti, sukuria „naują kūrinį“ – asmenį: sukuria Dievas, bet ne be žmogaus. Žmogus turi atsiverti…
Atsiverti kito asmens visiškai laisvam veikimui – yra kažkas visai atvirkščia įprastiniam, „natūraliam“ žmogaus (kuris yra gimtosios nuodėmės pažeista būtybė) veikimui. Tiek atvirkščia, kad greitai pasirodo, jog tai tiesiog neįmanoma, nepasiekiama, beviltiška… Būtų beviltiška, jeigu Kūrėjas nebūtų asmuo ir neturėtų širdies. Bet Jis – Mylintis Tėvas. Jis mus nuolat žadina kiekvienam mūsų „antgamtiniam“ veiksmui, įkvepia drąsos ir pasitikėjimo, duoda savo jėgos – Jis sėja ir augina viltį ten, kur mes be vilties. Mums reikia neišbarstyti jos, nepalikti be priežiūros, saugoti, tausoti, brandinti. Vaisių rinkimo metui.
Popietinio užsiėmimo metu buvo pradėta nagrinėti pirma tema: „Turėjimo ir neturėjimo, priklausomybės ir laisvės paradoksai“.
Kaip įvadas į šių klausimų tyrimą buvo aptartos šios savęs įsigijimo pakopos:
– pirma pakopa: „Turintieji, bet neįsigiję“.
Čia mes “esame tikri“,
kad turime save.
Bet iš tikro
savęs neturime, o turime iliuziją
apie savęs turėjimą.
– antra pakopa: „Prarandantieji, bet jau įsigiję“.
Čia mes “esame tikri“,
kad prarandame save.
Bet iš tikro
prarandame tik iliuziją apie savęs turėjimą
ir atrandame save tikrąjį –
priklausomą.
– trečia pakopa: „Siekiantys prarasti neturintieji“.
Čia mes „tampame tikri“,
kad neturime savęs, nes esame
priklausomi. Čia norime „susigrąžinti
save“, bet negalim. Nes ką gali tas,
kuris neturi savęs?
Bet iš tikro
tik dabar mes „turime“ tiesą apie
savęs turėjimą, tai, kad patys iš
savęs mes visiškai savęs neturime.
Ir šią tiesą mes turime jau ne taip,
kaip pradžioje „turėjome save“,
bet turime ją įsigiję. Nuo tada, kai
atvirai sau pripažįstame, kad esame
priklausomi. Bet dar neesame
įsigiję savęs.
– ketvirta pakopa: „Viską praradę įsigijusieji“.
Dabar, kai atsisakėme laisvintis iš priklausomybės, nes priėmėm ją kaip tiesą, t.y. ne tik pripažinome, bet ir priėmėme, jog turime save ne iš savęs, bet kaip dovaną, mes pagaliauįsigyjame ir todėl tikrai turime save.
Mes įsigijome ir tikrai turime save atsisakę save savintis ir leidę mums mus dovanoti.
„Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7b)
* * *
Kaip užduotis individualiam bei grupiniam darbui pasiūlyta atlikti analizę kokių nors žinomų ar sugalvotų gyvenimiškų pavyzdžių pagal pateiktą schemą, pateikti aprašymą konkretaus kelio, kaip gali būti išgyventas savęs įsigijimas.
15-20 dienų po sesijos, kai tik bus atspausdinti bei suredaguoti įvykusių užsiėmimų garso įrašai, bus paskelbta šios medžiagos santrauka. Užsiregistravusiems studentais bus išsiųsta visa medžiaga, taip pat tiems užsiregistravusiems klausytojais, kurie to pageidaus.
Pastaba: Tikimės, kad šiame puslapyje skelbiama medžiaga bus nuolat papildoma ir patobulinama. Kviečiame sekti atnaujinimo datas ir susipažinti su papildymais.