Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Telšių vyskupijos brolija šį rudenį įsteigė Pranciškoniškąją pasauliečių akademiją. Pagrindinė akadamijos veikla vyksta Vakarų Lietuvoje.
Didelė dalis šventojo Pranciškaus pasekėjų pasirinko vienuolio kelią. Tačiau buvo žmonių, kurie visa širdimi pritarė Pranciškaus skleistoms idėjoms, tačiau norėjo gyventi šeimoje. Šie žmonės susivienijo į Pasauliečių pranciškonų ordiną.
Lietuvos pasauliečiams pranciškonams priklausanti Klaipėdos universiteto dėstytoja Emilija Radušienė sako, kad jos pasirinkimą lėmė noras eiti dvasiniu keliu. Tai daryti kartu su bendraminčiais yra žymiai lengviau negu vienam.
Pasak E.Radušienės, akademija rengia visuomenės susitikimus su žymiais Lietuvos filosofais, religijotyrininkais, teologais, kurie kalba apie žmogų ir jo laisvę iš filosofinių ir krikščioniškų pozicijų. „Visuomenei trūksta paskaitų bei diskusijų apie religijos esmę, žmogaus ir religijos santykį, krikščioniškąją moralę ir pasaulėžiūrą, – sako E.Radušienė. – Klaipėdoje apskritai nėra centrų, kuriuose vyktų viešos paskaitos, kad žmonės galėtų šviestis. Tai – neužpildyta niša. Mes tikimės, kad mūsų darbas padės šią problemą spręsti“.
Anot E.Radušienės, pasauliečiai pranciškonai aktyvūs daugelyje šalių, tačiau tokio pobūdžio akademija – kol kas vienintelė pasaulyje. Kretingos vienuolyno pranciškonai originaliomis formomis kalbantys apie Dievo paieškas jau seniai susilaukė visuomenės susižavėjimo. Į Pakutuvėnus – Plungės rajone įsteigtą meditacijos ir maldos centrą – žmonės masiškai važiuoja iš visos Lietuvos. Visai netoli – Salantų – pranciškono vienuolio Viliaus Orvydo sukurtas akmenų muziejus – laiškas Dievui, kurio skaityti be perstojo žmonės važiuoja.
„Manau, mūsų darbas – labai reikalingas. Žmogui dvasingumas, buvimas su Dievu, savo ryšio su Dievu suvokimas yra būtinas. Tačiau šiandieninėje situacijoje kelias į dvasingumą nėra labai paprastas. Daug tradicinių religijos formų, kurios padėdavo suartėti su Kūrėju, šiandien yra nesuprantamos. Atmetęs senąjį kelią, žmogus lieka atskirtas nuo to, ko šaukiasi jo siela. Todėl šiandieninis žmogus jaučiasi labai vienišas“, – mano E.Radušienė.
Audronė Pociutė
(Savaitraštis „Kontrastai“, 2005-12-02, Nr. 2)