Spalio 15-ąją Marijampolėje vyko pasauliečių pranciškonų organizuota konferencija „Tėvo patikėtus žodžius aš perdaviau jiems“ (Jn 17, 8), kuri buvo skirta naujiems pasauliečių pranciškonų įžadams ir tapo ypač svarbiu įvykiu ne tik Lietuvos pasauliečių pranciškonų, bet ir visų krikščioniškuoju dvasingumu besidominčių marijampoliečių gyvenime.
Konferencija prasidėjo šventomis Mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje, kurias aukojo Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras A.Poniškaitis bei kunigas Saulius Paulius Bytautas OFM. Šv. Mišių metu, dalyvaujant nacionaliniam ministrui broliui Nerijui Čapui OFS, iškilmingai buvo duodami amžinieji įžadai ir buvo priimti nauji nariai į noviciatą.
Noviciato pradžios apeigose naujokais tapo: Jonas Vasmanas, Ričardas Makūnas, Aurimas Galianovas, Vytautas Banaitis. Amžinuosius įžadus davė: Birutė Bagdonienė, Rolandas Rudzevičius.
Šv. Mišių metu jaudinančiai skambėjo Marijampolės kolegijos dėstytojo, kompozitoriaus Ričardo Makūno, šiandien tapusio pasauliečių pranciškonų naujoku, sakralinė Mišių muzika, iškilmingai giedojo Vilkaviškio kultūros centro choras, vadovaujamas Laimos ir Albino Venclovų. Susirinkę marijampoliečiai ir svečiai iš visos Lietuvos malda ir savo pritarimu palaikė, džiaugėsi gausėjančia pasauliečių pranciškonų šeima.
Pasauliečių pranciškonų ordino narių užduotis yra savo gyvenimo pavyzdžiu skelbti meilės ir taikos Evangeliją – Gerąją Naujieną, nes vienintelis kelias blogiui nugalėti yra tik gero darymas. Pasauliečiai pranciškonai Dievo artumo siekia malda, atgaila, aktyvia socialine veikla, nepamiršdami tobulinti savęs pagal Jėzaus paveikslą, sekdami šv. Pranciškaus pavyzdžiu.
Prieš antrąjį pasaulinį karą pasauliečiai pranciškonai aktyviai veikė visoje Lietuvoje, tačiau 1940 m. jų veikla formaliai buvo sustabdyta, bet tęsėsi pogrindyje. Kasmet buvo priimami nauji nariai. Atgavus nepriklausomybę, 1991 m. pasauliečių pranciškonų veikla vėl įteisinta juridiškai. Marijampolėje pasauliečių pranciškonų veikla atnaujinta daugiausia Zitos Legotienės OFS pastangomis 2001 – ųjų rugpjūčio 26 d. Dabar brolijai, kuri vadinasi Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo brolija, priklauso 13 narių, davusių amžinuosius įžadus, 4 – laikinuosius įžadus ir 4 – naujokai. Džiugu, kad pranciškonų šeima pamažu auga, skatindama ir kitus daugiau įsipareigoti.
Po šv. Mišių konferencija vyko Marijampolės marijonų vidurinėje mokykloje (J.Bendoriaus g. 5), kurios duris svetingai atvėrė šios mokyklos direktorius V.Pileckas. Konferencijos dalyvius sveikino Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras dr. A.Poniškaitis, jis perdavė nuoširdžius J.E. vyskupo R.Norvilos sveikinimus ir linkėjimus konferencijos dalyviams. Vilkaviškio vyskupijos pasauliečių pranciškonų ministrė ses. Galina Ribačiauskienė OFS džiaugėsi gausėjančia pranciškonų šeima.
Marijampolės pasauliečių pranciškonų brolijos vyresnioji ses. Nijolė Puodžiūnienė OFS dar kartą pasveikino naujus narius ir įteikė simbolines dovanas. Konferencijos darbu rūpinosi ir ją koordinavo Vilkaviškio vyskupijos Vaikų sielovados centro vadovė Aida Kalvaitytė.
Pasauliečių pranciškonų nacionalinis ministras brolis Nerijus Čapas OFS savo pranešime „Pasaulietis Bažnyčioje vakar ir šiandien“ kalbėjo apie pasauliečių pranciškonų ordino istorijos vingius bei svarbiausius dvasingumo bruožus, kurie išskiria juos (identifikuoja) iš kitų tarpo – įžadai, specifinis pašaukimas, regula, brolija. Baigdamas skatino nepamiršti, kad pasauliečiai pranciškonai yra viena šeima, turinti savo džiaugsmų ir trūkumų, ir kvietė laikytis sutartų dalykų.
Sesuo Alma Vabuolaitė FDO, kalbėdama apie pranciškoniškąją asmenybės sampratą, akcentavo, kad šiai sampratai būdingas žmogaus vientisumo suvokimas. Žmogus sukurtas iš meilės pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl kuris nors šv. Pranciškaus, suvokiančio žmogaus prigimtį, vadinamas „broliu asilu“, padeda išreikšti meilę, be kūno neįmanoma bendrystė. Pranešėja pabaigoje visus kvietė atsiverti meilei, nes nuo pat pradžių esame mylimi.
Kunigas Saulius Paulius Bytautas OFM pranešime „Šv. Pranciškaus taika ir gėris mūsų gyvenime“, paprastai, šiltai ir nuotaikingai kalbėjo apie šv. Pranciškaus ir jo sekėjų nuoseklų taikos ir gėrio siekimą visose gyvenimo srityse.
Konferencija buvo turininga, įdomi, joje nestokota ir meniško žodžio, ir muzikos (vadovė D.Staskevičiūtė SF), ir šokio (vadovė I.Plikynienė), ir vaidybos (ses. Kristina Jolanta Žilytė). Konferencijos dalyvių dėmesį ypač traukė bibliotekininkės L.Sutkienės parengta pranciškoniškų spaudinių paroda, kurioje buvo ypač vertingų senų pranciškoniškų žurnalų ir knygų.
Vida Belickienė
Marijampolės kolegijos lektorė
(Laikraštis „Suvalkietis“ 2005-10-27, Nr. 126)