prancisk72Šv. Pranciškus gimė arba 1181 metų pabaigoje arba 1182 metų pradžioje Asyžiuje pirklio Petro Bernardonės ir jo žmonos Pikos šeimoje. Per krikštą gavo Jono vardą, tačiau, tėvui sugrįžus iš prekybinės kelionės po Prancūziją, Jono vardas buvo pakeistas Francesco – Pranciškaus vardu.

Pirmą religinį jausmą davė labai pamaldi motina. Skaityti ir rašyti Šventasis išmoko Šv. Jurgio parapinėje mokykloje. Vėliau savo išsilavinimą papildė aritmetika, muzika bei poezija, taip pat pramoko prancūzų kalbos, susipažino su žygdarbių poemomis ir riteriškomis legendomis. Buvo įžvalgaus proto ir geros atminties, daug skaitė.

Pranciškaus tėvas prekiavo ne tik Italijoje, bet ir užsienyje. Tai buvo būdinga tiems to laikotarpio italų miestiečiams, kurie turėjo gerą civilinę ir politinę padėtį. Kiti neturėjo jokios gerovės, laisvės tol, kol negaudavo bajorų titulo. Gavus kilnųjį vardą, galėjo būti lygūs su tais, kurie valdė vargšus ir visus nekilmingus.

Pranciškus, turėdamas 14 metų (apie 1196), dirbo tėvo parduotuvėje, kad geriau išmanytų prekybą. Dirbo apdairiai, jam rūpėjo uždarbis, tačiau nemokėjo jo išsaugoti, greitai išleisdavo. Pirmagimis (turėjo tik vieną jaunesnį brolį Angelą), buvo paskelbtas puotos ir Asyžiaus jaunimo karaliumi. Jis leido vėjais tėvo sukauptus turtus, rengėsi ryškiai ir savotiškai, nepraleisdavo pramogų, dainuodavo su draugais vakaronėse. Tėvai į visa tai žiūrėjo pro pirštus. Motiną ir draugus žavėjo Pranciškaus būdas, žodžio taurumas, dosnumas vargšams ir teisingumas.

Jei Pranciškus nekovojo pats, tai stebėjo piliečių laisvės kovą prieš imperatorių vasalą iš Spoleto miesto (1198 m.). Dvidešimtmetis jaunuolis veikliai dalyvavo Asyžiaus pilietiniame kare su Perudžija (1202 m. lapkritis). Asyžiečiams laimėjus, pateko į nelaisvę, kur prasidėjo jo dvasinė permaina. Praėjus metams, po ilgos ligos, išsivadavęs iš nelaisvės, Pranciškus pradėjo kitaip žiūrėti į pasaulį, kuris jam atrodė svetimas ir kitoks. Po kurio laiko jis atgavo pusiausvyrą ir sužavėtas naujų sapnų apie šlovę, nusprendė vykti į Apuliją gauti riterišką titulą (1205 m.). Tačiau kelionė buvo nutraukta Spoleto miestelyje. Pranciškui miegant, Viešpats pakvietė jį tarnauti kilnesniam ponui. Sapnuodamas, Pranciškus išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti Viešpačiui ar jo tarnui?“ Tuomet suprato, kad didybė, kurios jis siekia nėra toji didybė, kuri jam skirta.

Pranašaudamas, kad bus didysis kunigaikštis, grįžo į Asyžių. Atsisakė draugų, daug laiko praleisdavo melsdamasis vienoje oloje. Pranciškus įveikia savo visišką pasibjaurėjimą raupsuotiems ir pastebi, kad jie taip pat vieno Tėvo vaikai. Dažniausiai laiką praleidžia melsdamasis Šv. Damijono bažnytėlėje. Būtent čia Nukryžiuotojo balsas pakvietė jį pataisyti griūvančią bažnytėlę. Pranciškus kuriam laikui pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir atsidavė Bažnyčiai. Supratęs savo pašaukimo tikslą, prieš Asyžiaus vyskupą Gvidoną atsisakė viso savo turto, kuri paveldėjo iš tėvo. Anot pirmųjų biografų (1206 m. pirmieji mėnesiai), tai Pranciškaus tobulo atsivertimo momentas. Apsivilkęs kryžiaus formos skurdžia tunika, pasiskelbė didžiojo Karaliaus skelbėju ir dvejus metus gyveno atgailautojo ir atsiskyrėlio gyvenimą. Atsidavė maldai, kurį laiką tarnaudamas ir benediktinų vienuolyne (S. Verecondo Villingegno, Gubbio).

Pažodžiui supratęs Nukryžiuotojo kvietimą, pradėjo restauruoti tris Asyžiaus apylinkės bažnyčias: S. Damiano, S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli (Porciunkulės). Per šį laikotarpį Pranciškus sukrėtė visą Asyžių – vieni juo žavėjosi, kiti bjaurėjosi. Nepaisant to, jis laukė kokio nors naujo dieviško apsireiškimo. Tai įvyko labai greitai, jam atnaujinus paskutinę bažnyčią. Porciunkulėje Pranciškus išgirdo Evangelijos žodžius apie apaštalų išsiuntimą ir jų skurdą (apie 1208 02 24). Po šv. Mišių paprašė kunigo paaiškinti šią ištrauką. Supratęs Evangeliją, su džiaugsmu atpažino savo pašaukimą ir misiją. Pažodžiui įvykdžius šiuos nurodymus, tuoj pat apsivilko kitaip: kryžiaus formos tuniką, apjuostą balta virve. Vyskupui leidus, pradėjo kviesti žmones atgailauti.

Pranciškus savo elgesiu ragina žmones susimąstyti apie gyvenimą. Prie jo prisijungia du asyžiečiai: turtingas Bernardas iš Kvintavalės, gimęs šlėktų šeimoje bei teisės daktaras Petras Katani. Tais pačiais metais prie jų prisijungia jaunas Idzi, kilęs iš plebėjiško sluoksnio bei kiti aštuoni draugai. Kitais metais (1209 m.) šią grupę ir jos gyvenimo būdą apaštalų bendruomenėje patvirtino Inocentas III. Taip buvo įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas (Pranciškonų). Kai žodžiu pasitvirtino pirmoji formula vitae, Pranciškus, kuriam buvo suteikta Dievo malonė ir bažnytinės valdžios parama, gavęs iš popiežiaus leidimą skelbti atgailą, nevaržant savęs bei kitų, pradeda pranašauti ilgalaikį keliaujančio žmogaus ir atgailautojo apaštalavimą. Visus pamokslus pradėdavo linkėdamas ramybės: „Tegul Viešpats apdovanoja jus ramybe“. Jis kalbėjo paprastai, aistringai ir smalsiai, jo žodis primindavo visiems apie Sutvėrėją ir jo įsakymus, teisingumą bei Dievo gailestingumą. Pranciškaus pranašavimo būdingas bruožas, kuris labai dažnai pasikartoja jo raštuose – labai gili pagarba visiems dvasininkams, nepaisant kunigų – nusidėjėlių, nes Pranciškui svarbu jų įšventinimo vertė bei Bažnyčios šlovė. Jis mokindavo gerbti ir garbinti visus: turtinguosius ir ponus, tarnus ir vargšus, gerus ir blogus. Gavęs Apaštalų Sosto leidimą, kreipėsi į visus nuoširdžiai ir drąsiai skelbdamas tiesą be jokio pagražinimo ir pataikavimo, net išsilavinę garbingi ir įžymūs vyrai, klausėsi jo su dieviškąja baime. Dvasininkai, vienuoliai ir paprasti žmonės atvykdavo jo pasiklausyti. Jie pastebėjo, kad naujas evangelistas – tai žmogus iš naujo pasaulio; nauja šviesa, atsiųsta iš dangaus, kad apšviestų ir patrauktų visus prie Dievo.

Pranciškus per penkiolika metų išvaikščiojo didesnę Italijos dalį. Pilnas misionieriško užsidegimo ir kančios noro tarp saracėnų, 1212 metais du kartus išvyko iš Italijos, Sirijos kryptimi, o netrukus 1214 metais per Prancūziją ir Ispaniją į Maroką. Kilus audrai, pirmą kartą atsirado Dalmatijos kraštuose, o antrą kartą dėl ligos buvo priverstas sugrįžti į Ispaniją. Kartu su br. Eliju 1217 metais išsiuntė savo brolius į Sirijos ir Palestinos provincijas, o 1219 metais – pirmuosius penkis misionierius į Maroką. 1219 metų birželio 24 dieną Pranciškus išplaukė į Artimuosius Rytus ir stojo prieš Egipto sultoną, Melek-el-Kamel`į, kuris jį palankiai priėmė ir išklausė. Šventajam nepavyko nei atversti sultono į tikėjimą, nei pačiam patirti kančios, tačiau Pranciškus savo elgesiu davė pirmąjį taikų ir apaštališką pavyzdį su saracėnais. Pirmųjų misionierių išsiuntimas į Afriką ir Rytus – tai labai svarbus momentas katalikiškųjų misijų pasaulyje.

1220 metais Pranciškus, sugrįžęs į Italiją, kuri buvo labai palanki ordinui, pradeda skelbti žodžio apaštalavimą. Po metų nuėjo pamokslauti kitiems žmonėms: mokino juos krikščioniškojo, visuomeninio bei individualaus gyvenimo, laikytis Evangelijos. 1221 metais įkūrė Atgailos brolių ir seserų ordiną (dabar Pasauliečių pranciškonų ordinas).

Šventasis, gavęs išskirtinį popiežiaus leidimą, ir, norėdamas kuo geriau ir aiškiau pamatyti pats, o dar labiau parodyti žmonėms Dievo gimimo paslaptį, minios centre prie Greccio tvirtovės užtvaro Reati slėnyje, 1223 metų gruodžio 24-ąjį naktį šventė Dievo gimimą ir patarnavo diakonu iškilmingose Mišiose prieš gyvą ir vaizdingą prakartėlę. Pranciškus jau buvo įšventintas į diakonus, o kunigo šventinimų nesiekė dėl nuolankumo.

pstigmatic1227 metais, sugrįžęs iš Rytų jau ligotas, perdavęs savo pareigas asyžiečiui br. Elijui, priėjo prie paskutinio savo gyvenimo etapo. Dažniau išgyvendavo mistinius pakilimus, siekdamas kuo nuoširdžiau dalyvauti bei supanašėti su Nukryžiuotoju.

 Šv. Pranciškus gauna stigmas

1224 metų vasarą šitaip jausdamasis pasitraukė į Alvernos kalną, kur ilgai meldėsi, mąstė ir pasninkavo. Ten, artėjant Kryžiaus išaukštinimo šventei, pasirodė sparnuoto ir ugninio serafino pavidalu nukryžiuotasis Kristus, kuris jo kūne įspaudė Viešpaties Kančios stigmas – atviras ir kraujuojančias žaizdas, ilgų užlenktų ašmenų vinimis rankose ir pėdose bei šone.

Šventasis iš Alvernos į Asyžių sugrįžo kaip gyvas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas. Paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus labai kankinosi dėl sunkios akių ligos, kuria susirgo Rytuose. Šventasis, paklusniai sutikęs su ordino globėju kardinolu Hugolinu, pasidavė skausmingai akių pridegimo procedūrai, kurią atliko popiežiaus dvaro gydytojai Rietyje (1225). Tačiau ši procedūra nepasisekė. Kitais metais balandžio mėnesį Pranciškus, įveikęs mirties krizę, per Sieną ir Kortoną pamažu išvyko į Asyžių. Iš pradžių apsistojo Asyžiaus vyskupo rūmuose, o jau rugsėjo pabaigoje persikėlė į Porciunkulę. Būtent čia 1226 metų spalio 3-iąjį šeštadienį vakare, būdamas 45 metų mirė. Sekmadienio rytą broliai ir liaudis pernešė jo kūną iškilmingoje procesijoje į Šv. Jurgio bažnyčios požemį, kuriame buvo palaidotas. Jo kūnas šioje bažnyčioje buvo saugojamas daugiau nei ketverius metus.

95eb6eb9fa1228 metų liepos 16 dieną Pranciškus buvo kanonizuotas. 1230 metų gegužės 25 dieną jo kūnas buvo perneštas į naują puikią Šv. Pranciškaus baziliką Rojaus kalvoje, kuri buvo pastatyta popiežiui Grigaliui IX leidus ir br. Elijo dėka Šventojo Pranciškaus kapui.

ClaraKlara gimė 1193 m. Asyžiuje turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Priklausė maiores  luomui. Pamaldumą Klara paveldėjo iš Ortulanos – mamos, kuri, subūrusi ponių būrelį, šelpė vargšus, dirbo gailestingumo darbus ir dalyvavo kelionėse į šventas vietas. Ortulana garsėjo savo pamaldumu, todėl Asyžiuje pelnė pagarbą ir susižavėjimą.

Besiartinant gimdymo dienoms, Klaros motiną Ortulaną buvo apėmusi gresiančio pavojaus baimė. Kaip visad jos priebėga buvo malda. Nuėjusi į bažnyčią ir parklupusi prieš Nukryžiuotąjį, ji karštai meldė Dievo padėti jai sunkią valandą… Vėliau jau paūgėjusiai savo dukrai Klarai ji pasakojo, kad tą dieną, besimelsdama bažnyčioje, ji aiškiai girdėjo žodžius: „Nesibaimink moterie, nes tu laimingai pagimdysi šviesą, kuri apšvies pasaulį“. Todėl Favaronės šeimos pirmagimė prie krikšto šaltinio ir buvo pavadinta Klaros vardu (lot. Clarus – aiškus, šviesus, spindintis).

Nustatyti Klaros pašaukimo akimirkos neįmanoma, nes tai lieka vienos sielos paslaptimi; be to, siela dažniausia atpažįsta savyje šaukiančiojo balsą ne staiga, o pamažu, diena po dienos, patirdama vis stipresnę dieviškosios malonės galią. Tačiau kalbant apie Klarą, reikia pasakyti, kad Dievas labai anksti apsigyveno jos sieloje tik jiedviem žinomu būdu. Būdama dar visai jauna, Klara pajuto esanti Viešpaties pašaukta gyventi dėl Jo, visą gyvenimą skiriant atgailai ir maldai. Tai ji galutinai pajuto ir suprato tik apšviesta pokalbio su Pranciškumi. Jai buvo būtina visiška tyla, kurioje galėtų aiškiau girdėti bei teisingai suprasti sieloje kylantį Dievo balsą ir džiaugtis Jo saldybe. Tačiau kai Klarai suėjo septyniolika, jos tėvas pradėjo rūpintis santuoka, bet ji nepakluso tėvo valiai. Tuo metu gatvėse pamokslaudavo Pranciškus. Kai jie susitiko, ji pažino jį kaip tikrą dvasinį brolį.

Pagal to meto išlikusią „legendą“, Pranciškus padrąsino ją, kad nekreiptų dėmesio į pasaulio tuštybę, nes „kokia yra sausa pasaulio viltis ir koks apgaulingas yra grožis“. Todėl Pranciškus šnibždėjo apie švelnias sužieduotuves su Kristumi, įtikinėdamas išsaugoti mergystės skaistumą.

1212 m. kovo 18 d. per Verbų sekmadienį, kai visos to meto kilmingos merginos ėjo po vieną pasiimti iš vyskupo palmės šakelės, Klara nėjo prie vyskupo, bet pasiliko stovėti savo vietoje, tokiu būdu skatindama jį patį ateiti. Todėl vyskupas pats padavė jai palmės šakelę, tai buvo simbolinis žingsnis, reiškiantis to meto elgesio normų paniekinimą ir vyskupo pagarbą dieviškam balsui, kviečiančiam Klarai priimti „kankinystės palmę“.

Tą patį vakarą Klara slapta išvyko iš namų į Porciunkulę, ir ten, nedidelėje Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje, dalyvaujant broliams, Pranciškus priėmė jos įžadus. Po to Pranciškus palydėjo ją į benediktinių vienuolyną San Paolo delle Abbadesse. Po kiek laiko giminės ten surado ją ir pabandė grąžinti namo, tad Klara buvo perkelta į kitą vienuolyną – Sant Angelo di Panzo, kuriame prie Klaros prisijungė jos sesuo Agnietė – pirmoji Klaros sekėja. Pranciškus ją taip pat įšventino į vienuoles. Galiausiai Pranciškus padėjo sesėms persikelti į nedidelį vienuolyną, prisišliejusį prie šv. Damiano bažnytėlės, nuostabios neturto šventovės, kurią atstatė pats Pranciškus. Šiame vienuolyne Klara išgyveno 42 metus, iki pat savo mirties.

Dažnai Klara išminties sėmėsi iš Evangelijos pagal Matą, ypač – iš „Kalno pamokslo“. Nors jos cituojami fragmentai atspindi didžią Jėzaus pamokymų įvairovę, ji pati nuolat grįžta prie eilučių apie neturtą, apie neturtėlių palaiminimą, apie žemiškųjų gėrybių praeinamumą ir galutinį atlygį. Tokia perspektyva Klaros raštai artimi Mato karalystės, priklausančios tikriesiems neturtėliams, teologijai.

Klaros raštai – kuklūs jos biografiniai liudytojai. Tačiau jais iškyla visa moters, pasirinkusios savo kelrodžiais neturtą, skaistumą bei klusnumą ir, kaip nuo pat pradžių buvo lemta, apšvietusios pasaulį ryškia šviesa, religinio gyvenimo vizija.

 Parengė kun. Kęstutis Reizgys, OFM (www.bernardinai.lt)

Louis-ixŠventasis Liudvikas IX gimė 1214 m. balandžio 25 d. Puasi, Prancūzijoje, kilęs iš Kapelingų dinastijos.

1226 metais vainikuotas Prancūzijos karaliumi, šalį valdyti pradėjo 1236 metais. Prancūzijoje įvykdė valdymo (centralizavo valdžią), mokesčių ir teismų (suteikė teisę į teismą kreiptis bet kuriam piliečiui, nepriklausomai nuo jo luomo) reformas. Pradėjo kaldinti pilnavertes aukso ir sidabro karališkąsias monetas, kurios išstūmė feodalų ir miestų monetas. 1248 metais vadovavo VII kryžiaus žygiui ir pateko į Egipto nelaisvę iš kurios paleistas už didžiulę išpirką. 1257 metais jam pritarus Robertas de Sorbonas įkūrė Paryžiaus universitetą (dažnai vadinamą Sorbonos universitetu). 1270 metais vadovavo VIII kryžiaus žygiui, kurio metu Tunise susirgo vidurių šiltine ir rugpjūčio 25 d. mirė.

Pasižymėjo šventu gyvenimu, pamaldumu, teisingumu, pagarba žmonėms, o mūšiuose – ypatinga narsa, buvo bažnyčių, ligoninių ir vargšų prieglaudų steigimo iniciatorius ir mecenatas, domėjosi menu, mokslu ir knygomis. Draugavo su šv. Tomu Akviniečiu, kuris buvo jo asmeninis nuodėmklausys. Tarp kitų šalių valdovų turėjo tokią gerą reputaciją, kad šiems susivaidijus buvo kviečiamas arbitru ir taikintoju.

1297 m. popiežiaus Bonifaco VIII paskelbtas šventuoju. Dalis jo palaikų ilsisi Monrealio (Palermo priemiestis) Švč. Mergelės Marijos gimimo arkikatedroje bazilikoje, Sicilijoje, Italijoje, o dalis tėvynėje – San Deni, Prancūzijoje.

Pasauliečių pranciškonų ordino dangiškasis globėjas.

El__bieta_Vengr___aŠv. Elžbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas – Vengrijos karalius Andriejus II, motina – Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Dar vaikystėje buvo sužieduota su Liudviku IV, būsimuoju Tiuringijos krašto grafu. Tiuringijos kunigaikščio Liudviko IV motina auklėjo Elžbietą Vartburgo pilyje, tikėdama, kad ji bus gera jos sūnaus žmona. Reikia manyti, kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elžbietai buvo labai graudu. Nuo kūdikystės pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Kartą, dar vaikystėje, Elžbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklausė: „Ką neši, mano dukrele?“ Elžbieta atsakė: „Nešu rožes.“ Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo.

Tuomet jos tėvas suprato, iš šių stebėtinų ženklų, kad Dievas per ją nori daryti savo meilės darbus.

Pagal anų laikų paprotį, 4–5 metų Elžbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo 11 metų. Jie susituokė 1221 metais. Elžbietai tada buvo 14 metų, Liudvikui – 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Kiekvieną kartą Elžbieta, duodama vargšui auką, prašydavo melstis už ją. Į bažnyčią eidavo apsirengusi paprastai nenorėdama išsiskirti iš kitų moterų. Buvo daug tokių, kurie piktindavosi, ir buvo besigėrinčių kunigaikštienės nuolankumu. Šv. Elžbieta, gyvendama kunigaikščių pilyje, neatsisakė meilės darbų artimui. Ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tampa vargšų ir ligonių prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas, jos vyras, nedraudė žmonai globoti vargšus ir patarnauti ligoniams. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį, jį išmaudė, jo žaizdas patepė aliejumi ir paguldė į savo lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus. Šis įvykis parodo, kad Dievas yra kiekviename žmoguje, darydami gera žmogui padarome gera ir pačiam Dievui.

Šv. Elžbieta gyveno kaip karalienė, tačiau sau ir savo šeimai daug laiko neskyrė. Pati didžiausia nelaimė šią moterį ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykęs Šventosios Žemės vaduoti, mirė Sicilijoje.

Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elžbietą iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elžbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elžbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą.

Sakoma, kad nelaimėje draugą pažinsi. Jos draugai paliko ją. Atsirado elgetų, kurie tyčiojosi iš jos nelaimės. Dievas ją bandė kaip auksą liejykloje. Dangiškasis Tėvas tarsi norėjo būti jos vieninteliu globėju. Danguje nebuvo matyti jokios vilties žvaigždelės.

Bet įvyko perversmas. Vietos vyskupas ir giminės sugrąžino kunigaikštienei prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė, likusį gyvenimą paskirdama atgailai už save, vyrą ir kitus. Savo vaikų Elžbieta nelepino, sakydama, kad kiekvienas turi pasirūpinti savo ateitimi. Nuodėmklausys domininkonas, jai kopiant į šventumo kalną, visai jos negailėjo, tai būdavo proga pasireikšti herojiškai meilei ir aukai. Savo paskutinius gyvenimo metus praleido Magdenburgo pranciškonų vienuolyne. Buvo pirmoji tretininkė šiapus Alpių.

1231 m. lapkričio 17 d., išsekusią nuo sunkių vargų ir kentėjimų, Dievas šv. Elžbietą išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kančias pakeitė amžina dangaus laime. Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja.

Pasauliečių pranciškonų ordino dangiškoji globėja.

Plg. www.elzbietietes.lt

El__bieta_Portugal___aInformacija ruošiama

Margarita_i___KortonosInformacija ruošiama

Informacija ruošiama

Weyden_Ivo_aSanctus Ivo erat Brito,

Advocatus, et non latro,

Res miranda populo*

Šventasis Yvas gimė 1253 metų spalio 17 dieną Kermartine prie Tregvijė (Tréguier) miesto, Bretanėje (Prancūzijos šiaurės vakarai), katalikiškoje smulkiųjų bajorų šeimoje. Dar prieš jam gimstant motinai sapne buvo apreikšta, kad sūnus bus labai šventasis. Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų Yvas pasižymėjo pamaldumu,  pamėgo tikėjimo tiesas, ypač dažnai lankėsi bažnyčiose klausydamasis pamokslų ir dalyvaudamas šv. Mišiose. Išmokęs skaityti su ypatingu pamėgimu skaitė šventųjų gyvenimus ir stengėsi kaip galėdamas jais sekti.

Nors mūsų laikų žmonėms gali atrodyti, kad viduramžiais toks Yvo elgesys turėjo būti įprastas, iš tiesų taip nebuvo. Katalikų tikėjimas ir tais laikais turėjo daugybę priešų. XIII amžius po Kristaus gimimo prasidėjo dideliu erezijų ir sektų suklestėjimu: 1208 metais popiežius Inocentas III siunčia Terakono (Prancūzijos ir Ispanijos pasienis) vyskupui laišką apie kovą su valdiečių erezija, 1215 metais Laterano IV susirinkimas pasmerkia albingiečių ir katarų erezijas. Šios erezijos tarsi maras buvo apėmusios visą Prancūziją. Jos propagavo įvairius palaidus papročius, neigė Katalikų Bažnyčios mokymą ir tyčiojosi iš sakramentų. Ne kiekviename kaime buvo kunigas, todėl dažnai iš žmonių tamsumo pelnėsi ir visokiausius prietarus propagavo įvairūs šarlatanai – raganos, ekstrasensai ir alchemikai. XIII amžiaus viduryje, 1244 metais, krito krikščionių karalystė Jeruzalėje ir jau niekuomet Šventasis kapas nebebuvo sugrąžintas į krikščionių rankas. Šis amžius baigėsi didžiuliu Bažnyčios pažeminimu – popiežiaus valstybės panaikinimu ir Šventojo Sosto perkėlimu iš Romos į Avinjoną, į Prancūzijos karaliaus popiežiams primestą nelaisvę. Būti tikinčiu kataliku tais laikais reiškė nuolatinę kovą, paniekinimo, patyčių ir mirties pavojų.

Keturiolikmetis Yvas Paryžiuje pradėjo mokytis teologijos, civilinės ir kanonų teisės. Greičiausiai tuomet jis buvo šv. Bonaventūro mokinys, iš studentų išsiskyrė savo švelnumu ir skaistumu. Vėliau studijavo Orleane, įstojo į Pasauliečių pranciškonų ordiną (tuo metu vadintą Atgailos brolių ir seserų ordinu).

Teisinę karjerą pradėjo kaip advokatas Tregvijė vyskupo teisme. Pagarsėjo kaip vargšų advokatas – neimdavo jokių pinigų nei dovanų iš neturtingų žmonių, gynė našlaičius, našles, neturtėlius ir silpnuosius prieš įvairias neteisybes, kurių tais laikais, kaip ir dabar, netrūko. Už profesinį talentą dar būdamas pasauliečiu paskirtas Reno arkivyskupo oficiolu (teisėju-tarėju). Po to ėjo tokias pat pareigas pas Tregvijė vyskupą Alanus de Brucą, o 1284 metais priėmęs kunigystės šventimus dirbo dvasininku ir juriskonsultu Tredreze ir Luaneke.

Vertinant šių laikų supratimu šv. Yvas užėmė pareigas, artimas didelės valstybinės įmonės direktoriaus ar apskrities viršininko, kartu atlikdamas ir apeliacinės teismo instancijos funkcijas. Visus darbus atlikdavo kruopščiai ir gerai, o savo laisvalaikį, atlikusį nuo bažnytinių ir teisinių pareigų, šv. Mišių aukojimo ir brevijoriaus skaitymo, skyrė gailestingumo darbams. Eidavo lankyti sergančiųjų, guosdavo juos ir drauge su jais melsdavosi. Sužinojęs, kur yra sergantis žmogus, iškart leisdavosi į kelią pasiėmęs tik Šv. Raštą ir brevijorių. Maitindavo vargšus – prieš valgį plaudavo juos ir šluostydavo jų rankas, patarnaudavo jiems prie stalo. Taip jis tapo nusižeminimo ir kuklumo pavyzdžiu. Visada drausdavo dėkingiems žmonėms jį girti ir šlovinti. Pats rengėsi taip, kaip rengdavosi tų laikų valstiečiai – šiurkščiais prasto kirpimo drabužiais.

Prieš aukodamas šv. Mišių auką jis ilgai melsdavosi prie altoriaus. Šv. Yvo aukojamos šv. Mišios taip patiko Dievui, jog kartą jų metu Jis pasirodė Tregvijė katedroje baltu balandžiu – Šv. Dvasios regimuoju pavidalu. Dėl savo advokato praktikos ir Dievo meilės šv. Yvas turėjo daugybę priešų tarp turtingųjų ir galingųjų, tačiau visas jų apkalbas ir patyčias kentėjo kantriai, tylėdamas ir šlovindamas Dievą, kuris irgi buvo „priskaitytas prie piktadarių“ ir nuogas nukryžiuotas tarp dviejų nusikaltėlių.

Pats savanoriškai būdamas visiškas beturtis šv. Yvas labai saugojo Bažnyčios turtą ir laisves. Kartą Prancūzijos karaliaus valdininkai konfiskavo Tregvijė vyskupo žirgus, o šv. Yvas išvyko kartu su teisės laužytojais ir keliaudamas įkalbėjo juos atsisakyti savo plėšikiškų planų. Susigėdę valdininkai atidavė vyskupo žirgus ir šventasis parvedė juos teisėtam šeimininkui.

Stebuklinga tai, kad šventasis visą savo gyvenimą buvo skaistus ne tik kūnu, bet ir mintimis bei žodžiais. Šventasis nepakęsdavo ir vengdavo visokių lengvabūdiškų juokelių, ir dažnai pamokslaudavo prieš neskaistumo nuodėmes. Niekada jis neatverdavo burnos niekams ir tuštybėms. Jo pamokslų klausyti suplaukdavo minios ir dažnai jam tekdavo pasakyti po keturis pamokslus per dieną.

Kaip klebonas, valdantis didelę beneficiją, ir kaip aukštas valdininkas, gaunantis daug pajamų, šv. Yvas visas jas išleisdavo gailestingumo darbams. Per šventes jis laikydavo stalus, paruoštus neturtingiems žmonėms pavalgyti, laikė našlaičių prieglaudą ir mokyklą bei ligoninę vargšams, nakvynės namuose priglausdavo vargingus keliautojus, duodavo pašalpas, skirtas laidoti neturtingiesiems.

Pats šventasis gyveno labai intensyvų atgailos gyvenimą: dažnai plakdavo savo kūną, beveik nemiegodavo, o jei miegojo, tai ant plikos žemės po galvą pasikišęs dažniausiai knygą, o kartais ir akmenį. Net teisėjaudamas teisme po drabužiais dėvėdavo ašutinę – maišinio audinio rūbą dažnai iš arklio uodegos, aštrų ir traukiantį iš kūno karštį. Štai kaip šis aukštas valdininkas maitinosi: pasninkaudavo per adventą (4 savaites) ir gavėnią (7 savaites), taip pat nuo Dangun Žengimo šventės iki Sekminių (1 savaitę), visas metų ketvirčio dienas (4 kartus po 3 dienas), Švč. Mergelės Marijos ir šv. Apaštalų švenčių išvakarėse (apie 27 dienas). Taip pat pasninkaudavo kiekvieną trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Pasninkaudamas jis valgė tik duoną ir vandenį. Ne pasninko dienomis rimčiau valgė tik kartą per dieną ir du kartus užkąsdavo. Švęsdamas Šv. Kalėdas, Šv. Velykas, Visų Šventųjų dieną ir sekmadieniais suvalgydavo ir mėsos, o per Šv. Velykas – ir du kiaušinius. Pietaudamas su vyskupu į savo vandenį įpildavo vyno, kad vanduo paraudonuotų ir vyskupas jo akivaizdoje nesijaustų nepatogiai. Taip vargindamas savo kūną jis nugyveno apie 50 metų – tais laikais ilgą gyvenimą – beveik nesirgdamas, iki paskutinės savo gyvenimo dienos turėjo šviesų protą ir ėjo pareigas. Po trumpos ligos, kuria sirgdamas jis nesiskundė ir net gulėdamas patale visus guodė ir drąsino ragindamas siekti sielos išganymo, pajutęs artinantis žemiškojo gyvenimo pabaigą, jis priėmė šventuosius sakramentus ir būdamas nepalaužto tikėjimo bei sukaupęs gerų darbų lobį be jokios agonijos ir baimės 1303 metų gegužės 19 dieną, sekmadienį, po Dangun Žengimo šventės jis susitiko su Tuo, kurį visą savo gyvenimą skelbė, mylėjo ir kurio kunigu bei išpažinėju buvo čia, žemėje.

Įvairiuose šaltiniuose pasakojama, kad netrukus po to, kai mirė šv. Yvas, prasidėjo stebuklai. Įvairiose vietovėse, šaukiantis šv. Yvo užtarimo, prikelta keturiolika mirusiųjų, tame tarpe du negyvi gimę kūdikiai, kurie po įvykusio stebuklo buvo pakrikštyti ir po to jau mirė kaip krikščionys. Šv. Yvo vardu buvo išvaromi demonai ir velniai, gydomos psichinės ligos, vandenligė ir epilepsija. Trys akli žmonės per šventojo užtarimą atgavo regėjimą. Dešimtyje vietų besišaukiantys šventojo per potvynį buvo išgelbėti su visu turtu, o vienas nuteistas pakarti tris kartus nutrūko nuo virvės ir buvo paleistas. Motina, neturinti pieno, meldėsi šventajam ir pienas atsirado. Daug žmonių, pametę įvairius daiktus, šaukėsi šventojo ir daiktai atsirado. Trys nebyliai atgavo kalbos dovaną. Keturios gimdančios moterys, būdamos prie mirties, buvo šventojo išgelbėtos. Smulkesniems stebuklams nebuvo galo, todėl 1347 metais po kruopštaus tyrimo popiežius Klemensas VI paskelbė šv. Yvą šventuoju.

Pamaldumas šv. Yvui iš pradžių plito tik tarp bretonų, bet vėliau po visą Europą išplito tarp teisės fakultetų ir jų auklėtinių – advokatų ir kitų teisininkų korporacijų. Pagal tradiciją šv. Yvas – advokatų, juriskonsultų ir universitetų teisės fakultetų globėjas. Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir Brazilijoje įsikūrę ir veikia šv. Yvo draugijos, kurios rūpinosi vargšų teisių atstovavimu teismuose.

(Plg. Advokato Nerijaus Ulčino straipsnį „Šventasis Yvas – advokatų globėjas“.

Žurnalas „Lietuvos advokatūra“, 2005 m. Nr. 2 (16))

*Šv. Yvas buvo bretonas, advokatas ir ne plėšikas – tai žmonėms kelia nuostabą.

Popepiusx_01Informacija ruošiama

Tomas_MorasŠventasis Tomas Moras gimė 1480 metais vasario 6 dieną Londone, teisėjo Džono Moro šeimoje. Oksfordo universitete studijavo teisę, mokėsi graikų kalbos, paskui pasirinko teisę ir buvo advokatu bei teisėju. Tomo Moro karjera buvo svaiginanti – 1529 metais jis buvo paskirtas Anglijos kancleriu. Buvo pirmas pasaulietis pakviestas būti Anglijos didžiuoju kancleriu lordu. Draugavo su Erazmu Roterdamiečiu, studijavo šv. Augustino raštus ir parašė atnešusią jam pasaulinę šlovę „Utopiją“. Mokytas, gabus, gyvas ir pamaldus Tomas buvo labai mėgstamas paties karaliaus. Jis lengvai kalbėjo ir rašė lotynų kalba, kaip ir angliškai, vertė iš graikų kalbos.

1505 metais vedė, susilaukė trijų dukterų ir vieno sūnaus, nors prieš tai kuri laiką buvo save tyręs, ar pasirinkti dvasininko kelią, ar ne.

Šis puikus advokatas ir humanistas nuolat mokėsi: atsikėlęs antrą valandą ryto, mokydavosi iki septynių vakaro, po to dalyvaudavo Mišiose. Prie rytinių ir vakarinių maldų pridėdavo septynias psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, – tai tuomet buvo neįprasta. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą. Jis giedojo parapijos chore, patarnavo Mišioms, dalyvavo parapijos gyvenime, dosniai šelpė beturčius ir nuomodavo namus, kad turėtų kur priglausti senelius, ligonius ir vargšus.

Kai Anglijon pradėjo veržtis protestantizmas, Tomas savo raštais smerkė jų klaidas, savo veikaluose kritikavo Liuterį, kalbėjo apie galutinius dalykus – mirtį, Dievo teismą, pragarą ir rojų.

Tuo metu karalius Henrikas VIII sugalvojo atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti buvusią tarnaitę. Kancleris tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Savinantis karaliui bažnytinę jurisdikciją ir skelbiantis vyriausia Bažnyčios galva, Tomas pasitraukė iš užimamų pareigų. Šventasis atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausia Bažnyčios galva Anglijoje ir, nepaisant jo padėties bei didelių nuopelnų, buvo įmestas į Tauerį.

Karaliaus skirti teisėjai apkaltino Tomą Morą išdavyste ir pasmerkė mirti. Šis Anglijos valstybės veikėjas, filosofas, rašytojas, humanistas, doras šeimos tėvas atidavė gyvybę dėl ištikimybės Katalikų Bažnyčiai. Likimo smūgius jis sutiko su krikščioniška ramybe, tačiau ryžtingai, taigi liko „žmogus visais metų laikais“. Buvo įmestas į kalėjimą ir nužudytas kartu su vyskupu Džonu Fišeriu.

Paskelbus nuosprendį, Tomas Moras kilniais žodžiais prabilo į savo teisėjus – pareiškė norą susitikti su jais danguje. Katalikai Anglijoje būdavo kariami ir ketvirčiuojami, tačiau Morui teismas suteikę malonę – jis buvo nukirsdintas. Sėdėdamas kalėjime, parašė „Paguodą vargdieniams“, „Traktatą apie Kristaus kančią“ ir „Pamaldžius apmąstymus“.

Užlipęs ant ešafoto, juokavo, prašė už jį melstis ir paliudyti, kad mirė būdamas ištikimas karaliui, bet dar ištikimesnis Dievui. Paskui sukalbėjo „Miserere“, guosdamas budelį pajuokavo, pats užsirišo akis ir padėjo galvą ant trinkos. Tai buvo 1535 metų liepos 6 diena. Nukirsta jo galva išgulėjo ant ešafoto ištisą mėnesį ir turėjo būti įmesta į Temzę, bet dukra Margaret ją išpirko ir palaidojo.

Tomas Moras mirė kankiniu už Bažnyčią, už tikėjimą. Šv. Tėvas, patikrinęs jo užtarimu daromus stebuklus, jį paskelbė šventuoju kankiniu.

2000 m. spalio 31 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį politikų globėju.

(Plg. Lanzi Fernando ir Giola „Šventieji globėjai ir jų simboliai“;

Matulaitis K. MIC „Šventųjų gyvenimai“)

04600302ceŠventasis Jonas XXIII (Angelo Giuseppe Roncalli) gimė 1881 m. lapkričio 25 d. Sotto il Monte, Bergamo provincijoje, Italijoje, vargingų valstiečių Džiovanio Batistos Ronkalio ir Marianos Macolos šeimoje. Ketvirtasis iš vienuolikos brolių.

1900 metais baigė Bergamo dvasinę seminariją, 1904 metais – Romos popiežiškąją seminariją, apgynė teologijos daktaro disertaciją. Studijuodamas Bergamo dvasinėje seminarijoje įstojo į Pasauliečių pranciškonų ordiną. 1904 metais įšventintas kunigu. 1905-1914 metais ėjo Bergamo vyskupo Radinio Tedeskio sekretoriaus, Bergamo kunigų seminarijos profesoriaus pareigas. Per Pirmąjį pasaulinį karą Italijos kariuomenės sanitarinės dalies puskarininkis, vėliau – karo kapelionas. 1921-1925 metais dirbo Tikėjimo doktrinos kongregacijos tarnautoju ir dėstė Laterano universitete. 1925 metais nominuotas ir konsekruotas vyskupu bei paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Bulgarijai, nuo 1931 metų apaštaliniu delegatu Bulgarijoje, o nuo 1934 metų Turkijoje ir Graikijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą padėjo iš Vengrijos nuo nacių bėgantiems žydams. 1944-1953 metais ėjo apaštališkojo nuncijaus Prancūzijoje pareigas. Nuo 1952 metų nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas UNESCO. 1953 metais popiežiaus Pijaus XII pakeltas kardinolu ir paskirtas Venecijos patriarchu. 1959 metais išrinktas popiežiumi. Po išrinkimo pradėjo rengti Vatikano II Susirinkimą, vykusį 1962-1965 metais. Padidino kardinolų kolegijos narių skaičių, į ją įtraukė Afrikos ir Japonijos atstovų. Stiprino ekumeninius ryšius su kitomis Bažnyčiomis. 1960 metais įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą, (dab. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba). Aktyviai bendravo su tikinčiųjų bendruomenėmis. Susitiko su didžiųjų pasaulio valstybių, tame tarpe ir komunistinių, valdžios atstovais. Skirtingai negu kiti popiežiai, nei vienam giminaičiui nesuteikė jokio titulo.

Mirė 1963 m. liepos 3 d. Vatikane, palaidotas Vatikano Šv. Petro bazilikos kriptoje. 2000 metais perlaidotas Vatikano Šv. Petro bazilikos Šv. Jeronimo altoriuje.

2000 m. rugsėjo 3 d. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

2008 m. vasario 9 d. Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Nacionalinio ministro dekretu paskelbtas Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino globėju.

2014 m. balandžio 27 d. popiežiaus Pranciškaus paskelbtas šventuoju.