laudato-si-artumai2015 m. birželio 18 dieną popiežius Pranciškus išleido savo ilgai ir kruopščiai ruoštą encikliką „Laudato Si – apie rūpinimąsi bendraisiais namais“. Enciklikos pirmieji žodžiai, pagal kuriuos pavadintas dokumentas, „Laudato Si’“ paimti iš „Kūrinijos giesmės“, kartais vadinamos „Saulės giesme“, kurią prieš maždaug 800 metų parašė šv. Pranciškus Asyžietis. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija“, – skamba Pranciškaus giesmės žodžiai. Ši enciklika – tai Bažnyčios socialinio mokymo dalis, kurioje aptariamas krikščioniškasis žmogaus santykis su kūrinija, integralioji ekologija ir ekologinis dvasingumas. Popiežius Pranciškus, kaip visada išskirtinį dėmesį skirdamas vargšams, pabrėžia, jog dėl klimato kaitos labiausiai kenčia pažeidžiamiausios visuomenės grupės ir vargingiausios valstybės. Enciklikoje kaip sektiną pavyzdį popiežius Pranciškus ne kartą įvardija šv. Pranciškų Asyžietį, todėl ši enciklika yra ypač aktuali visai Pranciškoniškajai šeimai. Atsiliepdami į popiežiaus raginimą gilintis į šią temą ir perkelti enciklikos turinį į savo kasdienį gyvenimą, pasauliečiai pranciškonai 2015-2016 m. sezone į Pranciškoniškosios šeimos laidos „Porciunkulė“ (transliuojamos Marijos radijo eteryje) turinį įtraukė rubriką „Laudato Si“. Toliau pateikiamas šios rubrikos archyvas. Su juo taip pat galima susipažinti klausantis laidos „Porciunkulė“ Marijos radijo archyvuose.

Mieli Porciunkulės klausytojai, šiame sezone startuoja nauja laidos rubrika pavadinimu „Laudato si“. Joje kartu su popiežiumi Pranciškumi kviečiame jus į dvasinę kelionę enciklikos puslapiais.

Mūsų brolis ir Serafiškasis tėvas Pranciškus kvietė į kasdienį atsivertimą, kuris yra vienas iš esminių mūsų pašaukimo elementų. Šiandien popiežius Pranciškus kviečia mus į ekologinį atsivertimą. Šiame sezone laidelė po laidelės mėginsime suprasti, ką reiškia ekologinis atsivertimas mūsų dvasiniame gyvenime ir kasdienybėje bei ką Bažnyčios mokymas sako apie krikščioniškąjį santykį su kūrinija.

„Trokštu pateikti krikščionims kelias ekologinio dvasingumo gaires“, – rašo popiežius, – kylančias iš mūsų tikėjimo įsitikinimų, nes tai, ko moko Evangelija, turi padarinių mūsų mąstysenai, jausenai ir gyvensenai. Galvoje labiau turiu ne idėjas, bet pirmiausia tokio dvasingumo teikiamą motyvaciją pakurstyti mūsų aistrą rūpintis pasauliu“.

Tad ką gi popiežius sako apie ekologinį atsivertimą? Nors savo encikliką jis skiria visiems geros valios žmonėms, įskaitant politinius lyderius, mokslininkus ir kitų tikėjimų išpažinėjus, šioje vietoje jis kreipiasi konkrečiai į mus – aktyvius Katalikų Bažnyčios narius.

„Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes didelės tapo vidinės dykumos, todėl ekologinė krizė mus šaukia į gilų ekologinį atsivertimą. Vis dėlto sykiu pripažintina, kad kai kurie krikščionys, įsipareigoję ir atsidavę maldai, dangstydamiesi realizmu ir pragmatizmu pašiepia rūpinimąsi aplinka. Kiti laikosi pasyviai, nusprendžia nekeisti savo įpročių ir todėl yra nenuoseklūs. Visi jie stokoja ekologinio atsivertimo, kurio dėka visos pasekmės, kylančios iš susitikimo su Jėzumi, reiškiasi santykiuose su supančiu pasauliu. Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktas dalykas ar antrinis krikščioniškos patirties aspektas, – rašo popiežius.  Jis tęsia, kad eidami atsivertimo keliu privalome ištirti savo gyvenimą ir pažinti, kaip Dievo kūrinijai pakenkėme savo veiksmais bei negebėjimu veikti. Turime atsiversti, nuoširdžiai pasikeisti.

Minėtinas ir meilės kupinas suvokimas, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę. Tikintysis žvelgia į pasaulį ne iš lauko, bet iš vidaus, pažindamas saitus, kuriais Tėvas mus suvienijo su visomis būtybėmis.

Nelengva suvokti, kokią įtaką mūsų kasdieniai veiksmai turi kitiems kūriniams ar kitoje Žemės dalyje gyvenantiems žmonėms, tačiau čia į pagalbą ateina Bažnyčios, kaip Kristaus kūno įvaizdis. Kaip kiekviena net slapčiausia asmeninė nuodėmė daro žalą visai Bažnyčiai, taip mūsų veiksmai neišvengiamai paliečia kitus pasaulio gyventojus. Tai, jog visi esame tampriai susiję, galima iliustruoti praktiniu pavyzdžiu.

Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje sparčiai nyksta bitės. Pavyzdžiui, per penkerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose bičių sumažėjo net trečdaliu. Viena iš pagrindinių priežasčių yra žemės ūkio veikla. Milžiniški plotai, užsėti viena augmenijos rūšimi, mažina bioįvairovę ir bičių prasimaitinimo galimybes. Natūralioje aplinkoje augalai žydi skirtingu metu, todėl bitės šiltuoju sezonu gali prisirinkti pakankamai nektaro. Tuo tarpu, kai ištisuose hektaruose auga vienu metu žydinti maistinė kultūra, vėliau bitės neberanda maisto. Kita priežastis – tai žemės ūkyje naudojami pesticidai. Kas nutiktų jeigu bitės išmirtų? Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės ūkio organizacija paskaičiavo, kad 90 procentų pasaulinių maisto atsargų sudaro 100 augalų rūšių, iš kurių net 71 rūšį, ypač vaisius ir daržoves, apdulkina bitės. Taigi netektume kur kas daugiau nei medaus. Bitės apdulkina tokius augalus kaip obelys, kriaušės, pomidorai, agurkai, moliūgai, kavamedžiai. Iškiltų dar dramatiškesnio bado ir maisto stygiaus grėsmė.

Išnykus bitėms netektume ir daugelio kitų augalų rūšių, tokių kaip medvilnė, kurios nebegalėtų pasidauginti. Tai puikus pavyzdys, jog visi esame susiję ir net nedidelis vabzdys gali būti gyvybiškai svarbus.

Palieku jus su popiežiaus Pranciškaus mintimi: „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktas dalykas ar antrinis krikščioniškos patirties aspektas.“

Laudato si, mi Signore, būk pagarbintas, mano Viešpatie!, – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Šioje gražioje giesmėje jis primena, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži mus apkabinanti motina: Būk pagarbintas, Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę.

Taip Kūrinijos giesmės žodžiais savo encikliką pradeda popiežius Pranciškus. Jis pripažįsta, kad užaugome manydami esą Žemės savininkai, turintys teisę ją plėšti, ir užmiršome, kad ir mes patys esame žemė. Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus,jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir mus atgaivina.

Popiežius sako:didėjančios pasaulinės žalos aplinkai akivaizdoje norėčiau kreiptis į kiekvieną šioje planetoje gyvenantį žmogų. Visgi šisŠventojo Tėvo kreipimasis ypatingai svarbus mums, Pranciškoniškosios šeimos nariams, sekantiems Kristų šv. Pranciškaus pavyzdžiu. Trečiojo ordino Reguloje rašoma, kad pasauliečiai pranciškonai „tegerbia kitus kūrinius, gyvus ir negyvus, kurie nešioja Aukščiausiojo žymes, ir tesistengia pereiti nuo pagundos išnaudoti kūriniją, prie pranciškoniškosios visuotinės brolystės minties”.

Ši Regulos ištrauka tiesiogiai susisieja su toliau popiežiaus cituojamo Konstantinopolio Patriarcho Baltramiejaus mokymu. Jis pirmiausia pabrėžė būtinybę kiekvienam gailėtis dėl būdo, kuriuo kenkia planetai ir pripažinti savo nuodėmes kūrinijai. Tai, kad žmonės naikina Dievo kūrinijos biologinę įvairovę, kad kenkia Žemei prisidėdami prie klimato kaitos, atimdami iš Žemės natūralias girias ar naikindami jos drėgnąsias zonas, kad teršia vandenis, dirvą, orą – visa tai yra nuodėmė – teigia patriarchas Baltramiejus.

Jis pasiūlė pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, kuri reiškia mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti. Tai meilės būdas laipsniškai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai išsilaisvinimas iš baimės, godumo ir priklausomybės. Mes, krikščionys, be to esame pašaukti laikyti pasaulį bendrystės sakramentu, būdu dalytis su Dievu ir artimu pasauliniu mastu. Tai, kas dieviška ir kas žmogiška, susitinka menkiausiuose Dievo kūrinijos besiūlio drabužio smulkmenose, net mažiausiose mūsų planetos dulkelėse. (8,9 str.)

Kiekvienas galime apmąstyti, ką mūsų gyvenime reiškia pereiti nuo vartojimo prie aukos ir nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Ar nepasiduodu nereikalingo vartojimo pagundai? Ar neskubu išmesti dar tinkamo naudoti daikto ir nusipirkti naujo, kuris madingesnis? Ar atsakingai perku maisto produktus, kad vėliau nereikėtų jo išmesti, kai daugelis žmonių aplink skursta? Ar apmąstau ir atskiriu tikrus norus nuo poreikių?

Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovas Linas Kukuraitis sako, kad turėtume budėti rinkdamiesi prabangos ženklus, tokius kaip automobiliai, išmanieji telefonai, planšetės ir kitos technologijos.Sociologiniai tyrimai įrodė, kad prabangos ženklai kelia įtampą visuomenėje. Mokslininkai tyrė 20 turtingiausių pasaulio šalių, kuriose pragyvenimo lygis vienam žmogui yra panašus, atsižvelgdami į tai, kiek uždirba turtingiausieji ir vargingiausieji 20 proc. valstybės gyventojų. Skirtumas siekė nuo trijų iki keliolikos kartų. Pasirodo, kuo didesnis skirtumas, tuo didesnės socialinės problemos šalyje. „Sveikiausios“ visuomenės yra Japonija ir Švedija, kuriose skirtumas yra mažiausias. Tuo tarpu JAV ar Singapūre, kur skirtumai didžiausi, susikuria tokia įtampa visuomenėje, kuri prasiveržia didžiausiais kalinčių žmonių, abortų, savižudybių, paauglių nėštumo ir kitais neigiamais skaičiais. Dėl to ir Lietuva Europoje pirmauja savižudybių, kalinčių žmonių, vaikų, esančių globos namuose, žūstančiųjų keliuose ir kitose skaudžiose srityse.

Kartais kaip galią ir prabangos ženklą naudojame savo kūnus, – sako Linas Kukuraitis.– Jei turiu grožio standartus atitinkantį kūną, galiu jį viešinti socialiniuose tinkluose, susikurti pranašumą kitų atžvilgiu. Mes dažnai net nesuvokiame, kokią visuomeninę žalą darome demonstruodami ar neatsargiai elgdamiesi su prabangos ženklais, – pabrėžia Vilniaus arkivyskupijos carito vadovas.

Manau, kad Pranciškus yra tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvedinamos integraliosios ekologijos pavyzdys, rašo popiežius. Šventojo Pranciškaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien išorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – atsisakymas paversti tikrovę tik naudotinu bei valdytinu objektu.

Užterštumas ir klimato kaita

Pradedame enciklikos skyrių pavadinimu „Kas dedasi mūsų bendruose namuose“. Popiežius Pranciškus kviečia apžvelgti kai kuriuos šiandien nerimą keliančius klausimus, kurių nebegalima nutylėti. „Siekiame ne surinkti informaciją ar patenkinti smalsumą, – rašo popiežius – bet skausmingai suvokti, kas dedasi pasaulyje, pamėginti tai paversti asmeniška kančia ir per tai pažinti, kuo kiekvienas galime prisidėti“.

Popiežius pradeda nuo atmosferos užterštumo ir klimato kaitos, kuri kenkia žmonėms kasdien. „Teršalai atmosferoje įvairiopai atsiliepia sveikatai, ypač vargingiausiųjų žmonių, ir lemia milijonų žmonių per ankstyvą mirtį, – rašo Pranciškus. – Jie suserga dėl didelės dūmų koncentracijos ore naudojant kurą valgiui gaminti ir būstams šildyti. Prie visiems kenkiančio užterštumo taip pat prisideda transportas, pramoniniai dūmai, dirvą ir vandenį rūgštinančios medžiagos, trąšos, insekticidai, fungicidai, herbicidai ir apskritai toksiniai pesticidai“.

Šiuos popiežiaus teiginius patvirtina ir iliustruoja Pasaulio sveikatos organizacijos renkama statistika. Pavyzdžiui, pažiūrėkime, kaip gyvena Kinija ir Indija – vienos iš didžiausių akmens anglies ir naftos vartotojų. Naujasis Delis metai iš metų yra užterščiausias pasaulio miestas. Oras ten taip užterštas kietosiomis dalelėmis, kad dažniausiai neprašvinta. Jų kiekis dešimtimis kartų viršija normą ir Sveikatos agentūros apibūdinimas kaip „labai nesveikas“. Kadangi jos išsiskiria deginant šiukšles, anglį ir dyzeliną, ore tvyro ir kitos kancerogeninės medžiagos, kaip kad sieros junginiai, dioksinai. Kasmet pusantro milijono žmonių miršta nuo ligų, kurias sukėlė vidaus ir lauko oro tarša. Negana to, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, būtent Indijoje daugiausia žmonių miršta nuo chroniškų kvėpavimo ligų, pirmauja pasaulyje pagal susirgimus astma. Oro tarša taip pat prisideda prie chroniškų ir ūmių širdies ligų, kurios yra dažniausia mirties priežastis šalyje.

Liūdna tai, jog labiausiai dėl atmosferos taršos kenčia vargingiausi žmonės, kurie namuose naudoja kietojo kuro krosneles. Tai būdinga ne vien Indijai ir Kinijai, tačiau ir didžiajai daliai pietryčių Azijos šalių.

„Todėl iškilo primygtinis poreikis išrutulioti politiką, leisiančią artimiausiais metais drastiškai sumažinti anglies dioksido ir kitų nuodingų dujų išskyrimą, – rašo Šventasis Tėvas, – pavyzdžiui, atsisakant iškastinio kuro ir plėtojant atsinaujinančios energijos šaltinius. Pasaulyje švarios ir atsinaujinančios energijos vartojama dar nedaug.

Šiame skyrelyje popiežius atkreipia dėmesį ir į išmetimo kultūros problemą. „Kiekvienais metais pagaminama šimtai milijonų tonų atliekų, iš kurių daugelio neskaido mikroorganizmai. Tai – namų ūkių ir verslo įmonių, griovimo darbų, klinikinės, elektroninės ar pramoninės atliekos, labai nuodingos ir radioaktyvios atliekos. Žemė, mūsų namai, regis, vis labiau virsta milžinišku šiukšlių sąvartynu“, – rašo popiežius. – Daug kur planetoje pagyvenę žmonės ilgesingai prisimena ankstesnius kraštovaizdžius, dabar užtvindytus atliekomis. Pramoninės atliekos ir miestuose bei dirbamuose laukuose naudojama chemija gali kauptis vietinių gyventojų organizmuose, net jei nuodingųjų medžiagų lygis tose vietovėse žemas. Jokių priemonių dažnai nesiimama tol, kol negrįžtamai nepakenkiama žmonių sveikatai.

Šiandien galime apmąstyti, ar atsakingai elgiamės su atliekomis, ar pagalvojame prieš išmesdami, ar nepiktnaudžiaujame vienkartiniais daiktais, ar rūšiuojame, ar priduodame pavojingas elektronines atliekas į specialius surinkimo punktus, ar turėdami galimybę kompostuojame.

Vandens klausimas

Šiandien apmąstysime „Laudato si“ skyriaus „Kas dedasi mūsų bendruosiuose namuose“ skyrelį „Vandens klausimas“. Nors Lietuvoje esame apdovanoti gausiais požeminio vandens ištekliais ir nejaučiame jo trūkumo, tačiau daugelyje pasaulio vietų žmonės miršta ir kenčia dėl švaraus vandens stygiaus.

 

Ypač rimta problema yra kokybiško vandens prieinamumas vargšams, – rašo popiežius. – Dėl jo trūkumo kasdien miršta daug žmonių. Daug vargšų serga su vandeniu susijusiomis ligomis, įskaitant tas, kurias sukelia mikroorganizmai ir cheminės medžiagos. Reikšmingas vaikų kančių bei mirštamumo veiksnys yra dizenterija ir cholera, kurių priežastis – netinkama higiena bei netinkamo vandens atsargos.

 

Be to, vandens tarša ir klimato kaitos poveikis vandeniui mus pasiekia ir netiesiogiai. Dideli anglies dioksido kiekiai atmosferoje reaguoja su vandeniu ir tapę angliarūgšte, didina vandenynų rūgštingumą. Didėjanti pasaulinio vandenyno temperatūra ir rūgštingumas pražūtingai veikia daugelį gyvūnijos rūšių, taipogi ir mūsų labiausiai vartojamas žuvis.

 

Tyrimą atlikę mokslininkai sako, kad dėl rūgštėjimo kai kuriose vandenyno ekosistemose jau išnyko 30 proc. gyvųjų organizmų rūšių. Tyrėjai išvadose pateikia, kad anglies dioksido emisijos yra pagrindinė vandenynų rūgštėjimo priežastis.

 

Vandenynų būklės ataskaitoje rašoma: „Vandenynas iki šiol saugoja mus nuo blogiausių klimato kaitos padarinių, absorbuodamas didžiulius anglies dioksido kiekius iš atmosferos. Nors sausumos temperatūros augimas gali būti laikinai sustojęs, vandenynų temperatūra ir toliau nepaliaujamai kyla. Tačiau dauguma politikų ir visuomenės narių atsisako tą pripažinti ir ignoruoja situacijos sudėtingumą.“

 

Pasaulyje greitai gyvens devyni milijardai žmonių, kuriems reikės daugiau maisto, daugiau mineralų iš jūros dugno, daugiau vaistų, gaminamų iš vandens organizmų, labiau reguliuoti klimatą. Visa tai teikia sveikas vandenynas.

 

Mokslininkams kelia nerimą potencialus poveikis daugeliui vandenyno rūšių, tarp jų ir koralams. Pietų vandenyne nyksta jūrinės sraigės ir moliuskai. Jie yra pagrindinis žuvų, paukščių ir banginių maistas. Tad jeigu išnyksta viena maisto rūšis, tai turi kaskadinį poveikį visoms kitoms.“ Sparčiai nyksta tokios mūsų mėgiamos valgyti žuvys kaip tunai, unguriai, jūros lydekos, tilapijos. Prognozuojama, kad jei dabartinės žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų vandenynuose neliks jau 2048 metais. Visos šios problemos yra susijusios su vandens tarša, klimato kaitos sukeltu vandenynų rūgštėjimu ir besaike žvejyba.

 

Popiežius atkreipia dėmesį, kad esame skolingi vargšams ir stokojame atsakingumo vartodami vandenį. Prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra esminė, pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė, nes lemia žmogaus išgyvenimą ir todėl yra kitų žmogaus teisių vykdymo sąlyga, – rašo popiežius Pranciškus. Šį pasaulį slegia didelė skola vargšams, stokojantiems prieigos prie geriamojo vandens, nes taip paneigiama jų teisė į gyvybę, kylanti iš jų neatimamo kilnumo. Ši skola iš dalies apmokėtina didesne ekonomine parama, skirta aprūpinti vargingiausius gyventojus švariu vandeniu ir jo valymo paslaugomis. Tačiau vanduo švaistomas ne tik išsivysčiusiose, bet ir besivystančiose šalyse, turinčiose dideles jo atsargas. Tai rodo, kad vandens problema iš dalies yra švietimo ir kultūros klausimas, nes nesuvokiamas tokio elgesio rimtumas didelės nelygybės kontekste, – pabrėžia Šventasis Tėvas. Jis mus kviečia pagarbiai ir atsakingai naudotis vandeniu, nors šiuo metu jo ir nestokojame. Turėtume  apmąstyti ir savo naudojamas chemines medžiagas, kurias pilame į vandenį, rinktis natūralesnes alternatyvas ir jomis nepiktnaudžiauti.

 

Ką dar galėtume padaryti? Galėtume rinkti aukas ir padėti iškasti šulinį Afrikoje, kad žmonės gautų prieigą prie švaraus geriamojo vandens. Lenkijos pasauliečiai pranciškonai rinko aukas šalyje ir įgyvendino šią iniciatyvą. Juk, kaip sako popiežius, prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra esminė, pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė.

Biologinė įvairovė

Šiandien gilinsimės į enciklikos Laudato si skyrelį Biologinės įvairovės netektis. Žinia apie kokio nors žinduolio ar paukščio išnykimą dėl jų didesnio regimumo mus galbūt sujaudina, –rašo popiežius. – Tačiau tam, kad ekosistemos gerai veiktų, taip pat būtini grybai, dumbliai, kirminai, vabzdžiai ir nesuskaičiuojama mikroorganizmų įvairovė. Kai kurioms mažiau gausioms rūšims, paprastai liekančioms nepastebėtomis, tenka kritiškai svarbus vaidmuo palaikant pusiausvyrą kokioje nors ekosistemoje.

Galime netekti rūšių, kurios turi ypatingai svarbias gydymo ar kitas savybes, tačiau popiežius primena, kad įvairias rūšis neužtenka laikyti vien galimais naudingais „ištekliais“ užmirštant jų, kaip tokių, pačių savaime vertę.

Čestertonas

Žmogaus gyvenimo kokybė

Atsižvelgdami į tai, kad žmogus irgi yra šio pasaulio kūrinys, turintis teisę gyventi bei būti laimingas ir išsiskiriantis ypatingu kilnumu, negalime neaptarti ir

aplinkos griovimo, dabartinio plėtros modelio ir išmetimo kultūros padarinių žmogaus gyvenimui. Taip popiežius pradeda enciklikos skyrelį pavadinimu „Žmogaus gyvenimo kokybės blogėjimas ir socialinis smukimas“.

 

Pranciškus atkreipia dėmesį, kad žmogiškoji ir gamtinė aplinka blogėja drauge, todėl negalime imtis tinkamai spręsti aplinkos blogėjimo problemos, neskirdami dėmesio priežastims, susijusioms su žmogiškuoju ir socialiniu nuosmukiu. Aplinkos ir visuomenės nuosmukis ypač prislegia planetos silpniausiuosius: „Ir įprastinio gyvenimo bendroji patirtis, ir moksliniai tyrimai rodo, kad nuo visų ekologinių agresijų labiausiai kenčia vargingiausieji“. Pavyzdžiui, žuvų išteklių išeikvojimas pirmiausia neigiamai atsiliepia tiems, kurie verčiasi žvejyba ir neturi nieko, kuo tą amatą pakeisti; vandens užterštumas labiausiai prislegia vargingiausiuosius, neturinčius galimybės nusipirkti vandens buteliuose; o jūros lygio kilimas daugiausia kenkia neturtingiems pakrančių gyventojams, kurie neturi kur persikelti.

 

Popiežius sako, jog mes dažnai aiškiai nesuvokiame problemos masto, nes neturime tiesioginio sąlyčio su kenčiančiais žmonėmis. Taip iš dalies yra dėl to, – rašo jis – kad daug profesionalų, viešosios nuomonės formuotojų, komunikavimo priemonių ir galios centrų yra įsikūrę toli nuo tų žmonių ir stokoja tiesioginio sąlyčio su jų problemomis. Gyvena ir mąsto remdamiesi patogia padėtimi, suteikta aukšto išsivystymo lygio ir gyvenimo kokybės, nepasiekiamų didelei pasaulio gyventojų daliai. Šis fizinio sąlyčio ir susitikimo trūkumas padeda nujautrinti sąžinę ir šališkose analizėse ignoruoti dalį tikrovės.

 

Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad tarptautinės įmonės pagrindinį pelną dažnai susikrauna besivystančiose šalyse, išnaudodamos vietinius darbuotojus ir teršdamos aplinką. Jis rašo, kad šiltėjimas, sukeltas milžiniško kai kurių turtingųjų šalių vartojimo, atsiliepia neturtingiausioms vietovėms, ypač Afrikoje, kur temperatūros kilimas ir sausra turi katastrofinių padarinių žemdirbystės derliams. Be to, papildomą žalą neša kietų ir skystų nuodingųjų medžiagų eksportas į besivystančias šalis bei tarši veikla įmonių, kurios menkiau išsivysčiusiose šalyse daro tai, ko negali daryti šalyse, kraunančiose joms kapitalą: multinacionalinės įmonės dažnai čia elgiasi taip, kaip negalėtų elgtis išsivysčiusiose šalyse ar vadinamajame Pirmajame pasaulyje. Nutraukdamos savo veiklą ir pasitraukdamos, dažnai palieka daug žmogiškosios ir ekologinės žalos, kaip antai nedarbą, negyvus kaimus, išeikvotus gamtinius išteklius, iškirstus miškus, nuskurdintą vietinę žemdirbystę ir gyvulininkystę, išrausas, nuniokotas kalvas, užterštas upes ir menką socialinį darbą, neįstengiantį išsilaikyti“.

 

Silpnos reakcijos

Toliau gilinamės į popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si“ apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais. Šeštame skyrelyje popiežius atkreipia dėmesį į silpnas tiek politines, tiek asmenines reakcijas į susidariusią situaciją. „Niekada savo bendrų namų taip netrypėme ir nežalojome kaip per pastaruosius du šimtmečius, – rašo Pranciškus. – O juk esame pašaukti būti Dievo Tėvo įrankiai, kad mūsų planeta būtų tokia, apie kokią Jis svajojo ją kurdamas, kad ji atitiktų jo planą, kupiną taikos, grožio ir pilnatvės. Problema, kad vis dar stokojame kultūros, reikalingos tokioms krizėms spręsti.“

Ką popiežius turi omenyje? „Į akis krinta silpna tarptautinės politikos reakcija, – tęsia jis. – Politikos nuolankumą technologijai ir finansams liudija viršūnių susitikimų aplinkos klausimais nevaisingumas. Pernelyg daug yra dalinių interesų, todėl ekonominiai interesai nesunkiai nustelbia bendrąjį gėrį ir manipuliuoja situacija taip, ką jų projektai nenukentėtų.“

Taigi popiežius įdėmiai stebi tarptautinius klimato kaitos politikos susitikimus ir pabrėžia jų svarbą. Pagrindiniai tokie susitikimai yra Jungtinių Tautų organizuojamos klimato kaitos konferencijos, į kurias susirenka daugumos pasaulio šalių lyderiai. Šventasis Tėvas viešai kritikavo paskutinę, 2014 metais Limoje vykusią konferenciją, kurioje diskusijos įstrigo ir nedavė teigiamų rezultatų.

Tuo tarpu artimiausia klimato kaitos konferencija vyks jau gruodžio 7-8 dienomis Paryžiuje. Baigiantis karščiausiems metams istorijoje, šis politikos viršūnių susitikimas laikomas kritiškai svarbiu. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso agentūros NASA duomenimis, 2015 metų liepos mėnuo buvo pats karščiausias nuo XIX amžiaus pabaigos, kai pradėta fiksuoti pasaulinė vidutinė temperatūra. Mokslininkų vykdyti tyrimai pasinaudojant kitais duomenimis, pavyzdžiui, medžių rievėmis, ledo šerdies pjūviais ir koralų formacija, padėjo nustatyti, kad Žemėje klimatas šiuo metu yra daug šiltesnis nei prieš 4 tūkstančius metų.

Lankydamasis Jungtinėse Amerikos valstijose popiežius ragino šalies politikus lyderiauti klimato politikos diskusijose. Tuo tarpuspalio pabaigoje Vatikane susirinkę vyskupai iš viso pasaulio pasirašė oficialių kreipimąsi į Jungtines Tautas, pateikdami dešimties priemonių planą ir ragindami pasiekti sąžiningą, teisiškai įpareigojantį ir iš tiesų pokyčius nulemsiantį susitarimą. Vienas iš punktų – iki 2050 metų visiškai atsisakyti iškastinio kuro ir sumažinti anglies dioksido išsiskyrimą iki nulio. Bažnyčios ganytojai kreipimesi pabrėžė, kad siekiant susitarimo bendrasis gėris turi nurungti nacionalinius interesus. Kartu su popiežiumi vyskupai teigia, kad turtingosios šalys turi ekologinę skolą besivystančioms šalims ir yra labiausiai atsakingos dėl dabar vykstančios klimato kaitos, todėl turėtų remti neturtingas pietų šalis ir padėti joms sumažinti patiriamą žalą.

Nekyla abejonių, kad Šventasis Tėvas meldžiasi už artėjančią Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją ir įdėmiai stebės jos eigą. Tai turėtų paskatinti ir mus, tikinčiuosius, jungtis su popiežiumi į bendrą maldą, kad Paryžiuje susitikę politiniai lyderiai sugebėtų paminti asmeninius ir nacionalinius interesus ir siekti bendrojo gėrio. Kitaip tariant, kad silpnas reakcijas pakeistų ryžtingi įsipareigojimai.

Toliau enciklikos skyrelyje „Silpnos reakcijos“ popiežius įvardija ir asmeninę atsakomybę. Ekonominės galios toliau teisina dabartinę pasaulio sistemą, kurioje vyrauja spekuliacija ir finansinės naudos siekimas, ignoruojant kiekvieną kontekstą ir padarinius žmogaus orumui bei aplinkai. Tai rodo, kad aplinkos niokojimas ir žmogaus bei etikos degradacija yra artimai susiję reiškiniai. Daug kas sakys, kad nesijaučia darą ką nors nemoralaus, nes nuolatinės pramogos atima drąsą pažveglti į akis tikrovei, koks yra ribotas ir baigtinis pasaulis, – rašo popiežius. Toliau jis tęsia, kad paviršutiniškai žvelgiant padėtis, išskyrus kai kuriuos regimus užterštumo ir blogėjimo ženklus, neatrodo labai rimta ir susidaro įspūdis, jog planeta tokios būklės išliks dar ilgai. Tokia išsisukinėjanti nuostata leidžia išlaikyti savo gyvenimo, gamybos ir vartojimo būdus. Ir šitaip žmogus puoselėja savo savigrioviškas ydas – mėgindamas jų nematyti, atidėdamas svarbius sprendimus ir elgdamasis taip, tarsi nieko bloga nevyktų.

 

Biblijos pasakojimų išmintis

Šiandien pradedame gilintis į kone pranciškoniškiausią enciklikos Laudato Si skyrių pavadinimu „Kūrinijos Evangelija“. Jame atrasime ir šventojo Pranciškaus žvilgsnį į kūriniją, kylantį iš tikėjimo tiesų. Pradėdamas skyrių popiežius rašo norįs parodyti, kaip tikėjimo įsitikinimai krikščionis ir iš dalies kitus tikinčiuosius labai motyvuoja rūpintis ir gamta bei silpniausiais broliais bei seserimis. Jei jau vien tai, kad esi žmogus, skatina rūpintis aplinka – rašo Pranciškus – tai krikščionys ypač suvokia, jog jų užduotis kūrinijoje, jų pareigos gamtai ir Kūrėjui yra jų tikėjimo dalis.

Popiežius Pranciškus primena, kad Pradžios knygos pasakojimuose apie sukūrimą simboline ir pasakojamąja kalba pateikiamas išmintingas pamokymas apie žmogaus egzistenciją ir jos istorinę tikrovę. Šiuose pasakojimuose parodoma, kad žmogaus egzistencija remiasi trimis tarp savęs artimais susijusiais svarbiausiais santykiais: santykiu su Dievu, santykiu su artimu ir santykiu su žeme. Pasak Biblijos, šie trys gyvybiškai svarbūs santykiai suardyti – ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje. Juos suardė nuodėmė. Darną tarp Kūrėjo, žmonijos ir visos kūrinijos sugriovė mūsų pretenzija užimti Dievo vietą, atsisakant pripažinti save esant ribotu kūriniu. Tai taip pat iškreipė priesako valdyti žemę, dirbti ją ir ja rūpintis prigimtį.

Tai lėmė, kad pirminis darnus žmogaus ir gamtos santykis virto konfliktu. Todėl svarbu, kad darna, Pranciškaus Asyžiečio išgyventa su visa kūrinija, būtų laikoma tokio suardymo atitaisymu. Šventasis Bonaventūras teigė, jog per tokį visuotinį susitaikinimą su visa kūrinija, Pranciškus sugrįžo į pirminio nekaltumo būklę. Šiandien esame toli nuo tokio modelio – rašo Pranciškus – nuodėmė visu savo galingumu reiškiasi niokojančiais karais, įvairiomis smurto bei žiauraus elgesio formomis, silpniausiųjų palikimu likimo valiai, kėsinimusi į gamtą.

Tad šventasis Pranciškus atkūrė meilės santykius ne tik su Kūrėju ir aplinkiniais žmonėmis, tačiau ir trečią popiežiaus įvardintą pamatinį santykį su visa kūrinija. Kiekviename kūrinyje Pranciškus matė Dievo atspindį, Jo begalinės meilės ženklą. Pasauliečių pranciškonų Generalinių Konstitucijų 12 straipsnyje rašoma, kad „broliams tebūna mielas sūniškas susitikimas su Dievu ir tepaverčia jie maldą ir kontempliaciją viso savo buvimo ir veikimo siela. Tesistengia atrasti Tėvo buvimą savo širdyje, gamtoje ir žmonijos istorijoje, kurioje vyksta Jo išganymo užmojis. Šio slėpinio kontempliavimas juos parengs bendradarbiauti šiame meilės užmojyje.“

Taigi esame kviečiami būti Dievo Tėvo bendradarbiais, skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Laiške romiečiams skaitome, kad „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 19-22). Kūrinija laukia, kad mes, kaip ir šventasis Pranciškus, būtume tie Dievo vaikai, kurie ją laisvintų iš pragaišties vergovės.

Popiežius Pranciškus aiškina, jog Dievo pavedimas „apvaldyti žemę“ jokiu būdu nereiškia leidimo ją be saiko išnaudoti saviems tikslams ar absoliutaus žmogaus viešpatavimo kitiems kūriniams. Šventasis Tėvas primena, kad Katekizme labai tiesiogiai bei primigtynai aptariamas klaidingas antropocentrizmas. „Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas, – rašoma Katekizme. – Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį  ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai.

Palieku jus su šventojo Pranciškaus Kūrinijos giesmės žodžiais: Tegarbina tave, mano Viešpatie, visi tavieji sutvėrimai, ypač puikioji sesė saulė. Tu ja apšvieti dienas ir mus. Jinai, didžiai spindėdama mums atneša, Aukščiausias, tavo vaizdą.

Visatos slėpinys

Šiandien toliau gilinamės į enciklikos skyrių pavadinimu „Kūrinijos Evangelija“. Jame popiežius aiškina, ką apie kūriniją ir žmogaus santykį su ja kalba krikščionių tikėjimas. Poskyrį „Visatos slėpinys“ popiežius pradeda sakydamas, ka žydų ir krikščionių tradicijai „kūrinija“ reiškia daugiau nei gamta, nes ji susijusi su Dievo meilės planu, kuriame kiekvienas kūrinys vertingas ir reikšmingas. Gamta dažnai suvokiama kaip visuma, kurią galima analizuoti, suprasti ir valdyti, o kūrinija suvoktina tik kaip dovana, duota visų Tėvo, kaip tikrovė, apšviesta meilės, sušaukiančios mus į visuotinę bendrystę.

Taigi popiežius Pranciškus primena, kad kiekvienas kūrinys yra Dievo Tėvo švelnumo objektas, kuriam pasaulyje paskirta tam tikra vieta. Viso, kas sukurta, pagrindinis motyvas yra Dievo meilė: „Juk Tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jei būtum nekentęs“ rašoma Išminties knygoje. Kitaip tariant, niokoti kūriniją tolygu įskaudinti Dievo meilę.

Toliau popiežius pabrėžia, kad nors žmogui pavesta dirbti ir rūpintis kūrinija, jos galutinis tikslas yra ne žmogus, bet Dievas. Visatos kelionės tikslas yra Dievo pilnatvė – rašo Pranciškus – jau pasiekta prisikėlusio Kristaus. Šitai yra dar vienas argumentas atsisakyti žmogaus bet kokio despotiško ir neatsakingo viešpatavimo kitiems kūriniams. Kitų kūrinių galutinis tikslas nesame mes. Visi išvien su mumis ir per mus juda link bendrojo tikslo – Dievo, transcendentinės pilnatvės, kai visa apglėbs ir apšvies Kristus. Žmogus, apdovanotas protu bei meile ir traukiamas Kristaus pilnatvės, yra pašauktas visus kūrinius parvesti pas jų Kūrėją, – rašo Šventasis Tėvas.

Šitai labai gerai suprato ir įkūnijo šventasis Pranciškus, pamokslavęs paukščiams ir raginęs visus kūrinius šlovinti savo Kūrėją. Apie tai gražiai Pranciškaus biografijoje rašo Tomas Celanietis:

„Netoli Bevanjos broliai priėjo vietovę, kur buvo sugužėję devynios galybės įvairiausių paukščių: karvelių, varnų ir dar kitokių, žmonių kovais vadinamų. Palaimintasis Dievo tarnas Pranciškus buvo ūmaus būdo žmogus, ypač prieraišiai ir švelniai mylėjęs žemesniąją bei neprotingąją kūriniją, todėl, vos tik pamatęs paukštelius, tekinas prie jų nubėgo. Gana arti prisiartinęs ir pastebėjęs, kad anie jo laukia, senu papratimu juos pasveikino. Tačiau netikėtai nustebęs, kad paukščiai, priešingai nei visuomet, nepakilo sprukti, guviai apsidžiaugė ir nuolankiai jų paprašė pasiklausyti Dievo žodžio. Daug jiems kalbėjęs galiausiai štai ką pridūrė: „Mano broliai sparnuočiai, jūs turite nepaliaujamai šlovinti savo Kūrėją ir visuomet jį mylėti, nes jis jums davė plunksnas prisidengti, sparnus skraidyti ir dar suteikė visa, ko tik jums reikia. Iš visos savo kūrinijos Dievas jus labiausiai apdovanojo ir skyrė skraidyti dangaus skaidrybėse, nes jūs nei sėjate, nei pjaunate, o jis ir be jūsų rūpesčio jus saugo ir globoja“. Kaip jis pats ir buvę broliai pasakojo, tatai girdėdami paukšteliai visų nuostabai pradėjo visaip džiaugtis: tiesti kaklelius, skėsti sparnelius, verti snapelius ir į jį spoksoti. Paskui jis praėjo keletą kartų tarp jų, liesdamas savo abitu jų galveles ir kūnelius. Galop juos palaimino ir peržegnojęs davė leidimą skristi kiton vieton.

Tad palaimintasis tėvas su savo bičiuliais traukė savo keliais džiūgaudamas ir dėkodamas Dievui, kurį nuolankiai išpažįsta ir pagerbia visi tvariniai.“ Taigi šventasis Pranciškus intuityviai vykdė misiją, apie kurią kalba Šventasis Tėvas – siekė visus kūrinius parvesti pas jų Kūrėją.

Toliau popiežius palygina kūriniją su Dievo knyga, kurios raidės yra visatoje esančių kūrinių gausa. Be to, ji yrabesitęsiantis to, kas dieviška, apreiškimas. Toks kūrinijos kontempliavimas leidžia per kiekvieną daiktą atrasti kokį nors mokymą, kurį Dievas norėjo perteikti, nes kontempliuoti kūriniją tikinčiajam taip pat reiškia klausytis žinios, išgirsti paradoksalų ir tylų balsą. Galima sakyti, kad be apreiškimo tikrąją žodžio prasme Šventajame Rašte, Dievas taip pat save apreiškia saulės spinduliais ir nakties atėjimu. Atkreipdamas dėmesį į tokį reiškimąsi, žmogus mokosi pažinti save per santykį su kitais kūriniais. (85str.)

Baigiu šiandienos apmąstymą linkėdama jums šventojo Pranciškaus žvilgsniu skaityti nuostabią Dievo knygą – kūriniją.

Kiekvieno kūrinio žinia ir visuotinė bendrystė

Tęsiame enciklikos skyriaus „Kūrinijos Evangelija“ apmąstymą. Skyrelyje „Kiekvieno kūrinio žinia kūrinijos darnoje“ popiežius sako, kad Dievas parašė nuostabią knygą, kurios raidės yra visatoje esančių kūrinių gausa. Jis taip pat cituoja šv. Tomą Akvinietį, sakantį, jog Dievas „panoro, kad tai, ko kam nors trūksta Dievo gerumui atspindėti, būtų pasiūlyta kito, nes jo gerumo „negali tinkamai atspindėti koks nors vienas kūrinys“ .

Todėl turime aprėpti daugialypiais ryšiais susaistytų daiktų įvairovę. Kontempliuodami kokį nors kūrinį Dievo plano visumoje, geriau suvokiame jo svarbą ir reikšmę. To mokoma Katalikų Bažnyčios katekizme: „Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirblelis – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą tarnaudami vienas kitam“. Visame, kas egzistuoja, pastebint Dievo atspindį, širdis pajunta troškimą garbinti Dievą už visus jo kūrinius ir daryti tai išvien su jais, kaip liudija nuostabi šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmė:

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija,
ypač su didinga sese saule, diena tikrąja, per kurią mus apšvieti.
Ji graži, spindinti didžia šviesa ir nešanti, Aukščiausiasis, Tavo žymę.

Brazilijos vyskupai pabrėžė, kad visa gamta ne tik apreiškia Dievą, bet ir yra jo artumo vieta. Kiekviename kūrinyje gyvena gaivinanti Dvasia, kviečianti užmegzti santykį su Juo. Tačiau tai teigiant neužmirština, kad egzistuoja ir begalinis atstumas, o šio pasaulio daiktai stokoja Dievo pilnatvės. Priešingu atveju, nieko gera daiktams nepadarysime, nes nepripažinsime jų tikros bei autentiškos vietos, ir galiausiai nepagrįstai iš jų reikalausime to, ko jie dėl savo menkumo negali duoti.

Popiežius gražiai kalba apie krikščioniškąjį santykį su kūrinija. Vienavertus, šiuolaikinė ateistinė ir technokratinė pasaulėžiūra pastato žmogų į Dievo vietą ir visus kūrinius sumenkina iki paprasčiausios materijos ar išteklių. Atmetus tikinčio Kūrėju žmogaus žvilgsnį, gamta pasidaro paprasčiausias išteklių karjeras, kurį visavaldis žmogus gali kaip tinkamas naudoti savo reikmėms. Nelikus tikėjimo, kad visi esame sukurti to paties Kūrėjo, aplink mus esantys kūriniai netenka gaivinančios Dvasios, apie kurią kalba Brazilijos vyskupai.

Bendra gėrybių paskirtis ir Jėzaus žvilgsnis

Toliau skaitome popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si“ ir šįkart apmąstysime skyrelius pavadinimu „Bendra gėrybių paskirtis“ ir „Jėzaus žvilgsnis“.

Popiežius primena, kad krikščioniškoji tradicija teisės į privačią nuosavybę niekada nelaikė absoliučia bei neliečiama ir visada pabrėždavo bet kurios privačios nuosavybės formos socialinę funkciją. Šventasis Jonas Paulius II primygtinai priminė šį mokymą sakydamas, kad „Dievas atidavė žemę visai žmonių giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama ir niekam neteikdama pirmumo“.<…>Jis labai nedviprasmiškai paaiškino: „Bažnyčia gina teisėtą teisę į privačią nuosavybę, tačiau ne mažiau aiškiai moko, jog privati nuosavybė visada susijusi su socialiniu įsipareigojimu, kad gėrybės tarnautų visuotinei paskirčiai, kurią joms suteikė Dievas“. Tai, pasak popiežiaus Pranciškaus, verčia rimtai suabejoti neteisingais dalies žmonijos įpročiais.

Čia jis sugrįžta prie aplinkos teigdamas, kad aplinka yra kolektyvinis turtas, visos žmonijos paveldas ir visų atsakomybė. Jei kas nors turi jos dalį, tai tik tam, kad ji būtų tvarkoma taip, jog tai išeitų į naudą visiems. Jei to nedarome, savo sąžinę apsunkiname kitų egzistencijos neigimu. Todėl Naujosios Zelandijos vyskupai savęs paklausė, ką reiškia įsakymas „Nežudyk“, kai „dvidešimt procentų pasaulio gyventojų vartoja išteklius tokiu mastu, kad iš neturtingų tautų ir būsimų kartų atima tai, kas būtina jų pragyvenimui“.

Pasauliečių pranciškonų ordino Reguloje kalbama apie deramą nusistatymą materialinio turto atžvilgiu ir darnų santykį su sukurtąja tikrove. Regulą parašęs Paulius VI taip pasauliečių santykį su turtu išdėstė vienuoliktame straipsnyje: Kristus, pasitikėdamas Tėvu, pasirinko sau ir savo Motinai neturtingą ir nuolankų gyvenimą, nors dėmesingai ir su meile vertino sukurtąją tikrovę. Tad pasauliečiai pranciškonai tesiekia atsitraukti nuo laikinųjų gėrybių ir deramai jas vartoti, supaprastindami savo medžiaginius poreikius. Tegul save laiko, sekdami Evangelija, gėrybių, kurias Dievo vaikai gavo dovanai, prievaizdais. Taigi, laikydamiesi Palaiminimų dvasios, tesistengia apvalyti savo širdį nuo bet kokio turto ir valdžios geidimo bei polinkio į tai, tebūna kaip piligrimai ir svetimšaliai, keliaujantys į Tėvo namus (Regula, 11 str.).

Apie Jėzaus dėmesingą santykį su sukurtąja tikrove, minimą Reguloje, kalba ir popiežius Pranciškus enciklikos skyrelyje „Jėzaus žvilgsnis“. Jis rašo: Jėzus gyveno visiškoje darnoje su kūrinija, ir žmonės stebėjosi: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ (Mt 8, 27). Jis nepriminė nuo pasaulio atsiskyrusio asketo ar malonių gyvenimo dalykų priešo. Apie save yra pasakęs: „Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: Štai rijūnas ir vyno gė rėjas“ (Mt 11, 19). Buvo tolimas kūną, materiją ir šio pasaulio tikrovę niekinančiai filosofijai.

Jėzus perima biblinį tikėjimą į Dievą Kūrėją ir pabrė-žia pamatinį dalyką: Dievas yra Tėvas (plg. Mt 11, 25). Pokalbiuose su savo mokiniais Jėzus kvietė juos pažinti tėvišką Dievo santykį su visais kūriniais ir jaudinamai švelniai primindavo jiems, kad jam svarbus kiekvienas iš jų: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas“ (Lk 12, 6). „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt 6, 26).

Naujajame Testamente ne tik kalbama apie žemiškąjį Jėzų ir jo tokius konkrečius bei meilės kupinus santykius su pasauliu. Jis taip pat vaizduojamas prisikėlęs ir išaukštintas, esantis visoje kūrinijoje kaip visų Viešpats: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 19–20).

Apie šį slėpinį rašoma ir šventojo Pranciškaus  „Žiedeliuose“, pasakojime, „Kaip brolis Jonas regėjo visą kūriniją“. Kadangi minėtasis brolis Jonas iš La Vernos buvo visiškai atsižadėjęs visų laikinųjų šio pasaulio malonumų bei paguodų ir visas savo viltis sudėjęs į Dievą, prisirišęs tik prie Jo vieno, Gerasis apdovanojo jį nuostabiomis paguodomis ir apreiškimais, ypač artėjant mūsų palaimingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus šventėms.

Kartą naktį jis buvo taip pakylėtas į nuostabią Dievo šviesą, kad Jame, Kūrėjuje, išvydo visą kūriniją – tiek Danguje, tiek žemėje, visus pagal jų tobulumą išsidėsčiusius skirtingose sferose, regėjo, kaip palaimintųjų dvasių chorai yra pavaldūs Dievui – taip pat žemiškąjį rojų ir Švenčiausiojo Kristaus žmogystę. Panašiai perprato ir žemesniuosius tikrovės lygmenis. Tada jis aiškiai pamatė ir pajuto, kaip kiekvienas kūrinys yra susijęs su Kūrėju ir kaip Dievas yra virš visų kūrinių, kiekviename jų ir šalia, ir aplink  juos visus. (172-174 psl.)

Technologija, kūrybiškumas ir galia

Šiandien pradedame gilintis į trečiąjį enciklikos „Laudato si“ skyrių pavadinimu „Ekologinės krizės žmogiškosios šaknys“.

Skyriaus įžangoje popiežius rašo, kad simptomų nusakymas naudos neduos, jei nepažinsime ekologinės krizės žmogiškųjų šaknų. Egzistuoja tam tikras žmogaus gyvenimo ir veiklos supratimo būdas, kuris yra klaidingas ir taip prieštarauja tikrovei, kad net daro jai žalą. Kodėl mums nestabtelėjus ir jo neapmąsčius? Siūlau dėmesį sutelkti į vyraujančią technokratinę paradigmą ir žmogaus bei jo veiklos vietą pasaulyje.

Technologija padėjo įveikti nesuskaičiuojamas blogybes, kamavusias ir ribojusias žmogų. Negalime nebranginti pažangos, pirmiausia medicinos, inžinerijos ir komunikacijos srityse, ir nebūti už tai dėkingi. Ir kaip nepripažinti pastangų gausybės mokslininkų ir technikų, išplėtojusių darnų vystymąsi įgalinančių alternatyvų?

Vis dėlto negalime ignoruoti, kad branduolinė energija, biotechnologija, informatika, mūsų pačių DNR pažinimas ir kiti gebėjimai, kuriuos įgijome, suteikia mums labai didelės galios. Tiksliau, tiems, kurie tai išmano ir pirmiausia turi ekonominės galios, tai suteikia įspūdingą galią valdyti visą žmoniją ir visą pasaulį. Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai. Užtenka prisiminti XX a. viduryje numestas atomines bombas, taip pat technologijas, nacizmo, komunizmo ir kitų totalitarinių režimų naudotas išnaikinant milijonus žmonių, neužmirštant, kad šiandien karuose disponuojama dar mirtinesniais įrankiais. Kieno rankose yra ta galia ar į kieno rankas gali patekti? Labai pavojinga, kad ją turi nedidelė žmonijos dalis.

Popiežius primena, jog kai kuriuose sluoksniuose laikomasi nuomonės, kad dabartinė ekonomika ir technologija išspręs visas aplinkos problemas, lygiai kaip ir neakademine kalba tvirtinama, kad bado ir skurdo problemos pasaulyje išsispręs tiesiog augant rinkai.

Tačiau jau spėjome įsitikinti, kad laisva rinka iš savęs neišsprendžia skurdo pasaulyje problemos. Priešingai, rinkos augimas tik padidino atotrūkį tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų pasaulio gyventojų ir valstybių. Dar praėjusiais metais labdaros grupė „Oxfam“ paskelbė tyrimo rezultatus, kad vienam procentui pasaulio turtingiausiųjų tenkanti turto dalis jau lenkia visų likusių pasaulio gyventojų turimas lėšas.

Apie 46 proc. likusios turto dalies priklauso maždaug penktadaliui populiacijos sudarančiam elito sluoksniui, teigia „Oxfam“ pateikiama statistika. Likusiajai gyventojų daliai, sudarančiai kiek mažiau nei keturis penktadalius visos populiacijos, tenka vos 5,5 proc. visų pasaulio aktyvų. 2014 metais vienam asmeniui vidutiniškai teko 3 tūkst. 851 JAV doleris, kai tarp1 procento pasaulio turtingiausiųjų vienam asmeniui tenka vidutiniškai 2,7 mln. JAV dolerių.

Vien rinka negarantuoja žmogaus visapusiško vystymosi ir įtraukimo į visuomenę, teigia popiežius. Lygiai taip pat ir technologijos, negali išspręsti aplinkos degradavimo problemų, nes pačios didžiąja dalimi jas ir sukelia. Be to, tai neatsiejamai susiję su žmonių morale ir etika. Mokslas, pretenduojantis pateikti didžiųjų klausimų sprendimus, neišvengiamai turi atsižvelgti į visa tai, ką pažinimas sukūrė kitose žinojimo srityse, įskaitant filosofiją ir socialinę etiką.Norint atstatyti socialinį teisingumą ir puoselėti mus supančią aplinką, būtinas vertybinis atsivertimas, kurio negali suteikti mokslas ir technologijos. Tam, kad mašinos iš tiesų pradėtų tarnauti daugumos pasaulio gyventojų gerovei, būtina aukšta jas valdančių žmonių moralė. Juk žinome, kad bet kokius įstatymus įmanoma apeiti, jeigu nejaučiama vidinė paskata ir pareiga jų laikytis. Rūpintis kito gerove neužtenka vien technikos ir įstatymų bazės – būtina, kad jomis remtųsi mylinti širdis.

Popiežius rašo, kad ekologinės kultūros nevalia susiaurinti iki sekos neatidėliotinų ir dalinių reakcijų į blogėjančios aplinkos būklės, senkančių gamtinių išteklių ir užterštumo keliamas problemas. Reikia kitokio žvilgsnio, būtinas mąstymas, politika, švietimo programa, gyvensena ir dvasingumas, įgalinantys priešintis technokratinės paradigmos plitimui. Kitaip net geriausios ekologinės iniciatyvos galiausiai liks įstrigusios toje pačioje globalizuotoje logikoje. Ieškoti vien techninių priemonių kiekvienai kylančiai aplinkos problemai spręsti reiškia atskirti vieną nuo kito iš tikrųjų susijusius dalykus ir paslėpti tikrąsias bei giliausias pasaulinės sistemos problemas.

Antropocentrizmo padariniai

Toliau skaitome trečiąjį enciklikos skyrių pavadinimu „Ekologinės krizės žmogiškosios šaknys“. Apžvelgęs technokratinės paradigmos keliamus pavojus, popiežius toliau kalba apie klaidingo antropocentrizmo padarinius. Pasak jo, negali būti sėkmingos ekologijos be tinkamos antropologijos. Pranciškus rašo, kad modernybę ženklino perdėtas antropocentriz­mas, kuris ir šiandien kitu pavidalu kelia grėsmę bet kuriam bendram pagrindui ir mėginimui sustiprinti socialinius saitus. Todėl atėjo metas iš naujo atsigręžti į tikrovę ir jos nustatomas ribas, kurios savo ruožtu yra sveikesnio ir vaisingesnio žmogiškojo ir socialinio vys­tymosi galimybė. Netinkamas krikščioniškosios antro­pologijos pristatymas galiausiai prisidėjo prie žmogaus santykio su pasauliu klaidingo supratimo įsigalėjimo. Dažnai būdavo perteikiama prometėjiška svajonė už­valdyti pasaulį, susidarydavo įspūdis, kad rūpintis gamta yra silpnųjų reikalas. O iš tikrųjų žmogus kaip pasaulio viešpats teisingai aiškinamas tik tada, kai jis suprantamas kaip atsakingas valdytojas.

Taigi žmogus nėra pasaulio Viešpats, o jo vietai kūrinijoje apibūdinti labiau tinka prievaizdo vaidmuo. Apie tai popiežius plačiau aiškina antrajame enciklikos skyriuje pavadinimu „Kūrinijos Evangelija“. Tuo tarpu čia jis vėlgi primena, kad kai žmogus pasiskelbia esąs autonomiškas nuo gamtos ir elgiasi kaip absoliutus valdovas, sugriūva jo egzisten­cijos pagrindas, nes „užuot bendradarbiavęs su Dievu kūrybos darbe, žmogus užima Dievo vietą ir galų gale sulaukia pasipriešinimo iš gamtos“.Šį gamtos pasipriešinimą mes jau stipriai patiriame – jeigu ne patys, tai ypač pietinėse valstybėse gyvenantys žmonės. Gamtos ciklų negerbimas, beatodairiškas miškų kirtimas ir atmosferos teršimas išbalansavo klimatą, dėl ko įvairiose pasaulio vietose stebimi gamtos kataklizmai – neregėto stiprumo taifūnai, potvyniai, ekstremalios karščio bangos ir sausros. Dažnai stichinių nelaimių atvejais žmonės susikrimtę klausia, kur jų metu buvo Dievas, tačiau daugeliu atvejų vertėtų atsigręžti į save. Tai, kad ekstremaliems oro reiškiniams daro poveikį žmogiškoji veikla, patvirtina įtakingiausi pasaulio mokslininkai.

Popiežius sako, kad tokia klaidinga antropologija ir žmogaus sudievinimas veda į nuolatinę šizofreniją, kurios apraiškos driekiasi nuo technokratijos, nepripažįstan­čios gyvoms būtybėms joms būdingos vertės, aukšti­nimo iki reakcijos neigti bet kokią ypatingą žmogaus vertę. Tačiau atsiriboti nuo žmogiškumo neįmanoma, – teigia jis. Be naujo žmogaus nebus naujo santykio su gamta, ly­giai kaip be tinkamos antropologijos nebus ekologijos. Žmogų laikant viena iš būtybių tarp kitų, atsirandan­čių iš atsitiktinumų žaismo ar fizinio determinizmo, „kyla grėsmė, kad žmogaus atsakomybės jausmas iš­blės“. Klaidingas antropocentrizmas nebūtinai tu­rėtų pirmą vietą užleisti „biocentrizmui“, nes tai reikš­tų sukelti naują disbalansą, kuris, užuot išsprendęs problemas, pridarytų dar ir kitų. Iš žmogaus nevalia reikalauti įsipareigoti pasauliui, sykiu nepripažįstant bei prideramai neįvertinant jo ypatingų gebėjimų pa­žinti, valios, laisvės ir atsakomybės.

Kitaip tariant, laikant žmogų viena iš daugelio evoliucijos eigoje atsitiktinai išsivysčiusių būtybių, pasižyminčia protu, sunku tikėtis pagarbaus santykio su aplinka.  Ir priešingai, neigiant bet kokią ypatingą žmogaus vertę galima nukrypti į kitą kraštutinumą, kurį popiežius įvardija kaip biocentrizmu. Žmogus turi ypatingą vertę ir be tos vertės pripažinimo neįmanoma ir autentiška ekologija.

Gindama žmogaus ypatingą vertę kitų kūrinių atžvilgiu, krikščioniškoji mintis atveria erdvę branginti kiekvieną žmogiškąjį asmenį ir per tai skatina pripažinti kitą, – rašo popiežius Pranciškus. Kaip galima rūpintis kūrinija,  jeigu nerūpi net žmogaus gyvybė? Ar nuoseklu rūpintis nykstančiais ruoniais, jei nesirūpinama negimusios gyvybės apsauga ar beglobiais kūdikiais? Ar nuoseklu rūpintis nykstančiomis paukščių rūšimis ir visiškai negalvoti apie apleistus senus žmones ar neįgaliųjų integracija į visuomenę?

Todėl baigdamas skyrelįpopiežius teigia, kad kadangi visa yra susiję, gamtos apsauga nėra su­derinama ir su abortų teisinimu. Mokyti priimti sil­pnuosius, kurie mus kartais vargina ar erzina, prak­tiškai neįmanoma, jei neginamas žmogaus embrionas, net jei jo gimimas keltų nepatogumų ar sunkumų: „Praradus asmeninį ir visuomeninį jautrumą naujai gyvybei, nuvysta ir kitos visuomeniniam gyvenimui naudingos priėmimo formos“. Taigi popiežius dar kartą pakartoja, jog nėra priešpriešos tarp žmogaus gerovės ir aplinkos saugojimo. Nėra teisinga galvoti „arba mes, arba gamta“, priešingai – rūpestis žmogumi turi eiti išvien su rūpesčiu aplinka.

 

Integralioji ekologija

Šiandien pradedame gilintis jau į ketvirtąjį enciklikos Laudato si skyrių pavadinimu „Integralioji ekologija“. Šis skyrius išties parodo popiežiaus žvilgsnio į ekologinę krizę išskirtinumą, kadangi kalbėdamas apie aplinkos degradaciją jis pabrėžia, kad negalima aplinkosaugos atskirti nuo socialinių problemų, bet reikia visa apimančio žvilgsnio. Tai išskirtinė prieiga prie problemos, paverčianti šią encikliką Bažnyčios socialinio mokymo dalimi. Ji gerokai skiriasi ir nuo įprastos pasaulietinės ekologijos, kuri susikoncentruoja į technologinį problemų sprendimą ir palieka nuošalyje socialinę plotmę, kuri, kaip matysime, tiesiogiai veikia aplinką.

Gamta negali būti laikoma kažkuo, kas atskira nuo mūsų, arba vien mūsų gyvenimo rė­mais. Esame į ją įtraukti, jos dalis ir su ja sąveikaujame, – rašo popiežius. – Norint surasti kokios nors vietovės užterštumo priežas­tis, analizuotina, kaip funkcionuoja visuomenė bei jos ekonomika, kaip ji elgiasi, kaip supranta tikrovę. Taigi Pranciškus pabrėžia, kad yra ne dvi atskiros krizės, viena ekologinė, o kita socialinė, bet viena sudėtinga so­cialinė-ekologinė krizė. Ieškant sprendimo, kaip kovoti su skurdu, atkurti atstumtųjų orumą ir sykiu rūpintis gamta, reikia visa aprėpiančio žvilgsnio.

Galima pateikti konkrečių pavyzdžių, ką popiežius turi omenyje sakydamas, kad norint suprasti užterštumo priežastis, būtina žvelgti į visuomenę ir jos problemas. Turbūt yra ne kartą tekę pastebėti, jog dvasinė netvarka dažnai pasireiškia išorine netvarka. Juk alkoholiu piktnaudžiaujančių žmonių namai paprastai būna netvarkingi, turi blogą kvapą, o ir patys žmonės bei jų vaikai vaikšto purvini, neprižiūrėti.

Kitas pavyzdys galėtų būti socialinės atskirties ir nelygybės pasekmė. Juk patys nešvariausi rajonai, kuriuose suversta daugiausiai šiukšlių ir labiausiai užteršti vandens telkiniai, yra vargšų kvartalai. Jie parodo tai, kaip socialinės problemos tiesiogiai prisideda prie aplinkos degradacijos. Jeigu žmonės neturi pakankamai lėšų susimokėti už komunalines paslaugas, jie yra priversti gyventi atliekų apsuptyje, o nuotekas pila ant žemės ir jos patenka į upes. Taigi, jeigu nesirūpiname visų visuomenės narių teise į orų gyvenimą, neišspręsime ir aplinkos problemų, nes jos tiesiogiai susijusios.

Taigi toliau popiežius rašo, kad šiandien aplinkos problemų analizė neatsiejama nuo analizės žmogaus, šeimos, darbo bei miesto kontekstų ir kiekvie­no asmens santykio su pačiu savimi, lemiančio tam tikrą santykių su kitais bei aplinka būdą. Nenuostabu, kodėl toliau jis kalba ir apie visuomenines institucijas, kurios tvarko ir reguliuoja visuomenės gerovę.

 

Kiekvie­name socialiniame lygmenyje ir tarp jų išsirutulioja žmogiškus santykius reguliuojančios institucijos, – rašo Pranciškus. – Visa, kas jas silpnina, turi neigiamų padarinių – netenkama laisvės, padaugėja neteisingumo ir smurto. Įvairios šalys valdomos remiantis netvariomis institucinėmis sistemomis, kurios verčia kentėti gyventojus ir yra naudingos tiems, kurie iš tokios padėties pelnosi. Tiek valstybės valdymo lygmeniu, tiek pilietinės visuome­nės įvairiose srityse, tiek santykiuose tarp gyventojų pernelyg dažnas įstatymus laužantis elgesys. Įstatymai gali būti sukurti geri, tačiau lieka negyva raide.

Argi tada galima tikėtis, kad tikrai veiksmingi bus su aplin­ka susiję įstatymai bei potvarkiai? Pavyzdžiui, žinome, kad šalys, turinčios aiškius miškų apsaugos įstatymus, ir toliau nebyliai stebi jų dažną pažeidinėjimą. O štai, pavyzdžiui, narkotikų vartojimas gerovės visuomenė­se lemia nuolatinę ar net didėjančią produktų iš skur­džių regionų paklausą, ten gadinančią elgseną, griau­nančią gyvenimus ir galiausiai ardančią aplinką.

Taigi mąstydami apie integralią ekologiją turime įsisąmoninti, kad socialinis teisingumas ir aplinkosauga turi tiesioginį ryšį. Tai, ar laikausi įstatymų ir ar sudrausminu pažeidėjus, lemia visuomenės, o tuo pat metu ir aplinkos gerovę. Padėdamas vargšams tam tikra prasme kursiu ir sveikesnę aplinką, kaip ir rūpindamasis aplinka prisidėsiu prie joje gyvenančių žmonių gerovės.

Kasdienio gyvenimo ekologija

Brangūs Porciunkulės klausytojai, tęsiame gilintis į ketvirtąjį enciklikos Laudato si skyrių „Integralioji ekologija“. Jame popiežius aplinkosaugai suteikia naują perspektyvą sakydamas, kad kadangi žmonių visuomenės yra gamtos dalis, socialinės ir ekologinės problemos sudaro vieną socio-ekologinę krizę. Skyrelyje „Kasdienio gyvenimo ekologija“ jis aiškina, kaip stiprūs socialiniai saitai tarp žmonių gali atstoti varganą juos supančią aplinką.

Pavyzdžiui, kai kuriose vietovėse, kur pastatų fasadai labai susidėvėję, yra žmonių, kurie labai oriai rūpinasi savo gyvenamųjų būstų vidumi ir yra patenkinti dėl žmonių nuoširdumo bei draugiškumo. Teigiamas socialinis gyvenimas pa­deda gyventojams skleisti šviesą iš pirmo žvilgsnio gy­venti netinkamoje aplinkoje, – rašo popiežius. Kartais tokiomis ribotomis sąlygomis pagirtiną žmogaus ekologiją plėtoja vargšai. Slogų jausmą, kurį kelia tankiai apgyvendinti gyvena­mieji rajonai, atsveria artimi ir šilti žmogiški santykiai, jei susikuria bendruomenė, jei aplinkos apribojimai kiekvieno asmens viduje kompensuojami priklausymo bendrystės tinklui jausmo. Tada bet kuri vietovė nusto­ja būti pragaru ir tampa oraus gyvenimo aplinka.

Šiame skyrelyje popiežiaus daug dėmesio skiria miestų aplinkai ir ragina, kad jie būtų projektuojami taip, kad skatintų žmonių tarpusavio bendravimą. Pranciškus rašo, kad būtina puoselėti viešąsias erdves, panoraminius vaizdus ir urbanistinius akcentus, stiprinančius ben­drumo jausmą, įsišaknijimo pojūtį, „patogų jautimąsi“ mus apglėbiančiame bei vienijančiame mieste. Svar­bu, kad įvairios miesto dalys būtų gerai sujungtos, o gyventojai galėtų matyti visumą, užuot užsisklendę viename kvartale ir atsisakydami patirti visą miestą kaip erdvę, kuria dalijamasi drauge su kitais. Kišantis į miesto ar kaimo kraštovaizdį visada atsižvelgtina į tai, kad įvairūs vietovės elementai sudaro visumą, ku­rią gyventojai suvokia kaip sąryšingą, reikšmių kupi­ną vaizdą.

Popiežius Pranciškus labai jautriai paliečia net viešojo transporto klausimą. Nors ir primindamas, kad pirmenybę turėtume teikti ne nuosavam automobiliui, kuriame į darbą važiuojame vieni, o viešajam transportui, tačiau pabrėžia ir būtinybę padaryti jį patogų ir saugų.

Miestuose važinėja daug automobilių su vienu ar dviem žmonėmis, todėl eismas tampa intensyvus, didėja užterštumas, sunaudojami milžiniški neatsi­naujinančios energijos kiekiai, prireikia naujų gatvių bei stovėjimo aikštelių, kenkiančių urbanistiniam au­diniui. Daugelis specialistų vieningai mano, jog pir­menybė teiktina viešajam transportui. Tačiau  – rašo Pranciškus – bet ku­rias būtinas priemones visuomenei bus sunku taikiai priimti, jei tas transportas nebus esmingai pagerintas, mat daugelyje miestų grūstis, transporto nepatogumas ar retumas ir nesaugumas neatitinka žmogaus orumo.

Popiežius tęsia, kad žmogaus ekologija taip pat apima daug gilesnį da­lyką – būtiną žmogaus gyvenimo santykį su moraliniu įstatymu, įrašytu pačioje žmogaus prigimtyje, santykį, be kurio neįmanoma sukurti oresnės aplinkos.

Benediktas XVI pareiškė, kad egzistuoja ir „žmogaus ekologija“, nes „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad mūsų kūnas įstato mus į tiesioginį santykį su aplinka ir kitomis gyvomis būtybėmis. Savo kūno kaip Dievo dovanos priėmimas yra būtina sąly­ga kaip Tėvo dovaną ir bendrus namus priimti ir visą pasaulį. Ir priešingai, viešpatavimo savo kūnui logika virsta kartais subtilia viešpatavimo kūrinijai logika. Mo­kytis priimti savo kūną, rūpintis juo bei gerbti jo reikmes tikrajai žmogaus ekologijai yra esminės svarbos daly­kas.

Kalbėdamas apie žmogiškąją ekologiją, popiežius susieja rūpinimąsi žmogumi ir aplinka su moraliniu įstatymu, tai yra Dievo įsakymais. Jis sako, kad nesivadovaujant sąžinės balsu neįmanoma sukurti oresnės aplinkos. Kitaip tariant, aplinkos ir žmogiškųjų gyvenimo sąlygų degradacija nėra vien technologinė problema, kurią gali išspręsti naujos geresnės technologijos. Problemos prasideda nuo žmogaus širdies, kurioje mezgasi santykis su kitais žmonėmis ir aplinka. Čia galime prisiminti Didįjį Dievo įsakymą: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį. Kai pripažįstame, jog man duotasis gyvenimas yra Dievo dovana, pripažįstu ir tai, jog visa supanti aplinka yra neužtarnautas, bet man padovanotas gėris. Kai priimu Dievo man duotą orumą, galiu ir savo artimą mylėti kaip Dievo paveiklą.

Teisingumas tarp kitų

Šiandien užbaigsime ketvirtąjį enciklikos skyrių pavadinimu „Integralioji ekologija“ ir pradėsime penktąjį pavadinimu „Kai kurios gairės orientacijai ir veiklai“.

Ketvirtąjį skyrių popiežius užbaigia kalbėdamas apie teisingumą tarp kartų. Galvodami apie tai, kokios būklės plane­tą paliksime būsimoms kartoms, persiimame kitokia logika, nepelnytos dovanos, kurią gavome ir perduo­dame, logika. Jei žemė mums dovanota, negalime va­dovautis vien utilitaristiniu veiksmingumo ir našumo dėl individualios naudos kriterijumi., – rašo jis.– Čia kalbame ne apie pasirinktinę nuostatą, bet apie esminį teisingumo klausimą, nes žemė, kurią gavome, priklauso ir tiems, kurie dar bus. Portugalijos vyskupai paragino prisiim­ti šią teisingumo pareigą: „Aplinka yra priėmimo logi­kos dalis. Ji yra paskola, kurią kiekviena karta gauna ir privalo perduoti kitai kartai.“

Šis paskolos įvaizdis yra labai gražus. Pasiskolintą daiktą itin saugome, nes žinome turėsią jį grąžinti tokį, kokį pasiskolinome, o jeigu sugadinsime, turėsime atlyginti nuostolius. Panašiai turėsime prieš Viešpatį atsakyti ir už mums pavestą žemę.

Pasak popiežiaus, į katastrofų prognozes šiandien nebegalima žvelg­ti paniekinamai ir ironiškai. Artimiausioms kartoms galime palikti per daug griuvėsių, dykrų ir purvo. Vartojimo, eikvojimo ir aplinkos keitimo ritmas taip pranoko planetos galimybes, kad dabartinė gyvense­na, kurios nebeįmanoma palaikyti, gali baigtis tik ka­tastrofomis – jos periodiškai ir ištinka įvairius regionus. Ar dabartinio disbalanso padarinius pavyks sušvel­ninti, priklauso nuo šiandienių veiksmų, pirmiausia nuo atsakomybės, uždedamos mums tų, kuriems ten­ka pakelti blogiausius padarinius, apmąstymo.

Šias popiežiaus Pranciškaus mintis patvirtina ir neseniai Lietuvoje viešėje mokslininkai, tyrinėjantys Arkties ir Antarkties ledynus – Danielius Praisas ir Erlendas Knudsenas. Jie pasakojo apie negrįžtamus procesus prie ašigalių ir būtinybę veikti nedelsiant.

Pastaruosius penkerius metus Arktyje amžinasis įšalas ir vandenyno ledas sparčiai tirpsta, – pasakojo mokslininkas iš Norvegijos Erlendas. Amžinojo įšalo žemėje, kurioje ištisus metus laikosi neigiama temperatūra, glūdi didžiuliai metano dujų kiekiai, o pastarosios yra labai agresyvios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, daug stipriau šildančios klimatą nei anglies dioksidas. Ištirpus daliai amžinojo įšalo, atsilaisvins šios dujos, kurios dar labiau įšildys atmosferą, todėl ištirps dar daugiau įšalo ir į orą pateks dar daugiau dujų. Taip užsisuka ydingas ratas.

Negana to, ištirpus vandenyno ledui, atsiveria tamsaus vandens paviršiaus plotai, kurie sugeria daugiau saulės spindulių nei juos atspindintis ledas. Tai dar labiau sušildys vandenyną, todėl ištirps dar daugiau ledo ir vanduo sugers dar daugiau saulės šilumos.

Jam antrino ir Danielius Praisas: Panašiai yra ir su Antarktį bei Grenlandiją dengiančiais ledynais, – sakė jis. Pasieksime tokią ribą, kai sušildysime vandenynus ir atmosferą taip stipriai, kad prasidės negrįžtami procesai, kai nebegalėsime nieko padaryti. Turime būti apdairūs, kad neperžengtume šios ribos, štai kodėl turime veikti taip sparčiai, kaip tik įmanoma. Negrįžtami procesai gali sukelti žmonijai labai prastą būklę. Tai ne mokslinė fantastika, o realūs mokslo patvirtinti procesai. Tačiau mūsų tikslas yra ne gąsdinti žmones, o nukreipti šią energiją teigiama kryptimi. Dar turime laiko suvaldyti šiuos procesus.

Aptaręs teisingumo tarp kartų būtinybę, penktajame skyriuje popiežius Pranciškus kalba apie dialogo tarptautinėje politikoje svarbą. Jis teigia, kad iki šiol politinių derybų klima­to kaitos srityje pažanga apgailėtinai menka.Tarptautinėse derybose neįstengta reikšmingiau pajudėti į priekį dėl pozicijos šalių, kurios pirmenybę teikė savo interesams.Reikia atkreipti dėmesį, kad popiežius šią encikliką paviešino likus pusmečiui iki Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje, kurioje gruodžio mėnesį buvo priimtas tarptautinis susitarimas iki 2050 metų pasiekti nulines anglies dioksido emisijas ir neleisti vidutinei pasaulio temperatūrai pakilti daugiau nei dviem laipsniais. Deja, kaip sakė ir minėtieji mokslininkai, kol kas susitarimas lieka galioti tik popieriuje.

Manau, jog Paryžiaus susitarimas buvo geresnis, nei galėjome tikėtis, –sakė mokslininkas iš Norvegijos. Jis puikus pats savyje, tačiau dabar jau prabėgo keletas mėnesių po susitarimo ir iki šiol nematome jokių ryškesnių pokyčių. Taigi kol susitarimas liks tik popieriuje, jis nieko nereiškia. Žemei nesvarbu, kas parašyta dokumente, jai svarbu, kad kuo greičiau pradėtume mažinti šiltnamio dujų emisijas, – sakė Erlendas.

Šiedu mokslininkai neapsiriboja moksliniu darbu skirdami laiko ir susitikimams su žmonėmis, kuriuose kalba apie klimato kaitos reikšmę. Abu jie skirtingais būdais keliavo į Jungtinių Tautų klimato konferenciją Paryžiuje – Danielius numynė dviračiu daugiau nei 10 000 km per 19 valstybių fiksuodamas klimato kaitos poveikį aplinkai ir aiškindamas žmonėms apie šios problemos skubumą, o Erlendas pėsčiomis nubėgo net 2500 km taip pat susitikdamas su vietiniais žmonėmis. Paklausiau jų, kodėlneapsiriboja moksliniais tyrimais ir kalba žmonėms apie klimato kaitos grėsmes.

Praleidau daugybę laiko besivystančiose šalyse, – pasakojo Danielius. Vakarų šalyse klimato kaitos pokyčiai išryškės vėliau, nes dėl geresnės ekonominės situacijos šalys gali geriau sušvelninti jos poveikį. Tačiau besivystančiose šalyse vykstantys pokyčiai daug akivaizdesni. Ryškiausias pavyzdys yra Bangladešas, įsikūręs vandenyno pakrantėje. Kadangi skaičiuojama, kad jūros lygis per 80 metų pakils vienu metru, apie 30 mln. žmonių bus priversti migruoti. Tai yra sukrečiantis skaičius, turint omenyje, kad iš Sirijos į Europą atvykstantys trys ar keturi milijonai žmonių jau sukėlė didžiulę krizę ir visiškai destabilizavo politinius šalių santykius Europoje. Kai dešimt kartų padidiname šį skaičių tame pasaulio regione, kuris jau dabar yra nestabilus, išryškėja situacijos dramatiškumas. Tuo labiau kad Bangladešo gyventojai daugiausia judėtų į Indiją, kur jų nekenčia, – aiškino galimas pasekmes Danielius.

Erlendas pateikė kitą pavyzdį: Įsivaizduokite, kad du keleiviniai traukiniai lekia vienas į kitą ir netrukus susidurs, – sakė jis. Jeigu esate žmogus, žinantis, jog greitai įvyks nelaimė, o keleiviai ir mašinistai nežino, jums nelieka nieko kito, kaip tik visais įmanomais būdais pranešti apie artėjančią katastrofą. Būtent tai ir stengiamės padaryti. Deja, dabartinės tendencijos ir kryptis veda į sunkią ir niūrią ateitį, o mes stengiamės ją pakreipti šviesos link.

Popiežius teigia, kad neatidėliotinai būtini tarptautiniai susitarimai, kuriuos privalu įgyvendinti, nes vietinių instancijų gebėjimas veiksmingai veikti menkas. Santykiai tarp valstybių turėtų būti tokie, kad nepažeistų kiekvienos suverenumo, tačiau sykiu nustatytini suderinti būdai, kaip išvengti vietinių katastrofų, galiausiai pakenk­siančių visiems. Reikia pasaulinės reguliacinės nor­mos, nustatančios pareigas ir užkertančios kelią ne­priimtiniems veiksmams, pavyzdžiui, galimybei, kad galingosios šalys labai teršiančiomis atliekomis bei pramonėmis atsikratytų kitose šalyse.

Šiuo atveju žinome, kad tarptautinis susitarimas yra priimtas, tačiau stringa jo įgyvendinimas. Visgi, kaip rašo Pranciškus, mes, tikintieji, negalime liautis meldę Dievo, kad dabartinės diskusijos duotų teigia­mų vaisių ir būsimos kartos nekentėtų nuo neprotingo delsimo poveikio.­­­

Nacionalinė ir vietinė politika

Mieli Porciunkulės klausytojai, šiandien toliau skaitome penktąjį enciklikos skyrių, kuriame popiežius Pranciškus pateikia konkrečių gairių orientacijai ir veiklai. Praėjusį kartą skaitėme, kad popiežius iškelia tarptautinių susitarimų svarbą, tačiau tuo pat metu jis pripažįsta, kad tarptautinės politinės jėgos kol kas nepajėgia imtis atsakomybės. Taigi popiežius pabrėžia vietos bendruomenių aktyvumo svarbą.

Jis rašo: Kai kur plėtojami kooperatyvai, naudojantys atsi­naujinančią energiją; ji patenkina vietinius poreikius, o pagamintas jos perteklius parduodamas. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad, dabartinei pasaulinei tvarkai ne­pajėgiant imtis atsakomybės, tą padaryti gali vietinės instancijos. Jų lygmeniu išties gali rastis didesnė atsako­mybė, tvirtas bendruomeninis jausmas, ypatingas gebė­jimas rūpintis, dosnesnis kūrybiškumas, nuoširdi meilė savo žemei, taip pat rūpestis dėl to, kas liks vaikams ir vaikaičiams. Tokios vertybės į vietinius gyventojus su­leidusios daug gilesnes šaknis. Kadangi teisė dėl korup­cijos kartais pasirodo esanti nepakankama, gyventojai turėtų spausti valdžią priimant politinius sprendimus. Visuomenė per nevyriausybines organizacijas ir tar­pines sąjungas turi įpareigoti valdančiuosius parengti griežtesnes normas, procedūras ir kontrolę. Piliečiams politinės galios – nacionalinės, regioninės ir municipa­linės – nekontroliuojant, kelio ekologinei žalai užkirsti nepavyks. Kita vertus, vietinių bendruomenių teisiniai aktai bus veiksmingesni, jei kaimyninės bendruomenės bus sutarusios remti tokią pačią ekologinę politiką.

Taigi popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad svarbus kiekvieno iš mūsų pilietiškumas. Jis skatina jungtis ir remti už aplinkosaugą kovojančias organizacijas,  išreikšti pilietinę poziciją per visuomenines akcijas ir taip spausti valdžią priimti tinkamus sprendimus. Žinoma, čia galioja ir taisyklė, kad suskilusi karalystė neišsilaiko, todėl popiežius pabrėžia, jog kaimyninės bendruomenės turėtų būti vienos mintis ir nustūmusios į šalį neesminius skirtumus vieningai siekti bendrojo gėrio, remti tokią pačią ekologinę politiką. Nesant piliečių spaudimo vyriausybės visada vengs imtis ilgalaikių įsipareigojimų.

Rezultatams pasiek­ti prireiks ilgo laiko, jie pareikalaus kaštų, neduosiančių greitų vaisių, kuriuos būtų galima parodyti kokios nors vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, – rašo jis. Todėl, jei nebus gy­ventojų ir institucijų spaudimo, visada bus vengiama imtis veiksmų, juolab tada, kai rasis kitų neatidėliotinai spręstinų problemų.

Tačiau daug kas yra ir savivaldybių bei piliečių rankose. Sykiu nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu visada lieka dar daug ką nuveikti, pavyzdžiui, energijos taupymo srityje, – rašo popiežius.Tai apima energijos požiūriu maksimaliai našiųpramonės gamybos būdų ir mažesnio pirminės medžia­gos naudojimo skatinimą, pašalinant iš rinkos energijos suvartojimo ar užterštumo požiūriais mažiau našius produktus. Taip pat paminėtinas tinkamas transportas ar statybos ir pastatų modernizacijos technikos, siekiant sumažinti energijos suvartojimą ir taršą.

Kiekvienas galime prisidėti prie popiežiaus minimo energijos taupymo skirtingais būdais. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti pirkti aukščiausią energijos taupumo klasę turinčius buitinės technikos prietaisus. Galbūt jų kaina rinkoje šiek tiek aukštesnė už senojo tipo buitinę techniką, tačiau tai atsiperka naudojant elektrą taupantį prietaisą. Antras pavyzdys galėtų būti būsto statyba ir renovacija. Ruošiantis statytis naują būstą reikėtų rinktis aukštos energijos klasės projektą. Gyvenant sename daugiabutyje vertėtų palaikyti pastato renovacijos iniciatyvą, kad sumažėtų ne tik sąskaitos už šildymą, bet ir beprasmis energijos išmetimas į aplinką. Vyriausybės vykdoma ir Europos Sąjungos remiama gyvenamųjų pastatų renovacija yra vienas iš būdų sumažinti energijos suvartojimą ir turėti tuos pačius patogumus už mažesnę kainą ir naudojant mažesnį energijos kiekį. Turintieji privatų verslą gali pasinaudoti galimybe pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektrą.

Popiežius taip pat atkreipia dėmesį į darbo principą, kurio šiuo metu dažnai yra nepaisoma, kaip ir, pavyzdžiui, Baltarusijos atominės elektrinės statybų atveju. Poveikio aplinkai tyrimai neturėtų būti atliekami jau parengus gamybos projektą ar kokią nors strategi­ją, planą ar programą, – rašo popiežius. Tai darytina pačioje pradžioje ir tarpdisciplininiu būdu, skaidriai ir be jokio ekonominio ar politinio spaudimo. Tyrimai turėtų būti susiję su darbo sąlygų ir galimų padarinių žmonių fizinei bei psichinei sveikatai, vietinei ekonomikai, saugumui analize. Tada bus galima realistiškiau numatyti eko­nominius rezultatus, atsižvelgti į galimus scenarijus ir galbūt užbėgti už akių poreikiui daugiau investuo­ti siekiant atitaisyti galimus nepageidaujamus pada­rinius.Kitaip tariant,vertinant kiekvieną projektą būtina atsižvelgti ne vien į ekonominę naudą, bet į visuminį to projekto poveikį įsitikinant, kad bendrasis gėris viršys galimą žalą.

Tačiau Pranciškus pabrėžia, kad šitai nereiškia priešinimosi bet kurioms techno­loginėms naujovėms, prisidedančioms prie geresnės gyventojų gyvenimo kokybės. Tačiau kiekvienu atve­ju būtina tvirtai laikytis principo, kad rentabilumas negali būti vienintelis paisytinas kriterijus ir kad, atsi­radus naujai reikšmingai informacijai, būtinas naujas vertinimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms ša­lims. Diskusijos vaisius gali būti sprendimas nebetęsti projekto, bet lygiai taip pat ir jį modifikuoti ar parengti alternatyvų pasiūlymą.

Skyrelį popiežius užbaigia sakydamas, kad Bažnyčia nepretenduoja spręsti mokslinių klausimų nei keisti politikos, bet kviečia įsitraukti į sąžiningus ir skaidrius debatus, kad daliniai interesai ar ideologijos nepažeis­tų bendrojo gėrio.

Mokslas ir religija

Šiandien baigsime skaityti penktąjį enciklikos „Laudato Si“ skyrių, kuris vadinasi „Kai kurios gairės orientacijai ir veiklai“. Aptaręs tarptautinę ir nacionalinę politikas, popiežius tęsia, kad politika ir ekonomika turi dirbti išvien žmogaus pilnatvės labui. Pranciškus dar kartą primena, kad nei socialinės, nei ekologinės problemos neišsispręs paprasčiausiai keliant ekonomiką ir didinant vartojimą. Aplinka yra viena iš gėrybių, kurios rinkos mechanizmas negeba tinkamai apsaugoti ar skatinti“, sako jis ir prideda, jog naivu tikėtis, kad tie, kurie vaikosi kuo didesnio pelno, stabtelės pamąstyti apie artimiausioms kartoms paliekamus ekologinius padarinius.

 

Taigi popiežius ragina ieškoti alternatyvių gamybos būdų. Kai tokie klausimai keliami, pasigirsta kaltinimai, kad siekiama iracionaliai stabdyti pažangą ir žmogaus vystymąsi, – rašo jis. Tačiau turime suvokti – tam tikros gamybos ir vartojimo ritmo sulėtinimas gali atverti erdvę kitam pažangos ir vystymosi būdui. Pastangos tvariai naudotis gamtiniais ištekliais yra ne tuščios sąnaudos, bet investicija, vidutinės trukmės laikotarpiu galinti pasiūlyti kitokią ekonominę naudą. Jei pažvelgsime plačiau, galbūt atrasime, kad pažangesnė ir mažiau aplinką apkraunanti gamybos diversifikacija gali būti daug rentabilesnė. Būtina atverti kelią kitokioms galimybėms, negniaužiančioms žmogaus kūrybiškumo ir jo svajonės apie pažangą, bet nukreipiančioms tą energiją nauja kryptimi. Toks kūrybiškumas turėtų skatinti žmogaus kilnumo suklestėjimą, nes kilniau yra drąsiai ir atsakingai naudotis protu ieškant tvarių bei teisingų plėtros formų vadovaujantis platesniu gyvenimo kokybės supratimu. Ir priešingai, mažiau kilnu, kūrybiška ir labiau paviršutiniška yra vis iš naujo ieškoti gamtos apiplėšimo būdų siekiant naujų vartojimo ir greito pelno galimybių.

 

Kitaip tariant, pastanga plėtoti švarias gamybos formas yra ne pažangos stabdis, o atvirkščiai – žmogaus išradingumo variklis ir paskata. Likti prie dabartinių taršių technologijų ir toliau eikvoti naudinguosius išteklius yra žmonijos stovėjimas vietoje, naudojimasis tuo, kas jau yra sukurta ir atgyvenę. Tuo tarpu panaudoti protą naujiems gamybos būdams sukurti skatina žmonijos pažangą. Toji pažanga būtų ne vien technologinė, bet ir moralinė, kadangi pajėgtume rūpintis ne tik greitu pelnu, bet ir aplinka, kitais žmonėmis ir ateinančiomis kartomis.

 

Popiežius pripažįsta, kad šiandien kai kurie ekonomikos sektoriai galingesni nei pačios valstybės. Tačiau negalima pateisinti ekonomikos be politikos, nes ji negeba pasitelkti kitokios logikos įvairiems dabartinės krizės aspektams valdyti, – įsitikinęs jis. Logika, nesuteikianti erdvės nuoširdžiam rūpinimuisi aplinka, nesuteikia nė vietos rūpinimuisi įtraukti silpniausiuosius, nes „vadovaujantis vyraujančiu sėkmės ir kliovimosi vien savo jėgomis modeliu, regis, beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime“.

 

Šiuo atveju mes, tikintieji, galėtume atkreipti dėmesį į socialinį verslo atsakingumą ir pirkti tų įmonių gaminius, kurios rūpinasi savo darbuotojais, remia vietos bendruomenės iniciatyvas ar stengiasi gamyboje naudoti aplinkai nekenksmingas technologijas. Taip pat galėtume remti smulkiuosius ūkininkus, kad pastarieji pajėgtų konkuruoti su stambiais žemvaldžiais ir užsidirbti pragyvenimui.

 

Kita vertus, joks techninis sprendimas, siūlomas mokslo, nepajėgs išspręsti rimtų pasaulio problemų, jei žmonija nukryps nuo teisingo kelio, užmirš didžiuosius motyvus, įgalinančius bendrą gyvenimą, pasiaukojimą, gerumą, – skyrelyje „Religijų dialogas su mokslu“ rašo popiežius Pranciškus. Bet kuriuo atveju tikinčiuosius būtina skatinti nuosekliai laikytis savo tikėjimo ir neprieštarauti jam savo veiksmais, primygtinai raginti atsiverti Dievo malonei ir semti iš savo giliausių įsitikinimų dėl meilės, teisingumo ir taikos. Jei neteisingas mūsų principų supratimas kartais paskatindavo pateisinti piktnaudžiavimą gamta ar žmogaus despotišką viešpatavimą kūrinijai, ar karą, neteisingumą ir smurtą, mes, kaip tikintieji, galime suvokti, jog tada būdavome neištikimi išminties lobiui, patikėtam mums saugoti. Būtent grįžimas prie atitinkamų savo šaltinių leidžia religijoms geriau atsiliepti į dabartinius poreikius.

 

Kitaip tariant, tikėjimas mums suteikia paskatą rūpintis aplinka ir ieškoti jai nekenksmingų vystymosi būdų. Jeigu iš pasaulio išimtume dvasinį matmenį, jame liktų galioti vien galios principas. Jeigu netikime Dievu ir kiekvieno kūrinio atsakomybe prieš Dievą ir vienas kitą, tuomet nebelieka jokios atskaitomybės už savo veiksmus ir teisus tas, kuris turi galią. Nesant Dievo ir visuotinio teisingumo, gamta tėra nemąstantys naudingųjų išteklių klodai, kuriuos užgrobia ir naudoja stipresnieji. Mokslas atsako į klausimus, kaip veikia visata ir ekosistemos, kokie jų tarpusavio ryšiai, kokie dėsniai mus saisto. Tuo tarpu religija atsako į klausimą, kokia viso to prasmė ir kodėl reikia paisyti kito žmogaus. Norint veiksmingos aplinkosaugos, technologijos turi veikti išvien su morale. Mokslas mums teikia technologijas, o religija – moralę ir motyvaciją. Tikinčiam žmogui lengviau rūpintis aplinka.

 

Popiežius Pranciškus baigia skyrelį rašydamas, kad didžiuma planetos gyventojų laiko save tikinčiaisiais, ir tai religijas turėtų skatinti užmegzti tarpusavio dialogą, kuriuo būtų siekiama rūpintis gamta, ginti vargšus, kurti pagarbos ir brolystės tinklą. Dialogas būtinas ir tarp pačių mokslų, nes kiekvienas mokslas paprastai užsisklendžia savo paties kalboje, o dėl specializacijos linksta izoliuotis ir absoliutinti savo žinias. Tai trukdo tinkamai imtis aplinkos problemų. Lygiai taip pat būtinas atviras ir pagarbus dialogas įvairių ekologinių sąjūdžių, tarp kurių netrūksta ideologinių kovų. Ekologinės krizės rimtumas mus visus verčia galvoti apie bendrąjį gėrį ir žengti į priekį dialogo keliu, kuriam reikia kantrybės, askezės ir dosnumo niekada neužmirštant, kad „tikrovė viršesnė už idėją.