Dalia Žemaitytė: Neperseniausiai šią vasarą buvo patvirtintas Lietuvos Pranciškoniškoniškojo jaunimo (JauPra)statutas, tapai Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo nacionalinės tarybos prezidente, ir štai visa Nacionalinė taryba išplaukėte į platesnius vandenis – į IV Europos Pranciškoniškojo jaunimo kongresą Italijoje, Asyžiuje. Atrodo, sparčiai „kopiate karjeros laiptais“…
Virginija Mickutė: Duok Dieve, visą gyvenimą kopti tokiais tarnystės „karjeros laiptais“! Kai mane išrinko Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo prezidente, pirmoji asociacija buvo tikrai ne su žodžiu „privilegija“, o su žodžiu „įsipareigojimas“. Bet kai ištari Viešpačiui „Taip“, prisiimdamas tarnystę (visai nesvarbu kokioje srityje), Viešpats suteikia ir jėgų ją įvykdyti. Ir aš labai aiškiai pajaučiau šitą malonę.
Lietuvos atstovai jau yra dalyvavę Europos Pranciškoniškojo jaunimo kongresuose, kurie vyko 2001 m. Portugalijoje bei 2003 m. Kroatijoje ir Slovėnijoje. Tačiau šį, trečiąjį, kartą kongrese dalyvavome jau kitokie – oficialiai pripažinti ir aiškiai suvokdami Pranciškoniškojo jaunimo identitetą.
D.Ž.: Papasakok apie patį kongresą. Girdėjau, dalyvių skaičius turėjo būti gana ribotas – apie 150 žmonių. Iš kokių šalių susirinkot? Ar Europoje nėra paplitęs Pranciškoniškojo jaunimo judėjimas, ar jaunimas nėra toks aktyvus – kodėl toks nedidelis skaičius?
V.M.: Dalyvių skaičius kongrese ribojamas dėl organizacinių sumetimų. Ir pati kongreso specifika kitokia negu kokių Pasaulio jaunimo dienų. Šis kongresas nėra skirtas susitikti visam Pranciškoniškajam jaunimui, kiek jo yra pasaulyje. Atvyksta atstovai, kurie pristato savo šalį, dalijasi patirtimi, paprasčiausiai užmezga ryšius, susitinka, džiaugiasi vieni kitais, draugauja…
Pranciškoniškojo jaunimo yra visur, kur tik įsikūrusi pranciškoniškoji šeima: mažesnieji broliai, pasauliečiai pranciškonai. Kitas yra identiteto klausimas: kaip tas jaunimas save suvokia? Ar jis nori laikyti save pasaulio Pranciškoniškojo jaunimo šeimos dalimi, su ta šeima bendrauti, ar jiems užtenka „savo kiemo“? Bendravimas, dalijimasis, brolystė – neatskiriami nuo pranciškoniškojo pašaukimo ir dvasingumo dalykai. Todėl ir kongrese labiausiai džiugino šalių įvairovė: kongresų senbuvės (Portugalija, Ispanija, Italija, Kroatija, Slovėnija, Bosnija ir Hercogovina, Lietuva) ir naujokės (Prancūzija, Lenkija, Albanija).
D.Ž.: Kaip jūs sugalvojote vykti?
V.M.: Na, ilgai galvoti nereikėjo. Sekame pasaulio Pranciškoniškojo jaunimo pulsą, todėl jau seniai žinojome, kad norime vykti į kongresą Italijoje. Aktualesnis šiuo atveju mums buvo klausimas: ar turime realių galimybių ten nuvykti? Esame jauni, „basi ir neturtėliai“, – leisiu sau taip pajuokaudama pasakyti. Bet kai esi jaunas ir karštas, svajoji karštai, ir tos svajonės pildosi. Džiaugiuosi savo brolių ir sesių išradingumu, kuris ir pagelbėjo užsidirbti pinigų kelionei. Pranciškoniškų parapijų žmonės puikiai žino, ką reiškia šūkis: „Jeigu Dievas pirmoj vietoj, tada viskas savo vietoj“. Įsigydami marškinėlius su šiuo užrašu, žmonės aukojo mūsų kelionei ir padengė visas jos išlaidas. O mes, keliaudami į šią piligriminę kelionę, kasdien dėkojome Viešpačiui už kiekvieną geradarį ir meldėme jiems tos malonės, kad Dievas jų gyvenimuose visuomet būtų pirmoje vietoje. Neabejoju, kad taip ir bus. Dievo stebuklai yra realūs.
D.Ž.: Papasakok apie konferencijas. Kokias temas gvildenote, kuo jos aktualios? Kokių įspūdžių parsivežei? Kuo dabar gyvena Pranciškoniškasis jaunimas?
V.M.: Vienas iš svarbesnių šio kongreso aspektų buvo Pranciškoniškojo jaunimo ugdymas. Aišku, pačios aplankytos vietos – San Damiano ir Santa Maria degli Angeli Asyžiuje, La Vernos kalnas – kalbėjo už save, bet ugdymas vyko konferencijose. Kongreso tema „Nuo sapno prie ženklo“ kreipė mus, Pranciškoniškąjį jaunimą, į taip pat jauno žmogaus Pranciškaus Asyžiečio patirtį. Kelias nuo sapno prie ženklo – tai Pranciškaus kelias, prasidėjęs sapnu Spolete ir atvedęs į La Vernos kalną tam, kad paženklintų stigmų, meilės žaizdų, ženklu. Nuo sapno prie ženklo… Tai reiškia gimti naujam gyvenimui, einant nuo sapno prie ženklo, nuo vidinio atsivertimo prie Kristaus meilės pasauliui liudijimo.
Daugeliui jaunimo labai patiko katechezė Porciunkulėje, kurios metu meditavome vieną iš autentiškiausių šv. Pranciškaus atvaizdų, tapytą jo amžininko Cimabue. La Vernoje kalbėjęs brolis kapucinas Antonio kvietė JauPrą iššūkiui būti III tūkstantmečio liudytojais ir neapleisti šių 4 sričių Bažnyčioje: skelbimo, broliškos bendrystės, liturgijos ir diakonystės arba tarnavimo. Įspūdžių daug, kaip ir daug malonių. Viena sesė iš Lietuvos atsiuntė mūsų grupei į Asyžių žinutę su palinkėjimu „prisisemti visų Viešpaties malonių, kiek tik įmanoma“. Man regis, taip ir padarėme.
Šiuo metu Pranciškoniškasis jaunimas Kretingoje, Vilniuje (Bernardinuose) ir Šiauliuose rengiasi vietinių brolijų tarybų rinkimams bei naujiems ugdymo metams. Pažadui pradės ruoštis dar jaunutė Klaipėdos brolija. Kas žino, gal išsipildys sena svajonė suburti broliją Kaune? Taip pat kartu su visu Lietuvos jaunimu pradėsime laukti ir ruoštis Lietuvos jaunimo dienoms, kurios vyks kitais metais Klaipėdoje. Ypač jungtinė šlovintojų komanda, kuri pakviesta vesti šlovinimą šiose dienose. Gyvenant su Viešpačiu, neišvengiami nuotykiai. Štai kad ir mūsų paskutinis nuotykis – Asyžiuje gavome pasiūlymą 2009 metais Lietuvoje organizuoti V Europos Pranciškoniškojo jaunimo kongresą. Spalio mėnesį Tarptautinė taryba pateiks galutinį sprendimą, ir jei atsakymas bus teigiamas, bent trejus metus tikrai turėsime ką veikti…
D.Ž.: Ar negąsdina atsakomybė – organizuoti tarptautinį kongresą Lietuvoje? Kiek metų JauPra gyvuoja Lietuvoje, kokios tradicijos Europoje, Italijoje?
V.M.: Žinoma, Italija yra Pranciškaus ir jo šeimos tėvynė. Vėl pajuokausiu, tai – kraštas, kur beveik visi broliai yra pranciškonai, o jaunimas – pranciškoniškas. Bet atvirai kalbant, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje JauPra nėra tokia didžiulė, ir kad aš galiu kiekvieną brolį, kiekvieną sesę pažinti asmeniškai.
Sunku būtų taip greitai papasakoti Pranciškoniškojo jaunimo Lietuvoje nueitą kelią. Manau, kad dar prieš karą prie pasauliečių pranciškonų ar brolių glaudėsi jaunieji Pranciškaus draugai. Bet paprastai Pranciškoniškojo jaunimo pradžią siejame su atgimimo metais į Kretingą sugrįžusiais broliais pranciškonais, kurie nepabijojo investuoti laiko ir jėgų į jaunimo ugdymą. Ačiū broliams už išmintingai pasėtą sėklą. 1995 m. įkurta Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba dešimtmetį būrė pranciškoniškąjį dvasingumą pamilusį jaunimą iš visos Lietuvos, vykdė ir tebevykdo įvairią evangelizacinę ir socialinę veiklą. Tačiau visada jautėme poreikį būti daugiau nei organizacija, būti brolija, šeima, maža to – jaustis pranciškoniškos šeimos, kuri yra visame pasaulyje, dalimi.
Taigi 2002 m. Kretingoje 9 jaunuoliai pirmą kartą davė Pranciškoniškojo jaunimo Pažadą. Ėmė kurtis brolijos kituose miestuose: 2003 m. – Bernardinuose, Vilniuje, 2004 m. – Šiauliuose, 2005 m. – Klaipėdoje. O šių metų liepos 8 d. Pasauliečių pranciškonų ordino Nacionalinis ministras Nerijus Čapas patvirtino nacionalinį JauPros statutą, išsirinkome Nacionalinę tarybą. Atėjo laikas, kaip sako brolis Benediktas, pereiti „nuo intuicijos prie institucijos“.
Neabejoju, kad Lietuvos Pranciškoniškasis jaunimas turi pakankamai talentų ir organizacinės patirties, kad surengtų V Europos Pranciškoniškojo jaunimo kongresą. O dabar, kai ryšiai tarp pranciškoniškosios šeimos Lietuvoje vis stiprėja, visai niekas nebegąsdina.
D.Ž.: Kaip tu pati atėjai į Pranciškoniškojo jaunimo gretas?
V.M.: Užaugau pranciškoniškoje parapijoje, Kretingoje. Taigi mano formacija labai jau pranciškoniška… 1998 m. įstojusi į pirmą Šv. Antano Religijos studijų instituto prie VDU KTF kursą, tapau ir Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos nare. Tik vėliau supratau, kad Pranciškoniškojo jaunimo bendruomenė išgelbėjo mano tikėjimą nuo „sausų“ teologijos studijų. Sukomės įvairioje parapijos veikloje, kurdavom Kalėdų ir Velykų misterijas, dalyvaudavau evangelizacijose, dirbau savanore vasaros stovyklose Pakutuvėnuose, taip pat su Kaliningrado lietuvių šeimų vaikais… Ir šiandien žinau, kad tos tarnystės mokyklos į nieką neiškeisčiau. Esu dėkinga Viešpačiui, kad Jis man pats parinko pranciškonišką kelią. Kelią, kuris yra labai paprastas, bet labai džiaugsmingas.
D.Ž.: Kuo tave patraukė šventasis Pranciškus?
V.M.: Žinai, yra tokių žmonių… Kai juos matai besimeldžiančius, pats užsimanai melstis. Kai matai, kaip jie žiūri į dangų, ir pačiam norisi kelti galvą aukštyn… Toks man yra mano brolis Pranciškus. Mane degina jo troškimas skaityti ir gyventi Evangelija. Šiandienos visuomenėje, kai daugelis taip trokšta išgarsėti, veržiasi dalyvauti įvairiuose realybės šou, mane žavi jo troškimas būti mažam. Neprisirišusi širdis, kuri veda į laisvę ir džiaugsmą. Pranciškus man yra iššūkis atkurti taiką pasaulyje, pradedant nuo savo širdies… Atkurti teisingą santykį su savimi, su kitais, su Dievu, su kūrinija. Mane žavi Pranciškaus ištikimybė ir meilė Bažnyčiai. Jo ieškojimai, jo Dievo žodžio klausymas, jo maldos…
D.Ž.: Dabar atrodo JauPra klestėte klesti… Gal kada atnaujinsit ir Pasauliečių pranciškonų judėjimą Lietuvoje?
V.M.: Man atrodo, kad Pasauliečių pranciškonų ordine tas atsinaujinimas tikrai vyksta. Bent jau mūsų krašte, Žemaitijoje. Neseniai įsikūrusi Pranciškoniška pasauliečių akademija taip tyliai ir paprastai atlieka gražų ugdymo darbą. Aišku, iš vyresniosios kartos, kuri sudaro didžiąją ordino dalį, negalima ir net nereikia reikalauti neįmanomų dalykų. Esame dėkingi toms močiutėms, senučiams tretininkams už jų ištvermingos maldos ir džiugesio liudijimą. O tas Pranciškoniškasis jaunimas, kuris šiandien gauna visai kitokį ugdymą, kada nors praturtins ordiną savo spalvomis. Klestėjimas – vienas iš Dievo palaimos ženklų. Gal ateis tokia diena, kai Viešpats tam, kad palaimintų, mus išves į dykumą?.. Bet ir ten yra gyvenimas. Svarbiausia nepritrūkti Šventosios Dvasios. Nes ten, kur yra Šventoji Dvasia, ten yra ir gyvybė.
D.Ž.: Ar bendraujate su kitų šalių Pranciškoniškuoju jaunimu, kokios šalies atstovai atrodo artimiausi širdžiai? Kaip manai, ar skiriasi Lietuvos Pranciškoniškasis jaunimas nuo kitų šalių, pvz. Italijos? Juk kažkada ėjai į Pranciškoniškojo jaunimo žygį Italijoje?
V.M.: Iki šiol su kitų šalių Pranciškoniškuoju jaunimu daugiausia bendraudavome tik kongresuose. Bet per tuos metus draugystė augo, ir, tikiuosi, kad bendrausime ir susitiksime dažniau nei kas treji metai. Asyžiuje labai įkrito į širdį pirmąkart susitikti albanai. Net pakvietė mus grįžtant namo užsukti, gaila, kad nelabai pakeliui buvo… Santykiai su Kroatija, Slovėnija, Italija, Ispanija, Portugalija visada buvo labai šilti. Net negalėčiau kažko ypač išskirti. Tiesa, turime planų susitikti su Lenkijos JauPros grupe, visgi artimiausi kaimynai.
Ar skiriasi skirtingų šalių Pranciškoniškasis jaunimas? Taip, manau, visada yra tautinių, mentaliteto, temperamento, maisto ar net šlovinimo papročių skirtumų. Bet visada labiau išryškėja tai, kas mus jungia – meilė Jėzui Pranciškaus būdu. Ir nenorėčiau, kad Lietuvos Pranciškoniškasis jaunimas būtų toks kaip Italijos. Ne todėl, kad anas blogesnis. Bet todėl, kad mes esam mes.
D.Ž.: Jūs tokie aktyvūs, energingi, atrodo, kad ir pačius pranciškonus kartais „išjudinat“, kas jus palaiko, kaip neišsisemiat?
V.M.: Nežinau, kas čia ką judina, bet gyvenimas su Viešpačiu nebūna nuobodus. Didžiausias nuotykis – leisti, kad Jis per tave veiktų.
D.Ž.: Papasakok apie pačią kelionę. Aplankėt šv. Pranciškaus numylėtas vietas, ėjot jo takais. Kas labiausiai tave žavi tuose takuose?
V.M.: Rodos, eini tais takais ne pirmą ir ne antrą kartą, o trokšti, kad tik šis nebūtų paskutinis. Nes negali pasisotinti tuo oru, ta žeme, tuo dangum… Asyžius mano prisiminimuose lieka kaip miestas, turintis širdį. Shalom, taikos miestas. Kaip Dantė rašė, jog tai yra daugiau negu miestas, tai lyg Rytai, kuriuose pateka saulė…
Šįsyk man labai įstrigo La Vernoje tas pakibęs tarp uolų akmuo, po kuriuo Pranciškus melsdavosi. Melsdavosi tam, kad jo malda nuolatinio pavojaus akivaizdoje butų budri, būtų tikra. Klausimas man: „Kaip aš šiandien galiu melstis taip lyg virš mano galvos kybotų uola, galinti nukristi kiekvieną akimirką?“ La Verna – didžiulis iššūkis mano maldos gyvenimui. Pranciškus tam, kad melstųsi, būtų su Dievu, įlindo į uolas, į žemės „vidurius“, prie žemės širdies. Kaip man surasti tokią širdies gelmę, pasiekti savo širdies dugną maldoje?.. Tai ne tik žavi, bet ir baugina.
D.Ž.: O kas labiausiai įsiminė iš šios kelionės?
V.M.: Tikri susitikimai. Su žmonėmis, su Viešpačiu. Tai yra brangiausias lobis.
D.Ž.: Ačiū tau, linkiu ir toliau džiaugsmingai darbuotis Viešpaties vynuogyno labui…
V.M.: Ačiū. Tikrai turiu troškimą, kad tas darbas būtų džiaugsmingas. Juk dirbančių vynuogyne yra, bet džiaugsmingų darbininkų maža. O tą džiaugsmą, man regis, teikia nuolanki širdis. Yra apie ką svajoti…
Dalia Žemaitytė
(Interneto dienraštis “Bernardinai.lt”, 2006-09-08)
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]